8 dalis

Liepos ketvirta diena. Pirmadienis.

Savaitgalis praėjo lyg ant adatų. Ketvirtadienio vakarą Maiklui pranešiau, kad tiek šeštadienį, tiek sekmadienį turėsiu dirbti, ir kad jau pirmadienį, septintą ryto, turiu išvažiuoti į Vieną. Iš pradžių lyg ir džiaugėsi, kad gavau svarbų projektą ir kad tai bus gera patirtis, bet paskui pamiršo apie planuotą vakarienę penktadienio vakarą. Pamiršo tas, kuris niekada nieko nepamiršta. Visus vakarus nuėjo miegoti pirmas – nelaukdamas manęs ir nepasilikdamas žiūrėti jokio filmo kartu, kas būdavo įprasta, bent jau vieną iš dviejų savaitgalio vakarų.

Nepajutau, kaip pradėjau skubėti, nors laiko turėjau. Šešta valanda ryto, bet saulė jau plieskė ir kaitino veidą, tad bematant pradėjau jausti limpančius marškinėlius. Sulėtinau žingsnį išpūsdama lauk orą. Tempiau rankinį lagaminą paskui save ir lyg užhipnotizuota pergalvojau visus Maiklo veiksmus šį savaitgalį. Jis vos pasikėlė iš lovos su manimi atsisveikinti. Jokios kavos ar kruasano šiandien, o buvau tikra, kad išlydės mane su visa jam būdinga ceremonija.

Bet užteks apie savaitgalį, priešakyje laukia pirma verslo kelionė mano gyvenime. Na, ne pati kelionė mane neramino ir kaip seksis pats darbas šią savaitę, bet keturios valandos traukiniu su Jakūbu ir visa savaitė su juo… Kokio velnio aš apie jį dabar galvoju? Sunku negalvoti, juk visą savaitgalį pradirbau susirašinėdama su juo ir Kristianu, bet apie Kristianą juk negalvoju! Ar tiesiog ieškau pozityvesnių minčių, nes galvojant apie Maiklą jokių gerų emocijų į galvą nebeateina? Susiraukiau pykdama ant savęs, kad lenda tokios mintys. Tu susižadėjusi.

Savaitgalį manęs laukia vietovių apžiūrėjimai vestuvių šventei, kvietimų rinkimasis, o pats Jakūbas leidžia laisvalaikius su žmona… Nėra reikalo net diskutuoti pačiai su savimi, privalau paleisti visas mintis apie jį. Nusipurtau, žengiu į metro ir pradedu stebėti aplink skubančius žmones, norėdama nukreipti savo mintis į čia ir dabar.

Sulig kiekviena stotele atsirasdavo daugiau keleivių, skubančių į darbą, keletas – kaip ir aš, turėjo su savimi lagaminus ir man išlipus stotyje jie patraukė kartu su manimi link traukinių platformų. Širdies ritmas sistemingai dažnėjo su kiekvienu žingsniu.

Stūmiau lagaminą erdviu koridoriumi tarp į krėslus panašių sėdynių. Dabar tikrai pirmą kartą pasijutau priklausanti verslo pasauliui, juo labiau, kad nuo šiandien oficialiai esu Techninio produkto vadybininkė ir ši nauja rolė prasideda tokiame stiliuje – verslo kelionėje ir dar verslo klasėje. Išspaudžiu šypseną sau ir įkrentu į savo krėslą. Liko vos kelios minutės iki išvykimo.

