8 dalis

Abejonės

Dargas

Nauja aušra artino tą dieną, kai reikės panaikinti tūkstantmečius trunkantį prakeiksmą, dėl kurio tamsos padarai turi slėptis požemyje, o šviesios būtybės laisvai gali vaikščioti žemėje. Norėjau ištaisyti šią neteisybę bet kokia kaina. Nors auka, kurią ketinu paaukoti, kad gaučiau tai ko noriu, kiek per didelė, tačiau Saulenės šeima nusipelno kiekvieno kančios momento. Vilda nužudė mano brolį, o aš buvau pasmerktas amžinoms gyvybės akmens paieškoms, o dabar, kai Saulenė mano rankose – tikslas ranka pasiekiamas. Nors Saulenė tokia tyra, nekalta, perdėtai naivi… Kartais žiūriu į ją ir galvoju, kaip ji sugebėjo išgyventi tiek metų nepastebėta. Ji smalsi kaip vaikas, jautri, kiekviena emocija atsispindi jos veide. Žvelgdamas į jos veidą gali suprasti kada ji pyksta, kada liūdna, susimąsčiusi, kada galvoja apie mane… Paikos mintys apie Saulenę lenda į galvą ir įkyriai audrina mintis. Ji tokia užsispyrusi, storžievė, atkakli, neišprususi ir įkyri. Kartais jai ginčijantis su manimi norisi paimti ir papurtyti, o kartais norisi priglusti prie jos dailaus ir moteriško kūno, įkvėpti jos kvapo ir niekada nepaleisti. Tačiau viskas lieka tik fantazijose, o realybėje turiu tam tikrų pareigų požeminiam pasauliui ir jo gyventojams. Ir žinoma, Saulenė manyje mato tik juodąjį magą, tačiau nežino, kad aš esu tas pats Vainius, kuris kadaise nužudė jos mamą, močiutę, brolį… Matau, kaip minint kitą mano vardą ji pyksta, liūdi. Tikriausiai jei ji žinotų, kad aš esu tas pats asmuo, net nežiūrėtų į mane tokiomis atviromis ir meiliomis akimis, kaip lig šiol žiūri.

Pavirtęs juodu varnu tupiu medyje netoli Saulenės kambario ir stebiu ją miegančią. Švelniai rudi plaukai bangomis pasklidę ant pagalvės, viena ranka ilsisi ant lovos, kita ranka apglėbusi save. Miegodama ji tokia žavi ir žemiška, kad negaliu susilaikyti ir pro pravira langą patenku vidun. Ji nieko nejaučia, o aš stoviu šalia jos, tarytum narkomanas doze, grožiuosi tokiu nepaprastu reginiu, klausausi, kaip tyliai kvėpuoja, kaip ramiai plaka širdis. Jos širdies plakimas kaip gražiausia melodija mano ausims, tokia sava ir raminanti, dar nesuteršta šio pasaulio siaubo ir negandų. Ranka švelniai paglostau šilkinę plaukų sruogą ir įkvepiu to gaivališko gamtos kvapo. Ši mergina tobula, tikras brangakmenis mūsų sumedėjusioje visuomenėje. Kelias akimirkas dar pastoviu šalia ir šypteliu dėl savo ką tik iškrėsto pokšto – mintimis pasiųsto sapno apie save. Jos skruostai paraudo nuo užplūdusio geismo, tad nieko nelaukęs švelniai pabučiuoju jos lūpas, kiek užlaikydamas bučinį ir vėl virtęs varnu nuplazdu į medį. Saulenė kiek pasiblaško patale ir atsisėda lovoje. Matau, kaip ranka paliečia savo lūpas ir žvalgosi aplinkui. Jos akyse dega aistra, o aš jaučiu kone fizinį malonumą matydamas, kaip veikiu ją. Ji išlipa iš lovos ir priartėja prie lango. Pakėlusi ranką priliečia ją prie nematomos sienos ir žiūri tiesiai į mane. Aš tiesiog tupiu ir stebiu ją, tačiau Saulenė nusisuka, ir dingsta kambario gilumoje.

Grįžau į savo kabinetą ir tenai radau nemalonų svečią – atvyko Aras, vienas mano požemių pakalikų. Tikrai nenorėjau, kad jis pamatytų Saulenę.

