9 dalis

Nuojautos

Saulenė

Tekšt… Tekšt… Tekšt… Ausyse skambėjo vandens lašų, krintančių ir atsitrenkiančių į paviršių barbenimas. Pramerkiau akis, tačiau nieko negalėjau įžiūrėti, buvo per tamsu. Jutau drėgmę, vėsą ir pelėsių kvapą. Mano rankos ir kojos buvo supančiotos. Gulėjau ant kieto paviršiaus, greičiausiai ant akmenimis grįsto tako. Pamėginau išvaduoti rankas, tačiau nepavyko, tad ėmiausi burto „Virve mazgą tu išvyki, laisvę rankoms tu suteiki“, tačiau po kelių mėginimų virvė dar labiau susivijo. Greičiausiai ji buvo užkerėta, kad mėginant išsilaisvinti, dar labiau veržtų. Pamėginau pakeisti pavidalą, tačiau buvau per silpna, kad pajėgčiau, jaučiausi keistai apdujusi. Atsisėdau, atsirėmiau į drėgną sieną, akims prisitaikius prie tamsos, galėjau įžiūrėti pažįstamų sienų kontūrus – greičiausiai buvau savo pačios raustuose ir grįstuose tuneliuose. Įdomu, ar Dargas jau grįžo ir manęs pasigedo? Ar aplamai kas nors manęs pasigedo? Kiek laiko manęs nėra? Pastaruoju metu laikas ne mano draugas, todėl labai sunku susigaudyti realybėje. Ir kas man nutiko? Pamenu tik tiek, kad išėjus iš vonios kambario, buvau sučiupta, ant galvos buvo užmestas juodas maišas, o tada viskas išnyko, atsibudau čia. Ir kas mane pagrobė? Kas žinojo, kad esu Goirų dvare? Šie klausimai nedavė ramybės. Tas vandens tekšėjimas varė į neviltį, o žinojimas, kad iki tūkstantmečio kometos pasirodymo liko mažiau nei vieno mėnulio ciklas, o aš neturiu burtažodžio – visiškai sugadino nuotaiką.

Laikas ėjo lėtai, sėdėti ant kieto ir šalto paviršiaus nebuvo patogu, juo labiau, kad mano užpakalio nedengė joks padoresnis rūbas. Sėdėjau su naktiniais marškinėliais ir kelnaitėmis. Šią akimirką nejutau gėdos jausmo dėl savo nuogumo, tačiau kitomis aplinkybėmis raudonuočiau kaip burokas. Mano mama visuomet sakydavo, kad sutikus tą vienintelį niekada nebejausiu gėdos ir viskas, kas dabar atrodo nepriimtina, bus priimtina ir malonu. Dar iki šiol nesupratau jos žodžių prasmės, tačiau ši kvaila situacija privertė susimastyti, kad gal niekada ir neteks patirti to jausmo. Mano pagrobėjo tikslas, žinoma, toks pats kaip ir visų blogiukų, kurie gyvybės sergėtojus persekioja šitiek amžių – jiems reikia gyvybės akmens, o mane tiesiog nužudys. Sėdėjau atsirėmusi į sieną ir spoksojau į juodą tašką. Štai ir viskas… Nugyvenau tokį visiškai neįdomų gyvenimą, nebuvau išvykus toliau Grožių miestelio, netgi niekada nesibučiavau su vyru ir tiesiog numirsiu prakeiktame savo pačios rankomis kastame požemyje. Mama tikrai manimi didžiuotųsi… Bet labiausiai gaila, kad kelias savaites gyvenau pas nuostabaus grožio vyrą, tačiau buvau tokia kvaila, kad nesugebėjau net jo suvilioti bučiniui.

– Kvailė, kvailė… – garsiai atsidusau.