Pradėjau nerimauti, jo dar nėra, o traukinys pradeda judėti, nejaugi pražiopsojo? Nervingai dairiausi į duris priekyje. Kondicionierius veikė, bet man buvo karšta. Atsistojau nusirengti savo švarko. Pasikabinusi jį klestelėjau atgal į krėslą. Išsiėmiau laptopą – bus proga peržiūrėti visus užrašus ir planus savaitei į priekį. Vos atsidarius laptopą, priekyje, už automatinių durų pasirodė vyras. Dar nematydama jo veido, žinojau, kad čia jis braunasi su lagaminu koridoriumi. Tarpduryje pasirodė Jakūbas su dviem kavos puodeliais padėkle. Jo marškiniai, kaip ir beveik kiekvieną vasaros dieną, buvo prasegti, tik jo plaukai buvo nepaprastai trumpi. Tokio jo dar nebuvau mačiusi, visada turėjo pasitaršiusius plaukus, jei tai buvo įmanoma, tai jis atrodė dar geriau su trumpais. Per kūną perbėgo šiurpulys, mūsų akys susitiko ir aš dar stipriau pajutau savo širdies plakimą.

– Sveika, kaip laikaisi? Pailsėjai per savaitgalį? – Pastebėjęs mano kvailą šypseną pridūrė. – Atsiprašau, kvailas klausimas, juk abu dirbome, – visą šį laiką žiūrėjo man tiesiai į akis, jaučiau, kaip kaista žandai. Jakūbas ištiesė man padėklą su kavomis, kol pats kabinosi švarką ir dėjo lagaminą sau virš galvos.

– Ha ha, taip, nelabai pailsėjau, bet viskas gerai, nusiteikusi sunkiai savaitei.

– Gerai, – perbraukė ranka per savo trumpus plaukus atsisėsdamas ir iš manęs paimdamas padėklą su gėrimais.

– Atnešiau kavos iš geriausios kavinės stotyje, – išimdamas vieną tiesia ją man. –  Latė, – užlaikydamas žvilgsnį ramiai atsako į dar neužduotą mano klausimą. – Traukinyje geros kavos neruošia.

– Ačiū, – imdama puodelį iš jo rankų keistai pagalvojau, kad žinojau, jog už jo neslypi joks vėliau prasiveržiantis pavydas, žinojau, kad šis kavos puodelis nereiškia jokio atsiprašymo. Koks nuostabiai prasidėjęs rytas.

– Dvejojau, ar paimti vieną tau, ar jau būsi nusipirkusi, džiaugiuosi, kad jokios neturi, – ir ramiai atšlijo į krėslą persibraukdamas plaukus.

Žvilgtelėjau į savo puodelį, ant jo buvo užrašyta “Jakub <3 Latte”. Patryniau širdelę nykščiu. Grimzdu į jį ir nieko negaliu padaryti.

– Kur dingo tavo plaukai? – Išsišiepusi patraukiu per dantį, norėdama nukreipti dėmesį nuo gąsdinančių minčių.

– O velnias, ne kaip atrodo? – išsigandęs žvilgtelėjo į mane bandydamas šiaušti trumpus plaukus.

– Ne, priešingai, manau, atrodo labai gerai… – per daug entuziastingai užtikrinau jam.

– Tikrai? Tai buvo žmonos idėja, sakė, atrodys gerai.

– Na, ji buvo visiškai teisi, atrodo labai gerai, – šį kartą santūriau šypsodamasi tariau jam. Velnias, kaip jis gerai atrodo. Net klynas užkaito. Pagavau save spoksant ir nežinodama, ką toliau daryti, gumute susirišau plaukus į netvarkingą kuodą, kad nebeliptų prie kaklo – niekaip negalėjau atvėsti. Šį kartą jis žvilgtelėjo į mane.

– O tau irgi taip tinka, – vos pastebimai šyptelėjęs patikino jis imdamas savo kompiuterį iš kuprinės. Užsikišau sruogas už ausų išrausdama ir bijodama vėl sutikti jo žvilgsnį, tad nepakeldama akių burbtelėjau “ačiū”.

– Tai kokia nusimato ši savaitė? – kreipdama pokalbį nuo komplimentų pradėjau aš.

– Sunki, bet manau, kad per savaitgalį nemažai pasistūmėjom, gal turėsim laiko pasivaikščioti po Vieną ir bent vieną vakarą atsipalaiduoti.

– Galėsim išeiti į miestą po darbo? – jis sustingo.

