6 dalis

Darija

Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir rausvais skruostais šiaip ne taip surandu raktus ir atveriu savo naujojo būsto duris. Vieną akimirką apsidžiaugiu, kad rūškaniaus nėra namie. Tačiau mano gera nuotaika ir planai pamirkti karštoje vonioje subliūkšta it muilo burbulas. Pastatau gana sunkų smuiko stiprintuvą prieškambaryje ant grindų, pakabinu ant pakabos paltuką. Vaidotas paniuręs labiau nei įprastai, grėsminga veido išraiška pasitinka mane ir, dar batų nespėjus nusiauti, pradeda tardymą.

– Ko pridėjai į tuos blynus? – pastebiu jo pablyškusį veidą, iškreiptą pykčio grimasos.

– Ir tau gero vakaro,  – bandau prasibrauti pro rudaakį, tad praeidama stumteliu jį petimi ir nužygiuoju savo kambario link. Pikčiurna vienu žingsniu liuokteli artyn ir, staigiai sugriebęs už laisvai kabančios sarafano petnešos, atsuka į save. Smuiko dėklas nuslysta man nuo peties, prarandu pusiausvyrą, tad susverdėjusi vos nekaukšteliu su galva jam į dantis.

–  Aš tavęs klausiau, ko pridėjai į blynus? – Jis taip arti, jog galiu suskaičiuoti širdies dūžius, tik nesu įsitikinusi, jo ar savo pačios. Nuo Vaidoto padvelkia mėtiniu burnos gaivikliu. Geruoju tai nesibaigs…

 Pasitrauk! Ko čia tampai mane kaip nenormalus? – išsilaisvinusi iš jo gniaužtų, sužaibuoju akimis ir užgniaužiu norą įsipirti jam į gerą vietą.

–  Darija, mano kantrybė ima sekti, – žodžius ištaria pretenzingu balsu ir kietai suspaudžia žandikaulį. Po galais, iš kur jis sužinojo mano vardą?

– Man dabar vardinti visus ingridientus? Miltai, – užlenkiu nykštį, – kiaušiniai, – rodomąjį pirštą, o ant riešo dzingteli kelios metalinės apyrankės. – Cukrus, kepimo milteliai, –  vardiju, lenkdama pirštus taip, kad vidurinysis liktų atkištas. Nepadorus gestas, kaip ir tikėjausi, nepraslysta nepastebėtas. – Nors… Geriau pagūglink receptą, bus paprasčiau, – kreivai nusišypsau bandydama Vaidoto kantrybę.

– Neapsimesk kvaila, puikiai supranti apie ką aš. Tu dar tik antra diena mano namuose, o jau bandai mane nunuodyti!

–  Mintis tikrai neprasta! – šūkteliu padėdama smuiko dėklą ant kėdės ir ruošiuos jėga išgrūsti šį erzinantį vyrą iš kambario.

– Juk sakiau tau, kad netoleruoju laktozės… – akivaizdžiai susinervinęs persibraukia delnu plaukus ir nupliko žvilgsniu.  Jaučiu, kaip nevaldomai kyla pykčio banga.

–  O aš netoleruoju tokių liurbių kaip tu! Tokių prakeiktų snobų, kurie per savo blizgantį ir patogų gyvenimą nemato nieko aplink save! – širdis pradeda daužytis kaip patrakusi, atrodo, kad tuoj plyšiu pusiau. Susivokiu tik tuomet, kai kumščiais pradedu daužyti plačią Vaidoto krūtinę. Jis nebando gintis, tiesiog stovi ir ramiai priima mano paleistus smūgius. Tada, dar labiau nustebindamas, suspaudžia mane glėbyje. Įsikniaubusi į jo bjauriai rusvus marškinius, pajuntu šilumą ir jaukų kvepalų aromatą. Pyktis pamažu sklaidosi. Palaukęs, kol aprimsiu, švelniai pasodina mane ant sofos ir pritupia taip, kad mūsų akys atsidurtų viename lygmenyje.

–  Dabar paliksiu tave vieną, gerai? – jo balsas iš grėsmingai pikto, virto kupinu rūpesčio ir švelnumo. Nieko sau. 