Kaip norėčiau bent paskutinį kartą pamatyti jį, kad ir vilko pavidale, kuris man dar labiau patiko, nei žmogiškasis. Vis svarsčiau, koks tai būtų jausmas liesti jo kailį, uosti miško kvapą, jausti kailio švelnumą. Ar tai malonu, ar jaudina, o gal gąsdina? Paradoksalu, šitiek metų slėpiausi laiko kilpoje, nugyvenau ne vieną šimtmetį, tačiau kai tik pajutau gyvenimo spalvas, pamačiau, kad gyvenimas gali būti puikus, jis tikriausiai ir baigsis net neprasidėjęs. Labai pykau ant likimo, kad gimiau sergėtoja, tačiau negalėjau nieko pakeisti. Mano likimas buvo toks, mano misija šioje Žemėje buvo tokia, tik gaila, kad mirtis bus visiškai bereikšmė. Jei būčiau gimusi paprastoje šeimoje, tikriausiai būčiau ištekėjusi už kokio medžioklio ar vietos ūkininko, susilaukusi kelių vaikų ir laimingai nugyvenusi savo trumpą, žmogišką gyvenimą, tačiau tai buvo tiktai iliuzija. Vėl atsiguliau ant šalto grindinio ir susigūžiau į kamuoliuką, buvo šalta. Gal vėl prisnūdau, o gal jau ir numiriau, nesusigaudžiau laike, tačiau kai pramerkiau akis, prie manęs klūpėjo mama.

Mama? – paklausiau nustebusi.

– Saulene, negali pasiduoti, turi kovoti, – švelniai pasakė ir ranka paglostė sustirusį petį

– Bet aš labai pavargau, – atsidusau.

– Tu negali pasiduoti. Tu esi kovotoja, esi sergėtoja. Turi padaryti tai, ką privalai, – kiek griežčiau pasakė.

– Mama, aš surišta, uždaryta čia, kur manęs niekas nesuras, numirsiu iš bado arba būsiu nužudyta to, kuris mane įkalino.

– Visuomet yra išeitis, tik išmok girdėti, – mama švelniai paglostė mano plaukus. – Ir išmok matyti. Ne viskas aplinkui yra tai, ką matai. Pažvelk iš širdies ir viskas bus aišku.

Mamos vizija išgaravo su paskutiniais žodžiais. Pramerkiau akis išsigandusi, širdis virpėjo iš nepaaiškinamo jaudulio, sunkiai orientavausi situacijoje. Buvo šalta, tačiau visu kūnu jaučiau kitokį šaltį: pavojaus ir baimės sukeltą šaltį. Atsisėdau, nugara atsirėmiau į sieną, kvėpavau garsiai, tačiau visa esybe jaučiau, kad nesu viena, kad mane stebi. Mėginau tamsoje išžiūrėti bent menkiausią šešėlį, siluetą, tačiau mano pastangos buvo bergždžios. Tamsus tunelis tarytum pasidengė rūku, ėmiau drebėti iš baimės ir šalčio. Drebulys tapo toks intensyvus, kad ėmiau kalenti dantimis.

– Kas čia? Kas tu? – drebančiu nuo šalčio ir baimės balsu paklausiau.

– Kas tu? Ko tu nori? Ko tau reikia? Tikrai tik tiek nori paklausti? – atsakė sodrus vyriškas balsas, kuris kaip muzika nuaidėjo siauru požeminiu koridoriumi. – Šitiek metų nugyventa, o tu tik tiek išmokai iš gyvenimo, – caktelėjo liežuviu, nusijuokė.

– Kas tu? – kiek garsiau ir drąsiau pakartojau. Keistas rūkas, kuris gaubė tamsą bei šaldė mano kūną, ėmė ir atsitraukė. Ant tunelio sienų įsižiebė mano pačios palikti deglai, tad pradžioje teko prisimerkti, kol akys priprato prie šviesos. Kai akys apsiprato su šviesa, apsižvalgiau aplinkui, tačiau nemačiau nieko kito, tik tamsias tunelio sienas.

– Tu tokia gležna būtybė, – balsas aidėjo visai šalia manęs. Atsisukau į balso pusę ir praktiškai nosimi paliečiau to vyro lūpas. Jis klūpojo šalia manęs, galėjau užuosti jo kvapą, tokį vyrišką, laukinį. Jo žydros akys atsispindėjo deglų šviesoje, tačiau tose akyse mačiau ir raudonį aplink lėliukes. Jis net nesistengė slėptis. Tankūs, tamsūs plaukai madingai suvelti ir pašiaušti pakaušyje, švelnūs veido bruožai, balti dantys.

– Tu velnias, – greičiau konstatavau faktą, nei uždaviau klausimą. Širdis nusirito į kulnus, kai pagaliau tvirtai supratau, kad viskas baigta. Jis nusišypsojo savo akinančiai baltų dantų šypsena ir pikdžiugiškai ranka perbraukė mano skruostą.

– Kokia tu nuovoki Saulene, o galvojau, kad būsi visiška laukinė. Nebijok, nežudysiu tavęs… Kol kas.