– Na taip, jei baigsim darbą anksti, galėsim daryti ką norėsim, laikas mūsų, juk vakarieniauti kažkur turėsime taip pat, – visai nepagalvojau, kad galėsime leisti vakarus kartu…

– Tau čia pirma verslo kelionė? – sukluso jis.

– Aha, – nusišypsojau. – Viskas man nauja, bet skamba labai smagiai, – nedrąsiai nusišypsojau.

– Mmm, gerai, ir pirmas kartas Vienoje?

– Taip, – linktelėjau vėl už ausies užsikišdama išsprukusią sruogą.

– Gerai, bus ką tau parodyti, – nuoširdžiai nusišypsojo jis ir įniko į kompiuterį. Pylė karštis, ką sakysiu Maiklui, jei kas dieną vaikščiosiu po miestą su Jakūbu?

Liepos septinta diena. Ketvirtadienis.

Aštunta valanda vakaro, o mes dar ofise. Nebeturiu jėgų, o ir sloga kibo nuo visų kondicionierių. Vakarienei turėjome užsisakę picos, nemačiau dienos šviesos visą dieną ir, tiesą pasakius, visą savaitę. Honza ir Kristianas su mumis dirbo nuo pat pirmadienio. Kiekvieną dieną darbą baigdavome apie devintą vakaro, bet šiandien Honza, mūsų klientai, kiti vadybininkai ir visi darbuotojai ruošiamės eiti į vakarėlį, tad turėtumėm baigti bet kurią minutę. Aš nebeturiu jėgų niekur eiti, nekalbėjau su Maiklu jau visą dieną, norėjau grįžti į viešbučio kambarį, paskambinti jam ir griūti į lovą, juk rytoj bus dar viena ilga darbo diena prieš prasidedant savaitgaliui, užkištam vestuvių planavimo reikalų.

Aš ir keletas kolegų vietoj vakarėlio nusprendėme grįžti į viešbutį, Jakūbas patraukė kartu su Honza ir kitais. Visa savaitė buvo tokia užimta, kad nepraleidom nei valandos tik dviese. Arba eidavome visi kartu vakarieniauti arba kas sau išsiskirstydavome, tad nejaučiau jokios kaltės dėl Maiklo. Visa savaitė buvo tik sunkus darbas.

Taksi mane ir dar tris kolegas paleido per vieną gatvę nuo viešbučio, turėjome paėjėti dar keliolika minučių. Bandžiau paskambinti Maiklui, bet šis neatsiliepė, po minutės gavau žinutę “Aš pavargęs, pasikalbėsim rytoj, kai grįši”. Šūdžius.

Buvo giedras, šiltas vakaras, jau mačiau mūsų viešbutį, bet nenorėjau grįžti į tuščią kambarį.

– Aš pasivaikščiosiu dar šiek tiek po miestą, įkvėpsiu gryno oro, jūs eikit jei norit.

– Ok, iki rytojaus, Milana, – visi pamojo vangiai ranka ir patraukė link viešbučio. Aš paėjusi gatve atsisėdau ant suoliuko. Tikrai gera pagaliau būti lauke. Iškart atsigavau ir net slogos užuominos dingo su šviežio oro gurkšniais.

Pirma savaitė naujoje rolėje, mano manymu, praėjo puikiai, nepaisant visų viršvalandžių. Stengiausi išspręsti bet kokius neaiškumus kaip įmanydama greičiau ir efektyviau ir, manau, kad mano komanda tai pastebėjo. Matė, kad dėl jų stengiuosi ir nepyko dėl ilgų darbo valandų. Užteks apie darbą, pailsėk.

Netoliese girdėjosi muzika. Gal vertėtų visgi šiek tiek atsipalaiduoti ir man.

Patraukiau link sklindančio saksafono garsų. Džiazas.

Įėjusi į pusiau pilną, pritemusį pusrūsį su maža scena gale atsisėdau prie baro ir priėjusio barmeno paprašiau klasikinės Margaritos. Visada norėjau paragauti. Džiazas –  taip pat mano dar neištirtas muzikos žanras – kažkas naujo, man nepažįstamame mieste.

