6 dalis

Urtė. Namo. VI dalis

Sugrįžtu į palatą, randu Kristiną, kalbančią telefonu. Ji, pamačiusi mane, nušvinta ir plačiai nusišypso. Ji tikrai labai graži, protinga, šmaikšti. Kodėl Ferdinandas ją taip įskaudino? Kas jų santykiuose buvo ne taip? Juk vieno kalto nebūna. O gal? Šiandien ji dėvi berankovę palaidinę ir pastebiu jos raumeningas lieknas rankas, tatuiruotė atsiskleidžia pilnu grožiu. Išsišiepiu palatos draugei, lyg labai džiaugčiausi, kad jau namo, ir imu pakuotis daiktus.

– Tai palieki mane? – pabaigusi pokalbį prieina prie manęs ir apkabina. Per tokį trumpą laiką, rodėsi, tapom geriausiomis draugėmis.

– Palieku, – liūdnai šypteliu. – Bet ne ilgam. Susitiksim kur nors senamiestyje, išgersim kokteilį ir pasileisim plaukus. Nukabinsiu kokį turtingą žavų šveicarą, kad Bernardas sprogtų iš pavydo, tu – karštą jauną italą. Suprasi, kad Ferdinandas buvo tik įsivaizduojamas gėris.

– Man planas patinka: šveicaras tau, italas man. Bet pirmiau vis tiek norėčiau plikomis rankomis prismaugti Ferdinandą. Jis ketina vesti tą jauniklę! Įsivaizduoji? Nekenčiu jo. Nekenčiu! – sukandusi dantis iškošia ir staiga pralinksmėja. – Gausi būti mano bendrininkė.

– Ką man reikės daryti?

– Guosti mane po viso šito, – nusijuokia ir pabučiuoja mane atsisveikinant. – Beje, kaip sekėsi gydytojo Henriko apžiūra, kai likot dviese? Viskas kaip sapne? – mirkteli man.

– Toli gražu, – atsidūstu.

– Et, nenusimink, tokių Henrikų pilnas Kaunas.

– Tikrai taip, – atsakau, nors šventai tikiu, kad tokio kaip jis daugiau nėra.

Išeinu iš palatos, žingsniuoju tuščiu ligoninės koridoriumi namo. Vogčiomis užmetu akį į gydytojų kambarį, ten jo nėra, o taip norėjosi jį dar kartą pamatyti, kad ir iš toli. Sustoju akimirkai, apsižvalgau, gal kur eina koridoriaus gale, bet deja ne. Bliamba, kaip negera, nenoriu namo, maudžia širdies plote. Negi tikrai jį įsimylėjau?…

Tolėliau pamatau sanitarę. Nors jos vardas Onutė, bet mes su Kristina ją pavadinome Klinikų Tornado. Apvali mažutė moterėlė baltais it pienas plaukais, beveik iki pat juosmens surištais į uodegą, arba susuktais į milžinišką kuodą pakaušyje, smalos juodumo siaurais antakiais ir žavingomis priklijuojamomis blakstienomis, kurias, kai pamatau, visada prisimenu vaikystės karvutę Žibą ir jos nuostabias akis. Darbščioji moteris amžinai surauktu veideliu ir savo esybe rėkte rėkia – ji čia labai svarbi, ji – ligoninės tikroji direktorė! Ir iš tiesų – visi paklūsta šiai įdomiai būtybei,  gydytojai ar net skyriaus vedėjas vaikšto kampais ant pirštų galiukų, kai Klinikų Tornado plauna grindis. Nenusakoma, nepakartojama šluotos galia! Nedrąsiai prieinu prie jos:

– Atsiprašau, jūs plovėte mūsų palatą, gal kartais išmetėte kokį voką į šiukšlių dėžę? Nes aš neberandu.

Ji įsmeigė smerkiančias akis į mane, suraukė veidą ir ėmė linguoti galvą:

– Kokios jūs nevalos abi, kaip jums ne sarmata? – gėdino mane. – Koks vyras jūsų norės?

– Nesupratau? – nustembu ir pasijaučiu, kaip barama mokinukė.

– Net Henrikui pasakiau, – ji vadina gydytoją Henriką vardu?! Nieko sau! Kieta moteriškė, – kad jūsų palata tikras tvartas. Ir jis man pritarė! ir dar pridėjo – su dviem laukinėmis stirnomis, – mane suėmė juokas ir akimirką įsivaizdavau, kaip jis tai ištarė. – Čia ligoninė, o ne kiaulidė, o į ką panaši jūsų palangė?

– Jūs ją aptvarkėte? – maža viltis sužimba.

– Nekišau piršto prie jos, bet ką skersvėjis nusviedė ant žemės, tą išmečiau, – apsidžiaugiu ir nusišypsau. Mano šedevras šiukšlių konteineryje!

– Ar ten buvo toks vokas? – pasitikslinu.

– Gal ir buvo, nesigilinau. Jei aš gilinčiausi į kiekvieną šiukšlę, gulinčią ant žemės, mano protas perkaistų nuo perteklinės informacijos.

Kur jau ne.

Henrikas. Gastroskopija

Su sesele Igne įžengiu į procedūrinę palatą. Ji visa nepatenkinta ir įsižeidusi, bet neturiu noro ir sveikatos gilintis į moteriškas emocijas – mūsų laukia pacientas. Stambaus sudėjimo, vešlių garbanotų plaukų, vyresnio amžiaus pacientas jau guli pasiruošęs gastroskopijai. Šalia stovi mano rezidentai ir maloniai kalbina jį. Uždegindamas bandysiu sustabdyti niekaip nesiliaujantį kraujavimą skrandžio srityje.

