7 dalis

Urtė. Kristinos sodyboje.

Lietus pliaupia už lango, o aš parskubėjusi iš darbo, pakuojuosi daiktus į Kristinos sodybą. Labai nenoriu važiuoti, mieliau likčiau namie ir paskaityčiau sau ramiai ant sofutės, bet pažadėjau atvykti į jos rengiamą vakarėlį. Noriu ją palaikyti. Po ligoninės mes su Kristina palaikom ryšį. Kažkas mus sujungė nematomais saitais, gal skrandžio opa. Aš visą laiką stebėjausi, kaip ji tvirtai laikėsi visų skyrybų metu, kai kovojo su vyru Ferdinandu dėl paskutinio šaukšto. Tiesa, jos advokatas nugręžė Kristinos vyrą iki apatinių. Bet kam tie turtai? Galės su savo jaunikle studente ant akmens gyventi. Kai myli, juk turtų nereikia. Be to, Ferdinando naujoji meilė pati turi didelį turtą – D dydžio papus. Kristina dažnai apie juos man kalba, matyt, įsivarė kompleksą ir net kelis kartus užsiminė, kad galbūt jai reiktų pasididinti krūtinę.

– Tu ką? Pasididindama krūtinę nori susigrąžinti Ferdinandą? – anąkart tariau. – Tu verta tikro vyro, kuris tave gerbia ir myli! Tegul jis užsikruša! Pamiršk jį. Na nebent… Ferdinandas tarp kojų turi metrą laimės, – išsišiepiu, o Kirstina ėmė kvatoti nesustodama.

Navigacija mane veža gilyn į mišką. Aklai paklūstu roboto Beatos balsu komandoms ir man darosi nejauku. Dangus baisiai niūrus, vis dar lyja. Svarbiausia, kad nesu tikra, ar ten važiuoju. Visiškai nesiorientuoju žemėlapiuose ir imu paniškai bijoti, kad nedingtų navigacijos signalas. Prisimenu visus siaubo filmus ir kūną ima rakinti baimė. Keliukas siauras, jei kas nors važiuotų priekyje, sunkiai prasilenktume. Prakeikiu save šimtą kartų, kad sutikau važiuoti ir dar tokią bjaurią dieną. Bet stengiuosi nenusiminti, nepasiduoti baimei ir važiuoti toliau.

Ir štai, pagaliau, pamatau stovinčius automobilius ir sodybą. Pataikiau! Iš laimės vos neapsiverkiu. Priparkuoju automobilį šalia kitų ir matau kaip lauko terasoje po stogu ošia gal penkiolika man nepažįstamų žmonių. Pasidaro nejauku, nemėgstu būti nepažįstamų žmonių kompanijoje. Kristina yra vienintelė, kurią čia pažįstu. Lėtai išlipu iš automobilio ir girdžiu, kaip Kristina su ovacijomis jau lekia manęs link. Pačiumpa už rankos ir tempiasi į draugų ratą.

– Čia mano draugė dailininkė Urtė!

– Ne, aš ne dailininkė, – nusijuokiu. – Bet Urtė, – nusišypsau ir nužvelgiu mane šūksniais sveikinančius veidus. Merginos ir vaikinai mūsų amžiaus, visai mieli, o vienas toks gražuolis tamsiaplaukis apdovanoja mane flirtuojančia šypsena ir verdamas akimis mano kūną, perbraukia ranka sau per trumpus plaukus ir išpučia krūtinę. Pastebiu jo raumeningą, ištreniruotą kūną, aptemtą berankoviais marškinėliais ir pagalvoju, kad šiandien vakarėlis gal bus visai įdomus.

Nespėju nė apsidairyti, kaip jis prisistato prie manęs:

– Gal reikia įdomios kompanijos, kad vakaras neprailgtų mūsų žaviajai viešniai?

– Būtų neblogai. Gal žinai tokį, kuris sugebėtų mane kažkuo nustebinti? – nusišypsau.

– Moku daugybos lentelę, – primerkia akis simpatiškasis vyras.

– Antros klasės kursas man tikrai daro įspūdį! – mano akys prasiplečia ir šypteliu iš neva didelio nustebimo.

– Nenuvertink manęs, Urrrrrte, – suurzgė mano vardą, – tai – ketvirtos klasės kursas.

– Vau, galima sakyti tu – genijus, – išsišiepiu, o jis toliau spigina akimis.

– Aš – Gediminas, – prisistato, paspaudžia mano ranką ir ją pabučiuoja. Žavu.

Mes susėdame terasos kampe ant senovinių fotelių ir su alkoholio pagalba greitai randame kalbą. Išsikalbame. Pasirodo, jis turi sporto klubą Savanorių prospekte netoli mano darbo ir su didžiuliu entuziazmu kviečia mane nemokamai pasportuoti.

– Netikiu aš tavo „nemokamai“. Nemokamai tik sūris pelėkautuose, – nusijuokiu.

– Taip, tu teisi. Aš turiu savo kėslų. Tu pritrauksi mases vyrų į mano klubą ir aš tapsiu milijonierius, – mirkteli ir pripila sklidinas taures šampano, kurio šį vakarą yra tikrai labai daug. Būtų galima jame maudytis.

– Ačiū už komplimentą, bet bijau, kad gali būti priešingai.

– Jei pritrauksi krūvą moterų, tai bus dar geriau. Mėgstu pasižvalgyti po gražius moteriškus kūnus. Aš juk normalus vyras. Nebijok, aš tau atsidėkočiau kaip nors… maloniai.

