5 dalis

Vaidotas

Kai įžūli šviesiaplaukė išnyksta koridoriuje ir suteikia man šiek tiek privatumo, užrakinu vonios kambario duris. Neaišku, kas tai įsibrovėlei šaus į galvą, nors mintis, kad ji gali mane pamatyti nuogą, keistai įelektrina kūną. Kai sukiojosi virtuvėje, keldama netvarką, pastebėjau, kaip nusmukusi raudono sarafano petneša atidengė nuogą jos petį. Ant blyškios odos švietė ištatuiruotas gėlės žiedas ir kažkoks užrašas. Gerai nespėjau perskaityti, bet, man atrodo, tai buvo moteriškas vardas. Rašalas po oda manęs niekada nežavėjo, laikau tai blogo skonio ženklu, tačiau, turiu pripažinti, tatuiruotės Kendei tinka. Šiandien savo kasyčių kupetą mėlynakė buvo sukėlusi į netvarkingą kuodą. Kol pusryčiavom, suskaičiavau septynis auskarus jos veide: keturis vienoje ausyje, du kitoje ir žiedo formos rinkę nosyje. Velnias žino, kiek dar gelžgalių slepia jos akį rėžiantys rūbai. Atsuku vėsaus vandens srovę, kuri grąžina loginį mąstymą. Advokatas dar neskambino, svarstau, ar verta laukti, kol jis susisieks su mano buvusia žmona, ar pačiam imtis iniciatyvos. Nors dabar mažiausiai noriu girdėti pretenzingą Redos balsą, turiu kažkaip spręsti šią situaciją. Tikrai negyvensiu su prašalaite iš gatvės ir nežiūrėsiu, kaip ji niokoja mano namus.

Kai segiojuosi rusvų marškinių sagas, keistai sugurgia pilvas. Ko gero, vėl padidėjo skrandžio rūgštingumas – paskutiniu metu dėl nervinės įtampos mane kamuoja įvairūs negalavimai. Maloni vaistininkė jau net siūlė man įsigyti vaistinės lojalumo kortelę. Jeigu taip ir toliau, greitu metu su senjorais stumdysiuos priplėkusiuose poliklinikos koridoriuose.

Virtuvėje Kendės nebėra, tačiau indai suplauti, o stalas nuvalytas. Tiesa, ne taip, kaip norėčiau, bet nežadu su ja rietis dar ir dėl to. Pasiraitoju rankoves ir pabaigiu tvarkytis. Atsidarau šaldytuvą, norėdamas įdėti likusius kiaušinius, kuriuos, kaip ir visa kita, akivaizdu, nupirko naujoji kambariokė. Mano daržovės užkrautos kalnu rūkytų mėsgalių, dviem dideliais sūrio gabalais ir puskilogramiu varškės. Durelėse subarška keli stikliniai padažo indeliai, pastebiu alyvuoges ir marinuotus agurkėlius. Arba toji Kendė labai daug valgo, arba ruošiasi peržiemoti mano namuose. Kad mane skradžiai, jei leisiu tam įvykti… Kai piktai nužvelgiu spintelę, prikrautą įvairių makaronų ir sausų pusryčių pakuočių, mano ausis pasiekia siaubingas garsas. Lyg kas bandytų išskaptuoti mano ausų būgnelius.

– Kas čia per triukšmas? – pasibaisėjęs užsidengiu ausis delnais. Garsas tampa vis labiau įkyrus, galva pradeda skausmingai pulsuoti. Vieną akimirką suprantu, jog tai smuiko melodija.

Tiesiog priskrieju prie darbo kambario ir su visa jėga atlapoju duris. Kendė sustingsta ir liaujasi kėlusi erzinantį triukšmą, jos akys piktai sužaižaruoja.

– Ką tu darai? – nužvelgiu tamsiai rusvos spalvos medinį instrumentą, akimirkai sustingusį gležnose merginos rankose.

– Repetuoju naują kūrinį. O tau kaip atrodo? Nesi matęs smuiko? – įžūliai baksteli mane ilgu stryku ir žaismingai nusišypso. Pastebiu jos skruostuose duobutes.

– Patrauk tą pagalį nuo manęs, – pasipiktinęs žengteliu atgal dėl tokio familiaraus gesto.

– Pats tu pagalys! – nusikvatoja ir vėl, lyg manęs net nebūtų, grakščiai pakelia stryką ir, priglaudusi smakrą prie instrumento, perbraukia stygas, kurios tarsi atgyja. Pasigirsta kiek mažiau ausį rėžiantis garsas.

– Ei, Vanesa Mei, juk nesiruoši mano namuose kelti šio nepakeliamo griežimo? – bandau perrėkti šaižų garsą, kurį dar drįsta vadinti kūriniu. Mėlynakė sustoja groti, suraukia šviesius antakius ir nepatenkinta atsargiai paguldo styginį instrumentą ant sofos. Tada išsitiesia visu savo metro šešiasdešimt centimetrų ūgiu ir grėsmingai prisiartina taip, jog girdžiu jos širdies plakimą.

