7 dalis

Spąstai

Saulenė

Mirkimas karštoje vonioje prilygo gardžiausiam pyragui. Tai buvo pirmas kartas, kai mėgavausi tokiomis procedūromis, nors ežero vanduo ne ką prasčiau atpalaiduodavo pavargusį kūną, tačiau vonia pilna kvapnių putų buvo aukso vertės. Jaučiausi tokia nesava, buvo sunku suvokti, kad tiek laiko vegetavau kažkokio burtininko namuose. Iš tiesų buvo sunku patikėti, kad esu gyva, o mane kalbina pats gražiausias vyras, kokį kada nors esu mačiusi: tamsūs kaip anglis plaukai, šiek tiek per ilgi priekyje, tad krito lengvai ant kaktos, trumpesni ties ausimis ir šonais. Tokia šukuosena kvieste kvietė tapti šikšnosparniu ir įsisukti į jo tankius plaukus. Didelės ir tokios žydros akys, į kurias pažvelgus rodos skęsti jūroje, išraiškingi ir dailūs antakiai, tiesi ir vyriška nosis darė jį šiek tiek baugiu, plačios ir sultingos lūpos prašėsi bučiuojamos, o balti ir tiesūs dantys varė siaubą. Jis buvo aukštas, raumeningas, tačiau raumeningas tiek, kiek ir priklauso jo amžiaus vyrui, gal net truputį per laibas, pasvėrus jo ūgio ir svorio proporcijas, tačiau visumoje atrodė neįtikėtinai gražiai. Jam šypsantis pakildavo vienas lūpų kamputis, o griežtas žandikaulis šiek tiek sušvelnėdavo. Gulėjau vonioje ir mintyse piešiau jo atvaizdą, prisimindama kiekvieną detalę. Jis buvo kitoks: tarytum tamsi dėmė šviesioje dienoje, jis baugino, tačiau šalia jo jaučiausi saugiai. Jis buvo tikra mįslė.

Nusiplovus visą purvą, kuris atrodo buvo prie manęs prilipęs, ir pagaliau išlipus iš vonios, pažvelgiau į veidrodį, kuris stovėjo vonios kambario kampe. Veidrodis buvo prašmatnus, įtalpintas įmantriuose rėmuose su liūto kojelėmis, auksu žibančiais rėmais. Atvaizdas veidrodyje nežavėjo – atrodžiau pasibaisėtinai. Apžiūrėjau savo kojas, rankas, kurios atrodė liesos tiek, kad kiaurai galėjai matyti kaulą, styrojo išsišokęs stuburkaulis. Veidas ištįsęs, o akiduobės apjuodusios. Atrodžiau kaip šmėkla. Nusausinau dar drėgnus plaukus minkšto audinio rankšluosčiu, tvirtai susisiaučiau į chalatą. Basomis iššlepsėjau į kambarį, kuriame miegojau dvi savaites ir gerai apsižvalgiau: didžiulė medinė lova su aukštu galvūgaliu, puoštu įmantriais raižiniais, senoviniai baldai, persiškas kilimas ir raudonmedžio grindys. „Kur aš?“ paklausiau savęs mintyse ir dar kartą nusistebėjau mane supančia prabanga.

Tyliai pravėriau sunkias dvivėres kambario duris ir išėjau į tokį pat prašmatnų, platų koridorių. Medines grindis dengė minkšti, tarytum pūkas kilimai, prie sienų stovėjo staliukai, ant kurių puikavosi gėlės, ant sienų kabojo įvairiausių epochų paveikslai. Nuo aukštų skliautinių lubų kabojo krištoliniai sietynai. Saulės šviesos blyksniai žaidė sietyno krištole skildami į žaismingus saulės zuikučius ant sienų. Ranka pamėginau paliesti krištolo karulius, tačiau jie buvo per aukštai. Susigūžiau supratusi, kad man čia ne vieta. Tyliai, stengdamasi nekelti triukšmo, nusileidau mediniais suktais laiptais žemyn. Baikščiai žvalgiausi aplinkui, tarytum vaikas žavėjausi viskuo, ką akys aprėpė. Ranka prisidengiau akis nuo akinančios šviesos, kuri sklido pro arkinius langus į šviesios spalvos holą. Jei neklystu, grindis puošė tikrų tikriausias marmuras, o prašmatnūs baldai perkėlė į baroko epochą.

