11 diena

Brangus Grimuarai,

 

Apžvelgiu viešbučio kambarį ir lieku patenkinta. Mano daiktai jau beveik tvarkingai sudėti į lagaminą, ant dramblio kaulo odinio pufo numestas mano blizgantis džemperis su sidabrinėmis raidėmis per nugarą „Vidinę energiją sutelk į tikslą!“ Džiaugiuosi, kad žodžiai lietuviški ir prasmingi. Ne taip sau nuvalkiota frazė, o sakinukas, kurį galėčiau paversti šios vasaros šūkiu. Prie kitų dviejų šios vasaros šūkių.

Ant palangės prasegta melsva rankinė (melsva visai netyčia tapo mano šios vasaros spalva, nuo šitos pačios rankinės. Prie jos priderinau piniginę, kuri telpa į rankinę, dar pora vasarinių suknelių, šviesius džinsus ir mielą šilkinę skarelę, kurią gavau dovanų savo mėgstamoje drabužių parduotuvėje. Aš visai ne skarelių mergina, tačiau į šią kelionę ją įsimečiau ir tikrai bent vieną kartą užsirišiu. Tačiau šiuo metu man kelia malonius jausmus vien tai, kad gražių spalvų skarelė yra mano lagamine.

Šalia rankinės guli pradarytas kompiuterio krepšys-dėklas-rankinė. Mano darbo ofisas. Jame jau paruošta emocinės paramos knyga skrydžiui – Penelopės Douglas „Punk 57“. Kaip nebūtų keista, regis nesu skaičiusi šios autorės, bet mačiau geras rekomendacijos žmonių, kurių skoniu knygoms pasitikiu (Skaitau apie meilę, Begėdės dienoraštis, jei knyga nepatiks, parašysiu jums piktas asmenines žinutes, arba pasielgsiu dar kerštingiau – padarysiu piktą+ instagramo storę ir judvi užtaginsiu😉) Visai neseniai pradėjau vadinti daiktus  savo tikraisiais vardais, t.y. meilės romanus – emocinės paramos knygomis. Tai visiška tiesa, jos man būtinos, kad likčiau sveiko proto, apystiprės kantrybės ir galėčiau apsimesti tikinti, kad gėris pasaulyje nugalės.

Skrydis už kelių valandų, jau tuoj turėsim išsikraustyti iš viešbučio, tačiau dabar dar turiu penkiolika minučių, kurias galiu skirti rašymui. Darbui prie Vėjų raganos tiek laiko, žinoma, per mažai, tačiau galima parašyti bent mažą tekstuką. Tai man teikia didelį malonumą. Rašyti žodžius ant balto lapo, žodžius, kurie piešia tam tikrą paveikslą, atveria vaizdą, perduoda jausmus, kuriuos noriu perduoti. Ne vien rašymas, žinojimas, kad tikslesnių žodžių parinkimas perduoda ryškesnį vaizdą, aštresnes, tikresnes emocijas. Galimybė tobulėti. Paveikslo piešimas žodžiais – štai kas mane labiausiai žavi. Galėčiau tai daryti ir niekada nesiliauti, tokį tobulo saldumo jausmas sukelia šita veikla.

Dabar pasakysiu keisčiausią dalyką, Grimuarai. Buvau šį jausmą pamiršusi. Kaip tai įmanoma? Pati nežinau, tačiau vietoje didžiulio malonumo tiesiog rašyti negalvojant daugiau apie nieką, buvo atsiradę noras rašyti geras knygas. Daryti pramogą skaitytojams. Noras patikti ar net įtikti. Visi šie jausmai labai žmogiški ir natūralūs, tačiau jie sugadina ir pirminį tyrą jausmą, ir patį tekstą.

Žinai, ko prireikė, kad prisiminčiau, dėl ko visa rašymo kelionė prasidėjo? Ogi tavęs, Grimuarai. Kasdieniai pokalbiai su tavimi padeda man išsigryninti mintis. Dabar jau smalsu, kur šie pokalbiai mus nuves per visą vasarą.

Ar tau smalsu, Grimuarai? Žinau, kad tu turi savo tikslų ir planų. Galiausiai, nepaisant mūsų apie norų ir pastangų, viskas bus taip, kaip turi būti.

 

Tavo Lavisa