– Klausyk, Vaidai, jeigu manai, kad šokinėju iš džiaugsmo, jog tenka gyventi su tavim, tai baisiai klysti. Pasakysiu kartą, tad klausykis atidžiai: nesiruošiu laikytis tavo kvailų taisyklių, vaikščioti ant pirštų galų  ir purenti veliūrinių sofos pagalvėlių. Dienos metu įstatymiškai galiu groti savo muzikos instrumentu ir neprivalau žiūrėti į tavo nepatenkintą veidą. Pasirašiau sutartį su Reda, kuri, kaip suprantu, yra tavo žmona ir, nori tu to ar ne, aš čia gyvensiu. Tad susitaikyk! – paskutinį žodį tiesiog išrėkia. Jos liesas veidas plyksteli raudoniu.

– Buvusios žmonos. Reda – mano buvusi žmona ir… – akiplėša paaugliškai pavarto akis ir besibodėjančiu balsu pertraukia mano sakinį.

– Manęs nedomina tavo gyvenimo peripetijos. Gal jau gali eit šluostyt dulkes, ar ką tu ten veiki laisvalaikiu, ir palikt mane ramybėj?

Eilinį kartą netenku amo, tad tik sugniaužiu kumščius ir susitvardęs lėtai uždarau kambario duris. Tuoj pat paskambinsiu Redai, šis piktas pokštas privalo baigtis.

Darija

Kai Vaidotas uždaro kambario duris, turiu trumpam prisėsti, kad išlyginčiau įsisiautėjusį širdies ritmą. Ramiau, Darija, ramiau… Stipriai užmerkiu akis ir bandau nuvyti artėjančią panikos ataką. Tu susitvarkysi…

Nuotaika jau sugadinta, tad nebematau prasmės kiurksoti šiame prakeiktame kambaryje. Susipakuoju smuiką bei stiprintuvą ir, ignoruodama aplink slankiojantį niurzgalių, išskubu pro duris. Nors kiaurą naktį šniokštė audra, šeštadienis išaušo dosniai saulėtas. Dievinu tokias dienas, kai medžių lapai šnara tik jiems žinomas paslaptis, ore tvyro su niekuo nesupainiojamas rudens kvapas: drėgme įsigėrusių samanų, lietaus, pamirštų nuskinti obuolių, kuriuos jau pabučiavo rudenio šaltukas… Gamta atiduoda paskutines savo jėgas, džiugina spalvomis, kol visko neužklojo sniegas.

Greitu žingsniu pasiekiu miesto aikštę ir įsikuriu jau pamėgtoje Laisvės alėjos vietoje netoli Soboro. Žmonės čia visada malonūs: greta esančių kavinių lankytojai noriai klausosi ir dosniai meta monetas į dėklą. Draugiškos padavėjos kartais atneša man puodelį garuojančio gėrimo, kad nesužvarbčiau.

Virš galvos krankteli varnas ir nusileidžia visai netoli manęs, išblaškydamas mintis. Saulės šviesoje sužiba juodos it anglis paukščio pluksnos. Atrodo, turiu pirmąjį klausytoją. Šypteliu ir pradedu groti praeivių mėgstamą Vivaldžio kūrinį „Keturi metų laikai“. Smuiką valdau nuo penkerių, tad šis instrumentas tarsi įaugęs manyje. Virpindama stygas galiu išlieti savo liūdesį, perteikti nerimą, pasidalinti džiugesiu ar kankinančiu ilgesiu…

Kai sugroju paskutines kūrinio natas ir atitraukiu stryką nuo virpančių stygų, išgirstu aplodismentus ir stoviniuojančių praeivių būrelyje pamatau besišypsantį veidą.

– Darija, mieloji, buvai nepakartojama kaip visada, – akį merkia išstypęs vaikinukas su keistai ilgom galūnėm ir juokingai styrančia kupeta raudonų plaukų.

– Zigmai, kaip smagu tave matyti! – mesteliu žvilgsnį į absurdiškai mažą ukulėlę linksmuolio rankose.

– Ei, juk sakiau manęs taip nevadinti prie visų, – artistiškai išplėtęs akis apsidairo aplinkui. – Įsidėmėk, gatvėje aš – Zigis. Vaikinas šiltai nusišypso atidengdamas tarpą tarp dantų.

– Gerai jau gerai, Zigi, kaip laikaisi? Ilgokai tavęs nemačiau, kur buvai pradingęs?

– Po paskutinio mūsų pasirodymo lietui lyjant, pasigavau bjaurų peršalimą. Teko ilgai šnirpšti nosį ir gerti senelės rinktą liepžiedžių arbatą. Tikra bjaurastis. Juk žinai, kokia kankynė man gulėti vienoj vietoj. – atsidusęs pasitaiso savo megztą šaliką ant kaklo. – Gal sugrojam duetu?

Kviesdamas subrazdina ukulėlės stygomis ir padaro savo firminį  apsisukimą. Šis meniškos sielos muzikantas – tarsi gyva spyruoklė: visada geros nuotaikos ir  nenustygstantis vietoje.