– Eik velniop, – sušnypščiau sukeldama jam juoką.

– Jau buvau ten nuėjęs ir patikėk, ten nėra taip blogai kaip žmonės kalba, – vėl kvatojosi. – O dabar, mano smalsi lapute, pasakyk, kur slepi gyvybės akmenį?

– Prasmek pragaran, – Nežinau iš kur mano kūną užplūdo tokia neįtikėtina energija ir drąsa, tačiau žinojau vieną, kad tas niekšas niekada nesužinos, kur paslėpiau gyvybės akmenį.

Jis tingiai atsistojo priešais mane ir pažiūrėjo tokiu gąsdinančiu žvilgsniu, kad atrodė kraujas gyslose sustings iš siaubo. Šis vyras tikrai kėlė pačius baisiausius ir šalčiausius jausmus, kokius tik gali sukelti tokia priešiška būtybė. Garsiai nurijau seiles ir laukiau kada pagaliau mano galva lėks nuo pečių, tačiau jis tik stovėjo ir žiūrėjo į mane, tarsi svarstytų. Tik dabar pagalvojau, kad esu praktiškai nuoga, o per ploną medvilninį audinį aiškiai matėsi tai, kas nederama ir nepadoru jaunai damai. Rūbai buvo drėgni ir purvini, todėl kibo prie kūno taip dar labiau išryškindami jo linkius. Nuo tokio staigaus suvokimo, kad esu pusnuogė, nuraudo skruostai ir greitai visa ankstesnė drąsa nugarmėjo prarajon. Tas vyras dar kelias akimirkas pastovėjo prie manęs ir nusigręžė.

– Nori to ar ne, turėsi pasakyti kur gyvybės akmuo, kitaip mirsi, – kiek mažiau įsakmiu tonu pradėjo iš naujo. – Kitaip…

– Kitaip kas? – užbėgau už akių. – Nužudysi? Juk bet kokiu atveju manęs laukia tas pats likimas, tad gali negaišti laiko ir tuoj pat tai atlikti.

Kiek patogiau atsirėmiau į šaltą tunelio sieną ir susitaikiau su lemtimi. Buvo sunku susitaikyti su faktu, kad mirsiu savo pačios išraustame tunelyje taip ir neišvydusi dienos šviesos, tačiau juk visą gyvenimą žinojau, kad vieną dieną ištiks būtent tokia lemtis. Giliai atsidusau ir užsimerkiau, mintyse garsiai pasakiau „Dargai, gaila tavęs čia nėra“. Sėdėjau užsimerkusi ir klausiausi kaip lėtai teška vanduo, girgžda to vyro batai jam pajudėjus. Laikas pradėjo eiti siaubingai lėtai, praktiškai sustojo, pramerkiau vieną akį ir įsispoksojau į to siaubingo padaro dailiai raumeningą nugarą, kurią puošė aptemti marškinėliai. Jis spoksojo į sieną ir ranka krapštė smakrą, o pajutęs, kad spoksau atsisuko ir vėl nusišypsojo. Jei jis nebūtų prakeiktas velnias, tikrai sakyčiau, kad jis pats gražiausias vyras, kokį man teko sutikti, po Dargo, žinoma.

– Ne, ne šiandien, – atsakė tarytum supratęs, kad galvojau apie savo mirties akimirką. – Juk sakiau, kad tu man reikalinga gyva. Kol kas, – išsišiepė parodydamas dantis. – Beje, tavęs ateina.

– Manęs ateina? – vėl nieko nesupratau.

– Taip… Dar pasimatysime Saulene. Tada jau bus laikas, – apsisukęs ant kulno paėjo kelis žingsnius į priekį, tačiau stabtelėjęs apsigręžė ir grįžęs prie manęs netikėtai pabučiavo tiesiai į lūpas. – Koks aš nemandagus. Mano vardas – Armanas, velniškai malonu susipažinti, – švelniai sukuždėjo atitraukęs šiltas lūpas nuo manųjų, o jo akys ėmė šviesti ryškiu raudoniu, aplink pasklido tas pats rūkas ir jis dingo tunelyje.