– Ko tau reikia? – paklausiau raudonakio velnio, kuris net neketina slėpti savo tikrosios esybės viešėdamas Žemėje.

– Apačioje kilo neramumai, – atsakė. – Turi tuojau pat grįžti į požemius, – atkirto kaip kareivis.

– Aš turiu pakankamai reikalų ir čia, – pyktelėjau dėl mano brangaus laiko trukdymo. – Požemyje visiems atrodo, kad šiaip smaginuosi?

– Tavo tėvas nužudytas, – ši žinia šiek tiek pribloškė, šiek tiek nuliūdino, tačiau supratau vieną, kad nuo šiandien viskas keičiasi. Jei nebėra tėvo, turėsiu perimti jo pareigas požemyje.

– Nužudytas?

– Incidentas įvyko naktį. Privalai grįžti, – atsistojo arčiau durų ir pažiūrėjo į mane krauju pasruvusiomis akimis. – Dabar.

– Palauk lauke kelias akimirkas, – sausai įsakiau.

Arui dingus už durų, nedelsdamas pasikviečiau Gvidą ir įsakiau jam nenuleisti akių nuo Saulenės. Įvykiai pasisuko nenuspėjama linkme, todėl negalėjau rizikuoti. Tikrai kažkas vyko man už nugaros ir tas kažkas kenkė ne tik ant Žemės, bet ir po ja. Saulenę radau valgomajame. Ji ramiai vartė knygą ir pusryčiavo. Priartėjau prie jos ir gal kiek per garsiai kreipiausi vardu, o ši išsigandusi pašoko iš vietos numesdama skaitomą knygą ant stalo.

– Kodėl visą laiką sėlini prie manęs, – suriko, rankas sunėrusi po krūtine, piktu žvilgsniu spigindama į mane.

– Atleisk, – nusišypsojau. – Aš išvykstu. Nebūsiu keletą dienų. Dėl savo ir mano ramybės, pasisaugok. Nelįsk prie langų, nemėgink pabėgti, – kiek griežčiau pasakiau.

– Kur išvyksti? – paklausė tokio paprasto ir žmogiško klausimo, tarytum būtų nuolatinė šių namų gyventoja, mano draugė, o ne kalinė. Ji pati tikriausiai suvokė, kad paklausė nederamo klausimo, skruostai nusidažė raudoniu. – Atsiprašau, išsprūdo, tačiau aš negaliu sėdėti ir dusti tarp keturių sienų. Aš turiu svarbią užduotį. Jau visa esybe jaučiu, kad liko mažiau nei vienas pilnas mėnulis ir pro Žemę praskries tūkstantmečio kometa, – prikando apatinę lūpą ir pakreipė galvą žiūrėdama tiesiai į akis. Jaučiau, kaip išsiplečia vyzdžiai, stebint jos prikastą lūpą.

– Tą akmenį sunaikinsime, prižadu, – tik ne tokiu būdu, kokį tu įsivaizduoji. Vėliau ant manęs labai pyksi, bet negaliu kitaip. – Išvykstu verslo reikalais. Tiesiog klausyk manęs, – paliepiau ir apsisukęs ant kulno išdrožiau pro duris.

Aras laukė manęs prie juodo Porche automobilio durelių. Žinoma, jis nemoka neišsiskirti iš minios. Užsidėjo juodus kaip smala akinius nuo saulės ir iššiepė aštrius dantis, pasididžiuodamas nukniauktu automobiliu. Atverdamas keleivio pusės dureles, pavarčiau akis. Patraukėme Grožių girios pusėn ir įvažiavę gilyn miško takeliu, pradėjome lėkti kaip akis išdegę. Man niekada nepatikdavo kelionė tiltu tarp dviejų pasaulių, tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Vaizdas už automobilio lango iš žalių bėgančių medžių virto į baltus garus ir liepsnojančią ugnį. Požemių pasaulio padangę, kaip visuomet, gaubė tamsi naktis, kiek akys matė aplinkui pakelėje tik nudžiūvę medžiai ir nugaišę gyvuliai. Kančių išvarginti požemio gyventojai vos slinko link pragaro vartų, tikėdamiesi, kad jiems pavyks iš čia ištrūkti. Privažiavome tėvo rūmus ir tik išlipus iš automobilio nosį pasiekė aitrus sieros kvapas. Suraukiau nosį, prisimindamas, kodėl požemio nelaikiau savo namais. Pagrindinės rūmų durys buvo puoštos jaučio kaukolėmis su ragais. Tėvas buvo perdėtai dramatiškas, tačiau jo ir mano požiūris į gyvenimą šiek tiek skyrėsi. Aras pradarė duris, žengiau žingsnį vidun. Pagrindinėje menėje sėdėjo susirinkusi velnių taryba. Visi atrodė išpuikę ir pasipūtę. Žinoma, jie manęs nelaikė sau lygiu, juk buvau maišytas, o dabar mano padėtis požemių visuomenėje įgavo kitą lygį, dėl to darėsi dar labiau neramu.

