Gera ar bloga ragana?

– Ar tu esi vyriausioji šios kontoros ragana?

Žemas balsas netikėtai atsklido nuo studijos tarpdurio ir Vėjūnė krūptelėjo. Išsiskirsčius gausiai paskutinės septintos valandos paskaitos auditorijai, duris ji nerūpestingai buvo palikusi neužrakintas, o dabar nusisukusi tvarkėsi klausytojoms demonstruotas žoleles, tepalus ir kristalus. Paskaita praėjo smagiai, kaip gi kitaip! Juk buvo susirinkusios vien raganos, linksmas ratelis, suvokiantis, kad einant į draugiją būtina ne tik apsirengti pagal progą, susišukuoti plaukus ar nusivalyti batus, bet ir susitvarkyti savo energetiką, kad aplinkiniams ji būtų maloni. Kol vienos mokėsi, kitos pasikartojo, kaip gaminti tam tikro poveikio arbatą, gydomąsias emulsijas ir kaip visa tai sustiprinti kristalų energija, visos drauge gyvai tarškėjo apie praėjusios pilnaties ritualą. Visos dalyvavo skirtingose šalyse vykusiose šventėse, visos kupinos įspūdžių, o Brigita, pašėlusi keturiasdešimtmetė ilgais vilnijančiais plaukais, dar patyrė ir romantišką nuotykį, apie kurį dabar taip svajingai pasakojo, kad oras studijoje ėmė alsuoti rausvomis salsvomis energijos bangelėmis, sklindančiomis nuo visų susirinkusių moterų.

Nieko keisto, kad Vėjūnė pamiršo užrakinti parduotuvės duris, nors jau buvo beveik pusė vienuoliktos vakaro ir gatvė Užupio rajone, kurioje daugiausia įsikūrę suvenyrų ir lino drabužių parduotuvės, mažos dailės kūrinių galerijos ir juvelyrų dirbtuvės, kepyklėlė ir firminė sūrio parduotuvė, jau buvo visai ištuštėjusi ir tyli. Niekada ir neskubėdavo tų durų rakinti, nors Deira, jos pagalbininkė, nuolat dėl to priekaištaudavo. Juk studija, kurioje vykdavo užsiėmimai, – galinis kambarys, kad pasiektum ją, pirmiausiai iš gatvės patenki į nedidelę parduotuvę. Toks jau tas marketingas – visi studijoje vykstančių paskaitų ir seminarų lankytojai praeina pro Vėjūnės suruoštas prekes – kvapnias žvakes, kruopščiai surinktas arbatas, iš viso pasaulio suvežtus kristalus, statulėles, amuletus, papuošalus, išmargintus runomis ir paslaptingais ženklais, ilgas sukneles ir apsiaustus, pageidaujamą nuotaiką sukeliančius namų aromatus, tepalus, muilus, šampūnus ir kitas magišką poveikį turinčias prekes.

Vėjūnė buvo likusi viena studijoje ir parduotuvėje, ir, greičiausiai, visos gatvelės pastatuose jau nė gyvos dvasios. Šiais laikais net sargai patalpų nesaugojo, juos pakeitė raudonai mirksinčios signalizacijos lemputės, kurios nepraranda budrumo per visą naktį, jų nesuima snaudulys. Tvarkydama studiją, parduotuvę Vėjūnė buvo palikusi be priežiūros, tačiau ko baimintis raganai? Nuo vagišių ir pikta lemiančių lankytojų ji buvo apsisaugojusi ritualais. Labai paprastais – tiesiog vagims net nekildavo mintis užeiti į jos parduotuvę. Aišku, stipresnio raganiaus jos menkutės gudrybės nesutrikdytų, tačiau tokio juo labiau nesustabdytų spyna.

Vėjūnė neatsisuko į lankytoją, taip netikėtai išdygusį studijos tarpduryje, tik kilstelėjusi galvą pažvelgė į tamsų langą. Vidiniame kieme jau visai tamsu, blausiai gelsvoje žibintų šviesoje vėsaus apie artėjantį rudenį primenančio vėjo gūsiai vaikėsi po šaligatvį mažus dulkių ir žemių sūkurius ir vieną kitą šiukšlę. Lango atspindyje ji matė ir vyro siluetą. Jis stovėjo plačiais pečiais atsirėmęs į durų rėmą, apsirengęs  juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiais džinsais. Veido lange Vėja gerai neįžiūrėjo, tik nugara jautė įdėmų vertinantį primerktų akių žvilgsnį.

