6 dalis

Viktorija

– Viktorija, – palinkęs perbraukia mano iškaitusį iš gėdos veidą.

– Jori, aš…

– Tu –  nuostabi moteris, –  švelniai glosto mano skruostą ir, net nespėjus susivokti, kas vyksta, priglunda prie mano pravirų iš nuostabos lūpų.

Bučiuoja švelniai, tarsi bijodamas dar labiau sužeisti mano kava nuplikytą burną. Tačiau netrukus tempas ima greitėti ir kavinė su visais lankytojais ima suktis, kol galiausiai išnyksta. Liekam tik mes ir mūsų išalkę kūnai, trokštantys ragauti ir tyrinėti vienas kitą. Mano galva apsiblausia, mintys išsibarsto ir aš tiesiog pasiduodu akimirkos žavesiui. Širdis verčiasi kūliais, jaudulys keliauja visu pulsuojančiu kūnu, kuriam nebepriklausau. Jorio lūpos, nors ir vyriškai siauros, tačiau švelnios ir maloniai drėgnos. Jo skonis –  daug saldesnis už visus mano valgytus pyragus su ledais. Pajuntu, kaip gražuolis apsiveja rankomis ir mes beveik užgulam stalelį, prie kurio sėdim. Tarkšteli numestas ant žemės šaukštelis, pavojingai susvyruoja puodelis su dar neišgerta kava, bet mums tas nė motais. Joris išdykusiai atakuoja mano burną ir be gailesčio ją užvaldo. Mūsų liežuviai, iš pradžių galynėjęsi, dabar sutartinai juda it sukdamiesi aistringo šokio ritmu. Švelnia plaštaka, kurios pirštai nepadoriai ilgi, Joris glamonėja mano veidą, kitą panardindamas į plaukus. Žaismingai  peštelėjęs garbanas, atlošia mano galvą ir kiek atsitraukia. Kelias akimirkas žvelgiam vienas į kitą tankiai alsuodami. Pastebiu, kad mėlynos odontologo akys gerokai patamsėjusios ir tai mane begėdiškai kaitina. Šis vyras – toks seksualus ir karštas, kad net svaigsta galva. Viskas atrodo per gerai, kad būtų tikra. Bandau kažką pasakyti, tačiau jaučiu, jog krūtinę ima spausti, lyg ant jos būtų užgulęs kažkas sunkaus. Sužiopčioju ir priglaudžiu prie širdies ranką. Pajuntu, kaip iš lūpų kampučio smakru kažkas nuteka ir aš negaliu to suvaldyti. Nejau infarktas? O dievulėliau… Karštligiškai bandau įkvėpti oro, viskas aplink pradeda blaustis ir tolti…

Atmerkiu akis ir ne iš karto suprantu, kad guliu ant gerokai apseilėtos pagalvės. Ant manęs tupintis katinas spokso į akis ir nepatenkintas linguoja uodega. Sapnas, tai buvo sapnas…

– Po galais, Murki, nulipk nuo manęs! Negaliu kvėpuoti! – susierzinusi nustumiu storą katiną  ir atsisėdu lovoje. Širdis tiesiog patrakusiai daužosi, jaučiu, kaip liepsnoja mano skruostai. Atgalia ranka nusibraukiu blizgantį smakrą ir tankiai sumirksiu bandydama visiškai prabusti iš erotinės svajonės išsipildymo. Drėgmė telkiasi ne vien ant mano pagalvės užvalkalo… Čia tai bent sapnelis… Garsiai išpučiu sulaikytą orą, išpūsdama žandus, ir krentu atgal į sutaršytus patalus. Dieve mano…Viskas buvo taip realu, jog vis dar jaučiu Jorio lūpų skonį, jo rankų švelnumą… Įsikniaubiu veidu į pagalvę ir panyru į vakar dienos prisiminimus…

Nors ir apsikvailinau kavinėje, apsidegindama verdančia kava, Joris išliko džentelmeniškas ir nepaprastai žavingas. Dar ilgai kalbėjomės įvairiomis temomis: aptarinėjome laisvalaikio pomėgius, tokius kaip  filmai ir knygos. Maloniai nustebau, kai daktarėlis paminėjo trilerius ir detektyvus. Pažiūrėjus į tą raumenų kalną, susidaro įspūdis, kad vienintelė jo skaityta knyga – kaip susiplakti baltyminius kokteilius. Viso vakaro metu jo marškiniai tiesiog nepadoriai plyšo per siūles, tad man teko valdytis, kad neišsinarinčiau akių. Kavinukei ištuštėjus, jis, žinoma, apmokėjo sąskaitą ir galantiškai pasisiūlė parvežti namo. Bateliai man be gailesčio nutrynė kojas, tačiau nelaiku prabudęs mano kuklumas nudažė skruostus raudoniu ir dviem oktavom paplonino balsą: nerišliai kažką cyptelėjau apie gryną orą ir tai, kad namai man visai netoliese, ir iškart pasigailėjau. Užuot sutikusi pasivažinėti juodu daktarėlio Leksus markės automobiliu, šlubčiodama parsliūkinau namo, taip gerokai pakeldama kaimynams nuotaiką. Tiesa, prieš mums išsiskiriant, jis savo velniškai seksualiu balsu paklausė, ar gali tikėtis kito pasimatymo. Kaip visada, ne laiku praradusi kalbos dovaną, kažką neaiškiai numykiau. Tikiuosi, jis suprato, kad aš beviltiškai noriu kito pasimatymo ir ne tik pasimatymo… Noriu vestuvių, dviejų gražių vaikučių ir namo prie ežero…

Vėl ant lovos užšokęs katinas priekaištingai miaukteli, primindamas, kad man laikas grįžti į realybę ir įdėti jam sauso ėdalo. Vika, valdykis, jis tik nerealiai patraukus vyras, kuris dėl neaiškių priežasčių su tavim nori leisti savo laiką. Visai nieko keisto… Nieko keisto…

Joris 

Saulė nudažė vakarėjantį dangų, vėjas, pakėlęs išdžiūvusią  žemę, pavertė ją dulkėmis. Žingsniuoju siauru kapinių takeliu. Pasukęs didelės, senos pušies link, sustoju. Mane nebyliai sutinka juodo marmuro antkapis su iškaltomis aukso raidėmis ir nedideliu kryželiu. Pirštais perbraukiu vis dar kaitra alsuojantį glotnų paviršių. Seniai čia nesilankiau. Antkapis kiek  nublukęs, o suskirdusi žemė gausiai nuberta pušies spyglių.

– Atnešiau tavo mėgstamiausių… – atsargiai guldau baltas rožes šalia antkapio ir jaučiu kaip besikaupiančios ašaros ima graužti akis. Stoviu tvirtai įbedęs kojas į žemę, lyg tas nebylus medis, suleidęs tvirtas, šimtametes šaknis. Pažvelgęs į dangų matau, kaip vėjo šokdinama pušis svarina senas šakas. Visu kūnu jaučiu – ateina lietus. Suvibravęs telefonas nutraukia slogias mintis. „Sužinojau, ko prašei, lieki man skoloj.“ Permetęs akimis likusią žinutės dalį, nevalingai sugniaužiu kumščius.