6 dalis

Birželio dvidešimt septinta diena. Pirmadienis

– Ačiū, Honza, esu be galo dėkinga už pasitikėjimą, iki greito, – linksėjau virpančiu balsu išeidama paskui Jakūbą iš ofiso. Uždariau duris ir atsidususi pradėjau rankomis vėduoti prie kūno limpančią baltą palaidinę. Sekiau Jakūbą į virtuvę, stebėdama kaip jis ranka taršo sau plaukus. Kažkas jį neramino.

– Norėsi kavos? Atsipūsti po susirinkimo? Visgi dar tik ankstus rytas, – atmestinai paklausė Jakūbas. Žvilgtelėjau į laikrodį ant rankos. Vos pusę dešimtos, o maniau, kad su Honza kalbėjomės pusę dienos.

– Taip, ačiū, – ilga tylos pauzė nepatogiai tęsėsi, kol aš sėdausi ant aukštos kėdės, o Jakūbas ieškojo dviejų puodelių kavai.

– Aš vis tiek negaliu patikėti, kas ką tik įvyko, – susiėmiau veidą rankomis.

– Aš net neabejoju, kad tu esi verta tokio paaukštinimo, – be ekspresijos veide tarė Jakūbas, susikoncentravęs į kavos aparatą.

Jo tyla mane nervino. Galėjo bent suvaidinti, kad džiaugiasi dėl manęs.

Mane paaukštino, tapau Technine produkto vadybininke. Vienu laipteliu arčiau Jakūbo. Tai reikš daugiau susitikimų kartu, daugiau bendrų užduočių. Ir net galimų bendrų kelionių. Negalėjau patikėti, kad buvau paaukštinta į tokias pareigas ir taip greitai. Honza sakė, kad užtruktų ilgiau surasti žmogų į vadybininko vietą negu į produkto savininko, tad geriau buvo duoti paaukštinimą jau esamam darbuotojui, nei ieškoti naujo.

Naujas projektas reikalauja daug resursų ir viskas turi būti atlikta iki rudens. Alpėse įsikūrę viešbučiai ruošis naujam žiemos sezonui, tad kiekviena vasaros diena buvo svarbi. Mano naujos pareigos įsigalios jau kitą savaitę. Jei atliksiu šį projektą sėkmingai ir iki galo, man atsivers naujos durys bet kurioje tarptautinėje kampanijoje. Tik apie tai ir tegalėjau galvoti. Net nerūpėjo, kad dirbsiu su Jakūbu į kurį pažiūrėjus man virpa keliai. Neatsisakysiu karjeros dėl to, kad jaučiuosi nepatogiai būdama šalia vyro, privalėsiu per save perlipti. Maiklas nuo pat pradžių mane buvo perspėjęs, kad greitai karjeros laiptais kilti neturėčiau tikėtis, jis pats laukia paaukštinimo jau du metus ir niekas nieko jam dar nežada. Tad gerai suvokiau, kad ši galimybė man buvo visiška sėkmė.

– Tai kaip supratau, šią savaitę į Vieną važiuosiu tik aš, o tau pranešiu visas projekto naujienas konferencijų metu, – kraipė galvą, lyg apskaičiuodamas, kokia savaitė jo laukia.

– Taip, Honza kažką sakė, kad nenorėtų manęs siųsti, kol mano paaukštinimas nėra oficialiai įrašytas.

– Mhm… – nutęsė jis pildamas pieną į puodelius ir pastumdamas vieną man. Puodelyje nebuvo jokio lapelio, jokios širdelės, tiesiog rudas kavos taškas pieno putoje.

– Ačiū už kavą, turiu pranešti naujienas savo sužadėtiniui, – lygiu tonu išdėsčiau ir pasiėmusi jo paruoštą latė nuskubėjau prie savo darbo stalo. Neketinau toliau kęsti jo apatiškumo.

<…>

– Aaa, Maiklai! – Sušukau bėgdama prie durų jo pasitikti. Kadangi jo darbas buvo šiek tiek toliau nei manasis, net ir paprastą darbo dieną, jis visada grįždavo namo vėliau.  – Mane paaukštino! – nesitvardžiau aš. Jo veide buvo plati šypsena, o rankose laikė puokštę gėlių.

– Sveikinu, mažute, didžiuojuosi tavimi, – ramiai, bet su šypsena taręs jis mane pabučiavo ir ištiesė gėles priešais mane.

– Aaah, Maiklai… nesitikėjau… ateik čia, – griebiau jį už kaklaraiščio ir prisitraukiau artyn prie savęs. Jis krimstelėjo man ausį, kaip visada, šiek tiek per aršiai, bet šį kartą nesakiau nieko ir atsakiau krimstelėdama jam atgal į lūpą.

– Mmm, gal šiandien nusiteikusi kažkam aštresnio? – klustelėjo jis liežuviu stipriai laižydamas man kaklą ir nusmaukęs marškinius žemyn nuo peties suleido dantis į porą vietų.

– Hmm, pažiūrėsim, – nejaukiai sukikenau ir paleidau jo kaklaraištį atsukdama į jį užpakalį pauostyti savo gėlių. Jis mane jau kuris laikas spaudžia išbandyti kažką grubesnio lovoje, bet nesu tikra ar to noriu. Nesu tikra, kad man patiktų, nors jis tikina, kad šis eksperimentas galėtų mane nustebinti.