– Oho, – garsiai nusistebėjau.

– Patinka? – pašokau iš vietos nuo netikėto jo prisėlinimo už nugaros. – Atleisk, nenorėjau išgąsdinti. Kaip tik ėjau tavęs pakviesti.

– Viskas gerai, tavo namai labai gražūs, – atsakiau ir tvirčiau susisiaučiau chalate. Atrodė, kad jis žvelgia kiaurai manęs.

Dargas pasisuko kitų durų link, pasekiau jam iš paskos, nors visu kūnų jaučiau, kad turėčiau iš čia bėgti neatsigręždama. Įėjome į kambarį, kurio dydis prilygo menei. Reikėjo bent kelių akimirkų, kad apsiprasčiau su kambario dydžiu. Žinoma, šis kambarys taip pat alsavo prabanga ir senųjų laikų dvasia: mediniai, raižiniais puošti baldai, sofų ir krėslų audiniai traukė akį ryškiomis spalvomis ir nematytais raštais. Čia sietynai buvo tokie pat įspūdingi kaip ir anksčiau matyti, tačiau tris kartus didesni, aukštos skliautinės lubos sukūrė keistą akustiką. Dargas atitraukė sunkią kėdę nuo ilgo stalo ir pasiūlė man prisėsti, o pats nuėjo prie masyvios komodos, kuri stovėjo arčiau židinio ir per senovinį grotuvą paleido plokštelę. Kambarį užliejo muzikos garsai. Tikriausiai tai saksofonas, kartą esu girdėjusi šio instrumento skambesį gyvenvietėje, o gal klydau, nelabai supratau, tačiau man patiko. Atsitraukęs kėdę stalo gale prisėdo ir spragtelėjo pirštais: ant stalo atsirado gausybė patiekalų, užsidegė žvakės.

– Vaišinkis, – paliepė.

– Ačiū, – pilvas priminė, kad burnoje jau senokai neturėjau maisto, tad į lėkštę kroviau daržoves ir mėsą, nesigėdydama, kad mane stebi. Rankomis pasigardžiuodama valgiau pusiau keptą kepsnį ir praktiškai verkiau nuo užplūdusio malonumo, kai dantys susmigo į mėsą. Dargas valgė tyliai ir stebėjo mane. Tikriausiai jam atrodžiau kaip neišprususi mergina, kaimietė, kuri  valgo maistą nenaudodama įrankių, tačiau man buvo visiškai nesvarbu, ką apie mane galvojo. Nors ką bandau apgauti, norėčiau, kad jis apie mane galvotų gerai. Juk jis pirmas vyras, aplamai pirmas žmogus, su kuriuo bendrauju artimiau.

– Saulene, papasakok apie save, – gurkštelėjęs vyno Dargas patogiau įsitaisė krėsle, tarytum soste, ir susidėjęs rankų pirštus į trikampį, žvilgsniu įsakė pasakoti. Gurkštelėjau vyno ir susiraukiau. Nesu ragavusi jokio alkoholio, todėl tai buvo nauja patirtis. Pastūmiau taurę toliau nuo savęs ir godžiai atsigėriau sulčių.

– Kiek supratau, tu jau žinai, kad esu gyvybės sergėtoja. Tiksliau paskutinė gyvybės sergėtoja, – kiek liūdniau pridūriau. – Ilgus metus gyvenau pasislėpusi ir vengiau visuomenės, tiksliau virš 800 metų… Jei dar tiksliau nuo 1202 metų, kai tas niekšas Vainius nužudė mano mamą, močiutę ir brolį. Likau visiškai viena, – vėl nutilau mėgindama suvaldyti kylančią tulžį. – Daug metų gyvenau vienatvėje, tačiau pastaraisiais metais pradėjau jaustis labai blogai. Slėnis man tapo kalėjimu, o trobelė, kuri seniau buvo saugus prieglobstis – svetima vieta. Kai jau pajutau artėjančios tūkstantmečio kometos pasirodymą, nusprendžiau, kad bent dabar galiu pasidžiaugti žmogiškais džiaugsmais, bent kartą… Bet tada mane surado šmėklos, jos ieško gyvybės akmens, taip tikriausiai atsidūriau čia, – gūžtelėjau pečiais. – Beje, kaip tu supratai, kas aš?

