5 dalis

Urtė. Dailės būrelis.

Gydytojas Henrikas lėtai pasmaukia mano kelnes ir tą pačią akimirką iki šiol visai neblogai laikęsis kūnas pasiduoda. Akių neatmerkiu, pabandau įkvėpti giliai jam nepastebint. Jis virš manęs, užuodžiu jo gundantį kvapą. Negalima taip pavojingai kvepėti gydytojui. Oi, negalima… Jis kvepia ne Hugo Boss ar Tom Ford kvepalais, jis kvepia – vyriškumu. Tikru. Su maža dezinfektanto priemaiša. Mano sveikas protas pamažu ima nykti. Prie visų ligų puokštės: opos, hipertenzijos, Stokholmo sindromo, įgaunu beprotiškai svaiginančią silpnaprotystę.

Gydytojas Henrikas ima maigyti pilvo apačioje. Nuo minties, kad jo pirštai gali netyčia nuslysti ir atsidurti ten, sudilgsi tarpkojyje ir… kelnaitės sudrėksta. Ak, kokia gėda, bet man visai ne gėda. Guliu pritrenkta savo organizmo reakcijos, mėgaujuosi malonia apžiūra ir ištvirkusiomis savo fantazijomis. Nejudu it prikalta, nors mano susižadinęs kūnas norėtų paieškoti šiek tiek malonesnės pozicijos. Tik staiga suvokiu, kad šis patinas, mūvintis guminėmis pirštinėmis, mano drėgmę gali užuosti iš toli ir išsigąstu, kad jis visą supras. Supras, kad aš nesveika, nes fantazuoju medicininės apžiūros metu! Staigiai pakeliu galvą ir plačiai atsimerkiu. Jis išsigandęs atitraukia rankas ir atsitiesia.

– Suskaudo? – rūpestingai paklausia, žiūrėdamas į mane.

– Ne, ne, viskas gerai, – vėl padedu galvą ant pagalvės nieko neaiškindama, juk negaliu visko išduoti. Jis žengia žingsnį atgal, mesteli žvilgsnį per langą ir ima lėtai nusitraukinėti pirštines apnuogindamas pirštus. Mano fantazija įsijungia vėl. Nežinau, ar kada esu mačiusi erotiškesnį veiksmą už šį… Darosi silpna…

– Šiandien išrašysiu jus namo, – atsisukęs baritonu informuoja ir kažką rašo į knygą. Jis dar patrauklesnis kai yra geras ir švelnus. Stebiu jo skruostus, žandikaulį, kaip bekalbant juda lūpos. Nebesimato susirūpinimo raukšlelių tarp antakių. Netikėtai užmatau simpatišką duobutę nosies gale, kurios anksčiau nepastebėjau ir užsinoriu ją palytėti liežuvio galiuku. Suvaldau save ir pagiriu save už tai.

Įsivyrauja nejauki tyla. Sumanau ją nutraukti.

– Galėjote išrašyti mane vakar, ar ne? Bet to nepadarėte, nes buvote per daug principingas, – bandau juokauti ir išriečiu lūpų kampučius. Žiūriu į jį ir jis nustebęs pakelia akis į mane. – Švaistote mokesčių mokėtojų pinigus, – nežinau, kažkoks kreivas juokelis gavosi, bet bent jau nutraukiau nejaukią tylą.

Jo veidas persimaino ir vienu mostu užverčia knygą.

– Gerbiamoji paciente, o kodėl kitą kartą jums pačiai savęs nepasigydžius? – sausai taria ir mane perlieja ledinis vanduo.

– Aš… – bandau kažką sakyti ir jaučiu, kaip užsikertu.

– Beje! Rekomenduoju jums nueiti pas savo šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo pas psichologą, – dabar jau mane išmuša karščio banga. Jis tikrai sakė „psichologą“? Man nepasigirdo?

– Kodėl? – aš nieko nebesuprantu ir išsigąstu. – Kas su manim negerai? – supykstu ant jo. Kaip jis drįsta galvoti, kad man su nervais negerai?! Negi dėlto, kad paminėjau mokesčių mokėtojų pinigus ar kad aš visiškai nemoku flirtuoti su man patinkančiu gydytoju?

Jis nieko nepaaiškinęs apsisuka ir nueina, kaip vakar. Aš jaučiu – tuoj sprogsiu iš pykčio, o jis dar prieš išeinant iš palatos mesteli:

– Jei nenorit eiti pas psichologą, bent jau užsirašykite į dailės būrelį, – ir išeina.

Gėdos ietis perduria mane kiaurai. Tampu visa raudona, kaip labiausiai prisirpęs šiltnamio pomidoras ir jam išėjus puolu prie palangės. Tarp išmėtytų popiergalių, išlankstytų paukščių, sausainių likučių karštligiškai ieškau voko su savo šedevru, bet jo nerandu! Kur jis, po velnių?! Prakeikimas. Negi pas jį?! Bet kaip?