Žvilgtelėjau į telefoną – jokio ryšio. Iškart pasijutau lyg būčiau atsidūrusi lėktuve, kur niekas negali manęs pasiekti ir aš negaliu nieko padaryti – vieta, kur negali paskubinti laiko, belieka tik būti. Atsipalaidavau dar labiau.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet muzika vis grojo, rinkosi žmonės. Geriant paskutinius pirmo kokteilio gurkšnius jaučiausi maloniai svaigstanti. Nuovargis ir mažas suvartoto vandens kiekis turbūt turėjo mano greitam svaigimui įtakos.

Užsisakiau dar vieną Margaritą. Lengvas, paprastas ir per daug neprimaišytas kokteilis – greičiausiai bus mano naujas mėgstamiausias gėrimas po Prosecco.

Kažkas palietė mano petį ir jau buvau pasiruošusi surikti į veidą ‘atsiknisk’ kai pasigirdo pažįstamas balsas:

– Milana? – Jakūbas… Visi raumenys aptirpo, atsisukau, o ten šviesų šešėliuose, priešais mane stovėjo jis – Jakūbas. Susigriebiau už širdies.

– Kaip, kaip tu žinojai, kad aš čia? – vienoje rankoje laikiau taurę, kitą glausdama prie krūtinės žiūrėjau į jį netikėdama, kad jis čia.

– Galiu prisėsti? – parodė į kėdę šalia manęs.

– Žinoma… bet kodėl tu ne vakarėlyje? – vis dar nustebusi, lyg užhipnotizuota, žiūrėjau į šią tobulybę sėdantį šalia manęs ir akimis ieškantį barmeno.

– Eeech, – nutęsė jis pavargusiu balsu, – stengiausi ištverti jų kompaniją, bet visi norėjo šotų, alaus, vėl šotų ir paskui eiti į klubą. Turėjau iš ten dingti, – pavartė akis ir parodęs barmenui, kad gers tą patį ką ir aš atsisuko į mane.

– Tai buvo neįdomu? – perklausiau.

– Paskutinę valandą klausėmės Honzos istorijų apie kažkokią naują moterį, kurią susirado ir kuri negali nustoti prašyt su ja mylėtis, kokia ji karšta ir ištroškusi ir kaip mėgsta bandyti naujas vietas ir pozas, – susiėmė už galvos bepasakodamas. – Žodžiu, ne tokiomis temomis noriu užbaigti vakarą ir juo labiau klausytis boso seksualinių nuotykių, – šyptelėjo man jis.

– Bet tu žinojai, kad aš čia ar kaip? – vis dar nustebusi ir negalėdama nuo jo atitraukti akių paklausiau aš.

– Norėjau tavęs klausti to paties. Kodėl tu čia? Juk sakei eisi atgal į viešbutį.

– Nenorėjau grįžti į viešbutį, reikėjo gryno oro ir paskui išgirdusi muziką nusprendžiau ateiti kokteiliui ar dviem.

– Nepagalvok nieko keisto, aš ir norėjau dar šiek tiek pasivaikščioti, o čia turbūt vienintelis baras su gyva muzika mūsų viešbučio gatvėje, – padėkojo barmenui paimdamas gėrimą. Neturėčiau būti tokia nustebusi, aplink tikrai nesigirdėjo daugiau jokių gyvos muzikos barų.

– Na ką, už beveik pasibaigusią pirmą darbo savaitę, – pakėlė taurę į mane Jakūbas, ir stengdamasi neužsižiopsoti į jį nusisukau į iš pertraukos grįžusį saksafonistą.

