7 dalis

Pasimatymas (tęsinys)

Restorano vidus manęs nesužavėjo. Netgi priešingai, nuvylė. Tikėjausi šiek tiek daugiau prabangos. Ar tikrai čia valgo Vilniaus elitas? Viduje nebuvo nei marmurinių grindų, šilkinių staltiesių ar pribloškiančio interjero. Tik ryškus raštuotas raudonas kilimas, staliukai, užkloti dviem staltiesėm, raudonos kėdės ir daug daug augalų. Ne aukštos klasės restoranas, o botanikos sodas.

– Kažkaip čia… Įdomiai atrodo, – sumurmėjau ir net akimirką pasigailėjau. Juk kam ta mano nuomonė įdomi?

– Taip, sutinku, jų interjeras ne kažką. Užtat jų lovos kambariuose labai patogios, – šyptelėjo Artūras ir kažką gestais parodė padavėjui.

Ooo… Mes mylėsimės? Vakarą reikės tęsti kambaryje? Jis jau viską suplanavo? Gerai, kad jis vis dar mane laikė už parankės, nes kitaip būčiau nukritusi vidury restorano ir pridariusi abiems gėdos. Aš net nežinojau, ar esu pasiruošusi karštai nakčiai su kitu vyru. Atrodo, lyg vėl planuočiau prarasti nekaltybę, tik šį kartą su daug vyresniu ir patyrusiu. Dar vakar prieš užmiegant galvojau apie seksą su Artūru ir mąsčiau, kaip jam reikės pasakyti NE.

Nors… gal ir aš to noriu? Artūras labai mane traukė, ypač jo aromatas. Turbūt nesugebėsiu jam atsispirti. Jis tikrai kažką turi. Rodos, nėra gražuoliukas iš romantinių serialų ar filmų, dėl kurių svaigsta pasaulio moterys. Tačiau jo buvimas šalia mane tiesiog varo iš proto. O gal tai tik dėl to, kad jis vedęs? Uždraustas vaisius?

Padavėjas mus atvedė į lauko terasą. Giliai įkvėpiau ir iškart pasidarė geriau.

– Na, čia geriau? – paklausė Artūras.

– Daug geriau.

Žvalgiausi aplinkui. Viskas aplinkui žaliavo. Netgi senos senamiesčio sienos, dėka kažkokio neaiškaus vilioklio augalo, buvo nusidažiusios ryškiai žalia spalva. Tačiau ne tai mane labiausiai žavėjo. Terasos viduryje stovėjo mūsų staliukas. Aplinkui tuščia, nebuvo kitų žmonių. Apsidžiaugiau. Nenorėjau, kad kas nors mus pamatytų. Supras, kad tokio lygio vyras bendrauja su tokia prasta mergina norėdamas tik vieno dalyko.

Artūras, manau, pastebėjo mano sumišimą. Nieko man nesakė, tik padėkojo padavėjui ir iškart įlindo į meniu. Spėju, gailėjosi, kad tokią žioplą mergą pasikvietė į tokią prabangią vietą.

Nuleidau akis į meniu. Grojo rami muzika, turbūt džiazas, nelabai gaudausi muzikos stiliuose. Dabar bandžiau susivokti ką turėčiau užsisakyti iš meniu. Kainos ten, aišku, tragiškai aukštos, todėl mano piniginė, jeigu reikės už save susimokėti, tikrai apsiverks. Meniu sudarė 4 puslapiai be gėrimų, kuriuos, aišku, bus daug lengviau išsirinkti. Tačiau nežinojau, ar turėčiau užsisakyti kaip turtuoliai daro – karštą arba šaltą užkandį, pagrindinį patiekalą ir desertą? O gal užteks tik pagrindinio patiekalo? Nors iš karštųjų užkandžių krevetėmis įdaryti ravioliai (dievinu krevetes!) skamba labai skaniai.

– Ką šiandien valgysi, Ūlėna? – išgirdau Artūro balsą, sklindantį už meniu.

