7 dalis

Sunku. Toliau eksperimentuoju, įdedu daugiau darbo aplinkos, daugiau Jakūbo, bet viskas mažiau sexy. Lauksiu įspūdžių, ačiū!

Birželio dvidešimt devinta diena. Trečiadienis

Jakūbas

Beveik vėluoju į savo pirmą verslo kelionę šioje kompanijoje. Meste metu rūbus į lagaminą. Trejus marškinius, dvejus marškinėlius, penkias poras kojinių ir apatinių. Žinau, kad važiuoju tik trim dienom, bet patirtis išmokė būti pasiruošus viskam. Švarkas? Gal. Metu ir jį. Vakarykštis išėjimas alaus su kolegomis nors ir ilgai neužsitęsė, bet kaip reikiant išvargino. Nemėgau būti didelėse kompanijose ilgą laiką, o dar šiek tiek alkoholio ir mane beregint išmušė šis chaosas iš rutinos.

Be penkių minučių septinta ryto, turiu susiruošti ir išeiti per penkias minutes. Paskubomis į maišelį metu dantų šepetėlį, kvepalus, skutimosi priemones, dantų pastą nusipirksiu Vienoje. Eve dar miega. Vakar buvo išėjusi su naujomis draugėmis į barą. Nebežadinsiu – nėra reikalo.

Pabučiuoju garsiai knarkiančią savo žmoną, kuri net nesujuda ir išbėgu pro duris nuo stalo griebdamas kuprinę su laptopu. Paskubomis einu link metro ir pajaučiu kaip minioje ieškau Milanos. Su ja nesimatysiu visą likusią savaitę. Na ir gerai, per tiek laiko atvėsiu, atstumas padės apie ją negalvoti.

Įšoku į žalią – A liniją, išlipsiu Muziejaus stotelėje ir nueisiu į pagrindinę traukinių stotį, bus greičiau nei keisti metro linijas.

Vėl dairausi ir akimis ieškau jos. Šūdas. Galvok apie Evę, apie savo nuostabią žmoną. Liepiu sau ir galvoje atgyja jos knarkimas, kurį girdėjau prieš penkiolika minučių. Puikiai žinai, kad vienu ar kitu metu knarkiam visi. Milana taip pat ne iš angelų pieno pilta.

O jei?

Galvoje iškilo kolega Kristianas iš Vokietijos, kuris su kitais vadovais vakar lankėsi mūsų ofise. Atsiminiau, kaip nuo galvos iki kojų nužiūrėjo einančią Milaną ir nejutom pagavau save griežiant dantimis. Atsipalaiduok. Papurčiau galvą bandydamas atpalaiduoti kaklo raumenis. Tik susižavėjimas, juk tokių buvo, čia irgi toks pat, tiesiog daili, protinga, kraują kaitinanti moteris… NE. Tik daili ir protinga, visai kaip daugelis, jokio kraujo ji nekaitina. Nenorom atsiminiau jos lygią odą, pusnuogę nugarą, tada, lifte ir šis malonus vaizdinys greit buvo pakeistas jos sužadėtinio snukiu, skelbiančiu, kad ruošiasi susituokti greičiau nei planavę.

– Sakra! – Pražiopsojau Muziejaus stotelę!

Giliai įkvėpiau skaičiuodamas sekundes nuo tolstančios stotelės. Pykau ant savęs, bet teliko laukti, kelionės juk nepagreitinsiu. Sekančioje stotelėje perbėgęs platformą spėjau laiku įšokti į grįžtantį traukinį neiššvaistęs nė sekundės. Bent tiek.

Pagaliau klestelėjau į patogią sėdynę vėsiame verslo klasės vagone. Visgi bėgiojimai vakarais atsipirko, per visą skubėjimą ir lakstymą nereikėjo nė karto gaudyti kvapo.