Bandydama susikaupti ir įvertinti situaciją ji ramiai sudėjo stiklinius aliejaus buteliukus ir lininius maišelius į didelę pintą dėžę ir tik tada atsisuko. Pastovėjo keletą ilgų sekundžių bandydama perprasti atėjūną. Gana aukštas, lieknas, tačiau raumeningas – jame jautėsi griežtai kontroliuojama jėga ir energija. Vėjūnė net neabejojo, kad prireikus jis judėtų greitai, kaip kobra, pultų nuožmiai ir nesustabdomai. Įspūdį sustiprino visą dešinę ranką išmarginusios tatuiruotės, kraštelis vieno  piešinio tęsėsi iki pat tvirto kaklo. Trumpi juodi plaukai, veidas griežtas, vyriškas, be jokio švelnumo. Tamsūs antakiai, juodos skvarbios akys, nosis su kuprele, putlokos, tačiau griežtai suspaustos lūpos, raukšlė apie lūpas ir tarp antakių, tamsiai įdegusi veido oda nugairinta vėjo. Kampuota žandikaulio linija su juodais šeriais, kurie greičiausiai atsirado vos per dieną. Nelietuviški bruožai, nors kalbėjo lietuviškai.

Jis kantriai laukė, veidas neišdavė jokių emocijų.

– Kas tu toks? – paklausė Vėjūnė. Ji vis dar neįveikė nuostabos, kai suprato, jog visiškai jo „nemato“. Juk ji galėjo pasakyti, ar kas nors šiuo metu yra bet kuriame šios gatvelės pastate. Jautė visus darbuotojus išeinant iš kaimyninių patalpų taip pat aiškiai, kaip matė išeinant savo raganų būrelį po paskaitos. Jai nereikėjo skambučio virš durų, kad žinotų, jog kažkas atėjo į parduotuvę. Tačiau ji nejautė, kada atėjo šis vyras. Jis judėjo nepastebimai ir Vėjūnę tai baugino. Koks neįprastas jausmas.

– Aš – tavo naujasis kaimynas, – vyras mostelėjo į sieną kairėje. Jo lietuvių kalba buvo nepriekaištinga, gal tik su lengvu akcentu, išduodančiu ispanišką kilmę. – Nusipirkau gretimas patalpas, ketinu įrengti ten parduotuvę. Atėjau susipažinti ir įspėti, jog ateinantį mėnesį mes truputį triukšmausim, nes reikės suremontuoti ir paruošti patalpas.

Jis atsitiesė nuo durų staktos ir priėjo prie Vėjūnės lėtai, lyg nenorėdamas išgąsdinti. Veikiausiai žinojo, jog kelia jai baimę. Ištiesė jai ranką ir nusišypsojo baltadante šypsena.

– Gemaris Moreras.

Vėjūnė paspaudė jam ranką, pamiršusi, jog klausimu „kas tu toks?“ ji klausė visai ne vardo. Jo stipri energetika ir tai, kad jis slėpė, kokiam pasauliui priklauso, kėlė daug klausimų. Tačiau delnas buvo šiltas, stiprus ir ji žiūrėjo į juodas degančias akis lyg užhipnotizuota. Vėjūnė buvo aukšta moteris ir labai retai jai reikėdavo kilstelėti galvą, kad pažvelgtų kam nors į akis, kaip dabar. Jo veidas, nors ir nebuvo saldainiškai gražus, tačiau neabejotinai pats seksualiausias, kokį ji buvo mačiusi. Ji įkvėpė jo kvapo ir pajuto kaip kaista skruostai, atgyja moteriškas noras lėtai sumirksėti blakstienomis, pasitaisyti plaukus, o gal net sukikenti.

Laimei, ji niekada nekikeno.