– Turi labai šviesią aurą, nebuvo sunku suprasti, kas esi, – tyliai atsakė.

– O tu? Papasakok apie save?

– Aš tiesiog burtininkas, kuris klaidžioja iš vienos vietos į kitą. Esu lygiai toks pats vienišius, kaip ir tu.

– Iš kur sužinojai apie gyvybės akmenį ir tūkstantmečio kometą? – kimšau jau antrą kepsnį su salotomis ir net neketinau sustoti, kalbėjau pilna burna.

– Aš daug skaitau, Saulene. Žinau visą didingą sergėtojų istoriją ir gyvybės akmens svarbą, kad šviesa nugalės tamsą, Žemėje stos taika, – kiek pašiepiamai užbaigė savo kalbą.

– O kaip tavo šeima? – toliau smalsavau, nors supratau, kad nederėjo užduoti šio klausimo, nes Dargo veido bruožai sugriežtėjo.

– Šia tema nekalbėsiu, – griežtai nukirto ir pakilo nuo stalo.

Jis tikriausiai buvo lygiai taip pat nuskriaustas gyvenimo, kaip ir aš, tačiau buvo per daug išdidus apie tai kalbėti. Stebėjau jį nueinant, tačiau nesupratau, ką tokio blogo jam pasakiau. Gūžtelėjusi pečiais vėl įnikau į vaišes, paragavau skanaus pyrago ir visiškai soti sudribau kėdėje. Jaučiausi tokia pavargusi, tarytum būčiau nudirbusi sunkiausius ūkio darbus. Priėjau arčiau lango, už kurio matėsi sodas.

– O švenčiausiasis Perkūne, aš Goirų dvare. Dargas yra Goira? – svarsčiau balsu.

Laiptais užbėgau į antrą aukštą, į kambarį, kuriame buvau apgyvendinta ir ėmiau dairytis savo daiktų – krepšio, kuriame laikiau savo pačius svarbiausius prisiminimus. Jo niekur nebuvo matyti. Prisėdau ant lovos krašto ir mėginau sutvardyti kylantį pykti. Vėl nuskubėjau laiptais žemyn prie paradinių durų ir kiek per stipriai jas atlapojau. Žengiau žingsnį laukan ir atsitrenkiau tarytum į sieną. Rankomis padaužiau tą nematomą lauką, kuris mane skyrė nuo išorinio pasaulio ir tik dabar supratau, į kokias pinkles papuoliau. Ėmiau blaškytis po namus kaip narve laikomas laukinis žvėris, tačiau visos durys ir langai turėjo tą patį nematomą lauką.

– Velnias, – garsiai nusikeikiau.

– Velnią mini, velnias čia, – Dargas išdygo šalia manęs kaip šešėlis.

– Tuojau pat išleisk mane, – sugręžiau dantimis. – Arba aš…

– Arba tu ką? – vėl nusišypsojo.

Galėjau prieš jį panaudoti savo galią ir jo mintims pasiųsti skausmo bangą. Nieko nelaukusi sukaupusi visas jėgas, nukreipiau mintis jo pusėn, tačiau Dargas net nekrustelėjo, tik prisimerkė ir vėl nusišypsojęs surūstėjo, o tada nutiko tai, ko niekada nebuvau jautusi: mano galia atsigręžė prieš mane pačią. Parklupau ant kelių varstoma tokio skausmo, kokį sunku įsivaizduoti. Aštrus skausmas mano kūną surietė į nagą, negalėjau nei žodžio ištarti, nei įkvėpti. Ši kankynė truko kelias sekundes, tačiau atrodo, kad tęsėsi visą amžinybę. Galiausiai jis liovėsi ir susmukau ant kietų grindų kaip bulvių maišas.