Praveriu langą, atsistoju prieš jį ir traukiu į save gaivų orą. Jis mane ramina. Nieko blogo nenutiko, viską galiu ištaisyti. Ramiai. Atsiprašysiu ir viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Panašu, kad įkalbėjau save. Jaučiu, kaip rimstu ir veidas pamažu įgauna įprastą spalvą.

Drąsiai žengiu gydytojų kabineto kryptimi. Durys praviros. Žvilgteliu vidun – ten tuščia. Velnias, nesiseka. Pasuku galvą į šoną ir matau kaip iš koridoriaus galo manęs link juda gydytojas Henrikas. Vien nuo vaizdo iškart sutrinka kvėpavimas. Noriu apsisukti, grįžti į palatą, bet susilaikau. Ką jis pagalvos apie mane? Prasta penių piešėja ir dar isterikė? Įbedu akis į pirmą pasitaikiusį priešais kabantį paveikslą, kuriame pavaizduotas miškas saulėtą dieną ir laukiu jo. Širdis dunksi kaip pašėlusi. Jis sulėtina žingsnį ir priėjęs atsistoja šalia, bei įbeda žvilgsnį į tą patį paveikslą.  Jaučiu, kaip tarp mūsų susidariusią įtampą būtų galima pjaustyti peiliais.

– Nuobodokas, ar ne? – susidomėjusia mina paklausia ir  iškart suprantu, kad mano piešinys jam buvo tikrai įdomesnis. Kūnas nueina pagaugais. Nepajėgiu ištarti nė žodžio. – Jūs pas mane, ar ne? Gerai, kad atėjote, kaip tik ruošiausi atnešti išrašymo dokumentus ir palinkėti gero kelio.

Jis čia rimtai norėjo palinkėti man gero kelio, o gal turėjo galvoje „nešdinkis greičiau iš čia, dailininke“? Tikiuosi klystu, bet jis turi pilną teisę. Aš jį suprantu, jei pati būčiau gydytoja ir gaučiau penį iš savo  paciento, verkčiau visą savaitę, o gal ir kelias.

Jis sustoja prie durų ir ranka pakviečia užeiti vidun, praleisdamas į priekį. Tad įeinu pirma,  jis iš paskos ir atsisėdęs prie stalo iškart ima kažką spausdinti klaviatūroje. Man nejauku, kai durys atidarytos, tad paskubomis uždarau jas ir nervingai išsišiepiu. Gydytojas nustoja spausdinti, atsistoja, ramiai nueina prie durų ir jas vėl pradaro:

– Prašau, neuždarykite durų, – ramiai paprašo ir toliau sugrįžęs sau barškina klavišais.

Kodėl? Kas čia per taisyklės? Ar noriu atsiprašyti privačiai, o ne girdint visai ligoninei. Tada prisimenu, kaip kolega pasakojo, kad kažkokioje šalyje yra draudžiama vyrui ir moteriai būti tame pačiame kabinete dviese dėl seksualinio priekabiavimo galimybės. Patalpoje turi būti dar vienas žmogus, kabinetas turi būti iš stiklo pertvarų, arba turi būti pravertos durys. Gal taip yra Danijoje ir jis taip įpratęs?… O dangau! Jis mano, kad aš seksualiai priekabiauju prie jo! Tai suvokusi, jaučiu, kaip ima slysti žemė iš po kojų ir jau matau, kaip mano laiškas guli ant etikos komisijos stalo, regiu didžiules antraštes dienraščiuose „Pacientė priekabiavo prie jauno, perspektyvaus gydytojo “ ir daug komentarų: „kalė, paleistuvė, mirk kekše…“

– Aš labai atsiprašau, – tariu tyliai. Jis suklūsta ir patraukia pirštus nuo klaviatūros, bet vis dar žiūri į ekraną. – Aš nuoširdžiai jūsų atsiprašau, pasielgiau labai kvailai, bet jis buvo skirtas ne jums… Na kaip… jums, bet jis neturėjo jus pasiekti. Man labai labai gėda ir tikiuosi, kad man atleisit. Vakar supykau ant jūsų, kad manęs neapžiūrėjote, kai buvau su ausinukais ir išsiliejau, bet tai buvo tik nevykęs pokštas…

Jis lėtai visu kūnu pasisuka į mane ir nustebęs klausia:

– Apie ką jūs?

– Apie tai, dėl ko jūs man rekomendavote užsirašyti į dailės būrelį, – šypteliu iš nevilties.