Sėdėjau išsižiojusi, kiek pasimetusi dėl bučinio. Vien tai, kad jis paliko mane gyvą reiškia, kad tai, kas manęs laukia vėliau bus kelis kartus blogiau, nei galėjo būti dabar, tačiau negaliu suskysti. Galiu tik pasidžiaugti, kad gyvybės akmuo saugioje vietoje, o aš kaip nors susitvarkysiu su šia keblia situacija. Apsižvalgiau aplinkui, gal kur mėtosi koks aštrus akmuo ar šukė, su kuriuo galėčiau pamėginti perpjauti virvę, tačiau vien nuo tokių minčių jos pradėjo stipriau vytis mano riešais. Susinervinusi griuvau veidu ant žemės ir ėmiau plūstis visais baisiausiais prakeiksmais, kokius tik mokėjau. Prakeiktas velnias tyčiojasi iš manęs, mėgina palaužti mano valią. Išgirdau žingsnius artėjančius prie manęs, pagalvojau, kad grįžta Armanas. Apsiverčiau ant nugaros ir jau ruošiausi pradėti plūsti jį ne tik mintyse, tačiau prieš akis išniro kur kas mielesnė galva, nei galvojau išvysianti. Jūros žydrumo akys žiūrėjo į mane iš viršaus, o tamsūs, kiek per ilgi plaukai krito ant kaktos.

– Labas, – kiek kvailai nusišypsojau.

– Saulene, – ramiai atsakė Dargas ir pritūpė šalimais. Apžiūrėjo surištas rankas ir kojas. – Čia užkeikti pančiai. Iš pragaro. Kas juos tau uždėjo? – kiek išsigandęs paklausė.

– Čia buvo toks vyras. Tamsus, aukštas, su raudonomis akimis.

– Sakai, su raudonomis akimis? – kiek nustebęs perklausė.

– Taip, – atsakiau. – Ar eis kaip nors nuimti šiuos pančius?

– Taip, žinoma, – atsakė ir vienu rankos judesiu atlaisvino mano rankas. Atrodo pančiai pakluso jam kaip šunyčiai. Dargas padavė man savo ranką ir padėjo atsistoti ant kojų, kurios buvo sustirusios nuo nejudėjimo ir sėdėjimo ant šalto pagrindo. Pastebėjęs, kad vos laikausi ant kojų, jis nieko neklausęs čiupo mane į glėbį ir tarytum plunksną pakėlė į orą. Greitu žingsniu pasileido tuneliu pirmyn ir jau netrukus buvome išorėje, mano mažame namelyje Grožių pakraštyje. Kieme stovėjo didelis visureigis. Klestelėjau ant priekinės sėdynės ir apsiglėbiau save rankomis, buvo tikrai vėsu. Dargas padavė savo megztinį, kuris buvo malonus ir šiltas. Apsidžiaugiau galimybe prisidengti. Automobilis lėtai pajudėjo iš vietos, spragindamas žvyruotą keliuką po padangomis, džiaugiausi, kad likau gyva. Kol kas.

Dvare degė šviesos, tad nieko nelaukusi sprukau iš automobilio tiesiai į vidų. Dargas sekė iš paskos. Užbėgau laiptais į viršų ir tris kartus patikrinau langus, ar jie uždaryti, užsirakinau vonioje ir palindau po karštu dušu. Po karšto vandens srove stovėjau tiek ilgai, kad mano pirštai susiraukšlėjo kaip razinos. Apsivilkau sportines kelnes, kurias radau kambaryje, šiltas kojines ir Dargo megztinį. Jis buvo toks malonus ir skaniai kvepėjo juo, kad nesinorėjo jokio kito rūbo. Pilvas grojo maršus, o užuodus maisto kvapą, visiškai pašėlo. Valgomojo stalas kaip visuomet buvo nukrautas patiekalų gausa, tad netarusi nei žodžio puoliau prie jo ir kimšau viską į savo susitraukusi skrandį. Dargas sėdėjo kėdėje ir ranka pasirėmęs galvą žiūrėjo kaip doroju maistą, pats šakute stumdydamas lėkštės turinį be didesnio susidomėjimo. Prie stalo vyravo šermenų nuotaika. Pasisotinusi kelioms dienoms į priekį, lengviau atsikvėpiau ir pagaliau pasijaučiau atsipalaidavusi. Pažiūrėjau į Dargą, o šis vis dar sėdėjo tylus, tarytum nebylys.

– Ačiū tau, – pasakiau. – Beje, kaip mane radai? Kaip sužinojai apie tunelį.

– Tu pati mane pakvietei, – atsakė.

– Tikriausiai išgirdai paskutinę mano mintį, kuri šovė galvon, kai galvojau, kad Armanas mane nužudys.