Be garso linkteliu ir nudelbiu akis žemėn. Tiesiog taip paprastai piktasis Vaidotas, vos nenunuodytas, gavęs kumščių krušą, tyliai uždaro savo darbo kambario duris. Užsikeliu ant sofos kojas, atsigulu ant šono ir  susirietusi į kamuoliuką, apglėbiu save rankomis. Jaučiu, kaip išsprūdusi pykčio ašara nurieda skruostu. 

Prisidirbai Darija, oi, kaip tu prisidirbai…

 

Vaidotas 

 

Lėtai uždarau duris, bet nuo jų nesitraukiu. Tiesą sakant, esu lengvai sukrėstas to, kas ką tik įvyko. Priglaudžiu kaktą prie vėsaus paviršiaus ir užsimerkiu. Krūtinę dilgčioja, tik nesuprantu, ar dėl šviesiaplaukės paleistų smūgių, ar dėl sukilusių jausmų. Atrodo, neturiu nei jėgų, nei noro priešintis šiai merginai, kuri lyg gamtos stichija įsibrovė į mano gyvenimą. Vienatvė man netgi patiko, galėjau ramiai austi pykčio tinklą ir atsiriboti nuo naujų santykių. Kai galvojau, kad jau baigiu pamiršti nuoskaudas ir imu susigyventi su savo būsena,  pasirodo ji – tokia įžūli ir gyvybinga, visiška mano priešingybė. Viena mano dalis, kuriai atstovauja profesionalus psichologas, pranašauja nemenkas problemas. Akivaizdu, jog  Darija nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis. O štai kita, žmogiškoji, nori pasiūlyti neprašytai viešniai puodelį melisų arbatos. Turėjau jai atsikirsti, o gal net papurtyti už norą mane žaloti, bet aš tiesiog stovėjau ir lyg kempinė sugėriau visą jos sukilusį pyktį. Įdomu, kada prasiverš maniškis – taip ilgai kauptas, tiek metų kapsėjęs į kantrybės taurę? Kada ištrūks mano balsas, kurį sėkmingai savo žavesiu nutildydavo mano puikioji žmona?

Galiausiai nusprendžiu tiesiog palikti Dariją ramybėje, o nervus raminančio gėrimo pasiruošti sau. Nuojauta kužda, kad viskas nesibaigs taip paprastai, ir su šia nepraustaburne dar teks dalintis vienu stogu virš galvos. Įtariu, lengva nebus. 

Kai nešuosi aromatingą gėrimą į savo miegamąjį, kuris paskutiniu metu tapo vienintele vieta, kurioje galiu ramiai pabūti, išgirstu prislopintą merginos balsą. Ši greičiausiai su kažkuo kalbasi telefonu. Aš ir vėl stabteliu prie darbo kambario durų, tai jau ima tapti įpročiu. Įtemptai klausausi, bet pavyksta nugirsti tik nuotrupas:

– Dalia, ką man dabar… – Balsas nutolsta. – Aš visiškai suši… reikalus…

Įdomu, kas ta Dalia? Greičiausiai, kokia nors panašios išvaizdos jos bičiulė, grojanti elektrine gitara, plikai skusta galva. Šyptelėjęs gurkšteliu dar gerokai per karštos melisų arbatos. Mano vaizduotė tikrai pasileido plaukus. Jau benueidamas dar spėju išgirsti:

– Prašau, netylėk, man… reikia… – proverksmiais ištarti Darijos žodžiai sekundėlei priverčia sunerimti. Atrodo, ji gerokai susikrimtusi. Bet kokio velnio man tai turėtų rūpėti? Ši prašalaitė jau ir taip gavo pernelyg daug mano dėmesio.

Kokia šiandien diena? Ta auskaruota akiplėša išmušė mane iš vėžių. Rytoj Juliaus gimtadienis, reikės jį aplankyti.

 

***

Sekmadienis išaušta netikėtai ramus, iš darbo kambario nesklinda siaubingi smuiko garsai. Lengviau atsikvepiu pamatęs, jog ir virtuvėje tokia pat tvarka, kokią palikau nueidamas miegoti. Tatuiruotos muzikantės nė ženklo. Šmėsteli mintis, jog ji tebemiega, tačiau prieškambaryje nesimato nei jos siaubingų kerzinių batų, nei ryškiai žalio paltuko. Padarau išvadą, jog po vakar dienos išpuolio ji ieškosi sau naujo būsto. Labai tikiuosi…

Papusryčiavęs sėduosi į automobilį ir pasuku iš miegamojo rajono, įsiliedamas į margą mašinų srautą. Kelionės tikslą pasiekiu ne taip greitai, kaip būčiau norėjęs, tačiau turėjau sustoti kepyklėlėje ir nupirkti Juliaus mėgstamo vyšnių pyrago.

