6 dalis

Tarp Butano ir nebūties

1201 metai, Vilda

Kiekviena diena slėnyje artino mus iki tos dienos, kai turėsiu palikti vaikus. Mėginau vadovautis sveika logika ir nepamesti proto, išlikti šaltų nervų. Svarbiausia, reikėjo nuslėpti savo rūpestį nuo vaikų ir mamos, nors, manau, mama ir be žodžių viską gerai suprato. Pažiūrėdavau į jos baltų žymių išmargintą smakrą ir suprasdavau, kad mama seniai viską supranta, tačiau tyli. Abi klūpėjome prie lauko viralinės ir trynėme žolynus, kalbėjome šį bei tą. Gojus su Saulene smagiai išsitaisę sėdėjo prie akmens. Jaučiau, kad medyje tupi vanagas ir stebi mus. Žinojau, kad tai Vainius. Jis buvo velnias, kuris atvyko žemėn atsiimti gyvybės akmens, tačiau apsimečiau, kad esu naivi ir nejaučiu pavojaus. Tas stebėjimas prasidėjo prieš kelis pilnus mėnulius. Mama lygiai taip pat kartais žvilgteldavo ton pusėn, apsimesdama, kad ilsina rankas nuo žolių trynimo. Nei žodžiais, nei mintimis negalėjome bendrauti, jis viską girdi.

Paėmiau šakelę nuo žemės ir kaire ranka nupiešiau tik mums su mama suprantamą simbolių seką „Mus stebi Vainius“. Mama ėmė niūniuoti melodiją ir atgal su šakele pabraižė žemėje kelis simbolius „Vaikeli, jis praktiškai gyvena slėnyje“. Vėl patryniau žoles ir ėmiau jas krapštyti į medinį indą, o kita ranka vėl brėžiau simbolius „Taip ir žinojau, kad supratai, kas jis. Mūsų laikas senka“. Mama ėmė garsiau niūniuoti vis patarškindama akmeniniu grūdeklių į akmenį pagal ritmą. Tik po kelių sekundžių supratau, kad ji buria. Mama vėl papiešė kelis simbolius „Reikia paslėpti akmenį. Šiąnakt“. Aš palingavau galvą tarsi linguodama į ritmą, o mama vis intensyviau mušė akmeniniu grūdekliu, keisdama melodijos tempą ir garsindama išraišką. Dangus virš mūsų galvų apsiniaukė, o giria tarsi atgijo ūžesiu, pakilo vėjas. Mama ėmė linguoti tai pirmyn, tai atgal, o aš kartu su ja kartojau melodingus žodžius „Dangaus linksmybe, Žemės gerybe, imk sava piktybę, dūk mums ramybę“. Vis kartojom ir kartojom, kol dangus ir medžiai nurimo. Pažvelgiau ton pusėn, kur medyje tupėjo juodas vanagas. Jo nebebuvo nei kvapo. Lengviau atsipūčiau ir pažiūrėjau, kad išsigandę vaikai artėja prie mūsų su klausiamomis veidų išraiškomis.

– Mama, kas čia buvo? – Gojus paklausė tampydamas savo lininių marškinių kraštą. Jis buvo biologiškai suaugęs, tačiau toks trapus ir patiklus.

– Nieko sūnau, užkalbėjom žoles, kad josios būtų dar stipresnės ir visas gydomąsias galias atiduotų žmonėms, – nusišypsojau, nuramindama sūnų. – Tik nuo šiandien nebevaikščiokit girioje po vieną. Mūsų žemėse klaidžioja šmėklos, – įspėjau.

Gojus supratingai padėkojo ir pažadėjo, kad niekada nepaliks sesės vienos, o Saulenė, būdama įtaresnė, nužvelgė mane taip, kaip tik ji moka. Ji buvo gudri kaip lapė ir suprasdavo, kada jai nepasakau visos tiesos. Ji tikriausiai ims šniukštinėti ir klausinėti, tačiau dar per anksti jai papasakoti tikrąją jos lemtį. Ji per jauna su tuo susitaikyti. Man dar trūksta laiko, turiu ją paruošti tam suvokimui, kurį turės išsiugdyti. Saulenė buvo visos Žemės viltis, tačiau ji pati dar nesuvokė, kokia svarbi jos misija. Su mama užkalbėjom Vainių, jis turėtų neprisiminti mano vaikų, tačiau nežinojau, kiek ilgai tai truks.

