8 dalis

Kambaryje

– .. Ką veikiam?

Artūras klausiamai į mane žiūri ir nieko neatsako. Darosi kiek nejauku.

– Geriam šampaną. Juk to norėjai, tiesa? – galiausiai prabilo pastatęs taures ant stalo.

Pritariamai linktelėjau galvą. Gailėjausi, kad pasiūliau jam užeiti į vidų. Kas man atsitiko? Dar prieš mums susitinkant buvau nusprendusi, kad niekur su juo neisiu ir po vakarienės paprašysiu, kad mane parvežtų namo. Ką aš čia darau? Dairiausi aplinkui ir nesupratau kas vyksta.

– Gaila, kad prezidentinis užimtas, bet ir liuksas atrodo visai neblogai, – pasigirdo pokštelėjimas ir Artūro rankose jau putojo šampanas. – Paduok taures, nes gėrimo tuoj neliks.

Pagriebiau taures ir pakišau po stipriai putojančia burbuliukų srove. Artūras jas pripildė ir įkišo butelį atgal į ledukais pripildytą kibirėlį.

– Ar galiu pasakyti tostą? – paėmęs taurę gėrimo paklausė.

Vėl linktelėjau galvą. Bijojau ką ir pasakyti. Tiesiog… bijojau, o drąsos, atėjus į milžiniškus apartamentus, visiškai neliko. Kas man atsitiko?

– Kad pildytųsi mūsų svajonės! – tarė iškėlęs taurę į viršų. Padariau tą patį. Dzingt ir mano gerklėje tirpsta burbuliukai. Rūgštu. Nė nepajutau, kaip pradėjau raukytis. Artūras šyptelėjo. – Nepatinka?

Bijojau pasakyti „Ne“. Po paraliais, kas man darosi? Kur dingo mano drąsa? Kas su manimi darosi?

– .. Nesu pratusi prie tokio skonio… Čia juk šampanas šampanas? – tikslinausi ir išgirdusi savo klausimą tik dar labiau išraudau. Kodėl aš kalbu tokias nesąmones? Man visiškai nesiseka bendrauti.

Artūras dar kartą gurkštelėjo gėrimo ir padėjo taurę ant stalo. Priėjo arčiau manęs. Pasidarė šiek tiek baugu ir nė nejusdama pradėjau eiti atgal. Kadangi stovėjau netoli durų, į jas ir atsitrenkiau.

– Šampanas šampanas… – pakartojo Artūras, eidamas arčiau manęs. – Kokia tu juokinga, Ūlėna. Ir tavo vardas koks keistas. Ar tai tavo tikras vardas?

– .. Tikras tikras… Mama pamatė šį vardą iškaltą ant antkapio, todėl ir mano vardas toks, – nė neprašyta pradėjau aiškinti vardo kilmę.

Artūras suraukė kaktą.

– Ant antkapio? Kapinėse rado tavo vardą?

– .. Taip, – patvirtinau.

Artūras nusivilko švarką ir tvarkingai jį pakabino ant kėdės atlošo. Ką jis darys toliau?

– Ūlėna… Tai skambės labai nuvalkiotai, bet tu tikrai esi visiškai kitokia moteris nei visos kitos. Ar tai žinojai? – paklausė ir prisėdo ant lovos krašto.

Droviai šyptelėjau. Ar aš tikrai kitokia? Turbūt, kad taip. Kitokia, nes nelabai primenu tų gražuolių manekenių, su kuriomis, greičiausiai, jis anksčiau ir tik miegojo. Nusibodo su jomis gulėti lovoje, matyt, dėl to ir mane pasirinko. Arba, jam pasidarė taip nuobodu su gražuolėmis, kad sugalvojo susirasti naują auką ir ja tapau aš.

Pala… Tai aš auka? Tikrai ne… Aš tiesiog… Man nusibodo nuobodus gyvenimas, matyt, dėl to ir atsidūriau su menkai pažįstamu vyru viename iš sostinės viešbučių.