– Dar nors kartą pamėginsi savo triukus išmėginti ant manęs, atsidursi ten, kur tikrai vaivorykštėmis net nekvepia, – pagrasino, o aš gulėjau ant šono ir spoksojau į jo juodus aulinius batus. – Dėl tavo pačios saugumo turi būti čia, kol išsiaiškinsiu, kas į tave kėsinosi.

Neištariau nei žodžio, tik apsiverčiau ant kito šono, kad nereikėtų spoksoti į jo batus. Jis dar šiek tiek pastovėjo šalia manęs, tačiau galiausiai paliko mane vieną tįsoti ant grindų vienatvėje. Buvau tokia išsekusi, kad nerūpėjo nei kietos grindys, nei skaudantys kaulai. Pasidaviau nuovargiui ir užmerkiau pavargusias akis. Nežinau, kiek laiko buvau atsijungusi, tačiau nubudau tada, kai lauke jau buvo tamsu, pro kambario langus ant žemės krito pilnaties šviesos metami šešėliai. Sunkiai atmerkiau akis ir spoksojau į tuos šešėlius. Tada pastebėjau, kad terasoje kažkas stovi. Stengiausi nejudėti, tik įdėmiau įsižiūrėjau į siluetą: nugara į mane stovėjo Dargas. Kiek pasižvalgęs aplinkui pritūpė ir pakeitė pavidalą virsdamas dideliu vilku. Krūptelėjau nuo jo dydžio ir tikriausiai jis pajuto, kad stebiu jį. Atsigręžė į kambarį ir iššiepė baltas iltis urgzdamas. Mano gyvuliškoji prigimtis ir savisaugos instinktas buvo stipresni nei maniau, tad nevaldomai virtau lape. Stovėdamas kitoje lango pusėje, jis urzgė ant manęs, o aš kitoje stiklo pusėje taip pat šiepiau dantis nepasiduodama.

– Paleisk mane, – pasiunčiau jam mintį. Žinojau, kad jis mane girdi ir supranta.

– Tu nieko nesupranti, paika mergše! Aš saugau tave, – urzgė seilėdamasis ir kasė priekinėmis kojomis ties terasos langu.

– Tu pats nieko nesupranti, – urzgiau atgal. – Neturiu laiko.

– Tu būsi čia iki tol, kol viską išsiaiškinsiu, o tada kad tave kur Perkūnas trenktų! Gali skradžiai į žemę prasmegti, – riaumojo daužydamasis į stiklą.

– Už dviejų savaičių, jei nebus sunaikintas gyvybės akmuo, visi ten atsidursime, – taip pat įnirtingai daužiausi į stiklą.

Dargas dar kiek laiko pasiklausė, ką pasakiau ir stipriai trinktelėjęs nugara į stiklą, pasileido girios link. Dar ilgai sukau ratus, norėjau ištrūkti iš čia, tačiau niekaip nesugalvojau kaip. Lapės kūnas nenorėjo manęs paleisti, tad susirangiusi į kamuoliuką, užmigau ant plačios palangės. Miegojau be sapno ir besirąžydama nuo kaulus suėmusio stingulio, nusiritau nuo palangės žemėn. Didžiulio trenksmo sukrėsta, pabudau apimta išgąsčio. Atsisėdau ant grindų ir apsižvalgiau aplinkui: prireikė laiko, kad suprasčiau, kur esu ir kas esu. Už kelių žingsnių nuo manęs ant fotelio sėdėjo Dargas ir rūkė cigarą. Kaip visuomet jis atrodė tarytum Dievas: gražiai prigludę tamsūs marškiniai iki alkūnių atraitotomis rankovėmis, juodi džinsai ir auliniai storapadžiai batai. Plaukai dar drėgni po dušo.

– Ką čia darai? – paklausiau pačio kvailiausio klausimo.

– Tai aš turėčiau paklausti, kodėl miegojai ant palangės, kai turi kambarį su minkšta lova? – vėl nusišypsojo patenkintas.

– Nežaisk su manimi, Goira. Aš tau ne draugė, – vėl pyktelėjau. Buvau visiškai nuoga, tad arčiau savęs prisitraukiau kojas, o nuogą krūtinę pridengiau ranka.

– Kada suprasi, kad aš tau padedu?

– Tu įkalinai mane savo prašmatniame dvare, prieš mano valią. Čia pagalba? – vėl širdau.

