5 dalis

Netikėtas sprendimas

Dargas

Negalėjau atsistebėti savo sėkme, kuri aplankė šį vakarą taip netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nuobodžiaudamas slampinėjau šventėje, viliojau merginas vakaro linksmybėms, kai visa esybe pajutau arti manęs esančią šviesą. Akimirką buvau sužavėtas tokio tyrumo ir skaistumo, kuris viliojo, tarytum saldainis vaiką. Galėjau būti kvailiausias žemės padaras, tačiau bet kokiu atveju būčiau ją atpažinęs: grakšti kaip gazelė, ilgų, viliojančių, stirnos kailio rudumo kasų, švelniai rudos odos, ilgakojė būtybė, švytinti iš savęs – arčiau scenos su minia šoko gyvybės sergėtoja. Jos energija buvo juntama mažiausiai 15 kilometrų spinduliu.

– Pagaliau išlindai iš slėptuvės, – sugriežiau dantimis patenkintas.

Likusio vakaro dalį tyliai stebėjau, kaip ji nekaltai grožėjosi viskuo, kas vyksta aplinkui, tarytum ką tik gimęs kūdikis, pamiršusi budrumą, pamiršusi, kas ji tokia. Tyliai stebėjau ir beveik pavydėjau jai, kad ji gali sau leisti būti tokia laisva. Jos šypsena priversdavo nusišypsoti kiekvieną šio prakeikto miestelio gyventoją, tik vargu, ar ji pati suprato, kokią galią ir įtaką turi. Pasibaigus šventei ji atrodė sutrikusi, lyg supratusi, kad jos realybė skiriasi nuo šios realybės, ir baugščiai spruko tolyn iš aikštės. Pasekiau paskui ją ir, kol ji rakino dviratį, užkalbinau, pasisiūliau palydėti namo su mintimi ją pagrobti ir iškvosti, kur tas prakeiktas gyvybės akmuo, tačiau tą akimirką, kai ji pakėlė savo keistai švytinčias akis į mane, kažkas pasikeitė. Jos žvilgsnis buvo toks kupinas gyvybės, viliojantis, nebenorėjau nuo jos atitraukti akių. Ji buvo tikras Vildos atvaizdas. Pajutau kvailą pasitenkinimą, malonumą ir norėjau daugiau. Ji perdėtai mandagiai atsiprašė manęs ir dingo tamsoje. Nieko nelaukęs, šešėlyje virtau vanagu ir sekiau paskui ją. Privažiavusi mažą namelį Grožių pakraštyje, dingo jame. Keista, daugybę kartų tupėjau tame medyje šio namelio kieme, tačiau nei karto nemačiau, kad čia kas nors gyventų. Ji dingo namelio viduje ir viskas, daugiau jokios užuominos, kad ji būtų čia. Pratupėjau kelias valandas ir nesulaukęs jokios prošvaistės vėl ją pamatyti, nusprendžiau skristi dvaran, tačiau tą akimirką dangų nušvietė švytinti šviesa ir kurtinantis burtų sprogimas. Mirtingieji negalėjo matyti tokio reginio, jis buvo per daug ryškus jų akims, ar per daug galingas jų klausai, jiems atrodė, kad prasidėjo pragariška audra. Sprogimo banga nusirito tolyn į šonus nuo Grožių girios. Pakilau nuo šakos ir sklendžiau sprogimo link, sunkiai pasipriešindamas sprogimo bangos sukeltam vėjui. Priartėjau prie sprogimo epicentro ir negalėjau patikėti savo akimis: senajame slėnyje, kur kadaise stovėjo Vildos trobelė, dabar degė į šipulius suskaldyta ta pati trobelė, kurią galiu galvą duoti nukirsti, sudeginau prieš kelis šimtmečius. Aplinkui rūko dūmai ir raitėsi ugnies liežuviai. Nusileidau ant žemės atsiversdamas į dvikojį pavidalą. Apėjau aplinkui nuolaužų krūvas – viskas sunaikinta, plaikstėsi tik svylantys popierių lapai. Užuodžiau šmėklų pėdsaką. Įvyko kažkas rimto, kad Vildos palikuonė atidengė savo slėptuvę, tačiau kur ji pati?

Apsižvalgiau aplinkui ir tolumoje pamačiau ant žemės gulintį, nejudantį kūną.