– Žinojau… Žinojau… – kiek drovėdamasi jam atsakiau. Šalia jo, atrodo, negaliu atsipalaiduoti. Bandau žiūrėti į jį, bet akys pačios krenta žemyn ir net bijo pažvelgti į jį. Kodėl aš jo… bijau? Ir kodėl jam pasiūliau nueiti į kambarį?

Ne taip įsivaizdavau mūsų pirmąjį susitikimą, tikrai ne taip… Viskas turėjo vykti kitaip. Aš, nuotykio ištroškusi panelė, sutinku veltis į avantiūrą ir susitinku su vyru, kurį, jo žmonos „prašymu“, turėjau „patikrinti“. Bet juk nieko neišėjo, bet galiausiai išėjo, nes jis man paskambino ir pakvietė susitikti.

Viskas atrodo labai painu ir pajutau, kad pati pradedu painiotis. Juk planavau su juo tik pasikalbėti ir nemokamai skaniai pavalgyti. Juk mano planuose buvo tik tai ir daugiau visiškai visiškai nieko… Aš norėjau tik jį pamatyti ir…

– Kaip tu gavai mano telefono numerį? – netikėtai paklausiau ir net pati šio klausimo išsigandau. Seniai norėjau tai išsiaiškinti.

– Aš programuotojas, Ūlėna. Informacija yra mano rankose, – šyptelėjo ir priėjo arčiau manęs. – Laisvalaikiu mėgstu įsilaužti į svetimus kompiuterius ir gauti tai, ko aš noriu.

Išsigandau. Jis viską matė? Ir žino, ką aš veikiu mobiliajame?

– Bet juk tai nelegalu…

– Oi, tik nereikia… – suprunkštė ir gurkštelėjo šampano. – Ar žmonai legalu mulkinti vyrą? Pati su kitais miega, o vaizduoja šventąją… Ūlėna, prašau, paaiškink man… Kodėl moterys mano, kad vyrai tokie durni ir nieko nepastebi?

– Aš nelabai…

– … viską mes pastebim. Ir matom, – nutraukęs mano mintį kalbėjo toliau, – ir nereikia mūsų kvailinti. Kam to reikia? Jeigu ji vaikšto į kairę, tai kodėl negaliu aš? Arba skirkimės… Bet neee, jai juk reikia įrodyti, kad aš gyvulys! Juk reikia iš manęs viską atimti!

Artūrą erzino teisėta sutuoktinė. Gerai, tai girdžiu ir puikiai jį suprantu (turbūt). Bet tuomet… Kodėl jie kartu? Čia viskas tik dėl pinigų?

Jis buvo labai piktas. Galiausiai ištuštinęs taurę padėjo ant stalo ir susinervinęs kažkur pradingo apartamentuose.

Likau viena. Na, greičiausiai ir ne viena, jisai buvo kažkur netoliese, tačiau jo nemačiau.

Pradėjau dairytis aplinkui. Juk pirmą kartą esu tokiuose prabangiuose apartamentuose, todėl reikia naudotis proga ir juos apžiūrėti. Nors… Gal reikia bėgti iš čia ir viską pamiršti?

Nebėgsiu, apsigalvojau. Geriau jo palauksiu ir tada išeisiu. Reikia gi atsisveikinti ir atsiprašyti, kad nedrįsiu toliau pratęsti nakties.

Apartamentai erdvūs, apstatyti klasikiniais baldais. Interjeras ne itin mane sužavėjo ir greičiausiai dėl to, kad man patinka modernizmas. Juk gyvenam XXI amžiuje, kam reikalingos tos praėjusių šimtmečių liekanos? Tie keistos formos foteliai ir ryškios, tačiau derančios tarpusavyje, spalvos atrodė…

– Atsiprašau, kad šiek tiek pasikarščiavau, – netikėtai sugrįžo Artūras.