Pasisveikinu ir nusišypsau. Žinau, kad procedūra ne iš maloniųjų ir kad pacientui reikia nuimti stresą. Aišku, nerimauju ir aš, bet to neparodau. Seselė Ignė palengvinti situacijos nenori ir demonstratyviai rodo, kad yra nepatenkinta dėl visko ką pamatė, t. y. kad per daug intymiai stovėjau šalia pacientės Urtės, ir dabar gana grubiai kalba su pacientu. Aš ją nutraukiu ir tęsiu instruktažą pats, stengdamasis, kad pacientas įgautų pasitikėjimą ir atsipalaiduotų.

Bekišant vamzdelį į burną pacientas ima blaškytis ir seselė ant jo užrėkia. Aš žudančiu žvilgsniu pažvelgiu į ją:

– Prašau palikti procedūrinį, – pasakau ramiai. Ignė išnyksta iš procedūrinio ir man palengvėja.

Žvilgteliu į rezidentus ir akimis išsirenku Urtės mylimiausią, Jokūbą. Rezidentas greitai užsimauna pirštines ir prisėda prie paciento galvos. Švelniai apkabina jo smilkinius, padrąsinamai kalba ir regiu, kaip pacientas bemat atsipalaiduoja. Urtė buvo teisi – Jokūbas bus tikrai geras gydytojas. Aš jos jau ilgiuosi, kūnu perbėga šiluma, bet iškart vėl susikoncentruoju.

Jau buvau netekęs vilties, nes žaizda buvo gana didelė, o pacientas vėl ėmė blaškytis, bet galop kraujavimą sustabdau. Ištraukiu vamzdelį iš paciento burnos. Mano nugara visa šlapia nuo prakaito, galva vis dar zvimbia nuo įtampos.

– Kraujavimas sustabdytas, – šypteliu pacientui ir jis padėkoja.

– Jūs buvote labai kantrus pacientas, – taria rezidentas, padėdamas vyrui atsikelti.

Pacientas grįžta į palatą, o mes su rezidentais kruopščiai aptariame šią situaciją. Žaviuosi jų įžvalgomis, bet labiausiai mane sujaudina tai, kiek juose yra empatijos pacientams. Pats kažkada toks buvau. Norėjau laikyti kiekvieną sergantį už rankos, atiduoti savo inkstą, o gal net ir širdį. Mano empatija ligoniams mažėjo su kiekvienais metais ir jaučiau, kad vieną dieną galiu tapti robotu. Robotu gydytoju – nepriekaištingai atliekančiu savo darbą, bet šaltu ir abejingu. Pernelyg didelė empatija gali trukdyti gerai atlikti savo darbą, todėl geriau atsiriboti nuo jausmų, bet visi mes žmonės. Sergantieji iš gydytojų nori ne tik piliulės ar operacijos, jie nori švelnumo ir normalaus dėmesio. O tu nebesugebi jiems to duoti, nes pats to nebeturi… Nežmogiški krūviai, nedideli atlyginai, dėl kurių turim dirbti papildomai, kad mūsų orumas nenukentėtų. Bet tikiu, tai jau truks nebe ilgai ir pagaliau atidarysiu savo kliniką.

Pakviečiu rezidentus į vestibiulį kavos. Ten stovi galingas kavos aparatas. Ironiška – kavos aparatas šalia pacientų, kuriems negalima gerti kavos.

Stovim visi trys prie automatinės mašinos ir bandome atspėti, ko norėtume išgerti po tokios svarbios įvykdytos misijos.

– Vaišinu aš, – tariu. – Jūs abu puikiai padirbėjote. Padarėte labai geras išvadas. Didžiuojuosi jumis.

Jie bando ginčytis, kad patys susimokės, bet galop sutinka.

Paeinam į atokiausią vietą šalia lango ir mėgaujamės kava. Pro langą pučiantis vėjelis vėsina mano nugarą. Palengva atsipalaiduoju, tik negaliu pamiršti seselės Ignės neprofesionalaus poelgio. Jei tai dar pasikartos, paprašysiu ją pakeisti. Man visai nesinori dirbti su pametusia galvą dėl manęs asistente, ypač, kuri nemoka tvardytis. Jausmai yra jausmai, ne visada gali juos suvaldyti ir darbe nuo jų nepabėgsi, bet profesionalumas turi būti svarbiau. Mes esame žmonės, ne gyvuliai, ir galim valdyti emocijas.

Staiga pastebiu, kaip rezidentas Jokūbas išsitiesia, iškelia krūtinę ir ima keistai elgtis. Akimis nuseku jo žvilgsniu ir pamatau Urtę, su kuprine einančią iš skyriaus laiptų link. Širdis ima kalti ir giliai įkvėpiu. Dar nieko panašaus nesu jautęs savo pacientei, dar daugiau, neprisimenu iš vis, kada mano širdis taip dėl kažko pagreitintų tempą. Tik žinau, kad tas jausmas praeis. Nebematysiu jos ir viskas bus pamiršta. Tik šįkart galbūt užtruks…

Suknelė plonytė. Pro ją matau lieknas šlaunis, ilgas kojas. Kaip norėčiau apglėbti ją ir braukti pirštų galais per jos odą… Mano draugužis įsitempia ir ima spausti kelnėse. Ji išnyksta iš akiračio. Užbaigiu kavą, išmetu puodelį, bet mano atkaklusis įnagis vis dar įsitempęs. Tas maudimas mane nervina. Mh…. Urteeeee… Mielu noru nueičiau į dušą ir palengvinčiau savo kančias, bet aš ligoninėje. Prisimenu ką tik buvusią gastroskopiją ir mano milžinas pamažu susitraukia. Be žodžių kartu su rezidentais sugrįžtu į skyrių. Jie irgi nekalba, matyt Urtė mums visiems atėmė amą.