– Vainiau, – kreipėsi į mane pirmuoju vardu tėvo dešinioji ranka, Gabrielius.

– Laba diena, ponai, – abejingai atsakiau. – Malonu jus čia matyti. Galiu pasiūlyti stiklą burbono? O gal kubietišką cigarą? – pasiūliau. Žinojau, kad jiems niekada negana.

– Mums neramu dėl susiklosčiusios situacijos. Tavo tėvas nužudytas, požemiai liko be tiesioginio valdovo, kai tuo tarpu tu blaškaisi po žemę pramogaudamas, – dusliu balsu prabilo Vairūnas.

– Tas, kas drįso nužudyti tėvą, nesulauks pasigailėjimo, – atsakiau kumščiu trenkdamas per akmens masės stalą. Pastarasis skilo į dvi dalis. – O požemių valdymas nepaliktas likimo valiai. Aras puikiai tvarkosi čia, o jūs kiekvienas atsakingas už savo kraštą.

– Taip, bet sklinda kalbos, kad tu per silpnas surasti gyvybės akmenį ir pagaliau sulyginti žemės, ir požemių karalystes, – įtraukęs sodraus cigaro dūmo prabilo Liuciferis. Jo juodos akys lakstė tai prie manęs, tai prie Aro.

– Taip, turiu pritarti Liuciferiui, – paantrino Gabrielius. – Demonai kalba, kad Žemėje buvo pastebėta gyvybės sergėtoja. Sako, ta šviesa tokia akinanti, kad net aklas ją pastebėtų. Nejau dar jos neradai ir neatlikai kas tau pavesta tėvo?

– Viskas mano rankose, – sugriaudėjau, kad viskas skriejo aplink kurtinančiu aidu. – Nė vienas nesikiškit į mano žemiškus reikalus, kitu atveju kiekvienam asmeniškai sukursiu asmeninę peklą.

Vyresnieji neatrodė patenkinti mano įžūlumu, tačiau nei vienas nedrįso ginčytis ar atsikalbinėti. Dar kelias valandas aptarinėjome būsimus pokyčius vadovavime ir galiausiai likau vienas. Sėdėjau tėvo kabinete ir mėginau suvokti kokia bėda užgulė mano pečius. Niekada negalvojau, kad reikės grįžti į požemius, kai ant Žemės tiek daug nuostabaus grožio ir svarbiausia – laisvės jausmas. Mintyse mėginau perkratyti visą sąrašą priešų, kurie būtų norėję tėvo mirties, tačiau tikriausiai visi potencialūs jo priešai šiandien sėdėjo menėje. Nė pas vieną mintyse nemačiau apsisprendimo, tik pasitenkinimą, kad pagaliau tėvas žuvo. Atsiverčiau storą, žmogaus oda trauktą knygą, kurioje krauju surašyti skolininkų sąrašai. Visi iki vieno buvo parsidavę velniui, tačiau nė vienas vardas nekėlė didesnio virpulio.

– Gal tai kokio juodojo mago darbas? – garsiai svarsčiau.

Atėjus Arui dar kartą peržiūrėjome knygas, kurių buvo ne vienas šimtas ar tūkstantis, tačiau nieko apčiuopiamo neradau. Aras lygiai taip pat, kaip ir aš, nesugalvojo jokio mums nežinomo priešo, kurio šiandien nebūtų buvę menėje.