– O ne, tu negali mirti, tik ne dabar, – per kelias sekundes atsidūriau šalia jos. – Tu man reikalinga gyva, kad pasakytum, kur tas prakeiktas gyvybės akmuo, – rėkiau purtydamas ją. Jos šonas buvo pradurtas lentos atraižos, kakta nubrozdinta, iš burnos sruvo kraujas. Ranka paliečiau jos kaklą, jutau silpną pulsą. Neturėjau kitos išeities, kaip tik pagydyti ją, pasitelkdamas magiškąjį pradą, apie kurį niekas nežinojo. Uždėjau ranką ant jos krūtinės ties širdimi, tris kartus sukalbėjau gyvybės burtažodį ir iškvėpdamas savo gyvasties, dalį atidaviau jai, pabučiuodamas į lūpas ir įpūsdamas gaivališkos jėgos vidun, o su kita ranka iš šono ištraukiau atraižą. Jos lūpos buvo švelnios ir putlios, kvepėjo medumi ir šviežiu krauju. Kraujas buvo saldžiai sūrus. Pakėlęs galvą apsilaižiau lūpas ir vos galėjau susilaikyti, norėjau daugiau. Manyje draskėsi šėtonas ir paprasčiausias žmogus, kuriam į akį krito simpatiška mergina, Vildos kopija.

Atsitiesiau ir stebėjau kaip jos kūnu sklinda raudona energija, krūtinė pradėjo kilnotis nuo įkvepiamo oro, oda ėmė rausti, jaučiau kaip jos gyslomis vėl teka kraujas, širdis ritmingai plakta. Lengviau atsikvėpiau supratęs, kad gyvens. Visą juntamą euforiją sudrumstė už nugaros ėmęs sklisti šaltis. Iš dangaus žemyn siūlais leidosi šmėklos, kurios ieškojo tikriausiai lygiai to paties, ko ir aš. Nieko nelaukęs, čiupau jos smulkų kūną ir rankoje spaudžiamą maišą sau į rankas, apsigaubęs nakties skraiste, šviesos greičiu parbėgau į dvarą. Paguldžiau ją viename iš svečių kambarių, žinoma, kambarį kaip ir visą dvarą užkerėjau, kad gudruolė nepabėgtų. Užrakinau duris ir palikau ją ilsėtis vienumoje. Varno pavidalu grįžau prie slėnio. Jame svirduliuodamos, lyg apgirtusios, ilgomis kojomis ir rankomis slankiojo šmėklos, mėgindamos atsekti sergėtojos pėdsakus, tačiau tikriausiai jas trikdė mano kvapas. Spėliojau, kokiu tikslu ir kas jas pasiuntė į žemę. Jaučiau, kad kažkas bręsta man už nugaros, tik dar nebuvau tikras kas už viso to stovi. Šmėklos išsisklaidė su ryto saule, o aš dar kartą gerai apžiūrėjau trobelės liekanas. Viskas buvo nepataisomai sugadinta. Mėginau įskaityti sudegusių skiaučių likučiuose likusius užrašus, tačiau jie buvo per daug suniokoti. Iš Vildos trobelės liko tik pelenai. Tikriausiai šį kartą trobelė nebuvo apsaugota nauju burtu, nes Vildos dukra nesitikėjo būti aptikta. Keista, kiek metų sklandžiau virš šios girios, tačiau niekada nepastebėjau jokio burto, nieko. Vilda buvo stipri gyvybės sergėtoja, tikra kovotoja, gal dėl to taip ja žavėjausi ir mylėjau.

Parskridau į dvarą ir nutūpiau ant svečių kambario palangės, kuriame ramiai miegojo sergėtoja. Įdomu, kiek ilgai ji bus tokioje būsenoje? Ji atrodė rami, kaip porcelianinė. Kad ji gyva, liudijo tik tai, kad kvėpuoja. Geriau įsižiūrėjus, ji nebuvo panaši į Vildą tiek, kiek pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Jos motina buvo aukšta, raumeninga, tamsaus gymio, griežtų veido bruožų, o ši, maža sergėtoja labiau priminė vaiką, nei karę. Tiek metų stengiausi surasti tą sergėtoją, pas kurį yra gyvybės akmuo, kad tikėjausi kažko įspūdingesnio, tačiau ji buvo paprasčiausias vaikas. Nepaisant tos sklindančios gėrio šviesios, ji labiau priminė mirtingąją, nei tikrieji mirtingieji. Kvaila, paika sergėtoja. Ji, kaip ir visi mirtingieji, troško žmogiškų linksmybių, triukšmo, norėjo pritapti prie visuomenės, norėjo būti žmogumi. Jei nebūtų susižavėjusi festivaliu, greičiausiai niekada nebūčiau jos radęs, tačiau dabar viskas mano rankose. Jos burtai neveiks mano užburtame dvare, ji čia bejėgė, tačiau stebint ją bejėgis tampu aš. Tikriausiai galėčiau valandų valandas tupėti ir spoksoti į jos šviesą skleidžiantį kūną. Ji buvo tikras nešlifuotas brangakmenis, kuris nori nenori traukė akį ir viliojo.

