5 dalis

Killian

Restorane, pasitinka pats šeimininkas ir mus pasodinęs prie jaukaus staliuko su langu į gatvę pristato Plat du jour [dienos pietus*], risotto su triufeliais. Iškart ir užsisakom.

– O kas pas tave dar naujo? – klausia Alain, pildamas vandenį į mano taurę.

– Be viešbučio? – susimąstau, – Buvau savaitę su vaikinais Dubajuje.

– Nerūpi man tavo Dubajus, papasakok ką įdomesnio.

– Tai ir ketinau, – nusijuokiu žinodamas ko tiksliai klausia. Sekundėlei išnyra jos veidas akyse ir turbūt net nusišypsau, – grįždamas susipažinau su kai kuo.

– Argi?

Kol priėjęs padavėjas paserviruoja mūsų užsakymą, tyliu prisimindamas.

– Lora, – tariu padvejojęs.

– Rrrrr Lorrra? – pašaipiai blyksteli draugo akys. Nusijuokiu ir pats, vardas tikrai skamba kaip burleskos šokėjos slapyvardis, gerai, kad netikras. – Pasakok, – paragina mane.

Nejausdamas abiem rankom užsidengiu veidą ir perbraukiu delnais į šalis, lyg tokiu būdu galėčiau ištrinti jos viziją sau iš atminties.

– Vieną minutę ji tarsi santūri vienuolė, kitą pasileidus kekšė. Kai pasakys kažką…

Alain šypsosi, lyg suprasdamas apie ką aš kalbu. Labai nesiplėsdamas papasakoju apie merginą, kurią sutikau oro uoste ir po to bare. Žinoma, dalį apie vakaro pabaigą pasilikdamas tik sau.

– Mano asistentė irgi tokia pat, – pasigiria Alain.

– Tai kurgi ne, – burbteliu po nosimi, tuo labai abejodamas.

– Kada ir vėl ketini su ja pasimatyti?

– Šį vakarą, – tariu prieš įsidėdamas kąsnį į burną, kad nepradėčiau šypsotis, kaip idiotas ir pradedu kramtyti jausdamas, kaip skonis skleidžiasi ant liežuvio galiuko.

– Betgi šį vakarą tau viešbučių valdytojų susitikimas, aš net laikraštyje skaičiau apie tai.

Tik plačiau nusišypsau neatsakydamas. Alain iš nuostabos išsiplečia akys.

– Tu rimtai ketini ją pasiimti drauge?

Baigiame valgyti, susimokame ir atsistojame eiti, ūmai Alain taria:

– Žinai, turiu idėją!

Smalsiai pažvelgiu į jį ir vėl atsisėdu atgal prie stalo, nes jaučiu, kad vis tiek gi papasakos.

– Mano naujoji asistentė labai ambicinga ir sutiko dirbti pas mus tik jei bus galimybė kilti pareigose. – klausau suraukdamas antakius ir sukryžiuodamas ant krūtinės rankas, aš dar nežinau ar man patinka, kur šis pokalbis krypsta. Juk jau atsisakiau dirbti su Alain kompanija ir jis tai žino, – Jos įgyvendintų projektų sąrašas įspūdingas, – dėsto įsijautęs draugas, – tau pačiam reikėtų pamatyti jos CV, o pas mus darbinosi tik į pagalbinę poziciją, – nesusilaikęs čia šypteliu, matęs aš tų CV ir tikrai žinau, kad ne visuose juose tiesa rašoma.

Alain dėsto savo genialią idėją, kaip jis galėtų asistentei suteikti galimybę išbandyti jėgas kuriant mano viešbučio rebrendingo kampaniją, siūlydamas daug patrauklesnę kainą, nei buvo prieš tai paruoštame projekte.

– Tu pats sakei, kad nori kažko naujo, kažko negirdėto, – tęsia bičiulis, šiek tiek pašaipiai pakartodamas prieš tai sakytus mano žodžius, – kažko gaivaus.

Skeptiškai žiūriu į jį mėgindamas logiškai vertinti situaciją. Akivaizdu, ta jo asistentė ne juokais jam galvą susuko. Gerai, kad aš ne toks.

Bet pasiūlymas vertas svarstymų.

– Tai nieko dar nereiškia, – tariu, labai gerai apgalvodamas savo žodžius, – bet jei aš sutikčiau išklausyti jos pasiūlymą, kokią dizainerių komandą duotum? – klausiu, mintyse galvodamas, kurio fotografo norėčiau, o jei man duos patį Albertą, ta mergužėlė išvis tik simboliškai figūruotų projekte.

– Galėsi išsirinkti pats.

Ištiesiu per stalą ranką.

– Turim sandėrį, – tariu paspausdamas jo delną užtvirtinimui. – Bet aš negaliu laukti dar vieną mėnesį kito jūsų įmonės pasiūlymo.