– Vadinasi, turime vienuolika potencialių žudikų tarybos narių, kokį milijoną knygų su sąrašais tų, kas per šitiek šimtmečių pardavė sielą velniui…

– Ir negalim atmesti demonų, – paantrino Aras.

– O kaip juodieji raganiai? Tėvas pastaruoju metu turėjo konfliktų su jais?

– Raganiai nebuvo linkę bendradarbiauti su tavo tėvu, tačiau nesipyko, – taip, ši galimybė tikriausiai atmetama.

Galvon šoko mintis, kad Saulenę medžiojo man dar nematytos šmėklos, padarai, kokių dar neteko matyti nei šiame, nei kitame pasaulyje. Jos neturėjo šmėkloms įprastos struktūros, o Grožių miestelyje pastaraisiais mėnesiais ėmė dėtis keisti dalykai: dingo žmonės, nyko javai, dvėsė galvijai. Pirmiau buvau susikoncentravęs į save ir gyvybės akmens paieškos rūpesčius, tad nepastebėjau akivaizdžių ženklų.

– Arai, žudikas turėjo labai gerai žinoti rūmų išplanavimą, – negalvodamas pasakiau. Aras pažvelgė į mane savo krauju srūvančiomis akimis ir pirmą kartą atrodė sutrikęs. – Taip pat sargyba? Ką jie veikė naktį, kad tėvas liko vienas?

– Nežinau, Dargai. Aš buvau išvykęs į žemutinę pusę nuraminti maištaujančių sielų, o kai parvažiavau, radau bosą persmeigta ietimi.

– Noriu apžiūrėti tėvo kūną ir ietį.

Abu su Aru patraukėme iki galinės rūmų menės, kur tarnai ruošė tėvo palaikus sudeginimui. Apžiūrėjau kūną, kuris buvo susenęs ir sustingęs. Atmintyje iškilo vaizdiniai apie tėvą, kuris buvo žiaurus, kankinantis, smerkiantis ir niekinantis. Dabar jo negyvas kūnas kiekvieną sekundę traukėsi ir glebo, tačiau jo iškrėstos niekšybės niekada manęs nepaleis. Žaizda žiojo ties širdimi, tiek iš nugaros, tiek iš priekio pradurta idealiai dailiai, tarsi chirurgo. Žaizdos krašteliai šiek tiek apsibarstę raudonais milteliais. Su pirštu paliečiau tuos miltelius ir prisikišau arčiau akių, nosies. Tai buvo jonažolė. Ant ieties buvo keisti senoviniai inicialai. Apžiūrėjau ją įdėmiai, tačiau nepažinau nei vieno simbolio. Tai nebuvo nei senųjų baltų, nei hidi ar kita pažįstama kalba. Aras taip pat traukė pečiais ir pūtė orą.

Po penkių valandų atsisveikinimo procesijos, degantis tėvo kūnas buvo paleistas raudona užmaršties upe. Jo kūnas buvo palydėtas nesiliaujančiųjų kentėti aimanomis ir keiksmais. Nusišypsojau nuo šios situacijos beprasmybės, kad pats velnių velnias yra siunčiamas velniop. Po visų procesijų įlindau į senąją biblioteką. Čia buvo kaupiama senųjų amžių užrašai, tad supratau, kad turiu daug kepinančio laiko, kol viską perskaitysiu ir įvertinsiu. Turiu išsiaiškinti, ką reiškia tie užrašai ant ieties, kuri net man nekėlė pasitikėjimo. Nieko nelaukęs ėmiausi darbo ir pradėjau skaityti viską, ką supratau ir galėjau išversti. Užtrukau visą amžinybę, tačiau išsiaiškinau, kad ietis simbolizuoja begalybės rato užvėrimą ir naujos pradžios pradžią. Dar kartą gerai perskaičiau keletą ritinėlių ir supratau vieną, kad čia nagus prikišusi tokia pat stipri antgamtinė būtybė ar esybė, kaip ir mano tėvas, tačiau kėlė nerimą tik tai, kad ta būtybė ar esybė galėjo prieš tėvo mirtį iš jo atimti pragaro vartų raktą. Jei taip nutiko, tada turime rimtesnę problemą, nei galvojau iki šiol. Sunerimęs suradau Arą.