Laukia trys įtemptos dienos, pilnos susitikimų su viešbučių tinklo komanda, atsakinga už šį projektą, o dar viską reikės raportuoti Milanai su Kristianu, teks dirbti viršvalandžius.

Pirma diena Vienoje praėjo tragiškai. Pasirodo, Honza, praleidęs vakarykštį vakarą su komanda ir žadėjęs visiems papasakoti apie projekto terminus, susimovė tiek, kad mums gresia atleidimas. Visas šis mėšlas krito ant mano pečių, o aš neturėjau atsakymų. Viešbučio tinklų vadovybė galvojo, kad mes jau seniai buvome perėmę pradėtus darbus iš konsultantų, kuriuos jie atleido prieš du mėnesius ir kad turėsime galutinį produktą – programą padarytą ir veikiančią rugsėjo pirmai dienai – vėliausiai. Tai su mūsų resursais yra visiškai neįmanoma. Aš net nežinojau nieko apie jokius kitus konsultantus ir Honza man buvo sakęs, kad viskas turės būti paruošta gruodžio pirmai dienai. Tad minusas – daug mažiau laiko nei galvojome,  pliusas – jau yra kažkokia dokumentacija, kurią galime perimti ir pradėti darbus greičiau nei tikėjomės.

– Honza. Kaip galva šiandien?

– O labas, Jakub, sunki, he he, jau Austrijoje? Ir kaip viskas ten pas jus? – gniaužiau kumščius klausydamasis jo balso.

–  Cha. Taip, Austrijoje, gražu, nuostabu… Ant manęs rėkė trys skirtingi vadybininkai ir manau, kad rytoj bus daugiau. Ar tu nieko negirdėjai apie konsultantų atliktus darbus, surinktus reikalavimus ir kad šio projekto terminas – rugsėjo pirma diena? – sukandęs dantis stengiausi išlikti kiek įmanoma ramesnis, bet vos tvardžiausi.

– Negali būti. Jie man sakė, kad projektas užtruks šešis mėnesius…

– Taip, Honza, šešis mėnesius nuo tada, kai praėjusi kompanija pradėjo savo darbą – prieš keturis mėnesius. Projektas jau du mėnesiai kaip nejuda iš vietos. Mes su dviem komandom niekaip negalėsim pabaigti šio projekto laiku, aš sakau tau dabar, nes man tai nėra pirmas toks projektas. Aš tavęs, po šimts, klausiau, kai mane samdei, kokios apimties bus šis projektas, iš tavo duoto laiko ir komandų dydžio supratau, kad tai bus maža programėlė keletui viešbučių, bet mes kalbam apie didžiulį viešbučių tinklą siekiantį dešimtis tūkstančių užsakymų per vieną sezoną, mes nesam pasiruošę tokio mąsto projektui. Arba turime jo atsisakyti ir patikėti didesnei kompanijai, arba turime skubiai surasti mažiausiai dar vieną programuotojų ir dizainerių komandą, kuriems tai nebūtų pirmas jų darbas.

– … – tyla, girdėjau kaip garsiai atsidūsta.

– Dar nemačiau kitos komandos paruoštų dokumentų, rytoj peržvelgęs sužinosiu kokioj šiknaskylėj atsidūrėm.

– Sakra, sakra sakra… Čia bus ta Samanta, kurią tu pakeitei, kalta. Ji sakė nuo pat pradžių, kad turim laiko pabaigt aną projektą be jokios skubos ir naujas žmogus – tu, jai išėjus, galės paimti viešbučius nuo nulio… Šūdas! Kokio velnio ja taip aklai tikėjau! Klausyk, Jakub, negalim jokiais būdais prarast šito projekto, jei prarasim turėsiu atleist pusę pasamdytų darbuotojų, tarp jų ir tave.

– Ką nori, kad daryčiau??? Tu turėtum jau dabar dėti skelbimą, kad ieškai papildomų žmonių, jei nori mus kažkaip iš čia ištraukti. Viešbučiai nesutiks nei su vienos dienos vėlavimu, jie geriau atsisakys mūsų ir sumokės Google, kad padarytų jiems naują programą, – praradau bet kokias mandagybes su Honza, tiek aš, tiek jis buvom totalioj skylėj.