– Paruoš iki savaitės pabaigos, – užtikrina Alain.

***

Smiltė

Rudenio saulei šviečiant į veidą, ant nosies pasikabinusi madingus, pusę veido dengiančius akinius, negaliu patikėti savimi. Pietų pertrauka su kolegėmis. Pakeliui nusipirkę visą maišą sušių sėdim tarp jachtų ant akmeninio molo ir pietaujame. Prieš akis fontanas ir visas miestas kaip ant delno. Žongliruodama mediniais pagaliukais įsimetu kąsnį į burną. Ir klausau kramtydama, kaip Alexi su kita kolege Pilar iš vadybos skyriaus pasakoja kvailas istorijas, visos gražiai prisimena Elzę ir apgailestauja, kad ji išėjo.

Aš užtikrinu, kad jai tai išėjo tik į gerą. Dabar ji rengia dailės parodą prestižinėj galerijoj Vilniuje ir planuoja vestuves.

Sėdžiu, uosdama gaivų ežero kvapą, negalėdama patikėti, kad esu čia. Paprasta kaimo mergaitė Šveicarijoje. Užaugau tikram kaime su visais privalomais sezoniniais darbais. Vasarą grėbdama šieną, rudenį kasdama bulves, žiemą pindama svogūnus į pynes, kol pavasarį vėl prasidėdavo viskas nuo bulvių sodinimo. Kaip ten gatvės vaikai vadindavo? Ištįsus kaip kartis. Ir štai aš čia, kemšu sušius Šveicarijoje, pietaudama ant akmeninio molo tarp jachtų. Žvilgteliu į laikrodį, kad nepavėluotume grįžti į darbą. Įdomu, kokių naujienų turės Alain. Nekantrauju, kada pradės ir mane vežtis į susitikimus. Nuobodu sėdėti vienoje vietoje. Elzė nuolat keliaudavo su Alain tėvu, tiesa, ji ir didžiąją dalį darbų nudirbdavo už jį.

Ūmai suskamba telefonas, pažiūrėjusi į ekraną sunkiai atsidūstu, skausmas suveržia krūtinę. Grūsdama atgal į rankinę, išjungiu skambutį. Vėl tos dienos, vėl man skambins ir šauks, vadindamas jos vardu. Ne, man to nereikia.

Ir vis tiek prisimenu namus. Broliai sutvarkė mano butą ir parengė nuomai. Automobilį pagal įgaliojimą pardavė. Bumbėjo iš pradžių, kai pasakiau, ką sumaniau, bet galų gale atlyžo. Žinoma, neatskleidžiau tiesos iki galo, būtų iškart sprandą nusukę. O dabar eina jau antras mėnuo kai aš čia. Laboutinų taip ir nenusipirkau kaip planuota, bet susimokėjau už trijų mėnesių vakarinius prancūzų kalbos kursus. Ką padarysi, batai palauks.

Papietavę grįžtame į darbą ir aš iškart atsidarau savo elektroninį paštą.

Nepraėjus nė penkioms minutėms Alain užtikrintai įžengia į kabinetą ir pasuka tiesiai prie mano darbo stalo. Ūmai it kažką blogo nujausdama krūtinėj susitraukia širdis.

– Smilte, – taria kažkaip iškilmingai, – šiandien po darbo einame švęsti.

Mano burna perdžiūsta.

– Ką švęsime? – įtariai pasiteirauju šiek tiek susigūždama kėdėje.

– Tavo naują projektą.

Garlaivis

Atsisveikinu su kolegomis palikdama juos šėlti bare ir susisiautusi į trench coat [lietpaltis*] nuskubu namo ruoštis pasimatymui. Nekantriai laukiu šio vakaro. Killian visą savaitę man rašė labai gražias žinutes ir flirtavo. Negailėjo komplimentų ir vertė jaustis ypatinga. Žinoma, tarp to saldaus flirto įpindamas ir vulgarių juokelių. Šypteliu, – su manimi jis atranda savo paties dar nepažintą pusę.

Įšokusi į autobusą parašau jam žinutę.

Smiltė: Tai kur vediesi šįvakar mane?

Pažiūriu į laikrodį, jau stipriai po šešių.

Killian: Staigmena.

Nepatinka man staigmenos – nepatenkinta suraukiu nosį. Nei geros, nei blogos. Aš noriu būti viskam pasiruošusi. Būčiau žinojus, būčiau likusi su kolegomis gerti.

Killian: Atvažiuok čia: <prisegta žemėlapio nuoroda>.

Žiūriu mirksėdama blakstienom į ekraną, nurodyta vieta visai kitoje ežero pusėje. Tai gerai, kad bent Ženevoje, pamanau. Ir ta prasme? Autobusu? Jis kviečia mane pasimatyti ir nė neatvažiuos pasiimti? Nebūtų eilinis viešbučio darbuotojas, – netikėdama tuo, kas vyksta, skeptiškai papurtau galvą. Nuotaika ūmai sugenda. Jei man visur taip autobusu reikės į pasimatymus baladotis, tai ilgai netempsim.

