9 dalis

Tyla

Aštrūs vandens lašai daužė mano kūną. Rodos, jutau kiekvieną šaltą prisilietimą, bet tai mane tik dar labiau gaivino. Buvo ankstyvas rytas, tačiau saulė jau kepino bundantį miestą.

Girdėjau, kaip garsiai užsitrenkė apartamentų durys. Tikiuosi, kad netyčia. Turbūt Artūras dar būtų pasilikęs pusryčiams, tačiau po netikėto skambučio jo nuotaika tik dar labiau subjuro.

– Atsiprašau, turiu bėgti, – išbėrė žodžius, uždarydamas vonios kambario duris.

Labai gaila. Maniau, kad pasiliks pusryčiams. Jis, kaip ir aš, šią naktį beveik nemiegojo. Ir tikrai ne dėl to, kad bandėm vienas kitą pažinti kalbėdamiesi. Viskas vyko kiek kitaip.

Aštunta ryto. Prabudau, nes buvo beprotiškai karšta. Artūras snaudė šalia. Bandžiau užmigti ir aš, tačiau sunkiai sekėsi. Maloniai maudė visą kūną. Jaučiau, kaip viskas dar tvinkčioja ten, apačioje. Lūpos atrodė tokios sunkios, vos galėjau jas pakelti. Užuodžiau jo ir savo prakaito miksą, po kurio nosis tik dar labiau susiraukė. Turiu nueiti į dušą.

Vanduo šaltas, maloniai vėsinantis. Karšto vandens, aišku, dar buvo, tačiau pati dar jaučiausi per daug įkaitusi. Turiu šiek tiek atvėsinti kūną.

Nė nepastebėjau kaip jis atsirado duše. Matyt mane išgirdo ir tyliai įsliūkino

– Aš… Man reikia pertraukos, – paprašiau, nes bijojau, kad vėl mane „užpuls“, o aš nesugebėsiu jam pasakyti „ne“.

Artūras tylėjo. Nė nesucypė, kai pajuto šaltą vandens srovę. Tik iš susiraukusios veido išraiškos galėjau suprasti, kad šaltas vanduo jam nelabai patinka.

Pajutau jo pirštus ant šlaunų. Jis kilo toliau, į viršų, liesdamas mano kūno siluetą. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau, koks bus jo kitas žingsnis.

Artūras prisitraukė arčiau manęs. Pajutau, kaip į užpakalį įsirėmė jo penis. O dievai, kaip jis vakar gerai manyje darbavosi! Savos mintys ir pačią nustebino – nejau visos moterys su tokiu geiduliu prisimena pačius geriausius gyvenime sutiktus penius? Galbūt.

Pajutau bakstelėjimą. Ką jis daro? Ir nori čia, duše? Aš net nežinau, ar esu tam pasiruošusi. Tikrai ne! Nors baksnojimą jaučiu kažkur užpakaliuko zonoje… Ar jis… Mes… Nejau jis nori analinio?

Ne, tikrai ne. Bent ne dabar.

– Nesinervuok, – ramino ir pakštelėjo mane į žandą.

Gerai, nesinervinsiu. Turbūt jis pajuto mano nuostabą ir baimę. Su šituo vyru noriu viską išbandyti, tikrai noriu. Aš net esu pasiruošusi tapti jo kekše, jeigu tik to jis paprašys. Aš suprantu, kad jis vedęs ir suprantu, kad yra žmona, bet ji… Nors ne, negalima taip galvoti. Negaliu ardyti šeimos. Turiu džiaugtis šia akimirka, o rytoj viską pamiršiu.

Pametei galvą dėl nepažįstamo vyro galvą, Ūlėna… Kaip tau galėjo taip nutikti?

Jo delnai minkė mano krūtis. Tai labai malonu. Kiekvienas jo prisilietimas toks beprotiškas, netikėtas. Ir tuo pačiu metu toks aistringas… Šarūnai, kodėl tavo rankos taip nemoka?

Artūro dešinė ranka slysta žemyn… Lūpos pajuto jo pirštus… Man atrodo, kad tuoj ištirpsiu.

– Girdi? – staiga sustingo Artūras, lyg bandydamas kažką išgirsti.

Papurčiau galvą. Lyg ir kažkas skambėjo, turbūt kieno nors žadintuvas. Nenorėjau, kad jis išeitų ir pradėtų tikrinti kas ten skamba.

– Man skambina. Turiu atsiliepti, – staiga tarė ir išėjo iš dušo.

Ką?

Aštrūs vandens lašai daužė mano kūną. Jis išėjo. Ką man dabar daryti?

Tyloje prastovėjau kokias dešimt minučių ir išėjau iš dušo. Jo jau seniai ten nebuvo. Likau viena.

Suvibravo mobilusis. Žinutė nuo Artūro.

Nepyk, kad pabėgau. Su registratūra susitariau, atneš pusryčius į kambarį. Viskas apmokėta, kambarinė ateis trečią, ilgai neužsibūk.

Buvo šiek tiek po dešimtos ryto. Vadinasi, galėsiu čia būti dar penkias valandas. Nuostabu.

