5 dalis

Birželio dvidešimt trečia diena. Ketvirtadienis

Joninės. Mano mėgstamiausia šventė, nors jau praėjo aštuoneri metai kaip jos nešvenčiau, šiandien visgi sutapo su projekto atidarymo vakarėliu. Man šios dienos visada būdavo kažkuo magiškos. Trumpiausia naktis metuose man simbolizavo metą pokyčiams. Kas gali nutikti per trumpiausią naktį metuose, jei ji iš tikrųjų virsta naktimi?

Tačiau iki vakarėlio turėjau atkentėti dar vieną košmarišką dieną ofise su visais bosais diskutuojančiais apie projektą. Visą dieną sėdėjau įlindusi į kompiuterį neturėdama laiko atsikvėpti ir nueiti iki tualeto. Jakūbas šiandien sėdi šalia manęs ir buvau tikra, kad man tai padėjo ištverti šią nesibaigiančią dieną.

Artėjant šeštai valandai vakaro visi susirinkusieji pradėjo pamažėle nusišnekėti ir vis dažniau diskutuoti apie suplanuotas pramogas šiam vakarui. Kai laikrodis rodė pusę šešių Honza atsistojo ir paskelbė, kad tie, kas baigė gali eiti į vakarėlį. Kai tarė šiuos žodžius į mane jis nežiūrėjo. Jakūbas sėdėjęs šalia manęs ir visą popietę ruošęs prezentaciją, nepakėlė į Honzą akių. Jis, kaip programos lyderis, turėjo paruošti prezentaciją rytojaus susirinkimui, o aš visos savaitės jau atliktų veiksmų santrauką ir paruošti vieną sekančiai savaitei. Viskas turėjo būti baigta rytojaus dešimtos valandos susirinkimui.

– Aš liksiu ir pabaigsiu prezentaciją, negaliu atidėti rytojui, – atsistojusiam Honzai pareiškė Jakūbas.

– Aš taip pat turiu baigti ruošti dokumentus, kad turėtumėt rytojaus dešimtos valandos susirinkimui, – pridūriau, visai nekreipdama dėmesio nei į Jakūbą, nei į Honzą. Rašiau žinutę Maiklui, kad atsiprašau, jog vėluosiu, turėčiau baigti prieš septynias.

– Gerai, šaunuoliai, – išsišiepęs pagyrė Honza, – galėsit tada be rūpesčių švęsti. Jūsų abiejų partneriai ateis į vakarėlį?

– Taip? – Jakūbas atsisuko į mane pasitikslinti ir aš linktelėjau.

– Paskambinsiu Evei, kad šiek tiek vėluosiu, jūs vis tiek svečius užimsit, taip? – klausiamu žvilgsniu kreipėsi Jakūbas į bosą ir atsistojęs prisidėjo telefoną prie ausies.

– Na žinoma, bus ir keletas bendradarbiaujančių firmų, bus gėrimų, kažkoks koncertas, vaišių – bus ką veikti. Jie net nepastebės, kaip praeis laikas, – užtikrino jis, dėdamasis kompiuterį į kuprinę. – Gerai, lėksiu tuomet, susimatysim ten, ilgai neužsibūkit, – mirktelėjo Honza ir plevendamas švarku išrūko iš kambario, kad dar kažko nesugalvotumėm paklausti.

Žvilgtelėjau į Jakūbą. Jis buvo priėjęs prie lango. Stebėjo išeinančius kolegas ir tyliai kažką kalbėjo Evei į telefoną. Atrodė pavargęs ir su barzda, neskusta nuo pirmadienio. Įnikau į kompiuterį ir stengiausi nekreipti į jį dėmesio. Po minutės jis atsisėdo šalia ir mes abu vienas kitam nejaukiai šyptelėję pradėjome darbuotis.

Šeštą valandą pakilau nuo kompiuterio ir Jakūbas sukluso.

– Jau baigei?

– Taip, bet man reikia eiti pasiruošti vakarėliui, tai jei dar turi darbo, darbuokis, manau tikrai užtruksiu geras dvidešimt minučių, žinoma, jei nori į vakarėlį eiti kartu… – nedrąsiai pridūriau.

– Na žinoma, kam mums eiti atskirai? – viliojančiai šyptelėjo jis. Nežinau ar jis tikrai viliojo, man atrodė, kad aš viską išsigalvoju.

Grįžau po dvidešimties minučių su koralų spalvos trumpa vasarine suknele. Turėtų tikti kompanijos baliui, neturėjau nei per daug atviros krūtinės, nei nuogų pečių, tiesiog berankovė, siekianti kelius vasarinė suknelė.

