9 dalis

Liepos aštunta diena. Penktadienis

Traukinyje, atgal į Prahą su Jakūbu beveik nekalbėjome. Jis buvo įnikęs į kompiuterį – ruošėsi kitai savaitei, bent jau man taip aiškino. Aš vos įlipusi iškart prisipažinau, kad nebegaliu daugiau dirbti ir turiu pailsėti, tad visą kelionę namo praleidau skaitydama romaną kindle.

Nei vienas iš mūsų neužsiminė apie vakar. Lyg nieko nebūtų įvykę, gal ir gerai. Girdėjau, kaip Honza prašė jo pasilikti savaitgalį Vienoje, bet Jakūbas griežtai prieštaravo sakydamas, kad privalo bent vieną dieną pasimatyti su savo žmona.

Maiklas su manimi beveik nekalbėjo šią savaitę. Manau, pirmą kartą net šiek tiek bijojau grįžti namo.

Liko vos kelios minutės iki stoties. Jakūbas pakavosi daiktus nepakeldamas į mane akių, lyg traukinyje jis būtų buvęs vienas. Tuoj turėsim atsisveikinti, o aš net nežinojau ar susitiksiu su juo kitą savaitę.

– Turit kažką suplanavę savaitgaliui? – netikėtai linksmai paklausė Jakūbas, stodamasis eiti link išėjimo, kai traukinys pradėjo lėtėti.

– Emm, – suglumau prigauta tokio klausimo. – Nežinau… Man atrodo, turėjom pasidaryti keletą darbų dėl vestuvių… o tu? – Netikėdama tuo, apie ką kalbame, paklausiau jo tokios pat nesąmonės. Jis su šypsena veide praleido mane į priekį link išėjimo.

– Žadu pasiimti Evę romantiškam savaitgaliui, kur nors į SPA. Žinau, kad gali būti sunku vėliau pabėgti kur nors tik dviese, išnaudosiu progą, kol tokią turim. – Ką jis čia kliedi. Man vienodai, kur jis nori savo žmoną nusivežti. Stengiausi nepykti, bet negalėjau sau padėti.

– Oho, skamba labai romantiškai, smagaus savaitgalio tuomet, – sučiaupusi lūpas palinkėjau tverdamasi už turėklo ir laukdama, kol atsidarys traukinio durys.

– Užtat buvo smagi darbo savaitė, – pasigirdo nuoširdesnis – Jakūbo, kuris man patinka, balsas. Žinojau, kad šypsosi stovėdamas už manęs.

– Mhm. Buvo, – negalėdama atsipalaiduoti išspaudžiau pro sukąstus dantis.

– Tikiuosi, nuo dabar bus tik lengviau, – toliau entuziastingai ir netikėtai tęsė jis.

– Daug tikėsies, daug prarasi, ar kaip ten sako, – iškošiau neatsisukdama ir nelaukdama atsakymo išlipau iš traukinio.

Pirmą kartą norėjau nuo jo atitrūkti.

– Milana! – Priekyje pamačiau Maiklą, mojantį su gėlėmis rankose. Ką jis čia veikia?

– Maiklai!? Kaip čia suprast? – negalėjau nuslėpti šypsenos, bet taip pat jaučiau kaip man kaista žandai ir kad kažkur visai šalia yra Jakūbas, kurį kelioms sekundėms buvau pamiršusi.

– Norėjau tave nustebinti… – Maiklas paėmė mane į glėbį, iškėlė į viršų ir įsikniaubė į kaklą. Ką tokiu atveju turėjau daryt? Pradėjau krizenti ir maldauti mane paleisti. Akies krašteliu pamačiau persikreipusį Jakūbo veidą. Maiklas padėjo mane ant žemės, stipriai mane pabučiavo ir apkabinęs įdavė puokštę gėlių.

– Maiklai, nereikėjo…

– Pamaniau, po sunkios savaitės – gėlės pravers, – apkabinęs per pečius suokė Maiklas.

Galvojau, kad jis ant manęs pyksta. Visai nesitikėjau jokių gėlių ir dar kad pasitiks mane stotyje.

– Sveikas, – pastebėjęs Jakūbą ištiesė ranką jam Maiklas, ir pasisveikinę visi patraukėm link išėjimo.

– Labas, nelengva per atstumą išlaikyti santykius, taip? – kvailai išsišiepęs paklausė Jakūbas. Mačiau, kokia nepatogi jam ši situacija, bet ką tik suokė, kaip vesis savo žmonelę į SPA, tad tegul įsižeidusio dabar nevaidina.