– Vėjūnė Paukštė, – jos balsas buvo šiek tiek duslesnis, nei įprastai. Tačiau ji stengėsi ramiai reaguoti į staiga plykstelėjusią trauką, kuri, sprendžiant iš nuostabos juodose akyse, nudegino juos abu taip, kad jie pamiršo paleist rankas. Sena gera kūniška trauka tarp vyro ir moters – tas jausmas lyg jaunystės eliksyras prateka gyslomis, Vėjūnė pasimėgaus jausmu, tačiau vyrą pasistengs pažinti. Kol kas jis tikrai pasitikėjimo nekėlė, greičiau daugybę klausimų. – Gerai kalbi lietuviškai, Gemari Morerai.

– Mano mama – lietuvė, o tėvas ispanas, – ramiai paaiškino Gemaris. – Nuo gimimo daug laiko praleidau ir vienoje, ir kitoje šalyje.

Kalbėdamas jis nejučia švelniai nykščiu glostė jautrią jos riešų odą. Stojo tyla, tačiau jie buvo pernelyg užsiėmę vienas kitu, kad tai pastebėtų.

Staiga pasigirdo tylus grumėjimas ir išblaškė akimirkos kerus. Vėjūnė ne iš karto susivokė, kad gurgia jos pilvas.

„Pačiu laiku“ blankiai pagalvojo mergina. Atsargiai ištraukė savo ranką iš Gemario delno ir nusisuko prie stalo, kad sutvarkytų likusias priemones ir atgautų savitvardą.

– Visą dieną vyko paskaitos ir užsiėmimai, neturėjau kada pavalgyti, – praktiškai paaiškino, tvarkingai kraudama kristalus į specialią dėžutę su atskirais stalčiukais kiekvienam akmeniui. Sukrovusi užbėrė kiekvieną jų druska. Šiandien jie daug dirbo, juto daug rankų, sugėrė daug susimaišiusios energijos ir minčių. Prireiks kelių naktų, kad išsivalytų. Tačiau ji surinko ne visus kristalus. Penkis kumščio dydžio skirtingų spalvų ir formų akmenis ji lyg tvarkydama sudėjo į nedidelį ratuką. Tai buvo akmenys, skirti apsaugai. Šis vyras ją keistai veikia ir jai prireiks pastiprinimo.

– Pavakarieniauk su manimi, – iš karto pasiūlė Gemaris. Viliojantis pasiūlymas, jai buvo labai smalsu, kas jis toks, tačiau ji jautėsi pavargusi, ir šiuo metu turinti per mažai jėgų bendrauti su vyru, kuris išdygo lyg kipšas iš po žemių ir akivaizdžiai kažką slepia. Kuris ir traukia, ir baugina. – Juk šiaip ar taip turime daug ką aptarti. Pavyzdžiui, kuriomis valandomis elektrinių grąžtų garsas itin nepageidaujamas.

Tai tiesa. Jei jie ims gręžti per meditacijos seansus, gerai nebus. Įprastai dėl to nesijaudintų – juk lengvai galėjo uždėti energinę garso izoliaciją ar net atimti darbininkams norą triukšmauti būtent tą valandą. Tačiau jautė, jog su Gemariu Moreru tai nepavyks. Jei jis norės jai trukdyti, bus sunku jį sustabdyti. Vis dar abejodama paklausė:

– Kodėl taip keistai mane pavadinai – vyriausiąja šios kontoros ragana?

Gemaris šyptelėjo vienu lūpų kampučiu.

– Taip man tave pristatė ponas Gailius, iš kurio aš ir nusipirkau tas patalpas savo sporto ir žygio reikmenų parduotuvei.

Ponas Gailius, penkiasdešimtmetis nedidelio ūgio raudonų apvalių skruostų gero būdo vyriškis, dažnai ateidavo pas Vėjūnę į jos „Tekančio Mėnulio“ parduotuvę paplepėti. Gailiaus keramikos dirbinių studija užėmė pusę vienaaukščio namo, kuriame buvo Vėjūnės studija. Jos buvęs kaimynas labai mėgo pašnekesius, išklausinėdavo apie kiekvieną prekę parduotuvėje, gana rimtai, kaip žmogus, priimdamas kalbas apie stebuklingą daiktų ir minčių poveikį. Poną Gailių žavėjo mintis, kad jis bendrauja su tikra ragana ir jis girdavosi tuo visiems, kas netingėdavo klausytis. Jo dėka, į Vėjūnės studiją plūdo būriai keistų ir problemiškų lankytojų, tačiau atėjo ir vienas kitas, vėliau tapęs jos draugu. Vėjūnė kilstelėjo antakius.