Dargas

Slinko jau trečia para, tačiau mano namų viešnia net nesiruošė atsibusti. Jau ėmė nerimas, tačiau nenorėjau jos žadinti burtų pagalba. Kas rytą ateidavau į jos kambarį ir praverdavau langą, tačiau ji nereagavo. Galvojau, gal kažką padariau ne taip, gal netinkamai sukalbėjau burtą? Bet juk tai aš, didysis Dargas, esu pats galingiausias žemės padaras, kuris nedaro klaidų. Ranka paliečiau jos skruostą, ji buvo šilta, tačiau balta kaip popierius. Net skruostuose nebuvo matyti jokios gyvybės požymių. Ilgai stovėjau prie jos lovos ir svarsčiau, ko turėčiau imtis, tačiau atsakymo neradau. Pusdienį skaičiau įvairią literatūrą, kurią sukaupiau per tiek šimtmečių, bet neradau jokio kitokio paaiškinimo, kodėl ji nepabunda, kaip tik tai, kad pabusti nenori. Turėjau vienintelę išeiti – keliauti pas ją ir parsivesti iš ribinio pasaulio gniaužtų. Tačiau visuomet yra mažas bet: šiam stipriam burtui atlikti reikėjo ypač reto augalo – Hyoscyamus niger, dar kitaip vadinamo juoduoju hanbanu, tad nieko nelaukęs užrakinau dvarus ypač stipriu apsaugos burtu ir pats išvykau į Aziją.

Skrydis privačiu lėktuvu neprailgo. Tik nusileidus Butano oro uoste, gavau pranešimą nuo Gvido, kad Lietuvoje viskas gerai, mano kalinė vis dar miega, tačiau jos išvaizda nieko gero nežada. Žinojau, kad neturiu daug laiko, tad užvedęs naujutelaitį Volvo, patraukiau Himalajų kalnų link. Priartėjus kalnus, galėjau išsilaisvinti ir virtęs juodu varnu, pakilau į dangų ieškodamas pievų, kuriose būtų matyti žydintys juodieji hanbanai. Išskraidžiau visą kalnų pakraštį, tačiau niekur nemačiau tų prakeiktų augalų. Jau visiškai praradau viltį ir nutūpiau ant automobilio mąstydamas, kad pats velnias kiša man koją, tačiau juk aš ir buvau tas velnias. Atsiverčiau į žmogišką pavidalą ir trypiau aplink automobilį galvodamas, kokiame pasaulio kampelyje dar esu matęs šį augalą, tačiau be Butano nesugalvojau jokios kitos šalies. Prisėdau ant lauko akmens ir įsispoksojau į Himalajų kalnus. Ši šalis visuomet buvo labai mistiška ir paslaptinga. Čia visuomet atvykstu, kai noriu surasti vidinę ramybę, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Taip, velnias, kuris ieško vidinės ramybės. Skamba tikrai ne ypač patraukliai, tačiau aš nesu grynas. Visuomet dėl savo išskirtinumo ar silpnumo kaltinau tą prakeiktą, maišytą pusę. Tėvas niekuomet nekalbėjo apie mano motiną, iš kurios įsčių gimiau, tačiau faktas, kad ji nebuvo velniškos padermės. Jau būdamas mažas supratau, kad skiriuosi nuo visų kitų požemio pasaulio padarų: gimiau velniškos išvaizdos, raudonomis akimis, aštriais dantimis ir ragais, tačiau kaip tėvas sakė, turėjau sielą. Buvau jautrus, o vėliau supratau, kad turiu ir kerėjimo dovaną. Žinoma, ant žemės vaikštau žmogiškame kūne, bet man šis gyvenimas patinka labiau, nei amžinas tūnojimas po žeme. Kaip tėvas pasakytu: esu dvilypis. Viena mano pusė per daug žmogiška, o kita per daug velniška, o galiniame rezultate – esu velnias su žmogiškais lūkesčiais. Ar gali būti geriau? Nemanau.