Žiauriai norėjau valgyti. Vakar taip ir neparagavau tos įmantrios anties krūtinėlės. Žiūrėjau į lėkštę, gulinčią ant stalo, bet šiandien patiekalas neatrodė labai apetitiškai. Galbūt anties skonis yra toks pat geras kaip ir niekas ten nepasikeitė, bet nenorėjau rizikuoti. Juk gausiu pusryčius į numerį.

Atsiguliau ant lovos. Šiek tiek skaudėjo galvą. Taip, vakar šampano buvo tikrai per daug. Nors skonis man nepatiko, tačiau gėriau jį labai godžiai. Juk reikėjo kažkokiu būdu atsipalaiduoti ir įgauti dar daugiau drąsos.

Permiegojau su vedusiu vyru. Nors pala, jis juk sakė, kad skirsis. Nė nepaklausiau, ar dar gyvena tuose pačiuose namuose su Rasa. Gal jis dabar nuvažiavo pas ją? Ryte jo mobilusis vibravo, nes skambino Rasa?

Daug įvairių minčių sukosi galvoje. Bet ką aiškiai žinojau, kad praėjusios nakties tikrai nesigailiu. O kodėl turėčiau? Abu suaugę žmonės, žinojom, ką darom.

Beldimas į duris. Išgirdusi šį netikėtą garsą net šoktelėjau iš lovos. Grįžo Artūras?

Ant pirštų galiukų nutipenau durų link. Norėjau bent pro akutę pamatyti kas ten. Pasigirdo dar garsesnis beldimas į duris, kuris mane siaubingai išgąsdino, ir šį kartą kažkas už jų vyriškas balsas garsiai surėkė „Pusryčiai!“.

Atidariau duris. Pamačiau didžiulį padėklą laikantį vakarykštį padavėją. Gal jis aptarnauja tik Artūrą? Šiek tiek susigėdau, nes pamaniau, kad vaikinukas suprato, ką vakar veikiau su Artūru. Jis atrodė mano metų, turbūt mudu geriau tiktume į porą negu aš su Artūru.

– Labas rytas, atnešiau pusryčius, kur juos padėti? – greitakalbę išbėrė padavėjas.

– .. Dėkite ant lovos, ačiū.

– Dėkui jums, skanių pusryčių, – linktelėjo ir greitai pasišalino.

Dabar galėsiu atsipalaiduoti. Manęs laukė angliško stiliaus pusryčiai su pora kruasanų ir juoda kava. Viską surijau iškart. Po apsiėdimo, aišku, nesugebėjau pajudėti iš vietos, todėl tiesiog įsitaisiau lovoje ir užmigau.

Vėl sapnavau nesąmones. Sapne Šarūnas man liepė grįžti į kaimą, nes ten manęs jau laukia. Aš pykstu, nes nenoriu niekur važiuoti. Mama klūpi prieš mane ir verkia kruvinomis ašaromis. Bandau ją raminti, tačiau manęs negirdi ir dar garsiau pradeda verkti. Staiga pamatau, kad netoliese stovi Artūras, jam nusišypsau ir tiesiu rankas į jį, tačiau jis į mane net nežiūri. Galiausiai, kai kažkokiu būdu priėjau arčiau jo, ramiu balsu į mane kreipėsi:

– Ūlėna, eik iš čia. Tikrai pasigailėsi, jeigu su manimi prasidėsi.

Iškart prabudau. Laikrodis rodė pirmą. Sugebėjau praleisti porą mamos skambučių. Rodos, sapnavau gal tik kokią minutę, tačiau praėjo daugiau nei porą valandų. Labai keistas jausmas. Gal sapnuodama nesąmones kūnas mane norėjo įspėti, kad jau laikas namo?

Namo parvažiavau taksi. Taksistas buvo tylus, gerai. Nenorėjau su niekuo kalbėti. Buvau su tais pačiais rūbais, todėl taksistas, spėju, nė neklausęs prigalvojo galybę variantų, ką aš dariau praėjusią naktį. Bet tai man nelabai ir rūpėjo. Kodėl turėčiau jo klausytis?

Grįžusi namo iškart kritau į lovą. Viskas čia taip miela ir pažįstama. Jaučiausi tarsi sulaužyta. Galvoje dūzgė galybė minčių, kurių, atrodo, nenorėjau valdyti. Ką norėjau, padariau, o dabar reikės gyventi toliau.

Tai taip ir gyvenau visą likusią savaitę. Kūnas ilgėjosi Artūro, tačiau nesulaukiau iš jo jokios žinios. Labai norėjau jį dar kartą paliesti. Makštis net pati susitraukdavo man prisiminus jo penį. Taip, tą savaitę, kai pamatydavau kokį nors ilgesnį daiktą ar maisto produktą, prisimindavau jo penį. Tokį didelį, storą, aistros pritvinkusį bokštą. Tą savaitę valgiau labai daug bananų, nors nelabai juos mėgstu.

Jei vakare pasižiūrėdavau į laikrodį ir pamatydavau devintą valandą, kūnu pradėdavo lakstyti tie patys virpuliai, kuriuos patyriau kai Artūras bučiavo mano tarpkojį būtent tą valandą. Kambaryje buvo sieninis laikrodis, dėl to ir įsidėmėjau tą valandą. Net ir dabar prisiminusi šiurpstu iš malonumo, kokioje ekstazėje tuomet buvau pakilusi.

Įdomu, ką dabar veikia Artūras?