Sunkią naktį pakeitė saulėta vasaros diena. Po ilgo, ledinio dušo, vėl sėdėjau savo kabinete, sename odiniame krėsle ir rūkiau cigarą. Visiems darbuotojams pasakiau, kad nekreiptų dėmesio į artimiausiu metu name girdimus garsus, tačiau žinojau, kad jie nedrįstu ką nors sakyti. Jie buvo skolingi man savo gyvybes, todėl buvo visiškai paklusnūs ir ištikimi, tarytum avys. Gvidą pasiunčiau pašniukštinėti Grožių apylinkėse, paieškoti kokių keistų mistinių būtybių buvimo ženklų. Juo uoslė prilygo medžiokliniam šuniui, užuosdavo mistiką kelių kilometrų atstumu. Svarsčiau, kiek ilgai miegos mano miegančioji gražuolė, tačiau dar nebuvau pasirengęs jos spygavimui ir prakeiksmams. Jei jos charakterio bruožai bent kruopelytę bus panašūs į Vildą, vadinasi bus kovinga, ir taip lengvai nepasiduos spaudimui, tačiau man patinka ilgi ir malonūs žaidimai, o kai kompaniją palaikys tokia graži mergina, šis ritualas gali užsitęsti iki begalybės.

1200 metai

Su jaunėliu broliu, Armanu, pakilome iš požemių į žemę. Turėjome aiškią, tėvo duotą misiją – surasti žemėje paslėptą gyvybės akmenį ir pargabenti jį į pragarą. Tai buvo pirmas kartas, kai nevaržomas vaikščiojau žemės paviršiumi. Sekėme pėdsakais iki pat Grožių žemės ir čia, visi magijos pėdsakai nutrūko. Žinoma, anais laikais Grožiai nebuvo taip vadinami, vietiniai žmonės ją vadino „Žeme“, tačiau po mūsų pasirodymo, suteikėme šiai žemei vardą ir  supratome vieną, kad Grožiai, kaip koks magijos švyturys, traukia mistines, anapusines būtybes, todėl čia buvo pati tinkamiausia vieta įsikurti. Greitai ties Grožių upės vingiu, kur susikerta septyni šaltiniai, buvo pastatytas ištaigingas dvaras. Vietos gyventojai baugščiai žiūrėjo į mus, atvykėlius iš kito krašto, tačiau užtekdavo numesti keletą monetų ir visi pradėjo su pagarba tarti mano vardą – Vainius. Anuomet save vadinau taip. Prabėgo pirmieji metai gyvenant Žemėje, tačiau vis dar neradau tos šviesos, kurios ieškojau. Kartą su kitais kilmingaisiais jojome į Grožių girią medžioti stumbrų, kai miške pirmą kartą pamačiau Vildą. Ji švytėjo kaip deimantas. Negalėjau atsigrožėti jos magišku spindesiu, kuris buvo toks akinamai skaistus, kad galėjau būti demaskuotas per kelias akimirkas. Tą kartą mandagiai ją užkalbinome, pasiteiravome, ką tokia trapi būtybė veikia girioje, o ji nerūpestingai atsakė, kad renka gydomąsias žoles. Vėliau ėmiau sekti ją, stebėti jos įpročius, kurie iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai paprasti ir lengvai nuspėjami.

Gerą pusmetį ji nepastebėjo nieko keisto, nejautė, kad didžiausias žemės grobuonis tyliai tyko jos šešėlyje, o aš galėjau prie jos priartėti tiek, kiek leido jos lengvabūdiškumas. Tačiau aš pats užmigau ant savo įsivaizduojamų laurų ir vieną dieną papuoliau į Vildos suregztus spąstus – pamilau ją. Buvo 1202 metai, žiemos ledas traukėsi iš Grožių žemės, lėtai atleisdamas laukus ir pievas. Žiemos bado išvarginti žmonės buvo pikti ir jautrūs. Tėvas iš požemių pasaulio, laikas nuo laiko atsiųsdavo žinią, kad metas grįžti į požemį, tačiau supratau vieną, kad man patinka gyvenimas žemėje ir nenoriu grįžti. Sukurpiau naują klastingą planą, kaip gauti gyvybės akmenį. Nusiunčiau Armaną į girią pašniukštinėti sergėtojų, tačiau nepagalvojau, kad jos viską jau seniai supratusios ir mano brolis papuls į mirtinas pinkles. Jos demaskavo, kas mes ir už savo kvailumą sumokėjau brolio gyvybės kaina. Buvau toks įsiutęs, kad nebebuvo svarbus akmuo ar tėvo norai, net meilė Vildai. Tarp gyventojų paskleidžiau gandą apie raganas, kurios gyvena Grožių girioje, ėmiau skleisti paniką, marą, badą. Valstiečiai greitai įtikėjo mano pramanais, Vildą ir jos šeimą pradėjo kaltinti raganavimu. Kai apylinkėse ėmė mirti žmonės, valstiečiai buvo pasiryžę savomis rankomis susidoroti su jomis. Patenkintas nusiunčiau minią įtūžusių valstiečių į girią, o pats jausdamas dar vienos jaunos šviesos baimę, kuri blaškėsi girioje, pasekiau paskui ją. Tamsiu mišku, pasiklydęs bėgo Vildos sūnus Gojus. Parbloškiau jį vienu smūgiu ir labai norėjau atkeršyti už savo brolio mirtį, tačiau negalėjau taip paprastai leisti jiems išsisukti nuo bausmės. Niekas nežinojo, kad aš pusiau velnias, pusiau raganius, todėl Gojus prarado amą, kai suvokė kas jo laukia. Paverčiau jį ąžuolu ir palikau pūti girioje.

