5 dalis

Viktorija

Vos išėjusi pro buto duris suvokiu, kad apsirengiau kaip į darbo pokalbį. Nagi, Vika, žadi padaryti jam įspūdį juodu sijonu ir palaidine? Reikėjo dar ir CV pasirašyt. Velniai griebtų,  suburbu, grįždama į butą. Dar turiu marias laiko persirengti, tik – kuo? Garsiai iškvepiu ir žingsniuoju perkratyti naują garderobą.

Pasiekusi kavinukę, bandau atgauti kvapą – taip užsikuičiau persirenginėdama, kad visą kelią iki kavinės teko bėgti. Dar tik vienuolika penkiasdešimt dvi. Dar aštuonios minutės – spėjau. Prisėdusi prie lauko stalelio  atgauti kvapą, bandau normalizuoti širdies ritmą. Sportas gal ir sveikata, tik ne su aukštakulniais. Tie bjaurybės, aišku, pritrynė pūsles. Trumpam nusispiriu lakuotus žudikus,  ir delnais palyginu suknelę. Pastelinės rausvos spalvos rūbas, prigludęs it antra oda, išryškina mano moteriškus apvalumus ir subtiliai atidengia kojas. Tikiuosi, dabar neatrodau it pabėgusi iš Kanų festivalio? Reikės rimtai pagalvoti apie įvaizdžio stilistės paslaugas.

Kavinukė kaip visada šiuo metu –  sausakimša. Bandau ką nors įžiūrėti pro reklaminiais lipdukais apklijuotą stiklą: matau jauną porelę, susikibusią už rankučių, mielą šeimyną su trim mažais vaikais, kemšančiais vaflius, merginą, įnirtingai naršančią telefono ekrane, ir du senjorus, gurkšnojančius iš mažų puodelių. Jo nėra. Tai aišku, o ko aš tikėjausi? Kad lauks kaip koks riteris su šimtu rožių?  Piktai prunkšteliu ir pasitrinu maudžiančias pėdas. Palauksiu dar pora minučių ir gėdingai trauksiu namo. Užblokuosiu tą niekšą ir niekada neisiu pas odontologus. Niekada! Prisiminusi veriantį danties skausmą, jau ne taip kategoriškai nusprendžiu niekada neiti į TĄ kliniką. Na, štai, Pelene, karieta virto moliūgu, o tavo kurpaitės negailestingai pritrynė pūsles, –  šaiposi vidinis balsas. Čiupusi batelius į rankas, ruošiuosi pakilti nuo stalelio, kai išgirstu:

– Laba diena, atleiskit, kad vėluoju, nesuskambėjo žadintuvas, – kaltai šypsosi daktarėlis. – Kažkur susiruošėt? – reikšmingai nužvelgia mane nuo galvos iki basų pėdų.

–       Aš kaip tik ketinau eiti  į kavinės vidų, – išberiu net nepasisveikinusi.

– Be batų? – akinamai šypsosi gražuolis. Taip ir maniau, kad jo dantys nepriekaištingi. Nugurgiu seiles.

– Man patinka vaikščioti basomis, – kilsteliu smakrą.

– Tuomet gal ir man nusiauti? – klausia rimtai, bet matau šelmiškus žiburėlius jo akyse.

– Nebūtina, – kiek sutrinku ir skubiai įsispiriu į batelius, kuriuos laikiau rankose.

– Mašinoj turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę. Galėčiau atnešti, – sako jau visai rimtai, nužvelgdamas mano paraudusias pėdas.

– Ne, ačiū, viskas gerai, – tarsteliu ir žengiu per man paslaugiai atvertas kavinės duris. Prisėdę prie vienintelio laisvo stalelio, kiek nejaukiai susižvalgom. Šiaip man iškalbos niekada netrūksta, bet šiandien lyg tyčia džiūsta burna. Pirmas prabyla Joris:

– Viktorija, noriu padėkoti, kad priėmėte mano kvietimą. Beje, atrodote labai gražiai, – taria kimiu balsu.

– Ačiū, – nusišypsau. – Kad jau susitikom neoficialioj aplinkoj, gal pereikim prie „tu“?

Tu taip pat atrodai velniškai gerai –   pagalvoju, sunkiai tramdydama jaudulį. Tie marškiniai paryškina raumenis, kuriuos suformuoti, lažinuosi, prireikė daugybės valandų sporto salėje. Visada jaučiau silpnybę išraiškingiems vyrams. Svajingai sumosuoju blakstienomis. Jis jau žiojasi atsakyti, tačiau lyg iš po žemių išdygusi padavėja sveikindamasi tiesia mums meniu. Kelias akimirkas tarp mūsų pakimba tyla. Girdėti tik greta esančių vaikų klegesys ir šiugždančių lapų garsas.

– Gal jau išsirinkot? – vėl prisistato jaunutė padavėja su bloknotu ir tušinuku rankoje.

Piemenė kokia, garantuoju, tik vakar baigė mokyklą, o jau seiliojasi, bežiūrėdama į Jorį. – nudilginu žvilgsniu konkurentę, tačiau nutaisau mandagų toną:

– Taip, man, prašau, kapučino kavos ir obuolių pyrago su ledais, – išgirstu savo žodžius. Vika, gal visai išprotėjai? Žiaumosi dabar tą pyragą prie tokio gražuolio, o dar jei suknelę apsidrėbsi… – proto balsas pasibaisėjęs išpučia akis, bet jau vėlu trauktis.