Dargas, išgirdęs šį vardą, pašoko ant kojų su trenksmu nuversdamas sunkią kėdę ant grindų. Dargo akys apsiblausė, jis atrodė įsiutęs. Niekaip negalėjau jo perprasti: tai šypsosi, tai pyksta. Susigūžiau dideliame megztinyje ir ruošiausi bėgti, kur akys mato, jei jo nuotaika pasieks kritinį tašką. Dargas nebuvo iš tų, kurie keltų didelį pasitikėjimą, veikiau jis buvo per daug impulsyvus ir nenuspėjamo ūmaus būdo vyras, kuris kėlė grėsmę.

– Kas toks? – sukandęs dantis paklausė.

– Armanas, – tyliai atsakiau.

– Tas kalės vaikas, – trenkė kumščiu į stalą taip stipriai, kad ant stalo esantys indai subarškėjo. Nebuvau pratusi prie kompanijos, o juo labiau prie tokios, tad nelaukusi, kas bus toliau, skubriai padėkojau už vakarienę ir dingau savo kambariuose. Dar kartą patikrinau langų užraktus ir užrakinusi duris atsiguliau su visais rūbais. Niekaip nesupratau, kodėl Dargas taip keistai reagavo į mano pagrobėjo vardą, tačiau tai tikriausiai jam labai svarbu. Turiu išsiaiškinti, kas čia vyksta, iki kol pro Žemę skries tūkstantmečio kometa, o iki tos lemtingos dienos liko labai mažai laiko.

Lipnus rūkas supo mano kūną, sunkiai slėgė klubus. Rankos surištos taip stipriai, kad kiekvienas judesys sukelia nenumaldomą skausmą. Mėginu įsitaisyti patogiau, tačiau aplinkui nėra vietos, blaškausi kaip laukinis triušis, papuolęs į medžioklio kilpą. Mėginu rankomis išdaužti skyle sienoje, tačiau sienos dar labiau susitraukia, ant akių byra žemės. Suprantu, kad greit būsiu užpilta jomis ir paprasčiausiai uždusiu nuo oro stygiaus. Ėmiau blaškytis ir šauktis pagalbos, tačiau nuo kiekvieno mano judesio, žemių birimas dar labiau sustiprėjo. Pirmą kartą mane ištiko panikos priepuolis, nežinojau, kaip išsigelbėti. Užsidengiau delnais akis ir iš paskutiniųjų pradėjau traukti orą, tačiau tai nepalengvino situacijos. Jaučiau žemės svorį ir pasidaviau tam jausmui, pasidaviau likimui.

– Atsibusk, atsibusk, – balsas kreipėsi į mane, tačiau akys sunkiai pasidavė įsakymui. Jaučiau rankas ant savo kūno, kurios švelniai purtė pečius ir raginimą atsibusti. Pramerkiau akis, o į mane žiūrėjo tos žydros akys.

– Armanai? – kiek per staigiai pašokau sėdomis ir galva trinktelėjau į jo kaktą. Apsivijau jį rankomis ir prisispaudžiau kaip laukinė pelė, ieškodama užuovėjos. Dabar aiškiai supratau apsipažinusi – šalia manęs stovėjo Dargas.

– Tu šaukei ne savo balsu, pagalvojau, kad kažkas nutiko, – tik dabar pastebėjau, kad jis tik su pižaminėmis kelnėmis, nuoga krūtine. Visa krūtinė buvo išmarginta keistų raštų tatuiruotėmis, jos tarsi marškinėliai dengė jo kūną. Dargas lėtai nuleido rankas ant mano pečių, vėl jaučiau jo širdies plakimą.

– Sapnavau keista sapną, kad mane palaidojo gyvą, – prisiminusi sapno nuotrupas sudrebėjau. – Jaučiau, kad guliu mažoje erdvėje, kaip buvo pilamos žemės. Sapnas buvo labai tikroviškas.

– Tai Armano darbas, jis įlindo į tavo pasąmonę.

– Armanas velnias. Jis Vainiaus palikuonis?

– Ir taip, ir ne, – atsakė užsimerkdamas. – Jis jo brolis.

– Iš kur tu viską žinai? Tu juos pažinojai? – paleidau jo liemenį, atsisėdau lovoje, įsispoksojau į Dargo akis. Mėginau įskaityti atsakymą, tačiau Dargo vidinė stiprybė buvo nepalaužiama.

