6 dalis

Pasimatymas

Nepaisant Inesos piktų komentarų, nusprendžiau eiti.

Gali būti, kad vėliau labai gailėsiuosi šio poelgio. Tačiau aš noriu šio nuotykio, kad ir su vedusiu vyru. Net jei ir vakaras visiškai nenusiseks, bent skaniai pavalgysiu. Telieka tikėtis, kad jis yra džentelmenas, todėl sąskaitą apmokės. Jei ne, tuomet vargšė mano piniginė.

Labai jaudinuosi prieš pasimatymą. Nežinau kas manęs laukia (be „Stiklių“ restorano), dėl to širdis nenumaldomai kiekvieną kartą virpėjo pagalvojus apie būsimą vakarą. Greičiausiai bus kažkas labai romantiško. Juk vakarieniausiu su elegantišku vyru, todėl abu juokausime ir valgysime tokį prabangų maistą, kurį po to kiekvieną naktį sapnuosiu.

Atrodo, kad tuoj širdis iššoks iš krūtinės, nes įtampa tiesiog nepakeliama. O jeigu aš jam nepatiksiu? Artūrui? Ar jis tai pasakys tiesiai žiūrėdamas man į akis? Net neįsivaizduoju kaip po to reikės tęsti vakarą jeigu jis taip man ir pasakys – tu man neįdomi. Ar bandysiu būti įdomesnė? Ar jis paprašys padavėjos padalinti sąskaitą dviems ir lieps apmokėti savo sąskaitos dalį? Ar jis bus piktas ir išeis iš restorano, pasiųsdamas mane velniop?

Tokios įtampos seniai nejutau. Buvo likusi valanda iki septynių. Sėdėjau su apatiniais, apsimovusi pėdkelnes. Aišku, nežinojau ką apsirengti. Ir dar pėdkelnes spėjau susiplėšyti. Lauke karšta, gal tų pėdkelnių net ir nereikia? Kodėl mano galva taip nefunkcioniuoja? Prakaituoju, lyg kokia ant laužo kepama kiaulė. Nors neseniai išsimaudžiau, bet jaučiu kaip vėl nežmoniškai daug prakaituoju.

Su Šarūnu tokių problemų neturėjau. Retai išeidavome kur nors į miestą. Jam amžinai Vilniuje viskas buvo per daug brangu ir laiko švaistymas, galim tą patį namuose veikti.  O ką galima veikti namuose be televizoriaus žiūrėjimo? Kartais atrodydavo, kad tai yra jo vienintelė pramoga. Na, dar ir kompiuteris. Ir filmai.

Dar prieš karantiną ir visus suvaržymus, kartu eidavome į žygius. Nesu didelė gamtos mylėtoja (ir turbūt niekada tokia nebūsiu), tačiau mums gyvenant Norvegijoje, pasikeitė mano požiūris į gamtą. Žinoma, dėka Šarūno. Savaitgaliais arba kartais po darbo, susikraudavome kuprines ir leisdavomės į trumpus žygius aplink Stavangerį. Arba važiuodavome kur nors toliau, kad galėtume pamatyti pačias įspūdingiausias vietas. Pavydžiui, Trolio liežuvį ar Preikestolen. Tikrai įspūdingos vietos.

– Šarūnaaaaaai… Kodėl tu mane atveži į tokias baisias vietas, a?? – kaskart drebėdavo mano širdis, kai pasiekus uolos viršūnę pažiūrėdavau žemyn.

– Kiek aš tau kartų sakiau – nežiūrėk žemyn. Žiūrėk tik į priekį, – ramindavo jis ir dar stipriau suspausdavo mano prakaituotą ranką.

Tai tikrai padėdavo. Iškart pasijusdavau saugi. Nors dažnai Šarūnu skųsdavausi draugėmis, tačiau su juo jausdavausi visada saugi. Atrodė, kad jis niekada manęs nepaliks. Net jei ir aš kažką blogo padarysiu (ar pasakysiu), jis sunkiai atsidus ir pasakys, kad viskas tikrai bus gerai.

– Nežiūrim, kas buvo praeityje. Žiūrėkim, kas mūsų laukia ateityje, – dažnai man kartodavo Norvegijoje, kai pradėdavo mane graužti sąžinės balsas dėl bučinio per fuksų vakarėlį. – Ūlėna, kaip aš tavęs norėjau 10 klasėje, taip ir iki šiol noriu. Dėl to būk rami.

Ir buvau rami. Tik dabar, aišku, nežinia ką jis daro. Gal dabar, kol ruošiuosi pasimatymui su Artūru, jis su kokia baisia norvege stovi ant to paties Trolio liežuvio? Jai baisu, o jis, kaip koks didvyris, ją ramina, kad viskas gerai?

Gal ir gerai. Tegul. Aš vis dar pykstu ant jo. Tegul ten ir stovi su savo kekše.

Man reikėjo skubėti. Spintoje kabėjo raudona suknelė, kažkada pirkta per išpardavimą, net nesimatavus. Tik namuose pamačiau, kad ji man per maža, matėsi išsišokęs pilvas. Tada pasakiau sau, kad suplonėsiu specialiai dėl šios suknelės, bet laikytis dietos nesisekė. Nors nelabai ir bandžiau.