Dėl visa ko skambinu Elzei. Ta besijuokdama patikina, kad važiuoti į pasimatymą autobusu yra normalu ir dar pavadina mane dėmesio išlepinta lietuvaite. Visko gali būti, kad tokia ir esu.

Smiltė: Bent pasakyk, kaip man rengtis?

Killian: Kaip į restoraną.

Nors tiek gerai.

Killian: Tik būk gerutė,  nevėluok.

Po pusantros valandos.

Killian: Labas, nepyk, vėluoju. Tu jau ten? Niekur nedink.

Skaitau ir netikiu, bet gi jis visiškai akis apšalęs. Iš pradžių man reikia skubiai susiruošti ir belstis iki čia autobusu, prigrasina nevėluot. Dabar, kai atvažiavau, vėluoja jis pats.

Dairausi po parką šalia ežero pakrantės, keista vieta susitikimui. Tolumoje subaubia galingas garlaivio signalas, baltas garas iš didelio kamino veržiasi lauk į tamsėjantį vakaro dangų. Iš tolo ne pamatau, bet išgirstu jame žmonių balsus ir muziką. Kažkam gi sekasi gyvenime, – pamanau ir išsitraukiu piktai telefoną.

Smiltė: Jau geriau man būtų verta čia tavęs laukti!

Killian: Aš taip pat to tikiuosi <mirksiuko emocija>.

Šypteliu. Šiknius. Jis dar ir tyčiojasi. Labiau susisiaučiu į madingą lietpaltį, pasitaisau kašmyro šaliką ir toliau kaukšiu po nedidelę aikštę pirmyn atgal. Apeinu ratą aplink vaikišką cirko karuselę su arkliukais ir prisimenu, kaip vaikystėje tokias tik filmuose mačiau. Nesvarbu, kad esu suaugusi moteris – ūmai kyla noras pasisukti toje karuselėje.

Praeina dar penkios minutės. Pasižadu pati sau, kad palauksiu dar penkias ir varau aš iš čia.

Matau, kaip lėtai prie doko artėja tas legendinis senoviškas ežero garlaivis. Ir pradeda švartuotis. Į eilę išsirikiuoja čia vaikštinėję žmonės. Kažkodėl smalsiai prieinu arčiau stebėdama, kas bus. Dviaukštis laivas pilnas žmonių. Akivaizdu, kažką švenčia.

Stebiu, kaip laivui prisišvartavus, įgula numeta medinį trapą, kuris dunkstelėjęs trenkiasi į akmeninės prieplaukos grindinį ir paslaugiai prilaikomi už rankos pradeda į laivą lipti žmonės.

Staiga išgirstu švilptelint ir ta kryptimi pakėlusi akis atpažįstu man iš laivo mojuojantį Killian.

– Šok čia!

Širdis nukrenta į kulnis. Tas niekšas! Ir nė neįspėjo ką rezga.

Stoju į eilės galą, netikėdama tuo, kas vyksta. Į restoraną mat.

Kilian stovi ir šypsosi ta plačia savo šypsena.

Pamatau prieš save ištiestą laivo darbuotojo ranką, vaikinas atrodo įdegęs ir valiūkiškas. Jam besišypsant blizga dantys ir žėri akys. Vajetus, kokie vyrai čia, – pamanau, dar įvertindama kitus du kolegas, stovinčius jam už nugaros ir pasiryžusi pagaliau ištiesiu delną, leisdama mane pervesti trapu į laivą. Vyras dėvi įgulos uniforma: tamsiai mėlynas kelnes ir baltus marškinėlius su laivo simbolika.

Vos tik jo kolega atsega praėjimą skiriančią raudoną aksominę juostą, Killian čiumpa mane į glėbį ir apkabina.

– Tu atėjai! – Džiaugiasi laikydamas glėbyje.

– Atėjau, – tariu, užuostama pažįstamą prieskonių ir odos kvapą ir jausdama, kaip aptirpsta paausiai ir pašiurpsta blauzdos.

– Ir laukei, – priduria, regis, netikėdamas.

– Taip, žinau, aš pati apakus.

Nusijuokia. Ir aš šypteliu. Koks jis šaunus.

Kas čia dabar su manim, aš gi pykstu ant jo, ūmai prisimenu ir pliaukšteliu delnu jam per raumeningą krūtinę.

– Bet tu vėlavai, – pasipiktinu suraukdama antakius. Na ir kas, kad su garlaiviu, bet privertė laukti juk.

Killian nusijuokia.