– Ir kaipgi? – pasmalsauju.

– Prieš tavo akis nusirengčiau iki glaudžių, parodyčiau kelis slaptus judesiukus ir darydamas salto, – iškelia raumeningas rankas į viršų, – įšokčiau į ežerą šaukdamas: „Myliu Urtę!“.

Suprunkščiu iš jo fantazijos ir truputį apsilieju šampanu. Gediminas toliau įsijautęs fantazuoja ir aš kikenu. Seniai taip gerai besijuokiau.  Jis brauko mano kūną žibančiomis akimis, akivaizdžiai duoda suprasti, kad jam patinku. Jei žvilgtelčiau dabar į jo tarpukojį, nežinau ar nepamatyčiau kupoliuko. Tiksliau, aš to tikrai nenorėčiau pamatyti, nes jis visai ne mano skonio. Tikrai linksmas ir žavus vyras, bet ne mano tipažo.

Nesigailiu, kad atvažiavau. Gedimino ir šampano dėka mano savivertė užskrido į Everesto viršukalnę. Sėdžiu gražaus kūno savininko draugijoje ir praktiškai visą vakarą šypsena nedingsta nuo mano veido. Matau, kaip kelios merginos man pavydi Misterio Kūno, nuo to nuotaika dar labiau pakyla ir aš dar plačiau nusišypsau.

Nebeturiu opos, nebekamuoja hipertenzija ir Stokholmo sindromo nebeliko nė pėdsako. Esu visiškai atsipalaidavusi, laiminga, jaučiuosi kaip deivė. Jaučiuosi geidžiama ir svarbiausia – nepažeidžiama, nes jis man nepatinka kaip vyras. Maudausi jo dėmesyje, kurį man dosniai dovanoja, tik truputį jo gaila, kad jis su manim iki finišo tiesiosios nenuvažiuos, bet aišku, to jam nesakau. Tegul neriasi iš kailio, tegul prakaituoja. Jo pastangos mane žavi.

Staiga pajuntu kaip kažkas prisėlina iš nugaros, ištiesia ranką ir švelniai kliudęs mano delno odą atima taurę.  Vis dar besijuokdama atsisuku į akiplėšą vagišių, mūsų žvilgsniai susitinka ir jaučiu, kaip visas kūnas nutirpsta.

– Ką tu darai? Tau juk negalima, – tyliai taria prikimusiu balsu, užburia savo patamsėjusiu žvilgsniu ir iškart nusisukęs nueina siurbčiodamas mano šampaną. Žinojimas, kad jo lūpos liečia stiklą, prie kurio ką tik glaudėsi mano lūpos, sukelia malonią šilumą. Mūsų lūpos susilietė. Per stiklą. Kūną išmuša karštis, lyg jis būtų užvaldęs mano lūpas. Atsisuku į Gediminą ir bandau dėtis, kad Henriko pasirodymas visai neišmušė manęs iš vėžių. Dar neseniai jis maigė mano pilvą su pirštinėmis, o dabar be jokios apsaugos ragauja mano bakterijas. Aš jam patinku? O gal tiesiog jis norėjo šampano ir geria ramia sąžine, nebijodamas jokių bakterijų, nes kaip mano kolegos mėgsta sakyti – alkoholis jas užmuša. Mano širdis dunksi kaip paklaikusi, nebegaliu susikoncentruoti, akys blaškosi. Nebenoriu būti su Tobulu Kūnu, su Gediminu. Noriu bėgti paskui jį… Jis čia, mano mylimas pikčiurna gydytojas, mano slapčiausių fantazijų herojus.

– Henrikai, nelįsk prie mano panos! – užrėkia jam nueinančiam Gediminas ir tai man padeda šiek tiek atsitokėti. – Ot, atsirado sveikatos policininkas, – atsisukęs į mane atsidūsta ir aš nekaltai šypteliu. – Pala, tu nėščia? – išplečia akis. – Kodėl negali gerti?

– Man skrandžio opa.

– A, kaip ir Kristinai, teisingai, ji juk pasakojo, kad susipažinot ligoninėje. Tada negerk šampano, tik nežinau ar čia mes turim kisieliaus.

– Kurgi neturėsit! – prunkštelėju, o mano kūnas vis dar įsielektrinęs nuo susidūrimo su Henriku.

– Ajajai, kokia tu išdykusi mergaitė, – išriečia lūpas. – Šiaip aš kalbėjau apie normalų močiutės kisielių, kuris padeda nuo visokių opų, – tikrai jis mane pagavo, nes aš pagalvojau apie vyrišką aistringos meilės kisielių.

Jis vėl atsisuka į Henriką ir dar kartą užriaumoja

– Gydyk savo Kristinutę, o Urte aš pats pasirūpinsiu!

Po šių žodžių man bemat subjursta nuotaika. Kristina su Henriku pora?! Jie visgi susikukavo ir Kristina slėpė nuo manęs? Štai kodėl ji taip puikiai laikėsi skyrybų metu… Pasidaro labai liūdna ir užpykstu ant Kristinos, kad nieko man nesakė. Jaučiuosi apgauta. Kai raminau ją ir sakiau, kad ji verta tikro vyro, kuris ją gerbia ir myli, tikrai neturėjau omenyje Henriko…

Nebenoriu čia būti. Nenoriu pamatyti jų kartu.