5 dalis

Noriu

– Ūlėna… Girdi mane? – tylą nutraukė iš telefono sklindantis Artūro balsas.

Pirmą kartą gyvenime išsigandau. Labai išsigandau. Nesupratau  kokiu būdu Artūras gavo mano telefono numerį. Davė Rasa? Arba, pats rado, nes užsimanė patikrinti Rasos telefoną ir perskaitė mūsų susirašinėjimą? Kas nutiko?

– .. Girdžiu girdžiu, čia Ūlėna kalba, – nurijusi baimę prabilau.

– Taip jau daug geriau, – tarė užburiantis vyriškas balsas. Skambėjo taip, lyg būtų man nusišypsojęs kitapus telefono ragelio. – Norėjau pasakyti, kad skiriuosi su Rasa. Tu juk pati matei, kad ji šiek tiek psichinė, ar ne?

Pora sekundžių tylos. Jis laukia mano atsakymo? Man kažką sakyti?

– .. Galbūt galbūt… Labai, matyt, jus myli.

– Tave myli, sakyk, tave, o ne jūs… – taip švelniai tarė, kad man net rankų plaukeliai pasišiaušė. – Nesu jau toks senis… Geriau papasakok apie save, Ūlėna, ir pamirškim tą, kurios vardo nenoriu minėti. Kiek tau metų?

– .. 26 metai rugsėjį, – atsakiau trumpai pamąsčiusi. Žinojau savo metus, bet tokiam jo klausimui nebuvau pasiruošusi.

– Rugsėjis? Galėsim keliauti į Nicą rugsėjį, turėsiu mažiau darbo, todėl bus proga tinkamai atšvęsti tavo gimtadienį. Aš dar ir savo gimtadienį paminėsiu, buvo gegužės mėnesį, bet per tą psichinę, žinai, nesinorėjo nei švęsti.

Tai dabar man reikia kažką atsakyti? Nežinojau kaip elgtis ir ką daryti toliau. Jo balsas taip maloniai skambėjo! Net ir tos frazės apie žmoną neatrodė tokios blogos, kai kalbėjo jis.

– Ūlėna… Ūlėna… Ką man su tavimi daryti? Girdžiu, kad nelabai nori su manimi bendrauti, nors feisbuke prašeisi manęs pagalbos… Tai gal dabar pasakysi, kas nutiko?

– .. Prašiau… gal… – ką man jam atsakyti? Man atrodo, kad jis flirtuoja (?) su manimi, o aš visiškai nežinau ką daryti šioje situacijoje.

– Girdžiu, kad tau labai sunku šiandien kalbėti. Nekankinsiu daugiau, iš karto pereikim prie to, dėl ko tau skambinu. Tai kaip jau ir supratai, manyčiau, skiriuosi su Rasa. Ta ragana man tik gyvenimą gadina. Aš noriu dabar tavęs, supranti? Šeštadienį einame į „Stiklius“. Septintą tavęs atvažiuosiu pasiimti.

Vėl tyla. O Dieve, ar man kažką jam dar pasakyti? Ką aš turėčiau jam pasakyti? Ta tyla jau darėsi kiek nemaloni, būčiau ją mielai ir pati nutraukusi, bet pajutau kaip iš tos įtampos sustojo širdis. Kūnas nutirpo ir laukė ką vėl pasakys Artūras.

– Tinka? – įsakmiai, bet kartu taip seksualiai manęs paklausė.

– .. Tinka?

– Puiku, iki pasimatymo, Ūlėna, – atsisveikino ir numetė ragelį.

Nelabai supratau kas ką tik nutiko. Aš ir Artūras… Mes einame į pasimatymą? Taip viskas paprastai ir buvo nuspręsta? Nors pala, jis tiesiog pasakė faktą, kad manęs atvažiuos pasiimti šeštadienį, septintą. Tai man dabar nevažiuoti į kaimą?

Beje, kaip jis gavo mano telefono numerį? Ir mano adreso jis nepaprašė… Kaip jis mane ras?

Nusprendžiau parvažiuoti pas mamą sekmadienį. Nebuvau tikra ar šeštadienį tikrai eisiu į pasimatymą su Artūru, todėl norėjau su kažkuo dar pasikalbėti. Nors praėjo tik valanda po mūsų pokalbio, aš vis dar negaliu atsigauti. Artūras pasirodė toks… tvirtas. Jis man ne pasiūlė, bet pasakė, kad šeštadienį mes susitinkam. Gal man reikėjo sakyti jam „Atsiprašau, bet ne“? Ar galiu jam dabar parašyti, kad turiu kitų reikalų ir šeštadienį nesusitinkam?

Nežinojau kaip elgtis toliau. Parašiau Inesai ir pasiūliau trečią susitikti kavos centre.

Inesa manęs laukė sutartoje vietoje. Šypsojosi, kas buvo jai nebūdinga. Ji šiaip yra linksmas žmogus, tačiau pastaruosius metus pradėjo labai nesutarti su Kasparu, dėl to dažniau atrodydavo, kad ji liūdnu veidu žiūri kažkur į tolį ir galvoja.

Užsisakėme abi po kapučino ir atsisėdome į atokiausią kavinės kampelį.

• – Aš labai noriu tau pasipasakoti. Tik iš karto prašau, nebark manęs iš karto, gerai? – vos tik atsisėdus įspėjau Inesą.- Bus sunku, bet pabandysiu, – demonstratyviai atsiduso.

Sukaupiau drąsą ir papasakojau jai viską. Apie naktį po diplomų įteikimų, įrašą feisbuke ir keistą pokalbį vidury nakties su Rasa. Net parodžiau Artūro nuotrauką ir pasakiau, kad jis mane pakvietė į pasimatymą. Važiuosim į „Stiklius“, privažiuos manęs septintą.

– Spėju, viskas ten bus taip prabangiai, o aš turbūt neturėsiu ką apsirengti… Kaip galvoji, eiti man ar neiti? – savo ilgą monologą užbaigiau klausimu.

Inesa giliai įkvėpė ir iškvėpė.

– Ūla… Man taip sunku nesikeikti… Bet pabandysiu… – nutilo ir atsigėrusi pravėsusio kapučino, vėl prabilo. – O tu rūta žalioji, įkrėsk šitai vištai proto!! Ūlėna, baik malti šūdą, gerai? Nes užknisi, tikrai labai užknisi!

– .. Kaip užknisu? Aš tik norėjau paklausti ir … – nustebau, nes tikėjausi kiek kitokios reakcijos.

– Šitaip užknisi. Du mėnesius žliumbei, kad paliko Šarūnas ir tau dabar depresija. O ką dabar darai? Su kažkokiais seniais prasidedi… Vyrų viliotoja! Jis juk vedęs! – piktai atkirto Inesa.

Akyse kaupėsi ašaros. Labai nuliūdino Inesa. Tikėjausi kitokios jos reakcijos. Suprantu, kad pastaruosius mėnesius buvau tikrai lyg nesava, bet tikėjausi kiek kitokios reakcijos.

– Ūlėna, suprask, esi geras žmogus, bet į tokį briedą įlįst… Nežinau nežinau… Ar tau tikrai to reikia? – paklausė ir gurkštelėjo kapučino.

– Aš ir pati nežinau, ko man reikia… – atsakiau nuleidusi galvą.

Buvo net šiek tiek gėda. Labai norėjau pamatyti Artūrą, bet Inesa buvo teisi. Turbūt. Man reikia atsiriboti nuo šitos istorijos, nes čia kažkas atrodo ne taip.