8 dalis

Urtė. Kisielius.

– Kristina, kur tu?! Mes turim kisieliaus? –šūkteli Gediminas, bet jos aplink nesimato. Na žinoma, nebesimato ir Henriko. Balandėliai pasislėpę burkuoja… Dar prieš akimirką vakaras atrodė toks puikus, kaip greitai mano nuotaika persimainė į visiškai priešingą pusę. Niekaip negaliu nurimti ir pačiumpu ąsotį su vandeniu, kad neišsiduočiau.

– Kristina su Henriku seniai draugauja? – pildamasi vandenį į stiklinę kiek galima abejingiau pasiteirauju ir apsimetu, kad man vis vien, nors krūtinėje nemaloniai maudžia. Pavydas – negeras jausmas. Godžiai nuryju vandens gurkšnį ir paspringusi užsikosiu. Gediminas pašoka ir kelis kartus trinkteli man per nugarą, bet parodau, kad man viskas gerai ir jis sugrįžta į savo vietą.

– Draugauja? Ai, ne, nežinau ar jie pora, – iš jo išraiškos matau, kad jis mano jausmų neperkando. Šaunuolis.

– Tai kaip tada jos gydytojas atsidūrė jos rengiamame vakarėlyje?

– Matai, mes čia beveik visi klasiokai ar vaikystės draugai. Atvariau parsivežti Kristinos iš ligoninės ir pamačiau jūsų gydytoją Henriką! O mes su juo ir dar keliais klasiokais, kelis metus lankėm tą patį krepšinio klubą. Ne vieną pergalę ir nusivylimą kartu išgyvenom, net dėl tos pačios panos buvom susirėmę… – jis atsidūsta ir man sukirba krūtinėje. – Tai kai Kristė sumanė surengti vakarėlį skyrybų užbaigimo proga, pasiūliau pakviesti ir Henriką. Aš norėjau su juo pašėlti kaip senais laikais ir maniau, kad jis puikiai galėtų apraminti Kristiną tokiu metu.

Dabar viskas tampa aišku, kaip jie visi čia susiję. Pasidarė kiek lengviau, bet vis tiek manau, kad Kristina su Henriku gali būti pora.

– O tu pažinojai Kristinos vyrą Ferdinandą? – nukreipiu temą, kad neįtartų manęs pernelyg besidominčia gydytoju Henriku.

– Pažinojau. Ramus, normalus senis buvo. Nu toks biškį kosmose nuo savo mokslų, bet jie kartu man labai tiko su Kristina.

– O jums nebuvo keista, kad ji ištekėjo už daug vyresnio už save vyro?

– Penkiolika metų nieko baisaus. O jis labai gerai atrodė. Svarbiausia, ji buvo labai laiminga ir mes visi ją palaikėm.

– Man atrodo, kad Kristina labai gerai laikosi, net nepasakyčiau, kad išgyvena skyrybas. Kad ir šiandien, pasitiko mane plačia šypsena ir su didele energija.

– Mažai dar Kristiną pažįsti… Prieš kelias valandas ji kūkčiojo man ant peties dėl Ferdinando. Kieta išorėje, minkšta vidumi mūsų Kristutė, – ir man suspaudžia širdį dėl jos. Jei ji guodėsi Gediminui, tai gal su Henriku jie visgi ne pora?

Jau visą valandą mes su Gediminu diskutuojam apie gyvenimą, neliesdami istorijų nei apie Henriką, nei apie Kristiną, nors mirštu iš smalsumo sužinoti daugiau detalių apie juos, labiausiai, žinoma, apie Henriką. Per tą laiką visiškai nustojo lyti, oras kiek atšilo, tik smarkiai sutemo.

Kieme šoka atsipalaidavę Kristinos svečiai, bet nei jos, nei Henriko nematyti tarp jų, kad ir kiek skenuočiau akimis šokančius ar aplink esančią teritoriją. Jie kartu… Deja… Tai gadina man nuotaiką vis labiau ir manau, kad kartu jie tikrai ne gėlytes skabo.