– Aš tikrai nesuprantu apie ką jūs. O piešimą visiems rekomenduoju, tai puiki terapija nusiraminimui. Juk visos ligos nuo nervų. O apie ką kalbėjote jūs?

– Aš… Nesvarbu… – net nežinau ką atsakyti, sustingstu. Vadinasi jis vis dėlto laiško negavo ir vokas vis dar mėtosi pas mus ant palangės arba nukritęs po lova, o aš eilinį kartą prisifantazavau, tiek nervų sugadinau. – Ar mano dokumentai jau paruošti? – nukreipiu temą, ir jis parašo dar kelis žodžius ekrane ir paleidžia dokumentą į spausdintuvą. Tada paima lapus, pasirašo ir ištiesia juos man.

– Čia jūsų išrašymo dokumentai. Gerkite vaistus dar dvi savaites. Venkite aštraus, riebaus maisto, kavos, alkoholio ir žinoma streso.

– Ačiū, taip ir darysiu, – nutylu ir susikaupusi tariu, – Jei kada įžeidžiau, labai atsiprašau dar kartą, – po šių žodžių jis atsistoja, pasitaiso marškinių apykaklę ir prisėda ant stalo krašto priešais mane. Per metrą. Koks jis seksualus, negaliu… kojose įsimeta sunkumas ir užkyla kūno temperatūra. Įdėmiai pažvelgia į mane ir plačiai nusišypso. Kaip jam tinka šypsena. Negaliu atitraukti akių. Jis ant manęs nepyksta! Galėčiau apkabinti jį ir pabučiuoti, bet tik nusišypsau.

– Jūs manęs neįžeidėt… – nutyla sekundei, – Urte, – ištaria mano vardą. Taip švelniai… taip gundomai… Oda pasišiaušia, lyg jo pirštai būtų palietę mano nuogą kaklą. – Anaiptol, jūs buvote labai gera pacientė ir nesiskundėte, kai elgiausi su jumis netinkamai. Vakar turėjau jūsų tiesiog paprašyti, kad išsiimtumėte ausinukus, bet prieš tai turėjau konfliktinį pacientą, kuris išvedė mane iš pusiausvyros ir todėl nevykusiai pasielgiau su jumis, bet tai nepateisina mano elgesio, todėl atsiprašau.

Negaliu patikėti, ką girdžiu, mano širdis tuoj persisotins laime, jei tai įmanoma. Jis manęs atsiprašė!

– Viskas gerai, – nusišypsau ir pastebiu, kaip mūsų akys susitikusios užsilaiko per ilgai. Jis staigiai nusisuka ir šypsena dingsta nuo jo veido, o aš vis dar jaučiu, kaip skruzdės bėgioja po kūną, kraujas daužosi į venų sieneles, o skruostai dega. Jo dailūs pirštai spaudžia stalo kraštą ir venos išryškėja. Jis jaudinasi būdamas su manimi lygiai taip pat kaip ir aš? Abu jaučiamės nejaukiai, bet nenorim išsiskirti? Taip, tai gali būti tik mano fantazija, ir tik mano vienos noras būti šalia jo kiek galima ilgiau.

Staiga į kabinetą įlekia jauna daili seselė. Pamačiusi mus kartu ji pasimeta ir jos veidą nupliekia raudonis. Dar viena nelaimingoji, įsimylėjusi gydytoją Henriką? Akimirką nieko nesako, bet greit atsitokėja ir gydytojo Henriko paprašo skubios pagalbos. Jis susinervina ir atsistoja nuo stalo. Tik nežinau, dėl ko jis susinervina, kad jį iškvietė ar kad taip įtariai mus nužvelgė ji? Jis visas persimaino.

– Likit sveika, – ištaria šaltu oficialiu tonu jau nežvelgdamas man į akis. Susinervinu, nors suprantu, kad jis slepia jausmus nuo seselės. Jiedu išeina, aš juos stebiu. Ji kažką įsijautusi pasakoja ir lyg netyčia paliečia jo ranką. Jaučiu, kad imu pavydėti jai, nors greičiausiai jis jai nepriklauso, kaip ir man. Dar spėju nužvelgti gydytoją Henriką iš nugaros. Žvilgsniu braukau jo nutolstantį kūną nuo pakaušio iki Achilo kulno. Besigėrinčios akys nenori jo paleisti iš savo gniaužtų. Galbūt jis tą pajunta, nes akimirkai atsisuka į mane. Šyptelėju, bet jis to nepastebi – sekundė buvo per trumpa.

Taip mes ir išsiskiriame. Su visam. Pasidaro kažkaip baisiai liūdna, suspaudžia krūtinę. Išsigydžiau opą, bet susižeidžiau širdį.

—

Ačiū, kad skaitote 😊Gydytojas Henrikas Jus visus apkabina!

IG – kamile_birge FB – Kamilė Birgė