– Saulene, nurimk. Aš nesu tavo priešas, – kiek ramiau pasakė ir atsistojęs priėjo prie lango. Jo žydrose akyse atsispindėjo šviesa sklindanti iš lauko. – Aš galiu tau padėti, bet tu turi padėti man ir abu būsime laimingi, – vėl nusišypsojo atsisukęs.

– Kuo galiu tau padėti? – kiek pasimečiau.

– Tu turi tai, ko man reikia. Aš galiu padėti gauti tai, ko reikia tau ir abu būsime laimingi. Mūsų abiejų tikslas tas pats – sunaikinti gyvybės akmenį, gal tik skiriasi priemonės.

– Kodėl tau svarbus gyvybės akmens sunaikinimas? Jei neklystu, tavo protėvis Vainius bet kokia kaina norėjo gauti tą gyvybės akmenį ir jį išsaugoti, jis nužudė mano šeimą! – pykau balsu.

– Jis ne aš, – trumpai atsakė.

Kiek patylėjau ir vėl žiojausi ginčytis, tačiau pastebėjau jo geidulingą žvilgsnį, kuris atsispindėjo stikle. Dargas tikriausiai pastebėjo mano pasimetimą ir vėl nusišypsojo savo akinančiai baltų dantų šypsena. Jei atmestume faktą, kad jis prakeiktas Goira, jis būtų nuostabus vyras ir meilužis, tikriausiai. Manau, ne viena mergina būtų patenkinta sulaukusi tokio gražaus vyro dėmesio, tačiau prisiminus faktą, iš kokios šeimos jis kilęs ir pridėjus jo siaubingą būdą, jis visiškai nepakenčiamas. Pašokusi ant kojų, akimirką pamindžikavau ir greitu žingsniu patraukiau antro aukšto link. Įpuoliau į kambarį ir kiek ramiau atsikvėpiau, kad išsilaisvinau iš jo ryškiai mėlynų akių žvilgsnio. Mano nuostabai, kambaryje radau kelis maišelius su rūbais, batais ir apatiniu trikotažu. Visi rūbai buvo nauji, su etiketėmis. Vėl išraudau kaip krabas, kai rankose laikiau nėriniuotas, raudonos spalvos apatines kelnaites.

Palindau po dušu ir kiek ramesnėmis mintimis, apsirengiau naujais rūbais: trumpais baltais šortais, šilkine geltona palaidinuke ir juodais aulinukais. Radau net kvepalų buteliuką. Jie kvepėjo citrusiniais vaisiais, tikra vasara. Pasikvėpinau švariai nupraustą kūną ir apsidžiaugiau tuo keistu jausmu, jaučiausi žmogumi. Plaukai dar buvo drėgni po dušo ir sunkiomis sruogomis krito ant pečių. Nusileidau į pirmą aukštą, Dargą radau prie valgomojo stalo. Jis įdėmiai skaitė kažkokioje plokščioje lentelėje, o aš išsižiojusi žiūrėjau į tą šviečiantį prietaisą. Dargas pažvelgė į mane iš padilbų, o tada į tą prietaisą ir vėl į mane.

– Kas? – paklausė.

– Nieko, – atsakiau atsisėsdama prie stalo. – Tiesiog kas tai per daiktas? – pirštu parodžiau į jo rankose laikomą plokštelę.

– Čia planšetinis kompiuteris, – ramiai atsakė.

– Planšetinis kompiuteris, – garsiai pakartojau mirksėdama akimis.

– Tu kaip mažas vaikas, – nusistebėjo. – Tai kompiuteris, tik patogus nešiotis, – užvertė akis į lubas ir ranka persibraukė plaukus, kurie krito ant kaktos.

– O kas yra kompiuteris? – vėl paklausiau pilna burna.

– Tu rimtai? Nežinai kas yra kompiuteris? – nusistebėjo ir ėmė kvatotis. – Paklausčiau kokiame urve augai, bet nieko keista, kad esi visiškai atsilikusi nuo šiuolaikinių technologijų, kai visą gyvenimą slėpeisi toje trobelėje, toli nuo civilizacijos.