– Pasiruošęs, ar reikia daugiau laiko? – sustojusi tarpduryje paklausiau, stengdamasi nesureikšminti fakto, kad jis manęs su tokia suknele ir tiek makiažo dar nebuvo matęs. Jis lėtai pakėlė galvą, lyg dėdamas paskutinį tašką prezentacijoje ir jo žvilgsnis užsifiksavo ant manęs ir mano suknelės. Jis greitai užsičiaupė ir ranka užsidengė burną, nudelbdamas akis atgal į kompiuterio ekraną.

– Taip, kaip tik baigiau paskutinę skaidrę, galim eiti, – sumurmėjo jis per ranką, spaudžiančią jo burną. Ir sekundę uždelsęs pradėjo dėtis daiktus. Aš pasiėmiau savo rankinę, kurioje, žinoma, tilpo daugiau negu turėtų – šiandienos bateliai ir kelnės su maikute, ir išėjau laukti prie liftų koridoriuje.

Jis šiek tiek uždelsė ir po minutės pasirodė lėtai išeinantis iš susirinkimų kambario. Visą kelią eidamas per koridorių vengė žiūrėti man į akis. Nujaučiau, kad jam patiko ką matė, ir nors jaučiau begalinį pasitenkinimą šiuo rezultatu, mane taip pat neramino šis begėdiškas pasitenkinimo jausmas.

Jam priėjus jau visai arti iškviečiau liftą, jis praleido mane pirmą ir sukrenkštė, įsekdamas paskui.

– Nenoriu pasirodyti kažkoks… nemandagus, bet tavo suknelė nugaroje atsisegusi…

– Neee, – bemat išraudau. Kaip galėjau pamiršti… tikiuosi negalvoja, kad specialiai to nepadariau… susinervinusi bandžiau sugraibyti užtrauktuką, bet žinoma, šis buvo užstrigęs arba mano pirštai buvo per slidūs.

– Gal galiu pagelbėti? – nedrąsiai tarė jis, paspaudęs nulinį aukštą ir aš, dar labiau susigėdusi, nustojau muistytis.

– Prašyčiau… – ir atsukau jam nugarą. Dar kartą sukrenkštė ir, paėmęs užtrauktuką, beveik be pastangų jį užtraukė. Jaučiau, kad mano oda lyg žąsies šiaušėsi ant nugaros ir sprando, jis turėjo pastebėti kiekvieną jos iškilimą. Žinojau, kad užtraukė užtrauktuką, bet nejudėdamas stovėjo už manęs vis dar jo laikydamasis. Pakreipiau galvą, norėdama klausti, ar viskas gerai, bet tuo metu jis švelniai uždėjo rankas man ant pečių. Aš krūptelėjau ir lifto durys plačiai atsivėrė.

– Atrodai nuostabiai, – sužnabždėjo jis ir išskubėjo iš lifto. Širdis plakė kaip pašėlusi. Pasivijau jį lauke ir jis lyg niekur nieko leptelėjo, kaip jam atsibodo šis karštis. Buvo tvanku lyg prieš audrą. Apsimesti, kad mes ką tik neturėjome romantiško momento buvo kur kas lengviau.

Mums prisiartinus prie Lavka klubo girdėjosi smarki muzika. Prie įėjimo pasakėme savo vardus ir gavę apyrankes įėjome į kiemą. Vakarėlis vyko lauke ant Vltavos upės kranto, nuo kurio matėsi seniausias ir populiariausias Prahos Karolio tiltas, už kurio žiojėjo įspūdingo dydžio pilis. Vakarėjanti saulė, auksinė valanda, gražiai apsirengę žmonės, padavėjai nešini šampanu, jaučiausi lyg filme.

Mums ieškant savo antrų pusių Jakūbas pagriebė dvi taures šampano ir įdavė vieną man į ranką, tuo metu prie mūsų pribėgo fotografas ir galima sakyti neklausęs tiesiog nupyškino mus su taurėmis šampano ir su visu šiuo vaizdu už mūsų. Nuotraukai išlindus iš aparato, įdavė man ją į rankas ir pabėgo. Susižvalgėm su Jakūbu ir nusijuokėm. Nesitikėjom, kad bus tokio masto renginys net su fotografu. Buvo daug nepažįstamų, greičiausiai iš tų kitų kampanijų, kurias Honza paminėjo, su kuriomis ruošėmės dirbti.

Jam dairantis aplink, žvilgtelėjau į ryškėjančią nuotrauką. Atrodėm kaip tobula pora per pirmą pasimatymą. Jis šypsodamasis žvelgė į mane duodamas man taurę šampano, o aš akivaizdžiai susigėdusi ir išsiviepusi ėmiau taurę iš jo rankų, mano pirštai lietėsi su jo. Niekas negali pamatyti šios nuotraukos. Įgrūdau ją į rankinę ir į laptopo vidų.