Vėl užgrojo garsi muzika. Už manęs sėdėjo Jakūbas, o priekyje atsisėdo du kostiumuoti vyrai. Vyras sėdintis arčiausiai manęs, žvilgtelėjęs į mane, pasisuko ir palinko paklausti ar neužstoju scenos, atsakiau, kad ne, viskas gerai. Po keleto sekundžių vėl atsisuko ir paklausė, ką geriu. Jam atsakius jis vėl nusisuko, bet po poros sekundžių jis ir vėl palinko link manęs. Žvilgtelėjęs į mano rūbus – darbui ofise tinkančią juodą suknelę, paklausė, ar esu čia darbo reikalais, atsakiau, kad taip ir jis vėl nusigręžė į draugą. Jaučiau už manęs besimuistantį Jakūbą. Vyras atsisuko ketvirtą kartą ir pakomentavo, kad gerai atrodau. Norėjau pasisukti į Jakūbą, bet šis ilgai nelaukęs paklausė, ar galėtų nupirkti man gėrimą ir aš papurčiau galvą atsisakydama. Norėjau vėl pasisukti į Jakūbą, kad pamatytų, jog nesu viena, bet jis nieko nedelsęs vėl paklausė, tik šį kartą garsiau, kodėl negalėtų nupirkti man gėrimo. Aš pradėjau vėl purtyti galvą, kad “nereikia, ačiū” ir tada pajutau už savęs atsistojantį Jakūbą. Jis uždėjo savo ranką man ant peties, iš pradžių nedrąsiai, bet paskui palinko virš manęs, ranka apglėbamas mane per priekį.

– Ji su manimi, – vyrui beveik prieš veidą atsuko savo ranką su vestuviniu žiedu pamodamas ir vokiškai dar kažką pridūrė. Vyras parodė kvailą grimasą ir nusisuko į savo draugą. Jakūbo smakras lietė mano smilkinį, jo ranka liko mane apsikabinusi per krūtinę aplink kaklą, kita jis rėmėsi į barą. Jaučiau jo prišlijusį kūną prie mano.

Maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės. Jis tvirtai laikė mane savo glėbyje, bet pamažu pradėjo trauktis. Aš pasukau galvą taip, kad ji atsidūrė jam visiškai po smakru, galėjau skruostu jausti jo nuogą krūtinę. Tirpo visos galūnės, jo kūno šiluma, jo kūnas… Visa esybe norėjau, kad jis nuo manęs neatsitrauktų, bet tuo pačiu, mintyse, linčiavau save, kodėl noriu būti šalia jo labiau nei kur nors kitur?  Jis lėtai atšlijo braukdamas rankomis per savo trumpus plaukus ir sugavęs barmeną paprašė sąskaitos. Gestu parodė, kad mokės už abu. Aš nereagavau. Abu tylėjome. Jaučiausi lyg išplaukusi iš savo kūno. Negalėjau atsikratyti to švelnaus ką tik patirto jausmo būnant jo glėbyje, liečiant jį…

– Tu… kalbi vokiškai? – atsitokėjusi paklausiau.

– Taip, – šyptelėjo jis mokėdamas sąskaitą.

– Leisk man, – priliečiau jo ranką bandydama sustabdyti mokėjimą ir greitai atitraukiau, pajutusi jo kūną suvirpant.

– Viskas gerai, – šyptelėjo jis, –  galėsi atsilyginti kitą kartą… – ir regis pasigailėjo ištardamas paskutinius žodžius.

Išėjome į gatvę, į gaivų orą ir iš savotiško transo.

Lėtai žingsniavome link viešbučio, bandžiau spėlioti apie ką jis galvoja, ką jis jaučia, bet visai nesisekė. Galvojau tik apie tą momentą, kai stovėjo mane tvirtai apkabinęs.

– Beje, kur išmokai vokiškai? – bandydama sulaužyti tylą vėl prabilau.

– Mokykloje. Daugelis mūsų, Čekijoje, kalba vokiškai, o mane ypatingai spaudė mama, sakė, kad gali prireikti.

– Mmm, – numykiau, visai ne to norėdama paklausti. – O ką tu jam, tam vyrui, pasakei, vokiškai?

Jis sekundę patylėjo ir prieš pat įeinant pro viešbučio duris tyliai leptelėjo:

– Kad esi mano žmona.