– Gerai, gerai. Gauk tuos dokumentus rytoj, pažiūrėk, kiek jau padaryta. Jei viską turim bent jau prototipui pradėt, skambinsim Milanai ir Kristianui, pradėsim dirbt nieko nedelsdami. Sakra! – Honza nebesivaldė, girdėjau kaip daužė kumščiu į stalą.

– Apie kokį prototipą kalbi, melskis, kad toks būtų, nes, jei tokio nėra, aš nežinau per kokį stebuklą tu norėsi išvis pabaigt šį projektą, pamiršk apie “sėkmingai”, – Išpūčiau orą iš plaučių. – Tai man nuteikt juos, kad reikės dirbt viršvalandžius visą likusią vasarą? – praradęs viltį į normalų gyvenimą monotoniškai paklausiau jo ir išgirdau atodūsį.

– Kai žinosi daugiau, suorganizuok video konferenciją, aš jiems pranešiu. Niekam nepasakok į kokį šūdą įklimpom. Nesiųsiu jokio žmogaus tau į pagalbą šį savaitgalį, kad nekeltumėm vadovybei įtarimų, atsiprašau dėl šito, Jakub.

– Kaip… Kaip tu išvis į tokią klampynę įlindai, nes aš nesuvokiu, kas čia dedasi ir kaip jūs sugebėjot nuslėpt tokį projekto uždelsimą, – roviausi plaukus nuo galvos ir plėšiau rūbus nuo savęs, ruošdamasis kuo greičiau lįsti į šaltą dušą vos baigus pokalbį su bosu.

– Jakub… Neįsivaizduoju… Man atrodo, kad viešbučių tinklas turėjo didelių pokyčių vadovybėje ir kurį laiką tuo projektu nesirūpino, bet artėjant sezonui vis tiek turėjo viskas išlįsti į paviršių. Sakra! – Dar kartą nusikeikęs suburbėjo, kad turi eit, kol nesudaužė telefono į sieną ir kitoje pusėje stojo tyla. Trenkiau telefoną ant spintelės prie kriauklės ir pabaigiau nusirengti. Su viena koja duše telefonas vėl pradėjo vibruoti, turbūt Eve, bet skambino nežinomas numeris.

– Labas, Jakub? – Milana! Lyg šluoste nusibraukė ką tik taip intensyviai apkalbėta problema.

– Labas! Kokia staigmena, vi…viskas gerai? – mano nuostabą, išgirdus jos balsą, pakeitė rūpestis. Kas nutiko, ko ji skambina?

– Ai, likau darbe, kad galėčiau greičiau susipažinti su projekto dokumentacija ir kaip tik likau pakankamai ilgai, kad išgirsčiau kaip siautėja Honza… tu netyčia nežinai, kas jam užėjo? Tikiuosi ne su projektu kažkas susiję?

– Ah, nesijaudink, taip, rytoj bus aiškiau, gal tik išgąstis šiandienai, kad turėjom ne tuos projekto terminus ir galim nespėti visko padaryti…

– Rimtai??? Bet kas nutiko?

– Palauk, tu ką tik sakei, kad skaitei projekto dokumentaciją?

– Na taip…

– Kokią dokumentaciją, iš kur ją gavai? – turbūt persistengiau, išgirdau jos sunerimusį ir šiek tiek išsigandusį balsą.

– Projekto reikalavimus, analizes – man Samanta prieš išeidama juos persiuntė, kaip ir visiems kitiems? – klausimu užbaigė ji.

– Ne!!! O dieve, tu turi visus dokumentus??? Ji niekam nieko nesiuntė, Milana, tu turbūt išgelbėsi visą projektą! Gal gali viską, ką tau Samanta atsiuntė, persiųsti man? Pala, kokią datą projekto ji tau pasakė?