– Man to paties, ko ir damai, – tarsteli Joris ir atiduoda meniu padavėjai. Oho, kokios manieros. Nepamenu, kada kas nors mane pavadino dama. O ir kėdę prieš tai pristūmė, net trupinius nubraukė, kad tik man sėdėti būtų patogiau. Mano skruostai vėl sužydi raudonai ir aš pakeliu akis į odontologą.

Joris

Velnias, kokia ji graži. Aukšta, esam beveik to paties ūgio. Dievinu laibas dailiosios lyties atstoves. Kol varto meniu, slapta tyrinėju jos veidą: putnias lūpas, ryškius skruostikaulius ir nuostabios spalvos akis. Tos akys man tokios artimos, tiek kartų į mane žvelgė anksčiau… – nejučia praskrieja mintis. Nepaklusni sruogelė užkrenta jai ant veido ir man, kaip filmų herojui, kyla nevalingas noras ją užkišti už ausies. Nepraslydo pro mano akis ir jos gundanti figūra. Taip sėdėdamas, galiu grožėtis jos privalumais, pūpsančiais iš po gana atviros suknelės iškirptės. Turiu giliai įkvėpti, kad suvaldyčiau bėgėdiškas mintis. Ši moteris keistai mane veikia, jaučiu dilgčiojimą delnuose ir vis noriu ją paliesti.

– Kuo užsiimat, tai yra, užsiimi gyvenime? – išspaudžiu turbūt banaliausią klausimą.

– Aš – fotografė, turiu savo studiją, bet daugiausia dirbu vestuvių srityje.

– Oho, koks įdomus darbas! – tiesą pasakius, nustembu. Nors, gerai įsižiūrėjus,  matyti, kad Viktorija  – meniška asmenybė. Jos – rankinė  su spalvotais kutais, o dar tie keistai žavūs keraminiai auskarai…

– Visada svajojau sustabdyti ir išsaugoti gražiausias žmonių akimirkas, – jos balsas sušvelnėja, o akys sužimba.

– Žinai, man kaip tik reikėtų kelių profesionalių nuotraukų, na, klinikos internetiniam puslapiui, – bandau aiškinti, bet ji tik energingai sulinksi ir pradeda kažko ieškoti rankinėje.

– Štai, mano vizitinė, paskambink ir susitarsim dėl laiko.

Paimu man ištiestą glotnios tekstūros kortelę auksinėmis raidėmis „Photo by Viktorija“, kurioje parašytas telefono numeris ir studijos adresas. Šitą reikės įsidėmėti.

Viktorija

Kavinė trumpam ištuštėjo, liko tik meiliai besiglaustanti porelė ir mergina,  kalbanti telefonu. Joris užsiminė norintis fotosesijos, tad nesupratau, ar jis rimtai, ar tik mandagiai pasidomėjo mano veikla. Kol jis varto mano vizitinę, atkeliauja mūsų užsakymas. Padavėja pastato prieš mus didelius puodelius su kapučino kava ir kiekvienam po nuostabiai kvepiantį pyrago gabalėlį su jau pradėjusiais tirpti ledais. Nieko nelaukusi pakabinu šaukštelį deserto ir mikliai įsidedu į burną. Mmmm… kaip skanu. Iš malonumo net sumurkiu. Ir pajuntu svilinantį Jorio žvilgsnį.

– O tu nevalgysi? –  mosteliu šaukšteliu link jo dar nepaliesto pyrago.

– Dabar norėčiau paragauti kai ko kito… – ištaria žodžius lėtai ir jo žvilgsnis apsistoja ties mano ledais išteptomis lūpomis. Po šimts pypkių!  Ką jis ką tik  pasakė? Nejučia užspringstu dėl tokios dviprasmybės ir, net nepagalvojusi, kilsteliu dar garuojantį puodelį. Suprantu padariusi klaidą tik tuomet, kai nutvilko deginantis skausmas. Mano akys išsiplečia ir aš, riebiai nusikeikusi, prisidengiu burną delnu. O taip, tikra dama, nieko neprikiši.

– Tau viskas gerai? – kilstelėjęs nuo kėdės, Joris siekia mano rankos. – Prašau, atneškit vandens su ledu, – kreipiasi į greta stalelį valančią ir kaip cukrus tirpstančią padavėją. – Ar labai nusideginai? Parodyk. Nagi, išsižiok, – nebyliai papurtau galvą. – Viktorija, juk aš – gydytojas, be to, jau mačiau tavo burną, – šelmiškai šypteli.

Atskubėjusi  mergina ištiesia man didelę stiklinę negazuoto vandens. Bekeliant prie burnos gaivinantį skystį, suskimbčioja ledukai.

– Kaip tu? – susirūpinimas jo akyse atrodo nuoširdus.

– Jau geriau, – atsakau kuo linksmesniu balsu ir pastebiu, jog kavinės lankytojai žvilgčioja į mane.

Gurkštelėjusi dar šiek tiek vėsinančio skysčio, bandau nenumirti iš gėdos, kurią ką tik patyriau. Nerangumas –  mano priešas numeris vienas.