Kai nuskridau prie Vildos trobelės, įsiutusi minia jau buvo pasigavusi ją ir motiną, surišę jų kūnus prie didelio laužo, kurį spėjo sukrauti. Vyko Linčo teismas. Kol valstiečiai buvo užsiėmę jų kvota, niekino nepastebėtas patekau trobelės vidun ir nugvelbiau Vildos burtų knygą. Su paieškos burtu išieškojau kiekvieną trobelės kampelį, tačiau gyvybės akmens neradau. Užbūriau knygą ir pats tyliai dingau girios šešėlyje. Vėliau atjojau į tą kvailą cirką su žirgu. Vilda laikėsi oriai, iki paskutinės akimirkos neparodė, kad bijo. Stebėjau ją ir mėgavausi akimirka. Žinoma, ji man neišdavė jokios naudingos informacijos, tačiau kam tai rūpi? Turėjau jos burtų knygą – rasiu ir akmenį. Tą kartą buvau apakintas pykčio, tad net nepastebėjau, kad Vilda  vėl mane pergudravo. Jau anuomet supratau, kad meilė gali apakinti. Išsižadėjau šios žmogiškos pusės, išsižadėjau jausmų amžiams.

Ta maža raganaitė sėkmingai išgyveno iki pat šių laikų, tačiau dabar išaušo atpildo valanda ir pagaliau visiems laikams nutrauksiu gyvybės sergėtojų erą. Dėl jų šeimos turėjau šimtmečius trunkančius nesutarimus su tėvu ir amžiną kaltę dėl brolio pražudymo. Žinoma, velniams nebūdinga sąžinė ir savigrauža, bet aš juk maišytas, dėl to tėvas manęs nekentė ne ką mažiau nei visų kitų, mažiau vertų padarų už velnius, tačiau Vildos dukra kėlė man dviprasmius jausmus. Velniškoji mano pusė troško keršto ir kraujo, žmogiškoji – troško jos. Buvo sunku tai pripažinti, tačiau dar sunkiau susivaldyti.

 

 

 

7 mintys apie „5 dalis“

  1. Negaliu atsigėrėti, kaip teka šis pasakojimas, lyg paslaptinga upė, lyg melodinga pasaka prie vasaros laužo. Taip gražu ir neįprasta, istorija įtraukia ir užliūliuoja❤️ Ačiū už skaitymo malonumą, Simona☺️

  2. Toks nežemiškas pasakojimas, toks įtaigus,kad net praėjus savaitei, aš vėl grįžtu lyg nė nebūčiau atsitraukusi. 🌿 Jūs kaip ta pasakojimo dvasia, tik verpiat, tik audžiat tą magiją,o mes,skaitytojai, vis mažiau ir mažiau valios turim,kad atsitraukti.

  3. Magiška istorija! Kiekvienas sakinys iš savęs spinduliuoja tą magiškumą. Taip puikiai parašytas tekstas! Ir kaip man patinka tos istorijos, kur būna šviesa prieš tamsą! 😍

  4. Labai patinka kaip pereina pasakojimas iš šių dienų į tolimą praeitį, ji neapsunkina kūrinio. Žavi suformuoti herojų charakteriai, kuriuos lengva įsivaizduoti ❤️❤️❤️😍. Taip norėtųsi turėti tokią knygą ateitį savo lentynoje 🤗

  5. Pameni, sakiau: jau maginės knygos – tikrai ne man! Šįmet magiški metai, kai savo tekstais tiek Tu, tiek Auksė verčiat mane paminti savo įsitikinimus.
    Ne kartą sakiau ir tai, kad turi Dievo dovaną rašyti. Tekstas plaukte plaukia, tiesiog žinai, kad pradėjęs skaityti, nenusivilsi. Ačiū Tau! 💖
    Laukiu tolimesnių dalių – smalsu, vienok, labai, kur Tavo plunksna Tave nuves…

  6. Ši magiška kelionė ir man labai patinka, o svarbiausia, kad ji patinka jums! Ačiū ❤️

  7. Visiškai nuostabu, be galo gražu! Ir koks pusdemonio sukurtas vidinis pasaulis – wow! 🤩

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.