Gediminas suima mano ranką ir kviečia į šokančių būrį. Neturiu noro šokti, bet jo entuziazmas mane užveda. Negaliu atsistebėti, kad toks raumeningas vaikinas šoka ir raitosi taip plastiškai! Tikras striptizo erelis ir mano lūpos automatiškai riečiasi į šypseną, o jis kaip tik padaro kelis apsisukimus.

– Kristina! – staiga iškelia ranką Gediminas ir kviečia ją prisijungti prie mūsų. – Kur buvai dingusi? – pasiteirauja, kai ji atėjusi mus abu apkabina per liemenį ir švelniai paglosto.

– Miegojau, labai įsiskaudėjo galva, tad sugalvojau palėpėje nusnūsti. Maniau, kad tikrai nepasigesit.

– Miegojai viena? – erzino Gediminas. – O kur tavo gydytojas?

– Nežinau, bet mačiau, kad jis ėjo žvejoti kartu su Norkumi ir Bubneliu, – žvejyba visiškai pataisė mano nuotaiką, tiesiog atgijau visa.

– Ot, žvairiai, manęs tai nepaėmė!

– Atsiprašau? – piktai pasakau. – Tau nepatinka mano kompanija? – jis tik žvilgteli ir nieko nesakęs persimeta mane kaip plunksnelę per petį ir ristele pasileidžia ežero link. Paskui lekia Kristina ir juokiasi pilna burna.

Naktis tamsi, gana šilta, prie ežero tuščia. Ramuma. Nors kabu ant Gedimino raumeningo peties, užuodžiu gaivų vandens kvapą. Gediminas iš karto brenda vandenin, o aš pakėlusi galvą dar akimis bandau ieškoti žvejų, bet jų nesimato.

– Gediminai, paleisk! – užrėkiu jam į ausį ir imu spurdėti.

Jis paklūsta iškart, gražiai mane nuleidžia ant kranto ir ima nusirenginėti:

– Mergaitės, varom nusimaudyti!

– Nesvaik, aš neturiu maudymosi kostiumėlio, – tariu ir pažvelgiu į Kristiną, kuri dėl to visai nesuka galvos ir ima nusirenginėti.

– Gedi, nusisuk, – įsako jam. – Galėsi atsisukti tik tada, kada pasakysiu, – ir atsisuka į mane. – Varom maudytis nuogos, niekas čia mūsų nematys, o malonumo daug daugiau, kai vanduo liečia tavo nuogą kūną, – ir aš pagalvoju : „kodėl gi ne?“.

Mes greitai apsinuoginame ir susikibusios rankomis klykdamos įbėgame į ežerą prieš tai dar kartą įsakiusios Gediminui neatsisukti. Kai jau mūsų kūnai panirsta iki kaklo, leidžiame jam atsisukti.

– O į mane galite žiūrėti! – sušunka Gediminas, nusimauna apatinius ir nuogas pasileidžia link mūsų. Aš iš mandagumo nusuku akis, kad kas nors tabaluojantis man naktimis nesivaidentų.

Gediminas ima visaip mus taškyti, o mes cypti. Kristina apglėbia mane bandydama apsaugoti:

– Nebijok, jis geras, – sušnibžda ir mirkteli man.

Visi drauge smagiai pasiplaukiojam, paišdykaujam. Tik Gediminas su Kristina gana greitai išlipa į krantą, o aš lieku. Man taip gera ežere. Plūduriuoju ant nugaros ir mėgaujuosi vandens galia. Netrukus pastebėjau, kad Gediminas jau spėjo atsinešti butelį stipraus gėrimo, greičiausiai viskio ir atsisėdę su Kristina kažką kalba bei geria  tiesiai iš kaklelio. Negerai Kristinai alkoholis dėl opos, negerai ir Gediminui, nes jis ir taip buvo gerai apšilęs, bet jie daro, ką nori, jie protingi, laisvi žmonės ir aš jiems nenurodinėsiu. Ir staiga prisimenu, kaip Henrikas atėmė iš manęs taurę, nusišypsau ir apsidairau, nes kaip tik išgirstu kažkokius balsus. Kiek tolėliau matau atplaukiančią valtį ir joje tris vyrų siluetus. Susijaudinu. Širdis paspartina greitį. Ten gali būti jis. Velnias, aš nuoga. Plaukiu greičiau prie kranto, kad spėčiau išlipti greičiau už juos, bet pasirodo buvau nuplaukusi gana toli ir jie buvo greitesni. Kai buvau netoli kranto, du žvejai jau sėdėjo šalia Kristinos ir Gedimino. Henriko nesimatė, greičiausiai jis nuėjo į namą.