– Tiesiog daug skaitau, – sausai atsakė ir atsistojo. – Aš jau eisiu. Rytoj pakeisim tavo duris.

Pasekiau Dargo žvilgsniu žemyn – mano kambario durys gulėjo ant grindų. Jis jas išlaužė? Išgirdęs, kad šaukiuosi pagalbos, jis atėjo manęs gelbėti? Buvo malonu jausti tokį rūpestį iš mažai pažįstamo žmogaus, kuris kelia šiurpą, tačiau visa širdimi jutau, kad jis turi geresnę širdį, negu pats galvoja.

– Dargai?

– Taip?

– Gal galėtum pabūti su manimi, kol užmigsiu? – viltingai paklausiau, o Dargas stovėjo ir spoksojo į mane, kaip į penkiametį vaiką, tačiau po kelių akimirkų grįžo prie mano lovos ir atsigulė ant nugaros šalia manęs.

Nieko nesakiau, tik atsiguliau šalia ir susiraičiau į mažą kamuoliuką prie jo šono. Nereikėjo ilgai laukti ir spoksoti į pilną mėnulį, kuris kaip skylė danguje priminė man apie artėjančią katastrofą. Klausydamasi ramaus Dargo kvėpavimo, nevalingai virtusi lape, užmigau .

 

9 mintys apie „9 dalis“

  1. Ačiū už gražų rytinį skaitinį, kuris dar labiau sužadino smalsumą. Padykusi Saulenė ☺️

  2. O pasirodo Dargo (Vainiaus) brolis Armanas grįžo iš numirusiųjų. Pinklės pinklelės…. Tai gal ir Saulenės brolis atvirs iš medžio į žmogų? Ir artėjant kometai įvyks giminės susitikimas… 🤔

    1. O gal Armanas niekada ir nebuvo miręs, tik norėjo, kad visi laikytu jį mirusiu? 😉 O dėl Gojaus nežinau… Viskas priklauso nuo Dargo 🙂

  3. Kaip man patinka ši istorija! Tikras malonumas persikelti į magišką pasaulį, kur gėris kovoja prieš blogį, tada gėris ir blogis įsimyli ir viską nugali meilė. Skaitydama viską matau kaip filme ir tai, kad aprašomos lietuviškos vietos, labai žavi. Ačiū, Simona, už šį malonumą🧡

    1. Labai smagu skaityti komentarus, kad rašomas tekstas duoda peno vaizduotei <3

  4. Viena iš mėgstamiausių istorijų, kurios leidžia į pasaulį pažiūrėti kitokiu žvilgsniu ,,kas jeigu“.
    Tik deja šioje dalyje man kažko pritrūko, net sunku pasakyti. Gal daugiau detalių, daugiau jausmo
    Visgi istorija jau turėtų persiversti į kitą pusę. Galbūt man truksta Saulenės pastangų ieškant burto, darbar ji daugiau pasimetusi butybė, kuri per ramiai elgesi artėjant tokiam dideliam įvykiui. Galbūt viskas laikoma paslaptį ir čia tik jos kiautas, kuris atsivers ir mes pamatysime tikruosius įvykius, kurie vyko per tą ramu laiką.
    Tai tik mano nuomonė, bet istorija man patinka ir lauksiu kitų dalių 🙂❤️❤️❤️

  5. Man labai patinka ši istorija, magijos ir realaus pasaulio dermė, gamtos grožis, mistinių būtybių sušiuolaikinimas (?), tačiau jau kelinta dalis iš eilės, atrodo, kad Saulenės personažas vis nuplaukia istorijos paviršiumi, ji vis murkdosi ir murkdosi tose bevaisėse paieškose, vis tokia gležna ir pasimetusi,tačiau viduje turinti tokią galią! Ir aš bandau suprasti: čia toks užmanymas, ar ji išties tokia yra? O štai Dargo personažas susirenka absoliučiai visas simpatijas! Jis stiprus, įsimintinas personažas, toks tvirtas, tačiau geros širdies, o kartu ir pasimetęs savo prigimties gniaužtose. 🎈
    Dar vieno veikėjo įžengimas į sceną tik sujaukė visas kortas, tačiau lauksiu kaip viskas pasisuks ir į kokią pusę autorės plunksna nuves mus. ❤

    1. Ačiū už komentarą ❤️ Gal Saulenė tokia plaukiojanti, kad ji nesupranta kaip būti kitokia, kol galiausiai negaus spyrio į sėdimą 🙂 Laukim kas bus toliau ❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.