– Žinoma! Gal „Somewhere over the rainbow“?

Akimirksniu miesto aikštė prisipildo linksmos muzikos garsų, regis, net blyški rudens saulė ima skleisti šilumą. Jauna moteris su kūdikiu ant rankų praeidama nusišypso ir į pravirą smuiko dėklą įdeda penkių eurų kupiūrą. Mažylis krykštaudamas tiesia į mus rankytes. Akivaizdu – auga naujas muzikos mylėtojas.

Su Zigmu susipažinau prieš trejus metus, kai pradėjau rengti pasirodymus gatvėje. Komiškos išvaizdos vaikinas su ukulėle rankose nepritraukdavo daug klausytojų, tad jo skardinė, skirta monetoms, beveik visada būdavo tuščia. Pastebėjau, jog raudonplaukis dažnai slampinėdavo alkanas, tad vieną dieną tiesiog pavaišinau sumuštiniu ir pasiūliau sugroti duetu. Taip šis mielas keistuolis tapo mano bičiuliu ir muzikiniu partneriu. Praeiviams patiko, jie rinkosi vienas po kito, traukė mobiliuosius ir filmavo mūsų pasirodymą. Kas vakarą Laisvės alėjoje susirinkdavo vis didesnė publika. Žmonės ateidavo pasiklausyti užburiančių melodijų: paauglių porelės stovėdavo apsikabinusios, vyresni suglausdavo galvas ar tiesiog užmerkdavo akis ir pasinerdavo į vėjo atnešamus garsus. Klasikinius kūrinius keitė žinomiausi radijo hitai, kartais atlikdavome improvizacijas ar išpildydavome klausytojų pageidavimus. Surinktus pinigus dalindavomės pusiau, tad greitai Zigmas pilna burna kimšo gatvės maistą, o galiausiai nupirko savo mylimai senelei išsvajotą elektrinį virdulį. Pagyvenusiai moteriai, iš kuklios pensijos auginančiai našlaitį, tai buvo neįperkama prabangos prekė.

Mūsų kontrastingą smuiko ir ukulėlės duetą suvienijo vienas svarbus elementas – meilė muzikai.

Vaidotas

– Prašau, pasakyk, kad čia – pokštas? – kelios minutės pokalbio su buvusia žmona man kainuoja galybę pražudytų nervinių ląstelių. Sunkiai atsidūstu, ranka atsirėmęs į kambario sieną. Negalėjau laukti, kol advokatas susisieks su manimi artimiausią darbo dieną, tad teko surinkti labiausiai nekenčiamo žmogaus numerį.

– Vaiduti, visais klausimais gali kreiptis į savo advokatą. Šiuo metu aš kaip tik atvykau atostogų, o tu man gadini nuotaiką. – Redos balsas, kaip visuomet susierzinęs. Negaliu patikėti, kad to nepastebėjau anksčiau. Ji visada elgiasi lyg būtų kažkuo pranašesnė. Giliai įkvepiu ir pasitrinu kaktą.

– Privalai nutraukti tą nuomos sutartį, aš nepakęsiu jokių svetimų žmonių savo namuose!

– Nieko aš neprivalau ir tu tai puikiai supranti. O dabar jeigu neprieštarauji, man atnešė kokteilį, tad…

– Tai žinoma, mėgaukis atostogom. Juk visus santuokos metus tą ir darei – ieškojai progų pasilinksminti, kol aš sunkiai uždirbinėjau pinigus. – įgeliu savo buvusiai antrai pusei. – Tavo vaikinui patinka, jog nekrutini nei piršto? O gal jis verslo magnatas ir aplink jus tupinėja būrys tarnų? – jaučiu kaip pyktis kunkuliuodamas veržiasi laukan.

Kad ji išjungė pokalbį suprantu ne iš karto. Tankiai alsuoju žingsniuodamas iš vieno kampo į kitą, desperatiškai bandydamas susitvardyti. Kraujas ūžia venose, širdis skausmingai plaka galugerkly, o prie viso to dar ir pilvą pradėjo sukti. Nervai mane pražudys. Negaliu patikėti, kad Reda taip su manim pasielgė…

Mano žvilgsnis užkliūva už ant stalelio vis dar gulinčio suglamžyto popiergalio, tad pastvėręs atidžiai imu skaityti tą nelemtą dokumentą. Ir kaip aš anksčiau nepagalvojau… Mano akys bėgioja sutarties sąlygomis, kol pasiekia paskutinę eilutę su parašais –  Darija Varnytė, –  tai štai koks tavo vardas.  Pergalingai šypteliu sužinojęs įsibrovėlės asmens duomenis, tačiau mano džiaugsmą nustelbia fanfaros sklindančios iš mano pilvo. Žaibo greičiu atsiduriu tualete ir pasidžiaugiu, jog bute esu vienas.

Ši akimirka puikiai atspindi mano gyvenimą pastaruoju metu  – tikras šūdas.