Iš kalnų grįžau į Butaną ir apsistojau viename vietos viešbutyje. Žmonės čia kalbėjo Botijų kalba, puikiai ją supratau, tad išėjęs pasivaikščioti į miestą, nuėjau į vietinį turgų ir ėmiau pardavėjų klausinėti apie seniau Himalajų slėnyje augusius augalus. Žmonės, žinoma nepatiklūs, įtariai žiūri į visus užsieniečius, kurie atvyksta į šią, už Lietuvą bent tris kartus mažesnę valstybę, tačiau vienas ūkininkas už neblogą atlygi pažadėjo rytoj ryte nuvesti į vieną slėnį, kuriame dar galima rasti juodąjį hanbaną. Vyliausi, kad rytojaus diena bus sėkmingesnė ir pasieksiu savo tikslą. Rytas išaušo lietingas, tačiau kaip ir buvo tartasi, ūkininkas laukė manęs savo ūkyje. Važiavome siauru, vingiuotu kalnų takeliu aukštyn į kalnus. Visa ta žaluma aplinkui darė įspūdį, net ir man. Kelias buvo sudėtingas, tvirčiau suspaudžiau vairą ir po dviejų valandų važiavimo, pagaliau pasiekiau tikslą. Toliau ėjome pėsčiomis. Ūkininkas buvo nekalbus, į mano užduodamus klausimus atsakinėdavo tik tai „Taip“ arba „Ne“ ir vis žvilgčiojo į mane per petį. Galiausiai ėmiau juoktis.

– Žmogau, ar tu bijai manęs? – paklausiau sklandžia Botijų kalba, kiek su perdėtu jų kraštų akcentu.

– Aš suprantu kas tu, – kiek išsigandęs atsakė. – Mano tėvas pasakojo apie požemių valdovą, kuris čia atvyksta kas keli šimtmečiai.

– O kodėl tu manai, kad tai būtent aš, mano žmogau? – pabrėžiau paskutinį žodį taip, kad ūkininko kaklo plaukeliai pasišiaušė.

– Tu ieškai stebuklingo augalo, – atsakė.

– Protingas žmogus, – vėl nusijuokiau. – Tik turiu nuliūdinti, apsirikai. Tas augalas nėra stebuklingas. Jis reikalingas vienam burtui, o tas burtas reikalingas man, – suurzgiau. – Jei negausiu to augalo, neišgelbėsiu vienos trapios mergaitės, o jei jos neišgelbėsiu… Jei jos neišgelbėsiu – visas mano pastarųjų šimtmečių triūsas nueis veltui.

Žmogelis atrodė išsigandęs, tačiau nieko neatsakė, tik pritariamai linktelėjo ir tvirčiau susisiautęs į lietpaltį, patraukė pirmyn link slėnio. Pažinojau ir jo tėvą, ir prosenelį, ir pro prosenelį. Jie ne kartą tarnavo man, kai viešėdavau Butane. Jie buvo geri žmonės, todėl pragare už savo padarytas nuodėmes neatgailaus. Nors kartais pažiūrėjus į dabartinį žmonių gyvenimą pagalvoju, kad jie jau gyvena pragare, o jau po mirties, galima sakyti, išvyksta atostogų į tikrų tikriausius Maldyvus. Dar paėjėjus valandą laiko, pagaliau pasiekėme kelionės tikslą. Nors buvau kiaurai permirkęs, o plaukais žliaugė vanduo, tačiau mano magiškoji pusė juto artėjantį tikslą. Ūkininkas parkrito ant kelių ir ėmė rodyti augalus, kurių dar buvo likę keletas krūmynų. Atsargiai nusilaužiau kelias šakeles augalo ir pridėjęs delną ant žemės užkalbėjau „Žeme, motina mano, aš iš tavęs imu, tu atgal sėji“. Kartojau, kol pro žoles ėmė kaltis nauji juodųjų hanbanų daigai. Ūkininkas žiūrėjo pravėręs lūpas ir netikėjo savo akimis.

– Mano žmogau, – vėl lėtai tariau. – Tavo pro prosenelis, prosenelis, senelis ir tėvas tarnavo man. Tau pavedu prižiūrėti šį slėnį, kad juodieji hanbanai augtų niekino neliečiami, o mainais gausi tiek turto, kiek paneši rankomis.

Žmogelis pasvarstė, pasvėrė mano žodžius ir sutiko su sąlygomis. Su žmonėmis visuomet būdavo lengva susitarti. Jie visi iki vieno norėjo lengvų pinigų, tačiau tik retas mokėdavo tuos pinigus protingai išleisti. Jau visai į pavakarę grįžome į ūkininko valdas ir pradaręs automobilio dureles išlipau lauk, padaviau jam raktelius į delną.