Šyptelėjau. Mintys, kurias, maniau, spėjau susidėlioti jam išėjus, pabiro ir viduje vėl kilo panika. Po paraliais, ką mes čia veikiame? Ir kodėl aš jam pasiūliau vakarą pratęsti kambaryje? Aš tikrai noriu nakties su juo?

Abu tylėjom. Aš, atrodo, nežinojau, ką jam daugiau ir pasakyti, o jis, greičiausiai, laukė koks bus mano kitas žingsnis.

– Ūlėna, aš nenoriu nieko daryti prieš tavo valią. Atmink, kad tu esi padėties šeimininkė, o aš darau tai, ką tu nori. Aš tikrai nenoriu tavęs spausti, kad darytum tai, kas tau yra nemalonu, – aiškino man, tačiau po šių jo žodžių man pasidarė tik dar baisiau. Ar tikrai esu jam pasiruošusi?

Sukaupiau drąsą ir paklausiau to, kas sukosi mano galvoje, tačiau ilgai nedrįsau ištarti:

– Kodėl tu išdavei žmoną?

Artūras atsistojo ir porą žingsnių paėjęs, iš kibirėlio ištraukė šampano butelį. Truktelėjo porą gurkšnių ir tarė:

– Noriu skirtis. Turbūt ir pati sakė, kad nori skyrybų. Seniai jau nesutariame, turbūt tik dėl vaiko dar esu su ja. Nereikėjo man jos vesti, bet pasakė, kad nėščia… O ir pats be tėvo augau… Nenorėjau, kad ir sūnui taip nutiktų… Ai, palikim šią temą, nenoriu kalbėti.

Gerai, vadinasi, vedė tik dėl vaiko. Šiek tiek užpykau ant Rasos, kad nekovojo dėl santuokos. Galbūt ji iš tiesų norėjo tik pinigų, dėl to pasakė, kad nėščia?

– Šiandien svarbiausia tik tu, – nutraukė mano mintis Artūras. – Ar galiu tave pabučiuoti? Ir dar pasakyk, ko tu tikiesi iš šio vakaro? Seniai liepiau padavėjui atnešti maistą, aš nesuprantu, kodėl dar nieko nėra!

Artūras priėjo arčiau. Pajutau, kaip kartu su juo priėjo ir nuostabus vyriškų kvepalų aromatas. Greičiausiai labai brangių, nes kvepėjo taip neįkyriai ir maloniai. Stovėjau atsirėmusi į sieną, jutau, kaip kvapnus debesys mane stabdė. Ar taip kvepia visi turtingi vyrai?

Artūras apsilaižė viršutinę lūpą. Pridėjo dar arčiau. Širdis nepaliaujamai daužėsi ir jau bijojau, kad netikėtai ims ir iššoks iš krūtinės. Po paraliais, jis siaubingai patrauklus.

Labai laukiau ir kartu bijojau kada jo lūpos palies manąsias. Bijau, kad mūsų chemijos, sklandančios ore, bus per daug ir mes abu tiesiog sprogsim dėl didelės įtampos.

Galiausiai mintys galvoje nurimo. Supratau, kodėl aš esu čia. Ir, teatleidžia man Dievas ir jo paleistuvė (juk sakė, kad ir ji ne šventoji) žmona, noriu padaryti tai, apie ką esu skaičiusi nebent tik knygose. Noriu nakties su įtakingu vyru.

– Aš… – kažką pradėjau veblenti ir net pati nustebau. – Aš noriu, kad pabučiuotum mano lūpas… apačioje…

Artūras sustojo. Iš pradžių lyg ir nesuprato, ką aš turėjau galvoje, bet po to plačiai nusišypsojo. Jis lėtai glostė mano šlaunis, kol galiausiai truktelėjo suknelę į viršų.

– Kaip tu pasakysi, – tarė ir pajutau, kaip jo liežuvio galiukas palietė mano iš susijaudinimo permirkusias kelnaites.