– Žinau, nepyk. Kapitonas taip pat atsiprašo, – šypsosi jis, pasisukdamas su manimi į vyrą, stovintį mums už nugaros. Pagal antpečius spėju, čia ir yra mūsų kapitonas, nepatogiai šypteliu.

– Sveiki, aš jums atleidžiu, – ir pasisuku į Killian. – O su tavim, vyruti, mes dar pašnekėsim atskirai, – neva pagrasinu Killian, agresyviai atkišusi pirštą.

Kapitonas šypsosi, stebėdamas mus, ir ištiesia delną. Aš jam įduodu savąjį ir stebiu, kaip nulenkęs galvą galantiškai pabučiuoja man plaštaką.

– Quel plaisir mademoiselle, quel plaisir. Je suis David. [koks malonumas panele, koks malonumas, aš esu Davidas*]

– Enchanté, David, je suis Smil… Lora [Malonu Davidai, aš esu Smil… Lora*], – prisistatau ir turbūt nuraustu, veriama to sidabrinio lapino įdėmaus žvilgsnio. Kur aš? Kas tie žmonės? Ar aš pakliuvau į vyrų rojų? Kapitonas aukštas, plačių pečių, akivaizdu jaunas pražilęs, jam turbūt vos virš keturiasdešimt. Apsidairau, kas su uniformom, kas su kostiumais, simpatiški, dailūs visi. Ir vis tiek suprantu, kad pats patraukliausias laiko savininkiškai uždėjęs ranką man ant klubo.

– Ei, David, užteks čia tavo triukų, jei nepatrauksi rankų, eisiu skųstis tavo žmonai, – neva pasipiktina Killian.

Vyras geranoriškai nusijuokia, dar kažką pasako prancūziškai Killian. Iš to kaip jis stipriau ranka spustelėjo klubą, spėju apie mane, ir tas jo gestas pilvo apačioje pažadina visus tyliai snaudusius drugelius.

– Va, žiūrėk, garo variklis, – rodo man Killian, kai įeinam vidun. Mandagiai padarau, kas liepiama. Kol stebiu velenus ir stūmoklius, dar papasakoja kelintų metų laivas ir visą jo istoriją, Ženevos ežere plaukioja nuo kažkelintų, neišgirstu. Garo variklis pakeistas dyzeliniu.

Jam viskas ypatinga, fontanas ypatingas, garlaivis ypatingas. Susimąstau, įdomu ar būsiu ypatinga ir aš? Pakeliu žvilgsnį į tokias geras jo akis. Kažkodėl pamanau, kad jis būtų vienas iš tų retų vyrų, kurie vertina tai ką turi. Įdomu, ir mane pristatytų taip pat, kaip besididžiuodamas pasakoja apie miesto objektus? Šypteliu įsivaizduodama: – Sveiki, čia Smiltė. Sveria šešiasdešimt du kilogramus, ūgis metras septyniasdešimt aštuoni. Iš Lietuvos, Europos sąjungos šalis. Išsišiepiu dar plačiau. Taip. Tikėtina.

– Ką gersi?

– Aš negaliu gerti, manęs kojos tuomet neklauso, – neva pasikuklinu. Killian išdykėliškai šypsosi.

– O kas vyksta? Pinasi?

– Ne, – patikslinu jau besijuokdama, – skečiasi.

Tas užvertęs galvą į viršų nusikvatoja ir neva pasisuka į baro pusę.

– Tekilos! – šūkteli pakeldamas ranką. O tada sumerkia veidą man į plaukus ir liežuviu perbraukia nuo kaklo iki ausies ten įspausdamas lūpas bučiniui, kuris išduoda jo tikruosius jausmus. Odą brėžia per dieną atžėlę veido šeriai ir pajuntu, kaip net ir be tekilos pradeda linkti mano keliai, o krūtinėje išsiskleidžia šiluma, prisiminus mūsų paskutinį atsisveikinimą.

Praeinant padavėjui, Killian pačiumpa dvi taures šampano, vieną ištiesia man. Gavusi taurę makteliu ją trim gurkšniais ir stebiu, kaip Killian sumirksėjęs akimis atiduoda man ir savo taurę. Su tokiu vyru, man reikia vidinio pastiprinimo.

Pasitaikė šilta rudeniška naktis, vėjas taršo plaukus iš kietai susukto kuodo, kartas nuo karto vandens dulksna paglosto veidą. Ant mano klubo stiprus Killian delnas laiko priglaudęs prie savęs.

Idilė.

*Po keturių valandų.*

Vakarienė laive buvo su šokiais ir gyva muzika. Nepamenu, kada taip gerai leidau laiką.

– Penktadienį aš vėl būsiu Ženevoje ir pamaniau, – taria Killian, išsprūdusią sruogą užkišdamas už ausies ir ypatingai švelniai žvelgdamas man į akis, – gal norėtum praleisti savaitgalį drauge su manimi?