– Šis automobilis ir viskas kas jame, tavo žmogau. Tikiuosi prireikus pagalbos, neatsuksi man nugaros?

– Ne, pone, – nurydamas seiles atsakė ūkininkas.

– Protingai naudok viską, ką rasi automobilyje, kitu atveju anksčiau laiko keliausi į požemius, – pasakiau ir nusišypsojęs pakeičiau pavidalą į vanagą, vikriai dingau danguje.

Grįžęs į viešbutį švariai nusiprausiau ir pranešęs Gvidui, kad turiu ko reikia, išvykau į oro uostą. Į dvarą įžengiau po dviejų dienų, kelionė kaip niekad prailgo, tačiau krykštavau kaip mažas vaikas, kad pagaliau pasieksiu savo tikslą. Senais ąžuoliniais laiptais uždundėjau į antrą aukštą, kur buvo svečių kambariai ir aplankiau vis dar miegančią sergėtoją. Ji tikrai atrodė labai prastai, sunkiai jutau jos gyvybės savastį, todėl neturėjau laiko daugiau laukti. Bibliotekoje suradau seniausia juodosios magijos knygą, kurią gavau iš Jakutijos juodojo šamano, dar 1655 metais. Nupūčiau dulkes ir suradau reikiamą burtą, kurie apdūlėjusiuose lapuose buvo surašyti krauju, Hidi kalba. Vienu rankos judesiu sudegiau visas bibliotekoje esančias žvakes. Metaliniame dubenyje, ranka sutryniau juodojo hanbano žolę, lauro lapą ir tardamas „Mrtyu ek svapn ka kaaran hogee, jeevit vyakti“ lašinau ant žolių savo kraują, vis garsiau kartojau burtą, kol mano sąmonė ėmė temti.

Atmerkiau akis ir pirmiausia pamačiau žydrą dangų bei žalią pievą. Lengvas vėjelis švelniai kedeno mano kiek per ilgus plaukus. Atsisėdau ir apsižvalgiau aplinkui, tikra ramybės oazė, pamaniau. Kiek toliau pamačiau ryškiai raudoną medį. Pradėjau eiti link jo ir neapsirikau. Atsirėmusi į medžio kamieną, sėdėjo gyvybės sergėtoja. Ji atrodė susigūžusi, apsikabinusi kelius rankomis. Ji verkė? Priėjau kiek įmanoma arčiau jos, tačiau laikiausi saugaus atstumo, kad neišgąsdinčiau. Juk galima sakyti buvau ne savo žaidimo aikštelėje, dėl to jaučiausi nejaukiai. Nei vienam tamsos gyventojui nebuvo galima patekti už vaivorykštės, tad bet kuriuo metu galėjau būti išvarytas.

– Labas, – kiek per garsiai pasakiau. Sergėtoja atrodė išsigando mano balso ir pašoko ant kojų.

– Tu? – paklausė rankas glausdama prie krūtinės.

– Aš? – nustebęs paklausiau. Ji žino, kad aš velnias?

– Tu tas vaikinas, kuris užkalbino mane tą vakarą, – kalbėjo nerišliai. – Tu raganius? Paprasti žmonės negali čia patekti. Tu taip pat mirei?

– Aš raganius, – ramiai atsakiau ir tik dabar pastebėjau kokios įdomios jos akys. Rudoje rainelėje lakstė žalsvai geltoni taškiukai. – Ir ne, aš gyvas, kaip ir tu. Atėjau tavęs parsivesti.

– Manęs parsivesti? Aš gyva? Bet aš nerandu kelio iš čia, aš susimoviau, – žiūrėjo į mane didelėmis akimis, tarytum į didvyrį.

– Eime, – apsižvalgęs paraginau ir ištiesiau jai savo ranką.

– Bet aš tavęs nepažįstu, – toliau priešinosi.

– Taip, nepažįsti. Labas, aš Dargas. Esu raganius ir atvykau tau padėti, bet turime iš čia nešdintis, kol dar galime. Nei vienam gyvajam negalima čia užsibūti, nes nebūtis pasiims ir tikrai numirsi. Tad nekelk scenų ir duok ranką.