– Cha cha, tikrai ne, bet laukia smagus savaitgalis, planuosim vestuves, o ir projektas juk trumpalaikis, ar ne? – pakiliai paklausė Maiklas Jakūbo.

Norėjau sprukti iš čia, negalėjau žiūrėti nei Maiklui, nei Jakūbui į akis.

– Taip taip, trumpalaikis, juk nieko nėra amžino, – nepastebimai, vos sekundę žvilgtelėjęs man į akis nutęsė Jakūbas.

– Žinai, Jakūbas pakišo gerą idėją, gal ir mums reikėtų į kokį SPA savaitgaliui išvykti, mmm? – žvilgtelėjusi į Maiklą svajingai pasiūliau. Tiesiog jaučiau kylančią įtampą iš Jakūbo pusės. Nenorėjau į jį žiūrėti, pats pradėjo pokalbį apie SPA savaitgalį, tegul pats ir kenčia.

– Ooo geeras! Tikrai galim, tik Jakūb, susitariam, kad į tą patį SPA nenuvyktumėm, – kumštelėdamas Jakūbui į petį pradėjo juoktis Maiklas.

– Smagu tikrai nebūtų, – tyliai ištarė jis.

Jaučiausi tokia sumišusi. Nesuprantu, kokį žaidimą žaidžiam su Jakūbu, bet gerai žinau – tai žaidimas.

– Ok, iki pirmadienio tada, Milana. Buvo smagu su tavim pasimatyti, Maiklai, tikiuosi greitai susitiksim ir vėl, – toldamas ir nenorėdamas vėl spausti rankos Maiklui atsisveikino Jakūbas.

– Iki, – abu pamojom ir pasukom į tramvajų stotelę.

– Aš maniau, kad tu pyksti, – negalėdama daugiau tylėti prisipažinau Maiklui.

– Taip. Pykau, – surimtėjęs ir nežiūrėdamas į mane pasakė jis.

– Kas pasikeitė?

– Niekas. Tiesiog žinau, kad viskas gerai ir tai mano problema. Juk tu man nė karto nemelavai ir pasakei iš karto, kada galėsi būti namie ir kada ne. Žinau, kad tai yra svarbu tavo karjerai, man tik sunku susitaikyti, kad negalime leisti daugiau laiko kartu, ypatingai, kai planavome per šią vasarą ruoštis vestuvių šventei.

Klausiausi jo ir gailėjau. Pasistiebiau pabučiuoti.

– Pažadu praleisti visą šį savaitgalį kartu su tavimi. Galėsim planuoti vestuves iki paryčių, – šypsodamasi žvelgiau į jį. Koks jis vis dėl to supratingas. Jis pasilenkė ir mane apkabinęs pabučiavo į kaktą.

Viskas bus gerai. Žinau, kad viskas bus gerai.

Liepos vienuolikta diena. Pirmadienis

Jakūbo nėra ofise. Jau buvo pakeliui į Vieną. O mano dienotvarkė užkišta darbo pokalbiais. Džiaugiuosi, kad tuoj galėsiu papildyti komandą, bet tuo pačiu vis tiek negalėjau įsivaizduoti, kaip pabaigsim šį projektą laiku, atrodo viskas judėjo per lėtai.

Po keturių darbo pokalbių, iš kurių du programeriai, potencialiai, galėtų pradėti dirbti su mumis jau nuo kito pirmadienio – geras progresas, bet išėjau su galvos skausmu. Nemaniau, kad gali būti taip sudėtinga klausytis keturių skirtingų asmenybių ir stengtis suprasti, kaip jos gali pasirodyti darbo aplinkoje. Su Jakūbu ir Kristianu turėsime skambutį tik ketvirtą vakaro, tad galėjau bandyti atsipalaiduoti per pietų pertrauką ir toliau tęsti su darbo pokalbiais.

Išėjau pietų viena. Buvau be proto pavargusi eiti su kitais kolegomis ir su jais kalbėtis visą valandą apie nieką. Norėjau užsisakyti taurę vyno ir tiesiog grįžti atgal niekieno netrukdoma.

Atėjusi į atokesnę kavinę, kurią mėgau ir užsisakiusi taurę vyno, pamačiau tolimesniame kampe sėdintį Honzą. Velnias, net vyno viena nebegaliu išgerti. Paslėpiau taurę už vazos su gėlėmis, vyliausi, kad nepamatys manęs. Regis, visai nesidairė aplinkui.