Užpakaliu lėtai tryniausi į jo klyną ir jis sugriebęs mano sijoną pradėjo kelti jį į viršų.

– Maiklai… maniau, kad atšvęsime, o tada pradėsime kvailioti… – tankiau kvėpuodama išspaudžiau aš. Jis paleido sijoną, kuris liko stovėti man ant liemens ir per marškinius, rankomis nuslinko link mano krūtų. Tvirtai jas suspaudęs viena ranka atlošė mano galvą į save ir bučiuodamas kaklą vėl nuslinko link nuogo peties, kurį dar kartą raižydamas dantimis sukando.

– Ah, gerai, bet neturėtum čia taip apsirengus vaikščioti po namus, – nusipurtęs jis mane paleido ir nužingsniavo link šaldytuvo. Nusismaukiau sijoną žemyn ir susitvarkiau išsipešusius marškinius.

– Gersim šampaną? – įėjusi į virtuvę ir pamačiusi jį su šampanu rankose ir tvirta palapine kelnėse nustebusi paklausiau.

– Na, manau, toks paaukštinimas visgi nusipelno kažko šventiškesnio, juk neprivalom išgerti viso butelio, – surimtėjęs tarė jis. Šypsojausi, jis buvo keistai mielas. Į vazą merkiau gėles, kol Maiklas atidarinėjo butelį.

– Pamiršau paminėti, kad paaukštinimas gali reikšti verslo keliones netolimoje ateityje… Turime pabaigti šį projektą iki vasaros pabaigos, visos komandos bus įtrauktos, gali reikti dirbti net papildomas valandas, – berdama žodį po žodžio, užsimerkiau tvirtai sukąsdama dantis. Tyla. Nedrąsiai atsimerkiau. Nieko. Tikėjausi priekaišto arba klausimo apie atlyginimą, bet jis vis neatėjo, turbūt nujautė, kad dabar uždirbsiu daugiau negu jis.

– Na, su paaukštinimu natūraliai bus daugiau atsakomybių, puiku, už tai ir pakelkim tostą, – pildamas šampaną į taurę ir nežiūrėdamas man į akis tarė jis.

Klausiamu žvilgsniu žiūrėjau į jį ieškodama stipresnės reakcijos, bet jis tik įsipylė taurę sau ir išsišiepęs sudaužė su mano.

– Už paaukštinimą! Sveikinu, brangioji, – ir palinko manęs pabučiuoti. Regis viskas buvo gerai, turbūt pati perdedu.

Išgėrėm po dvi taures putojančio ir palikom butelį virtuvėje. Pažadėjau sutvarkyti virtuvę, kol jis ruošis eiti į lovą. Po minutėlės Maiklas išlindo iš vonios nuogut nuogutėlis, su pusiau snaudžiančia varpa tarp kojų. Eidamas pro virtuvę suspaudė man užpakalį ir gundančiai sušnabždėjo “paskubėk”.

Užsiverčiau burbuliukus iš viso butelio ir likutį supyliau į kriauklę. Greit nubėgau išsivalyti dantų ir tokia pat nuoga kaip jis įžengiau į mūsų miegamąjį.

– Man atrodo, šiandienos laimingoji nusipelno nakties pilnos malonumų, – žemu užtvirtintu balsu tarė jis laukdamas manęs lovoje su ant šlaunies gulinčiu pimpalu.

Man priartėjus prie lovos jis sugriebė ranką, parvertė ant nugaros ir iškart mane apsižergė, net suspigau iš nuostabos, o jis tik plačiai nusišypsojo. Nieko nelaukdamas jis įsisiurbė lūpomis į mano krūtį viena ranka maigydamas kitą. Pradėjau raitytis iš malonumo. Jis viena ranka, bepradedančiame prakaituoti kūne, pirštais brėžė liniją žemyn. Pirštus, kuriais tikrino drėgnumą, įkišo man į burną ir bučiuodamas pilvą pamažėle pradėjo judėti žemyn link klitoriaus. O ne…

– “Emilija… Atsimeni, tau pasakojau, kad kai radau darbą Prahoje, Maiklas mane nustebino vakariene ir mes, praleidę nuostabų vakarą, pasimylėjome. Na, ne visai… atsimeni, dėl ko skundžiausi tau aną kartą? Ir dabar tikrai nesu tikra, kad tai buvo netyčia arba iš nežinojimo… pradedu rimtai galvoti, kad jis taip pasielgė… net nenoriu garsiai ištarti to žodžio… bet gerai. Vadinkim tai tikraisiais vardais, nes tyčia-netyčia, jaučiuosi lyg norėdama jį pateisinti… jaučiu, kad jis taip pasielgė iš keršto…” – šūdas pradedu vėl velti viską į vieną žinutę, įrašysiu į kitą.

– “Atsiprašau, nepasakiau svarbiausio, vakar gavau paaukštinimą, šventėm mano paaukštinimą ir tada… tada viskas pasikartojo… gerai, nebegaliu kalbėti, girdžiu jį išeinantį iš vonios, lauksiu tavo atsakymo,” – sušnabždėdama paskutinius žodžius į telefoną skubėdama nutraukiau balso žinutę ir slapčia įmečiau telefoną į šilkinio chalato kišenę.