– Ir dėl to nei kiek nesigailiu, – atkirtau kiek įsižeidusi, kad mane laiko nevisprote.

– Saulene, pasaulis pasikeitė.

– Žinau, nesu kvaila, – suburbėjau.

Dargas daugiau nieko nesakė, tik gurkštelėjo kavos ir vėl įniko į skaitymą. Vaišinausi vėl gausiai maistu padengto stalo gėrybėmis ir džiaugiausi kiekvienu kąsneliu. Nebuvau pratusi prie tokio gausaus ir skanaus asortimento, tobulos tvarkos ir prabangos. Tiek šimtmečių gyvenau viena, valgydavau be įrankių, tad visas tas prabanga tviskantis stalas kėlė norą sprukti.

Po pusryčių prie Dargo atėjo kitas augalotas vaikinas, pašnibždėjo kažką į ausį ir Dargas atsiprašęs pakilo nuo stalo. Likau sėdėti viena. Šiandien buvau karingai nusiteikusi, tad planavau priremti Dargą prie sienos ir išsiaiškinti viską, kas man aktualu. Praslampinėjau po didžiulį dvarą skersai ir išilgai, nesutikau nei vienos gyvos dvasios. Visas dvaras tviskėjo švara ir prabanga. O kas tvarko visus šiuos kambarius? Tikriausiai nematomos tarnaitės arba dvaras pats save susitvarko, juk jis burtininkas. Pietus valgiau viena, Dargo nebuvo nei matyti nei girdėti, vakarienę taip pat. Užlipau į antrą aukštą jau visai sutemus ir atsiguliau minkštoje lovoje. Tikriausiai buvau prisnūdusi, nes išgirdus keistus garsus pirmame aukšte, pašokau išsigandusi. Tyliai nutipenau prie kambario durų ir jas pravėriau. Apačioje girdėjau žingsnius. Basomis kojomis nusileidau į pirmą aukštą, stengiausi netriukšmauti. Dargo kabinete degė blausi šviesa, kuri skverbėsi pro uždarytų kabineto durų apačios plyšelį, girdėjau sklindančią muziką. Prikišau ausį prie durų ir stengiausi išgirsti skambančią melodiją. Muzika buvo maloni, raminanti. Klasikinė – nusprendžiau. Atsipalaidavau ir nusišypsojau, tačiau durys staiga atsilapojo ir įgriuvau tiesiai į Dargo glėbį. Skruostu prisiliečiau prie nuogos jo krūtinės ir girdėjau širdies tuksėjimą, kuris buvo greitas. Užverčiau akis į jį, o jis laikė mane apglėbęs savo raumeningomis rankomis.

– Šnipinėji, Saulene? – paklausė, o jo žydros akys atrodė kiek kitokios nei įprastai, buvo šaltos.

– Atleisk, išgirdau muziką ir nesusilaikiau, – pasiteisinau ir ištrūkau iš jo glėbio. Jaučiau, kad skruostus nudažė raudonis.

– Tai Čiurlionis, – kiek žemesniu balsu nei paprastai, prabilo Dargas. – Kūrinys „Jūra“.

– Labai gražu, – atsakiau. – Tiesa, norėjau su tavimi pasikalbėti, tačiau šiandien niekaip tavęs nesutikau. Gal galima dabar aptarti kai kuriuos reikalus?

– Negali palaukti ryto?

– Ne, – griežtai atsakiau ir praėjau pro jį į jo kabinetą. Kabinete užuodžiau cigarų ir odos kvapą. Dargas uždarė kabineto duris ir priėjęs prie savo darbo stalo užvertė kažkokią knygą, nuo kėdės atlošo nusikabino juodus marškinius ir užsimetė juos ant pečių, tačiau neužsisagstė. Tas nuogas odos lopinėlis ties krūtine labai trikdė.

– Apie ką norėjai pakalbėti? – kiek atsainiai paklausė.

– Man kilo klausimas, tad tikiuosi sulaukti atsakymo į jį, – priėjau arčiau jo stalo ir prisėdau į kėdę pastatytą priešais jį. – Jei gerai pamenu, mano mama Vainių laikė Velniu. Aš esu linkusi tikėti jos nuojauta, tačiau tu esi burtininkas. Kaip tai įmanoma?