Po poros minučių pasirodė juodaplaukė. Jis ją pabučiavo į skruostą ir ranka pakvietė sėstis. Ji atsisėdo nugara į mane. Nežinojau, kad Honza turi antrą pusę. O gal čia pirmas pasimatymas? Nors iš bučinio taip neatrodė, jautėsi, kad vienas kitą pažįsta jau kuris laikas. Ach, tas šelmis Honza, žinojau, kad vienas negali būti. Gal čia ta pati, apie kurią Jakūbas minėjo, kad nori mylėtis visur ir visada ir negali atsispirti Honzai?

Nesulaukiau Honzos ir jo naujos partnerės pietų pabaigos, jie vis laikydavo vienas kito rankas, tai vėl paleisdavo, tikrai buvo susitikę daugiau kartų nei tik vieną. Turėjau lėkti, manęs laukė dar keletas interviu.

– Milanaaa, – iš už kampo, šypsodamasis, pasirodė Honza. Mhm, lyg nežinočiau, kodėl toks laimingas jis buvo, greičiausiai kažkelintas pasimatymas labai pasisekė.

– Taip, Honza, – atsilošiau kėdėje džiaugdamasi dėl jo, bet nenorėdama to parodyti. Jis visiškas šiknius, bet teisę į meilę juk taip pat turėjo, ar ne?

– Milana… labai atsiprašau, bet poryt turėsi keliauti į Austriją pas Jakūbą, – per kaklą iškart perėjo šiurpuliukai.

– Greičiausiai tik porai dienų, bet turėsi vykti, jis vienas bando padaryti visus darbus ir pristatyti visą progresą vadovybei, antros rankos tikrai padėtų.

– O kaip Kristianas? – Honza susiraukė.

– Nu žinai… Kristianui amžinai kas nors netinka, net diskutuot tingiu apie jį. Bus jo praradimas, jei norėsim kažkam duoti paaukštinimą, – pamerkė akį man Honza. – Tai ar galėtum? – padariau mažą pauzę, lyg galvodama ar verta.

– Žinoma, Honza, padėsiu kuo galėsiu, – išsišiepiau matydama kaip jo veidas nušvinta.

– Puiku, puiku, Milana. Gal greičiau pavyks pasidaryti visu darbus, jei būsit su Jakūbu viename kambaryje, – suplojo rankomis Honza ir pakilo nuo mano stalo ant kurio rymojo.

– Mhm, stengsiuosi, kad judėtų visi reikalai kuo greičiau, – užtikrinau jį ir atsistojau norėdama eiti link mūsų kompanijos kelionių agentės.

– Ačiū labai, dar turi manau keletą pokalbių dėl darbo, tad pirmyn, eik ruoštis, – Honza negalėjo nustoti šypsotis. Jei jam tiek laimės teikia mano kelionė į Vieną, tebūnie. Atsisveikinau ir patraukiau link kelionių agentės stalo.

– Maiklai? – Atrakinusi duris pašaukiau jį, bet niekas neatsakė.

Iš savo apatinių stalčiaus išsitraukiau paskutinį mažą buteliuką prosecco ir įmečiau į šaldiklį. Greitai persirengiau. 17.25, Maiklas grįš tik apie 18. Išsitraukiau buteliuką iš šaldiklio ir skubėdama išbėgau į balkoną. Sukritau į krėslą ir atsisukusi Prosecco, godžiai gurkštelėjau. Šalia putojančio turėjau pasidėjusi šampaninius triufelius, kuriuos taip mėgau. Iškvėpiau bandydama atsipalaiduoti ir susidėlioti mintis. Išvykstu jau rytojaus vakarą. Reikės vėl pasakyti Maiklui, kad netikėtai turiu išvažiuoti.

Išgirdus jo automobilį, pamečiau buteliuką po terasos grindiniu ir sušlamščiau du triufelius.

– Maiklai, labas mielasis! – užšokau jam ant kaklo ir jis stipriai mane apglėbęs paleido pradėdamas nusiauti batus.

– Sveika, brangioji, kaip darbas?

– Gerai… na ne visai, reikės vėl keliauti… – jis trumpam sustingo, dėdamas savo daiktus ant spintelės koridoriuje, bet tęsė savo ritualą. – Rytoj vakare išvykstu vėl į Vieną. Honza primygtinai prašė. Per daug darbo, kad galėčiau aš su Kristianu išvien skambinėtis su Jakūbu.