– Kur pragaro vartų raktas? – paklausiau.

– Ne pas tave? – kiek išsproginęs akis paklausė Aras.

– Žinoma, kad ne, – nusijuokiau. – Kodėl jis turėtų būti pas mane?

– Gal prieš kokius tris mėnesius buvai nusileidęs į pragarą. Sakei tėvui, kad turi neatidėliotinų reikalų mirties slėnyje. Gal tris paras lindėjai tėvo bibliotekoje, paskui senis labai tavimi džiaugėsi ir įteikė pragaro vartų raktą. Sakė, kad pagaliau jaunuolis tapo vyru ir jis gali ramiau atsipūsti.

Stovėjau ir negalėjau patikėti savo ausimis. Štai kur šuo pakastas. Kažkas magijos pagalba apsimetė manimi, todėl tėvas nesipriešino. Bet svarbiausia yra tai, kad to kažko rankose vienintelių vartų į pragarą raktas, o jį atrakinus Žemėn išeitų ne tik požemio gyventojai, bet ir tie, kuriems išeiti negalima. Tikriausiai Aras perskaitė viską iš mano akių, nes ir jo veidas ištįso. Abu supratome kokiame mėšle murgdomės, tačiau net nenutuokiau kokia rimtumo situacija iš tiesų yra, kol negrįžau į paviršių. Jau kirtus tiltą tarp nebūties ir būties pajaučiau, kad kažkas pakito. Sunkiai orientavausi laike, tačiau tikriausiai manęs nebuvo kokias 5 dienas. Sustojau Grožių girios viduryje ir įsiklausiau. Visiška tyla, nei menkiausio paukščio klegesio, nei žvėries baubimo, nieko. Dar nesu girdėjęs tokios kurtinančios ir bauginančios tylos. Virtau varnu ir pakilau į dangų, kuris atrodo nebebuvo toks žydras kaip anksčiau. Žvelgiau iš aukštumų į nedidelį miestelį, senų namų stogus, pievas ir laukus, ir buvau ne juokais išsigandęs – miestelis tarytum išmiręs, lauke nesimatė nei gyvos dvasios. Nutūpiau ant senos liepos palei vieną sodybą ir nužvelgiau aplinkinius namus. Viename iš jų pro langą šmėstelėjo kažkokia tai žmogysta ir viskas, šunys lindėjo būduose, net neaplojo manęs sveikindami. Vien tik vėjo judinamų lapų šnaresys ir kurtinanti tyla. Grįžau į dvarą ir tik čia pasijaučiau kiek ramesnis, atrodo, pats dangus mane stebi. Įlindau į savo kabinetą ir čiupęs mobilų surinkau Gvido numerį. Telefonas buvo išjungtas, tai pasirodė labai keista ir nepriimtina Gvidui. Dabar tik pagalvojau, kad dar nemačiau Saulenės. Buvau įsitikinęs, kad ji lauks manęs prie terasos lango ir sutiks grįžusį prie durų, aprėks, tačiau name vyravo tokia pat tyla, kaip ir visame miestelyje. Iš bibliotekos patraukiau tiesiai prie Saulenės miegamojo durų, porą kartų pabeldžiau, tačiau neišgirdau įprasto „užeik“, tad nieko nelaukęs pravėriau duris ir nustėrau – kambaryje jos nebuvo. Apžiūrėjau kiekvieną kambario centimetrą, vonios kambarį – nieko. Taip pat ištikrinau namus – Saulenė kaip skradžiai į žemę prasmego. Išlėkiau į sodą ir prie seno ąžuolo sodo pakraštyje pamačiau tįsantį kūną. Iš karto pažinau, kad tai Gvidas.

– Gvidai, – ėmiau purtyti, o šis sunkiai gaiveliojosi. Jo galvoje žiojo gan gili žaizda iš kurios sunkėsi ryškiai raudonas kraujas. – Kur Saulenė? – suspaudžiau Gvido marškinėlius tarp rankų.

– Aš nežinau, – vos išspaudė žodžius.