Dargas žiūrėjo į mane ranka kasydamas smakrą, kurį dengė poros dienų senumo barzda ir kažką svarstė. Jis atrodė grėsmingai, tačiau stengiausi išlikti rami.

– O gal tavo mama klydo? Niekada apie tai nepagalvojai?

– Ne, mano mama neklysdavo, – atkirtau.

– Taip, tu teisi,- nusišypsojo. Mane nervino visi jo sukti atsakymai į mano užduotus klausimus. Jis dar nei karto neatsakė tiesiai šviesiai, tačiau buvimas šalia jo pažadindavo manyje tikrą nedorėlę, kuri norėjo jį tardyti iki kraujo praliejimo.

– Aš teisi dėl ko?

– Aš nežinau, kas buvo mano protėviai, bet aš esu aš, – jo žydrų akių žvilgsnis vėrė kiaurai dūšios, ėmė trūkti oro. Atrodo, jis kiaurai skaitė mano mintis, žino, ką apie jį galvoju ir kokios slapčiausios fantazijos pastarosiomis dienomis sukasi mano galvoje. Nuo jo žvilgsnio, tokio atviro ir gilaus, mano pulsas tvinksėjo kaip laikrodžio sekundinė rodyklė, nugurgiau seiles ir šiek tiek šyptelėjau nuo pilve kvailai skraidančių drugelių kutenimo.

– Ką čia skaitai? – mikliai nukreipiau kalbą ir pirštu parodžiau į knygą, gulinčią ant jo stalo.

– Poeziją, – vėl kiek keistai nusišypsojęs atsakė. – Tai Mačernis, bet vargu ar esi apie jį girdėjusi.

– Tu teisus, nesu, – atsakiau vėl susigėdusi ir pasijutusi visiškai neišprususi. – Ar ši poezija graži?

– Man patinka, – atsakė ir atsivertė knygą. Pervertė kelis lapus ir vėl nusišypsojo puse lūpų. – Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto mirė saulė, kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį… Prasmengant į nakties gelmes… Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant, ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose, ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą, užvaldantį mane…

– Labai gražu, – tyliai pasakiau sužavėta eilėraščio ir to jausmo, kurį regėjau sklindant iš Dargo.

– Gražu, – atsakė žiūrėdamas į akis.

 

8 mintys apie „7 dalis“

  1. Nuostabi istorija, skaityčiau ir skaityčiau 😊🥰 tikiuosi Saulenė nebus tokia naivi šalia Drago. Be to pats laikas rimtiems burtams ir kerams 🥰

    1. Dargas tikras slapukas, moka apsukti, juk pusiau velnias 🙂 Manau jau istorija įgauna pagreitį, tad laukime siurprizų! 😍

  2. Kodėl man rodėsi, kad ji vegetarė 😆. O taip valgant ji turėjo gražėti, atsigauti vien bežiūrint 🙂. Rami dalis, tyla prieš audrą.

    1. Saulenės maisto asortimente galima rasti visko nuo kirmėlių iki voverių! 😀

  3. Kaip įdomu, kada Saulenė atskleis tikrąją Dargo prigimtį😁 tekstas parašytas puikiai, viskas taip sklandžiai ir natūraliai skaitosi. 👌

  4. Sužavėjo dvaro apibūdinimas, tiesiog regėjau savo akimis tą grožį ir didybę 🥰
    Labai norėčiau vaišių stalo,kuris atsiranda vos spragtelėjus ir savaime susitvarkančių namų 🤔😮‍💨😁
    Saulenės personažas man vis labiau patinka, bet Dargas… Wow, burtininkas, velnias. Paslaptimi alsuojantis, kaitinantis kraują. Šiurpsta oda skaitant apie jį 🤯
    Negaliu nepagirt, kaip nuostabiai į pasakojimą įterpta meno, muzikos, poezijos. Jaučiasi,kad rašytoja šioje srityje nardo kaip žuvis vandenyje 🥰🥰🥰
    Man labai,labai patinka!

  5. Ačiū! Atsižvelgsiu į komentarus ir nepamesiu meno gyslelės šioje istorijoje ❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.