– Gerai, ką padarysi, juk sakėm, tik vasara, ar ne? Ir vis tiek daug padarėm šį savaitgalį. Liko keletas vestuvių pakvietimų pavyzdžių ir susitarėm aplankyti dar tris pilis kitą savaitgalį, tai viskas gerai, tikrai, – užbaigė pateisinimus laikydamas mano veidą rankose ir žiūrėdamas man į akis.

– Myliu tave, Maiklai, ačiū, kad esi toks supratingas, – tariau tuos žodžius, o galvoje šmėstelėjo Jakūbo atvaizdas. Nusipurčiau ir prilipau prie Maiklo dar kartą. Jis tvirtai apkabinęs mane paleido ir nuėjo pasidaryti kavos.

Vakare žiūrėjom filmą ir viskas buvo nuostabu. Maiklas keletą kartų minėjo, kad šis vakaras paskutinis prieš man išvažiuojant, tad turėtumėm praleistį jį įsimintinai.

Maiklas užsakė vakarienę į namus, kad nei vienam nereikėtų gaminti ir net ne visai pabaigus vakarienę pradėjo lėtai glamonėti mano kojas. Man patiko tokie vakarai. Visada įsivaizdavau tokį vedybinį gyvenimą – abu sutuoktiniai, pavalgę, užsiiminėja seksu, kas gali būti geriau?

Maiklas palinkęs virš mano dėžutės su kinietiškomis lazdelėmis siekė manęs pabučiuoti. Supratusi, kad kito sušio nepaimsiu, bučiuodama Maiklą atsilošdama viena ranka padėjau dėžutę ant stalo. Ar Jakūbas taip bučiavo savo žmoną savaitgalį? Apsikabinau Maiklą aplink kaklą ir apglėbiau jo juosmenį kojomis. Jis nepaprastai gerai kvepėjo, atrodo, kad net maistas negali permušti jo gaivaus burnos kvapo.

Jis lėtai pradėjo mane nurenginėti. Atsegė marškinėlius ir nusmaukė juos viena ranka žemyn. Atrodo, jis vienu judesiu užsisodino mane ant savo standaus koto, ir nusinešė į miegamąjį. Beveik nuplėšęs visus drabužius pradėjo žemyn dantimis mauti mano apatinius. Palikęs juos žemiau kelių, liežuviu, braukdamas per šlaunį aukštyn, sugrįžo prie mano makšties ir lėtai liežuviu sukdamas ratus aplink mano klitorių, įsiskverbė į jį.

Nenustygau vietoje iš malonumo, spaudžiau jo galvą savo rankose kojomis pasivyniodama jį per nugarą. Pamiršau, kaip yra gera būti Maiklo glėbyje. Pamiršau, kaip gera būti su mylimuoju, kaip gera vėl būti geidžiamai.

– Maiklai, aš tuoj, tuoj, aaa, tuoj!

…

…

Maiklas pakėlė galvą ir išėjo į vonią… Sprogsta galva, buvau priartėjus prie tokio taško, kad galvojau, vienintelė išeitis yra pabaigti. Susiriečiau į kamuoliuką iš skausmo, iš nevilties, iš nežinau ko. Kažkur tamsaus buto glūdumoje, pasigirsta tekanti dušo srovė. Pasikėliau nuo lovos, įsisukau į chalatą ir išsprukau į balkoną sunkiai kvėpduodama. Ne, ne ne… negalėjo tai įvykti trečią kartą… Dabar tikrai žinau, kad tai jis daro tyčia… sujaudina, duoda geriausia oralinį, kokio nebuvau prieš tai patyrusi ir žinodamas, kad tuoj baigsiu, nutraukia viską prieš pasiekiant aukščiausią kulminacijos tašką ir atsistojęs išeina netardamas nė žodžio. Trečias kartas… Trečias kartas man sako, kad viskas, ką jis daro tai tyčia…

Spaudžiu terasos turėklus negalėdama patikėti, kad mano būsimas vyras kerštauja man… lovoje… už… už ką? Už sėkmę? Už darbą? Atsitupiu vis dar laikydamasi už turėklų, klausydamasi svirplių ir sklindančio dušo garsų už manęs, o akyse kaupiasi ašaros. Galvoju apie Jakūbą ir jo apkabinimą. Galvoju apie Maiklą ir mėlynę ant rankos. Galvoju apie šią keistą, pavydo kupiną bausmę. Žinau, kad taip negaliu tęsti… Tiesiog negaliu. Atsistoju, nubraukiu ašaras į chalato alkūnę ir žengiu vidun. Išsiimu lagaminą iš spintos ir pradedu krautis daiktus rytojaus darbo kelionei.