– Aš tau patikėjau ją saugoti, o tu nežinai? – riaumojau Gvidui į veidą, tačiau supratau, kad negaliu prarasti savikontrolės ir turiu susiimti į rankas. Gvidas vos laikėsi ant kojų. – Atleisk, tiesiog viskas taip painu… Ar gali eiti? Reikia sutvarkyti šią žaizdą.

Gvidas nieko nesakė, tik akimis parodė, kad gali eiti. Padėjau jam atsistoti ir prilaikydamas jį viena ranka, vilkau apsunkusį kūną dvaro link. Virtuvėje suradau vaistinėlę, kurioje buvo sudėti bintai, nuskausminamieji, dezinfekcinis tirpalas. Išploviau žaizdą ir pakraipiau galvą supratęs, kad reikės siūti. Gvidas nebuvo patenkintas šia mintimi, tačiau ir bėgantis kraujas neteikė daug malonumo, tad išgėręs pusę butelio viskio ir tvirtai sukandęs virtuvinį rankšluostį, atsidavė į mano rankas. Iki raudonumo iškaitinta adata suadžiau jo žaizdą penkiomis siūlėmis ir džiaugiausi, kad esu toks šaltakraujis niekšas. Nors Gvidas buvo išblyškęs, tačiau kaip tikras vyras atlaikė visą egzekuciją ir po kelių akimirkų pagaliau galėjo suregzti padorų sakinį be didesnių skausmo grimasų.

– Dabar pamenu, kad šįryt ant Grožių nusileido labai tirštas rūkas. Prisiekiu Dievu, galėjau jį pasiekti ir paliesti, jis buvo kaip gyvas ir apčiuopiamas padaras. Nieko nelaukęs parbėgau į dvarą ir užbėgau laiptais į antrą aukštą. Pravėriau Saulenės duris, o jos kambaryje buvo kažkokia man dar nematyta esybė: kūnas kaip žmogaus, gal tik kažkiek laužtos kojos, ožio galva, vietoje akių kiaurymė. Jis čiupo Saulenę ir šoko per langą, aš lėkiau paskui. Vijausi jį kaip aklas, per tą rūką nieko nebuvo matyti ir prie ąžuolo pamečiau Saulenės balsą, sustojau apsižvalgyti ir tada smūgis į galvą, po kurio liko tik tamsa.

– Šūdas, – suriaumojau. – Mano tėvą nužudė kažkokia esybė, kuri sugebėjo apsimesti manimi, jis pavogė pragaro vartų raktą, o dabar ir Saulenę. Jis nori gyvybės akmens. Kai turės gyvybės akmenį ir jį sunaikins, galės atrakinti pragaro vartus ir išleisti tūkstantmečius mūsų kalinamas pačias baisiausias esybes, kokios tik yra gyvenusios šioje Žemėje, o tada nei Perkūnas nepadės, – išspjoviau paskutinius žodžius kaip karštą anglį.

– Ką dabar darysime? – paklausė persigandęs.

– Nežinau, nežinau, – ėmiau vaikštinėti po virtuvę. – Ar pastebėjai, kad Grožių girioje nebėra gyvybės?

– Ne, nepastebėjau, bet Saulenė man pasakojo, kad tai pastebėjusi anksčiau, – svarstė Gvidas.

– Keista, ne? Ir visame miestelyje jokio judesio. Atrodo žmonės bijo išeiti į lauką, net miestelio šunys lindį būdose, neloja.

– Tikrai keista, reikia pasidomėti, – atsakė Gvidas ir ėmė grabinėtis džinsų kišenėje. – Šūdas, tikriausiai pamečiau telefoną.

Spoksojau į Gvidą ir galvojau su kokia pikta būtybe susidūriau, kuri sugebėjo pergudrauti mano tėvą, mane. Kodėl ji čia? Kodėl kenkia mano planams ir kam po velnių jam reikalingas gyvybės akmuo ir pragaro vartų raktas. Bet svarbiausia – kur Saulenė ir ar ji gyva. Jutau kvailą prieraišumą tai įkyriai raganiūkštei.  Sukausi aplink savo ašį tarytum vilkas ir ranka krapščiau jau barzda puoštą smakrą.