– Nu ką, mažule, gausi ateiti Ievos kostiumu pas mus, – sukikena Gediminas. Jis tikrai apgirtęs, man tai nepatinka.

– Cha, cha, norėtum, – atkertu jam. – Aš visai nesiruošiu dar išlipti, – atsakau, nors darosi šalta.

– Einam visi iš čia, – sukomanduoja Kristina, – leiskim Urtei išlipti. Einam į terasą valgyti torto!

Išlipu krantan. Visi jau nuėję, bet dar matau tolstančias nugaras. Visas ežero krantas priklauso man. Užplūsta ramybė. Man truputį vėsoka, aš visiškai nuoga. Išsigręžiu plaukus ir jau ruošiuosi lenktis prie drabužių, kaip pajuntu kažkieno žvilgsnį. Išsigąstu, krūpteliu atgal ir staigiai užsidengiu viena ranka krūtinę, o kita tarpkojį.

– Atsiprašau, – sutrinka Henrikas ir staigiai nusisuka. Vienoje rankoje matau meškerę, kitoje maišelį su laimikiu. Paskubomis imu rengtis, nes norėdamas sugrįžti į sodybą, jis turi praeiti pro mane. Širdies dūžiai tapo tokie garsūs, kad bijau, kad šioje tyloje jis juos girdi. Kuo labiau skubu, tuo labiau kabinasi drabužiai prie šlapio kūno ir trukdo paskubėti.

– Viskas, jau apsirengiau, – tyliai pasakau nuleidusi galvą, nes man šiek tiek gėda, kad matė mane nuogą. Apsikabinu save rankomis, nes imu velniškai tirtėti, gal nuo šalčio, gal iš jaudulio, kad jis netoli manęs. Noriu, kad Henrikas kuo greičiau praeitų ir nematytų manęs tokios. Kodėl nepasiėmiau megztinio?

Jis niekur neina, nors kelias laisvas. Mes stovim netoli vienas kito. Jaučiuosi kažkaip keistai, tyla labai mane jaudina. Jis pažvelgia į mane veriančiomis akimis ir aš prikandu lūpą. Tada Henrikas numeta meškerę ir laimikį ant žemės, nusimauna savo sportinį džemperį ir prieina prie manęs per žingsnį. Nedrąsiai pakeliu akis į jį ir jis apgaubia mano pečius savo šiltu, juo kvepiančiu drabužiu. Jis stovi prieš mane, jaučiu malonią jo kūno šilumą. Jis atsargiai paima mano rankas, mūsų odos susiliečia ir man ima svaigti galva. Švelniai sukiša rankas į rankoves, pataiso džemperį per pečius ir lėtai užtraukia užtrauktuką. Pakelia akis į mane. Visiškai apsvaigstu nuo jo.

– Šilčiau? – sušnibžda ir jaučiu, kaip man pakirto kojas, bet dar laikausi.

– Šilčiau, ačiū, – lūžtančiu balsu atsakau, bet niekaip negaliu nustoti tirtėti.

– Tu visa virpi… – sukužda, – Ateik, – ištaria vos girdimai ir tvirtomis rankomis apkabina mane ir prisiglaudžia prie savo karšto kūno. Rankomis trina mano nugarą, bando sušildyti mane. Mano šalta nosis remiasi į jo nuogą kaklą ir visa esybe jaučiu, koks karštas kraujas pulsuoja tose arterijose… Jei dabar nualpsiu nuo užplūdusių jausmų, visai nesijaudinu, nes žinau, kad jis moka daryti dirbtinį kvėpavimą…