Ji dar ilgai spoksojo į mane, tarsi tyrinėdama, tarsi įvertindama, kiek įtariai primerkusi akis, tačiau galiausiai ištiesė ranką ir įdėjo savo smulkų delną į manąjį. Jis buvo šiltas ir švelnus. Nusišypsojau jai, tačiau iš jos šypsenos nesulaukiau. Ji buvo kiek per rimta savo amžiui. Jai galėjo būti kažkur 25 metai, tačiau laikas ją įkalino magiškoje kilpoje. Timptelėjau ją eiti su manimi, tačiau ji vis dar nepatikliai stebėjo mano judesius, tarytum saugotųsi. Gal ji jautė, kad nesu tas, kas deduosi? Tiksliau buvau tas, kuo deduosi, tik ne visai taip, kaip prisistačiau. Pamiršau paminėti tą svarbų faktą, kad esu velnias ir bet kokia kaina noriu gauti gyvybės akmenį, bet jai dar ne laikas apie tai sužinoti. Ji ėjo šalia manęs tylėdama, tačiau tvirtai laikydama mano ranką, o aš žvalgiausi aplinkui, atrodo, kiekvienas augalas šiame lauke stebėjo ką mudu veikiame. Dvasios buvo visur aplinkui ir jos tikrai žinojo, kas aš esu, tačiau nesupratau vieno, kodėl jos tylėjo. Priėjau tą vietą, kurioje atsibudau ir sustojau. Atsisukau į gyvybės sergėtoją ir pažiūrėjau jai į akis.

– Koks tavo vardas? – paklausiau.

– Saulenė, – atsakė.

– Malonu susipažinti, Saulene, – aplinkui sūkuriu pakilo vėjas, kuris apsupo mus tarytum viesulas, pakeldamas Saulenės sijoną aukštyn. Ji žiūrėjo į mano akis ir net neketino paleisti rankos. Vėl viskas aptemo ir nubudau jau savo bibliotekoje, gulėjau ant grindų, iš nosies bėgo kraujas. Tokie juodosios magijos burtai niekuomet nepridėdavo geros savijautos, tačiau kartais jie būdavo būtini.

Lėtai atsistojau ir turėjau įsikibti į stalo kraštą, vis dar svaigo galva. Kartais labai nemėgdavau savo žmogiškosios pusės dėl tokių silpnumo akimirkų. Man labiau patiko jaustis nenugalimam, nei turėti žmogiškųjų trūkumų. Galiausiai galvos svaigimas liovėsi ir atsitiesiau visu ūgiu. Nieko nelaukęs nuskubėjau į Saulenės kambarį. Vilda jai suteikė tikrai gražų vardą, pamaniau. Ji vis dar miegojo, tačiau jos skruostai buvo rausvi, rankos šiltos. Paliečiau jos kaktą ranka ir pagalvojau, kad esant kitokioms sąlygoms, tikriausiai būčiau ją užkalbinęs, kitais tikslais žinoma. Apsisukau eiti, bet mane sulaukė Saulenės delnas.

– Dargai?

– Labas, – pasisveikinau nusišypsodamas.

– Aš tave sapnavau, – vėl spoksojo į mane savo didelėmis, vaikiškomis akimis.

– Galima ir taip pavadinti, – atsakiau ranka kasydamasis sprandą. – Kaip jautiesi?

– Sustingusi, – nusišypsojo sėsdamasi. – Kur aš? – apsižvalgė kambaryje ir tvirčiau susisiautė į antklodę. – Ar ilgai miegojau?

– Tu mano namuose. Miegojai dvi savaites.

– Dvi savaites? – dar labiau išsigandusi paklausė. – O šventa rupke, visai nebeturiu laiko!

Ji puolė iš lovos ir susverdėjo vos tik kojomis pasiekusi grindis. Teko prilaikyti ją ranka, kad nenugriūtų, tačiau ji greitai susitvardė ir išsitiesė visu ūgiu, parodydama man, kad ji valdo situaciją. Vėl pasodinau ją ant lovos krašto.

– Pirmiausia, tau reikia pavalgyti ir atgauti jėgas, – pasiūliau. – Ilgai buvai vegetacinėje būsenoje, todėl manau, dar viena diena čia nieko nepakeis.

– Taip, gal tu ir teisus, – šį kartą nesiginčijo ir dar kartą apsižvalgė po prabangų kambarį.