– Manau žinau ką turiu daryti, – garsiai tariau ir pasileidau Saulenės kambario link. Čiupau jos suknelę, kurią vilkėjo paskutinę dieną, kai mačiau ją prieš išvykstant į požemius ir kelis plaukus iš plaukų šepečio. Nusileidau į biblioteką, paskui mane slinko ir Gvidas. Uždegiau žvakes ir druska apibarsčiau šešiakampę žvaigždę tarp jų. Nuo stalo čiupau žemėlapį ir padėjau tame rate.

– Ką čia sugalvojai? – krapštydamas žaizdą paklausė Gvidas.

– Darysiu paieškos burtą, tikiuosi pavyks ją rasti, – atsakiau susikaupęs. Vienoje rankoje spaudžiau suknelę ir su kita ant žemėlapio nubarsčiau plaukus. Peiliu įpjovęs ranką nulašinau kelis kraujo lašus ant plaukų ir ėmiau kartoti į prašymą panašų burtą lotynų kalba „Sanguinem flumina deportant manus vestras“ kol kraujo lašai ėmė bėgioti po Lietuvos žemėlapį ir sustojo ties Grožiais. – Ji dar šiame miestelyje. Velnias, – vėl suriaumojau. – Kad ji pasiųstų bent menkiausią ženklą, mintį, kad suprasčiau, kur ji!

Vyliausi, kad mano pykčiu perlietos mintys pasieks jos pasąmonę, tad stipriai susikaupiau ir pasiunčiau minties žinią Saulenei: „Kur tu? Duok užuominą“.

 

10 minčių apie „8 dalis“

  1. Tai ne tik puikiai aorašoma gamta, bet ir pragaras lygiai taip pat gerai aprašytas, atrodė, kad ir pati užuodžiau tą sierą😁 o Dargas geras klausimas ar Saulenės ieško vien dėl gyvybės akmens ar jau ir prisirišo prie jos… 🤭

    1. Puikus pastebėjimas dėl Dargo… Ar tik jau nebus jo žmogiškoji pusė prisirišusi prie Saulenės? Ar jis kartais savęs dėl to dar labiau nepradės austi? 😀 Įtampa auga… O dar tas keistas padaras, kuris greičiausiai nužudė tėvą, o dabar pagrobė ir Saulenę… Ar pragaro vaikis parodys iš kokio molio drėbtas :)))

  2. Lyg pasaka suaugusiems. 📣 Labai daug visko šioje dalyje, autorė pribarsčiusi užuominų,niuansų ir klausimų tarp eilučių ir jaučiuosi lyg pati vaikščiočiau po šią girią ir ieškočiau ne tik pragaro raktų,bet ir kur visa ši kebeknė nuves. 🤔

  3. Nuostabi dalis:) kartais žmonės susitapatina su jiems skirtais apibūdinimais, o kuo save laiko Dargas?:) kaip jaučiasi iš aprašymo jam pragare net nepatinka, gal vis dėl to jis daugiau žmogus nei velnias?
    Koks tavo širdies giliausias troškimas?:) pats taip giliai slepi nuo savęs, kad net pradedi abejoti. O tas padaras tik padės suprasti, kas ištiesû esi ir ko nori ❤️ Nuostabi dalis, puikiai aprašyta ir leidžianti prisiliesti prie istorijos trapumo 🙂 Ačiū. Su nekantrumu laukiu kitos dalies 💗

    1. Dargas pats savo blogiausio varianto atspindys, o gal jis tik mano, kad toks yra ir yra kur kas geresnis nei mano? Manau jau greitai nukris kaukės ir pasirodys tikrieji veidai ir jausmai 🙂

  4. Niu šitaip įtraukiantis pasakojimas, kad jau laukiu sekančios dalies. Labai viskas gražiai ir mistiškai pasakojama. Simona, Jūs tikrai intrigų kūrėją. Įdomu ar Dargas pasiduos Saulėnes žavesiui 😊

  5. Nuo pat pradžių istorija labai įtraukianti. Lauksiu tęsinio su nekantrumu!

    1. Labai džiaugiuosi, kad patinka! Ačiū, kad skaitote! Ir negaliu nepagirti, kad tėvai uždėjo tokį vardą 😍 Visos Simonos tokios magiškos 🤭

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.