Tolumoje, prie turėklų, skiriančių klubą su upe, stovėjo Honza ir mergino žavią blondinę gelsva suknele. Iš čia mačiau, kaip stengėsi jai įtikti, o ši kvatodama net atsilošdavo.

– Matai savo sužadėtinį?

– Ne, bet matau Honzą, jis mer…

– O, su Eve, mano žmona! Einam, supažindinsiu, – čia Jakūbo žmona? Nenorėdama pasileidau paskui Jakūbą, akimis ieškodama Maiklo.

Jakūbui priėjus ir pabučiavus savo žmoną į skruostą prie mūsų priėjo ir Maiklas.

– O! Tai ši žavi moteris yra tavo žmona, Jakub? Nujaučiau. Juk negalėjo būti viena, – išsiviepęs ir jau apšilęs kalbėjo Honza.

– Taip, mano žavioji Eve, – apkabinęs per liemenį gėrėdamasis ja tarė Jakub ir pakštelėjo jai į kaktą. Nebuvo abejonės, kad jis garbino savo žmoną. Ji buvo patraukli žema blondinė ilgais banguotais plaukais, derėjo šiame sode kaip tikra princesė, atėjusi iš savo pilies.

– Čia, Milana, mano kolegė, – pristatė jis mane savo žmonai, kuri linktelėjusi man ištiesė savo ranką su tobulu manikiūru. Ilgi, smailėjantys nagai blizgėjo gelsvai kaip jos suknelė.

– O čia, turbūt, Maiklas, Milanos sužadėtinis? – Jakub, kreipėsi į Maiklą, kuris stovėjo apkabinęs mane per juosmenį ir ištiesė jam ranką, – Maiklas paspaudė jo ir Evės rankas.

– Jūs susižadėję?! Oo, Jakub, atsimeni tą laiką? – svajingai žvelgė Eve į savo vyrą katino akimis. – Kaip miela! Ar jau turit vestuvių datą? – amerikietiškas žavesys vestuvėms vertė mane jaustis nepatogiai, lyg tai būtų svarbiausias įvykis žmogaus gyvenime.

– Taip, birželio trečią dieną, bet svarstome pagreitinti, tas laukimas žudo, – išpyškino Maiklas ir aš atsisukau į jį klausiamu žvilgsniu, bet jis tik pasinaudojo proga ir stipriai mane pabučiavo į lūpas. Aš nepatogiai sukrizenusi atsisukau į vakaro kompanjonus. Šypsena nuo Jakūbo veido buvo dingusi. Jis laikė apkabinęs Eve, rankoje teliūskuodamas šampaną. Stovi apsikabinęs savo žmoną, juk negali būti, kad žinia apie mano vestuvių datą jam kelia kažkokius jausmus, ar gali? Svarsčiau bandydama analizuoti jo veidą. Honza stovėjo linguodamas, nežinodamas, kaip reaguoti į mūsų susipažinimų vakarą. Aiškiai praradęs susidomėjimą mūsų kompanija jis nepatogiai išvebleno:

– Gerai, žmonės, kaip bosas, turiu aplėkti dar keletą kolegų. Linksminkitės, gerkite, tik į upę neprivemkite, – linksmai, kvailu juokeliu užbaigė nueidamas Honza, kuris pralinksmino tik Evę.

– Man reikia daugiau šampano, mielasis, eime, mačiau jie ir kažkokius kokteilius daro, noriu paragauti, – maldavo Evė Jakubą ir abu mums pamoję, dingo tarp žmonių.

– Mes planuojame paankstinti vestuves? – atsisukusi piktai paklausiau Maiklo.

– Kodėl ne? Man jau dabar atsibodo planuoti, o dar metus laukti? Nemanau, kad nei tu, nei aš turim noro knistis su visu planavimu dar tiek laiko, – rimtai atrėžė Maiklas. Aš viriau viduje.

– Jei nenori planuoti, tai susituokiam be jokios puotos, tu aš ir liudytojai, – pasiūliau prarasdama kantrybę. Žinojau, kad jis metrikacijos skyriuje niekada gyvenime nesutiks tuoktis.

– Ne. Bus taip kaip planavome, tik greičiau, – užprotestavo jis.

Žinojau, kad jei prasižiosiu dar kartą, sugadinsiu visą vakarą. Tad sugniaužusi visą pyktį pasakiau, kad einu pasižvalgyti po vidų ir dingau ieškoti daugiau šampano.

Apžiūrinėdama stalus nukrautus užkandžių ir sveikindamasi su ofise matytais kolegomis priėjau barą. Atsisukau pažiūrėti, ar Maiklas manęs neatsekė, ir pagavusi barmeno žvilgsnį persisvėriau per barą paprašyti dvigubos becherovkos. Užsiverčiau vienu ypu ir trenkusi tuščiu stikliuku į stalą pagavau Jakūbo žvilgsnį iš kitos baro pusės. Neturėjau jėgų šypsotis. Nulipau nuo baro kėdės ir pasigavusi praeinantį barmeną su šampanu griebiau taurę ir išėjau atgal į lauką.