– Norėtum pirmiausia pavalgyti ar nusiprausti? – paklausiau, suprasdamas ko ji ieško. Jos veide atsispindėjo visos emocijos. Dar nei karto per šitiek šimtmečių neteko matyti tokio atviro žmogaus.

– Nusiprausti, – atsakė ir pažiūrėjo į savo suplyšusią suknelę.

– Vonia ten, – pirštu parodžiau į sunkias ąžuolines duris, kurių krašteliai buvo puošti metalinėmis gėlėmis. – Joje rasi chalatą, o vėliau sugalvosiu iš kur gauti rūbų.

– Ačiū, – susigėdusi nuraudo ir atsargiai atsistojo, pasitraukė nuo lovos, netvirtais žingsniais basomis kojomis, nupėdino prie durų ir jas darydama atsisuko. – Kodėl man padedi?

Tikrai geras klausimas. Tikriausiai pagrindinis dalykas, ką atsakytu mano velniškosios prigimties pusė, būtų ta, kad trūkt plyšt man reikia to prakeikto gyvybės akmens. Iš žmogiškosios pusės atsakyčiau, kad man įdomu, gal šiek tiek net gaila, nors nesu tikras, ar šis jausmas, kurį laikau gailesčiu iš tikro ir yra gailestis. Juk nesu niekada jo jutęs, tad neturiu su kuo palyginti. Dar viena priežastis, tai man patiko žaisti šį katės ir pelės žaidimą, kuris į mano gyvenimą atnešė šiek tiek daugiau spalvų nei įprasta.

– Nes aš raganius, kaip ir tu. Tiksliau, tu esi gyvybės sergėtoja, turi svarbią misiją, o aš tau padėsiu, – vėl nusišypsojau kiek įmanoma plačiau.

Saulenė pasiklausė ir dingo už vonios durų. Neturėjau nei žalio supratimo, kaip elgtis tokiomis sąlygomis, juk dažniausiai viską pasiimu iš visų vienu piršto spragtelėjimu, o čia reikia įdėti žymiai daugiau pastangų, kad gaučiau tai, ko noriu.

Kol Saulenė turškėsi vandenyje, nusileidau į valgomąjį ir įsipyliau taurę seno, kaip mano tėvas, viskio. Kiekvienas nurytas gurkšnis priversdavo prisiminti, kokia mano prigimtis ir tikroji viso šito spektaklio misija. Nežinau, kiek laiko reikės, kad išpeščiau iš jos reikiamus atsakymus, tačiau turiu pelnyti jos pasitikėjimą, negaliu suklysti. Nors, net neįsivaizduoju, kiek ji panaši į Vildą vidumi, kiek karinga ir apsukri. Kadaise Vilda apgavo mane, dabar negaliu leisti, kad jos dukra taip pat įviliotų mane į spąstus. Žinojau tik viena, kad anksčiau ar vėliau ji supras, kad namas užburtas, kad jos burtai čia neveikia, tai tik laiko klausimas, o kai viskas paaiškės, ji tikrai nebus tokia draugiška man ir po šiuo stogu užvirs mirtina kova.

 

7 mintys apie „6 dalis“

  1. Na kokia man ši istorija graži! Labai puikiai atmosfera/aplinka perteikiama. Nors jei tik pagalvoju apie šią istoriją, iškart mintyse gamtos vaizdai🙈😍 bet tikiuosi, kad Saulenė tikrai tokia gudra kaip mama, ir, kad ji apgaus Dargą🤭

  2. Aš irgi labai tikiuosi, kad ji atpažino jį pagal energijas , juk net mama sakė, kad Saulenė suprasdavo, kai ne visà tiesà pasakydavo 😊 tikiuosi, kad Dargas atskleis savo žmogiškà (Dieviškà) pusę ir meilės kibirkštėlė nugalės 🦋❤️

  3. Uch kaip man patinka ši istorija😍. Puiki atmosfera, smagiai skaitosi ir puikiai perduodamas Dargo įvaizdis bei charakteris. Lengva pasinerti į kuriama aplinka 😊😊😊❤️

  4. Labai įtraukianti ir įdomi istorija! Labai lengva įsijausti ir norisi skaityti dar ir dar 😊

  5. Tokia istoriją skaityti su karštu puodeliu arbatos šaltą rudens vakarą – tobula 🤩

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.