Tik tada supratau, kad meniu laikiau priešais save, taip paslėpdama savo veidą. Kokia gėda.

– Dar mąstau. Viskas atrodo taip skaniai, – pamelavau, nes tikrai nebūčiau valgiusi ančių kepenėlių ar tortelinių, kurių net apskritai nežinau. Kas tai per patiekalas?

– Aš manau, kad tau labai patiks anties krūtinėlė su batatų tyre. – Pasakė plačiai nusišypsodamas. Ar tai kažką seksualaus turėjo reikšti?

– Pasitikėsiu tavo skoniu. Juk tu man negalėtum meluoti, ar ne? – pabandžiau kuo erotiškiau jam tai pasakyti. Širdis, atrodo, taip stipriai tvinkčiojo, kad Artūras tikrai turėjo tai išgirsti.

– Jeigu manimi tikėsi ir klausysi ką aš tau sakau, galėsi taip nerūpestingai gyventi, jog vienintelis tavo rūpestis liks tik išsirinkti iš meniu, ko norėsi pietums.

Nesu tikra ką jis norėjo tuo pasakyti. Pasijaučiau tokia kvaila! Atrodo, neseniai baigiau magistro studijas, tačiau flirtuoti visiškai nemoku. Juk čia buvo flirtas, su paslėpta mintimi. Ar jis man čia ką tik prisipažino, kad tiki mūsų ateitimi? Ką tai reiškia?

Abu tylėjom ir žiūrėjom į vienas kitą. Vis dar grojo džiazas, manau. Jis tikrai labai simpatiškas vyras. Niekada gyvenime nesu buvusi pasimatyme su vyresniu vyru. Gal dėl to taip jaudinuosi? Artūras, atrodo, buvo visiškai atsipalaidavęs ir su nekantrumu laukė ką aš atsakysiu. Patogiai atsisėdęs ant kėdės, abi rankos ant stalo. Nykščiais braukė per pirštų pagalvėles, lyg skaičiuodamas ar turi visus pirštus.

Supratau, kad turiu kažką jam pasakyti, bet net nežinojau ką. Galva tuščia, jokių minčių.

Prie mūsų atėjo padavėjas. Ačiū Dievui, bus proga užbaigti tą per ilgai trukusią tylą.

– Man kaip įprastai, jautienos išpjovą. Damai, prašom, anties krūtinėlę, o desertui du juodojo šokolado desertus. Ir prieš maistą porą taurių šampano, mano mėgstamiausio, žinosi, ar ne? – užsakymą vardijo Artūras.

– Taip, pone, žinoma, – kiek robotiškai atsakinėjo padavėjas besižymėdamas planšetėje užsakymą. – Gal dar kažką?

– Vietoje dviejų taurių, atnešk butelį šampano, – žiūrėdamas į mane tarė.

Padavėjas linktelėjo ir vėl kažką pasižymėjęs, nuėjo.

Artūras išrinko mums maistą. Bus šampanas. Supratau, kad namo grįšiu, greičiausiai, tik ryt ryte. Nieko tokio, raminau save ir plačiai nusišypsojau, prisimindama, kad esu su naujais nėriniuotais stringais, kuriuos pirkau praėjusią savaitę su Lina. Plaukelių ant gaktos neturiu, kojas dar šiandien nusiskutau. Vadinasi, esu pasiruošusi. Blemba, kodėl turėčiau tam priešintis? Įtampa slėgė krūtinę, jog atrodo, kad tuoj uždusiu. Tuo tarpu Artūras, atrodė, dėl nieko nesijaudino ir laukė ką aš darysiu toliau.

Manau, jau žinau ką jam atsakyti.

– Gal kylam į viršų, kai atneš šampaną? – garsiai ištariau ir net pati išsigandau savo klausimo.

Artūras plačiai nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo.

– Man irgi čia nepatinka. Antras aukštas, gali manęs ten palaukti. Aš įspėsiu padavėją, kad maistą mums atneštų į kambarį.