Po valandos, kai visi buvo daugiau išgėrę, prasidėjo šokiai. Maiklas, beje, mane susirado iškart po to, kai su nauja taure šampano išėjau į lauką. Atsiprašė, pabučiavo į skruostą ir paskutinę valandą praleidom kalbėdamiesi su mano kolegomis. Lengvai sukosi galva. Nusprendžiau, kad lengviau bus stengtis mėgautis vakaru ir negalvoti apie vestuves. Man su Maiklu patraukus į šokių salę ten jau šoko Evė su Jakūbu. Maiklas apkabinęs mane patraukė link jų ir greit po to salė pradėjo pilnėti.

Honza, girtas ir išsitaršiusiais marškiniais buvo be galo draugiškas visiems svečiams. Priėjęs prie mūsų ir mus apkabinęs pasiteiravo ar gerai leidžiame vakarą ir kreiva trajektorija patraukė link Jakūbo su Eve. Gal tik pasirodė, bet buvau tikra, kad savo apkabinimu taikėsi žemiau nei Evės juosmuo. Ištvirkęs niekšas.

Mums šokant, mano ir Jakūbo žvilgsniai vis susitikdavo. Stengiausi nežiūrėti į jį, bet buvo sunku. Jis, atrodo, kartais, negalėdavo atitraukti nuo manęs akių, o kitus kartus įsikniaubdavo į savo žmonos plaukus ir stipriai ją apkabinęs visai į mane ignoruodavo.

Negalėjau paaiškinti, ką jaučiau matydama jį su kita moterimi – su savo žmona. Norėjau, kad jo rankos liestų mane. Visai nerūpėjo faktas, kad esu savo sužadėtinio glėbyje ir mane tai be galo neramino.

Birželio dvidešimt ketvirta diena. Penktadienis

Buvo sutarta, kad į darbą visi ateis dešimtą valandą ryto. Tad pusiau užsimiegoję ir dar pagirioti kolegos žiovaudami pradėjo lėtai plūsti į ofisą. Honza jau laukė vadybininkų dešimtos valandos susitikimui, buvo nepaprastai geros nuotaikos, o gal dar ir girtas nuo vakar.

Vienuoliktai valandai atėjus, visi darbuotojai laukėm vadybininkų susirinkimo pabaigos, kad šie galėtų mums pristatyti projektą ir naujas atsakomybes. Vienam iš vadovų atidarius duris ir leidus visiems įeiti mačiau kaip priekyje amfiteatro Jakūbas su Honza kažką karštai aptarinėjo. Jakūbo veidas buvo rimtas, trynėsi neskustą smakrą ir klausėsi Honzos. Priėjus mūsų visos tarptautinės kompanijos direktoriui (Honza buvo tik Čekijos direktorius), Honza uždėjo ranką Jakūbui ant peties ir kažką pradėjo pasakoti priėjusiam direktoriui. Įdomu, apie ką jie diskutuoja.

Pasibaigus susirinkimui aiškiau nebuvo, kokia bus mano rolė nuo kitos savaitės, atrodo, kad vadybininkai nebuvo apsisprendę, kaip nori, kad vyktų darbai. Tačiau aš su kitais produkto savininkais susitiksime su Jakūbu kitą savaitę ir aptarsim darbų planą detaliau. Kursim programą viešbučių tinklui nuo pagrindų. Turėtų būti be galo įdomu.

Pusė keturių. Dar valanda ir namo. Eidama pro virtuvę pastebėjau Jakūbą. Negalvodama patraukiau tiesiai link jo.

– Labas, sunki diena? – žiūrėjau jam tiesiai į akis lyg ieškodama atsakymo į “kas tarp mūsų vyksta?”.

– Labas. Taip, – persibraukė veidą ranka ir taip pat akylai kaip aš įsispitrijo man į akis. – Gerai praėjo vakarėlis? – nerūpestingai paklausė jis, pradėdamas atsiraitoti marškinių rankoves.

– Aha, – trumpai atsakiau. Jau buvau besižiojanti pakomentuoti kaip gražiai atrodė jo žmona,  bet Honza kyštelėjo galvą pro virtuvės duris.

– Jakub, pirmadienį iš pat ryto prisistatyk pas mane į ofisą, – Honza žvilgtelėjo į mane ir uždaręs duris nuėjo, bet dar nepradingęs už kampo apsisuko ir grįžo atgal. – Ir tu, Milana – abu prisistatykit pirmadienį pas mane į ofisą, – Išsišiepė susimąstęs ir skubėdamas nužingsniavo link liftų.