Priešais mano akis stūkso dviejų aukštų betoninis pastatas, ant kurio kabo niūri iškaba „Senelių globos namai“. Nuotaikos nepakelia ir švininiai danguje besitelkiantys debesys. Vakar taip skaisčiai švietusios saulės nei ženklo. Pasisveikinu su personalo darbuotoja ir, spausdamas dėžutę su pyragu, patraukiu prie Juliui skirtos palatos, tapusios namais. Senolis pasitinka mane pakeldamas savo kadaise žydras akis nuo mažo, apdulkėjusio televizoriaus ekrano. Trumpai nužvelgiu skurdžiai atrodantį ankštą kambarėlį, kuriame boluoja viengulė lova su spintele ir nyki sofa, ant kurios sėdi Julius. Kelias akimirkas, lyg bandydamas suprasti, kas aš ir ko noriu, tyrinėja mano veidą, tačiau galiausiai nieko nematančiu žvilgsniu vėl įsistebeilija į kalbančią dėžę.

Mano uošvis, kažkada buvęs karininkas, aukštas ir petingas vyras, dabar visai sulinkęs. Jo kaulėti pirštai, negailestingai išsukiotais sąnariais spaudžia plastmasinį televizoriaus pultelį. Vienintelis orumo ženklas, regis, nepavaldus metų tėkmei – vešli kupeta sidabro spalvos plaukų. Alzheimeriu senolis susirgo dar prieš mums su Reda susituokiant. Jau tada nerimą kėlė vis didėjančios atminties spragos. Nors turėjo visas sąlygas, vienturtė dukra savo tėvu rūpintis nepanoro. Tik mano primygtiniu prašymu jo neatidavė į valdiškus senelių namus. Taip aš, visai svetimas žmogus, tapau vieninteliu, kuriam dar rūpėjo senatvinės ligos pakirstas, daug gyvenime matęs žmogus.

– Su gimtadieniu ,Juliau, atnešiau jūsų mėgstamo vyšnių pyrago…

 

 

8 mintys apie „6 dalis“

  1. Tokia juokinga — iki ašarų :DDD bet tuo pačiu ir kiek jautrumo čia buvo, pradeda atskleisti kitąč pagrindinio veikėjo pusę <333

  2. Kiek jausmų šis gabalėlis sukėlė 🥰👍 Man patinka abu herojai🤍.Tokie tikri ir charizmatiškti. Ačiū🤗 Beje, Laisvės alėjoje mačiau Zigį🤣. Žodžiu, gyvenu isorijoje 😁

    1. Rimtai? 😁 Kaip smagu,kad pavyko sukurti įtaigų personažą 😊
      Neabejoju, jog Laisvės alėjoj kažkur smuiku groja ir Darijos prototipas 😊

  3. Apie apetitui nepavaldžią dalį,mano mama turi posakį: kaip bombonkė karvei. 🙈
    Ši dalis išties jautri ir švelni,po truputį ima atsiskleisti veikėjai ir juos supanti aplinka. Labai lauksiu tęsinio. ❤

    1. Nuostabus posakis! 😁
      Pažadu paskutinėje dalyje įkelti daugiau! 😊
      Labai ačiū,kad skaitot ❤️

  4. Nejaugi Darija pabėgo??? O Vaidoto elgesys nustebino, kad jis taip ramiai, tiesiog apkabino ją… Bet dalis – pritarsiu, tikrai, pilna emocijų👌

  5. Šilta dalis, atrodo kiekvienas iš veikėjų slepia kažkur giliai tikrąjį Aš, o kadangi jie labai skirtingi, tai vienas kitam padeda atskleisti savo kitą pusę. Darija man patiko nuo pat pirmos dalies, o vat Vaidotas patikti pradėjo tik šioje dalyje. Ačiū už tą, kaip Germantės mama sako, bombonkę karvei 🙂

  6. 😊labai maloniai ir jaukiai susiskaitė. Man ši istorija 👍👍👍❤️☺️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.