Vis tik tilpau į suknelę. Nustebau. Net pasidarė lengviau. Tampri medžiaga išryškino klubus ir krūtinę. Pilvo, kuris anksčiau taip rėžė akį, neliko. Matyt dėl streso palikus Šarūnui jis dingo. Na, pasirodo, tai išėjo man į naudą. Suknelė atrodė dailiai. Pati sau patikau.

Vibravo telefonas. Artūras. Liko kelios minutės iki septintos. Aš, aišku, nespėjau nė gerai pasidažyti. Greitai perbraukiau blakstienas tušu, raudonai pasidažiau lūpas. Plaukai dar šiek tiek drėgni, pilni smulkių garbanų.

Dar prieš išeidama spėjau pažiūrėti į save veidrodyje. Nesijaučiau pačia seksualiausia, bet… Gal jam tai patiks? Natūralumas juk dabar ant bangos.

Kol bandžiau suprasti, ar gerai atrodau, gavau SMS.

Jei nebūsi po 5 min, išvažiuosiu : )

Emmm… Ką? Net rankos pradėjo drebėti. Nejau jis tikrai žada mane palikti, jei nebūsiu laiku? Greitai viską susirinkau ir išbėgau pro duris. Rankos dar labiau pradėjo drebėti, skubėjau rakinti duris, bet nesugebėjau net rakto įkišti į spyną. Kaimynė Ona tikrai girdėjo mano keiksmus.

Paskubomis lipau žemyn. Penktas aukštas ir kulniukai tikrai nėra patogu. Laiptinė aidėjo nuo nesibaigiančio kaukšėjimo. Ir gerai, tegul visi girdi. Jaučiau tokį didelį stresą, kad net dorai kvėpuoti pamiršau. Po to, aišku, antrame aukšte prisiminiau, kad ir švarką pamiršau namuose. Grįžti atgal nesiruošiu.

Atidarius laiptinės duris, mane pasitiko vyriškų kvepalų debesys ir vasariškas šaltukas. Po to pamačiau Jį. Sustojo prie pat mano namų. Jei būtų galėjęs, turbūt būtų ir prie pat durų pasistatęs mašiną. Kostiumuotas, nerūpestingai atsirėmęs į žalią Porsche. Na, turbūt į Porsche, man visos mašinos atrodo taip pat.

Artūras rankose laikė raudonų rožių puokštę. Šyptelėjo, kuomet žengiau porą žingsnių į priekį.

Aš tikrai sau pati pavydžiu. Manęs laukė elegantiškas vyras, kurį mačiau, turbūt, tik filmuose. Šį vakarą jis praleis su manimi.

– Pagaliau nusileido ir mano rožytė, – pasakė Artūras ir plačiai nusišypsojo. Dieve, jo dantys buvo tokie balti! Lyg perlų vėrinys.

– Taip taip taip… Nusileido, – bandžiau kažką atsakyti. Smegenys, atrodo, nesuprato ką reikia dabar daryti.

Artūras priėjo arčiau. Įteikė gėles ir pabučiavo į kairįjį skruostą. Pajutau, kaip nutirpo mano kūnas.

– Važiuojam, aš labai noriu valgyti. Tikiuosi, kad ir tu alkana.

Linktelėjau galvą ir nusekiau paskui jį.

Turbūt pirmą (ir greičiausiai paskutinį) kartą sėdėjau tokioje prabangioje mašinoje. Viskas taip… švaru! Pas Šarūną mašinoje niekada taip nebuvo švaru.

– Dėl tavęs taip susitvarkiau, Ūlėna. Ar patinka? – atsisukęs paklausė Artūras.

– .. Patinka…

Artūras dar kartą man nusišypsojo ir pasuko mašinos raktelį. Garsiai suriaumojo variklis ir pajudėjome į priekį.

Visą kelią iki restorano buvau tarsi nesava. Bijojau judėti ir kažką sakyti. O jeigu aš jam pasirodysiu per daug… kvaila? Vaikiška? Ir apskritai, jis juk vedęs! Ką aš su juo veikiu?

Ką aš apskritai čia veikiu? Šioje mašinoje ir su šiuo vyru? Vėl pradėjau abejoti savo pasirinkimais. Gal man šiuo metu tikrai reikia susilaikyti nuo vyrų?

Automobilyje garsiai grojo radijo imtuvas. Artūras jį netikėtai pritildė ir tarė:

– Tu nebijok, aš tavęs nenuskriausiu. Nedarysiu nieko prieš tavo valią, gerai?

Linktelėjau. Jaučiau tokią didžiulę įtampą viduje, kad nesugebėjau kalbėti. Užtat Artūras plačiai šypsojosi ir buvo atsipalaidavęs. Dieve, koks jis gražus realybėje! Gerai, kad be tų ūsiukų, atrodo net dar geriau.

Greitai privažiavome vietą. Maniau, kad ilgiau važiuosim. Artūras atidarė man mašinos dureles. Buvo malonu. Jis, matyt, tikrai yra džentelmenas, nors jo žmona sakė priešingai.

– Kibkis man į parankę. Mūsų jau laukia, – seksualiu, kiek prikimusiu balsu, man tarė. Iškart pajutau kaip sudrėkau. Tikiuosi, kad eidama bent nenualpsiu.