– Dabar einu namo, bet kai tik grįšiu galėsiu iškart tau viską persiųsti, mano manymu dokumentai ir analizės paruoštos tikrai detaliai ir kokybiškai.

– Nuostabu! O kaip dėl datos, sakė kažką ji tau?

– Sakė, viskas turi būti paruošta rugsėjo pirmai dienai, bet Jakub, aš esu tikra, kad ji visą šią informaciją buvo perdavusi Honzai… – ji ištarė mano vardą ir aš visas krūptelėjau, žiūrėjau į save nuogą veidrodyje ir troškau, kad ji įeitų pro vonios duris. Ne!

– Gerai, bent jau vienas žmogus kompanijoje žino, kas vyksta. Rytoj susiskambinsim, gal nėra tokia jau ir beviltiška ši situacija, tačiau bet kokiu atveju, pasiruošk dirbti viršvalandžius. Apgailestauju…

– Negąsdink, turiu daug darbų šią vasarą… – nutęsė ji ir aš pajutau, kad artėja laikas atsisveikinti. – Kaip Viena? – Neįprastai greitai paklausė ji po trumpos pauzės.

– Nieko dar nemačiau. Buvau aprėktas trijų skirtingų vadybininkų, kad nežinau, kas dedasi su projektu, – šyptelėjau, žiūrėdamas žemyn į nuo Milanos balso dilgčiojantį draugelį.

– Aš jaučiuosi tokia kalta… Aš buvau tikra, kad Honza viską turėjo ir žinojo…

– Nesijaudink, Milana, tai nebuvo tavo atsakomybė, tu net nežinojai, kad turėsi tokią atsakingą rolę šiame projekte, tad viskas gerai, – raminau ją ir išgirdau kaip ji atsidūsta.

– Gerai, eisiu tada aš… atsiųsiu visą informaciją kaip galėdama greičiau…

– Gerai, iki… ačiū, kad paskambinai… Man reikėjo išgirsti bent vieną ant manęs nerėkiantį žmogų šiandien, – šūdas, pasakiau ir pasigailėjau, dabar atrodys, kad nekalbu su savo žmona, bet tiesiog neturėjau laiko jai paskambinti, kol nebaigiau su darbo reikalais.

– Džiaugiuosi, kad tau bent kažkiek padėjo, – girdėjau ją besišypsantis. Aš kartu su draugeliu irgi šypsojomės.

– Iki, Milana.

– Iki… Jakub.

Nežinau kodėl užbaigėm pokalbį sakydami vienas kito vardus… jautėsi… intymu…

Pagaliau vienas. Užsileidau muzikos ir įšokau į ledinį dušą.

Milana

“Emilija, po šimts, atrašyk, aš tau širdį savo lieju, savo baimes ir didžiausias paslaptis iš širdies gelmių pilu, o tu mane ignoruoji. Matau, kad perskaitei žinutes, tai neapsimesk šlanga ir būk draugė atrašyk, nes nervuojuosi, kad nereikėjo tau išvis nieko pasakoti, bet daugiau neturiu kam. Nebūk žiežula!” – baigiau balso žinutę supykusi. Žinau, kad su vaiku sunkiau surasti laiko, bet aš matau, kad žinutę tai ji išklausė!

Išlipus iš metro atsirado ryšys ir pradėjo plūsti žinutės. Emilija: “Aš tau patį pirmą kartą, kai taip nutiko sakiau, kad tai buvo tyčia. Pasitikėk savo nuojauta, tau sakiau jau milijoną kartų. Ir tai ne mano protingi žodžiai, bet jei kažkas nutiko vieną kartą antro gali ir nebūt, o jei nutiko antrą, bus ir trečias ir ketvirtas, pati darykis išvadas.”

Emilija: “Gerai, atsiprašau, kad gavosi tokia pikta žinutė. Ką ruošiesi daryti?”