– Jis tikrai taip ir pasakė?

– Tik su daug daugiau žodžių. Jis primygtinai rekomendavo su tavimi susidraugauti, jei noriu, kad mano verslas sektųsi. Kaip pavyzdį rodė save, juk patalpas pardavė, nes jo parduotuvė smarkiai plečiasi. Jis buvo visiškai užtikrintas savo sėkme, sakė, kad jam davei užkerėtą žvakę ir išmokei stebuklingo ritualo ir dabar jam tiesiog negali nesisekti.

– Kol jis bus visiškai užtikrintas savo sėkme, jam tiesiog negali nesisekti, – sumurmėjo Vėjūnė.

– Vadinasi, tai tiesa – davei jam užkerėtą žvakę ir išmokei atlikti ritualą? – ramiai paklausė Gemaris, nors jo balse Vėjūnė išgirdo ne tokių malonių jausmų atspalvį. Kas tai buvo – smerkimas? Panieka? Kas jis manosi sau esąs?

Vėjūnė nusišypsojo viliojančia šypsena žmogaus, kuris nori parduoti.

– Taip, viskas buvo taip, kaip ponas Gailius sakė. Ar todėl tu čia atėjai – nori magiškos pagalbos savo verslui?

– Mano verslui sekasi puikiai, ačiū, – Gemaris vėl priėjo arčiau. – Tačiau galėtum man padėti kitu klausimu.

Vėjūnė primerkė ilgas juodas blakstienas, beveik paslėpdama savo sidabriškai pilkas akis ir lėtai nužvelgė vyrą nuo galvos iki kojų.

– Leisk atspėsiu, mielasis, – tau reikia meilės gėrimo? Tokio, kuris suteiktų jėgų? Ar tokio, kuris apsuktų merginai galvą?

Akimirksnį vyro veide pasirodė nuostaba ir vyriškas pyktis, tačiau greitai jo akys sužibo. Jis suprato, kad juodaplaukė jį provokuoja ir erzina. Tikrai galėjo atsilyginti tuo pačiu.

– Matai mane kiaurai, – vyptelėjo vienu lūpų kampučiu. – Taip, man reikia gėrimo, kuris apsuktų merginai galvą.

– Ir ką gi tokio ji turėtų padaryti, kad be gėrimo negali įkalbėti? – Vėja dar kartą perliejo vyrą akimis. Neblogas vyriškos rūšies egzempliorius, nusprendė. Akivaizdu, kad jam nekyla sunkumų bendraujant su dailiosios lyties atstovėmis. Tačiau buvo visai smagu pasierzinti.

Vyras atrodė patenkintas, kad ji negali atplėšti nuo jo akių. Palinko dar arčiau, jų kaktos beveik lietėsi. Jis atrodė lyg sąmokslininkas, ketinantis patikėti šokiruojančią gėdingą paslaptį.

– Ji turėtų padaryti viską, ko aš paprašysiu. Ar gali suruošti tokį gėrimą?

– Galiu, – Vėjūnė spoksojo į jo lūpas. Jeigu ji kilstelėtų veidą, jų lūpos susiliestų.

– Tai suruošk… ir pati jį išgerk.

– Ko iš manęs nori? – sušnabždėjo Vėjūnė.

– Pavakarieniauk su manimi. – Gemaris atsitraukė nuo jos, lyg nenorėdamas pernelyg skubinti įvykių, paėmė vieną iš apsaugos kristalų nuo stalo, taip išardydamas ratą ir smalsiai jį apžiūrėjo.

– Tačiau jo smalsumas neapdūmė Vėjūnei akių. Jis tiksliai žinojo, ką reiškia tas kristalų ratas ant stalo ir neatsitiktinai jo rankose būtent stipriausias jos apsauginis kristalas – buvo 7000 metų senumo akmuo iš Didžiosios Deivės šventyklos prie Dunojaus. Gemaris tarsi įspėjo ją, kad jos magija jo neveikia.

– Tik tiek?

– O per vakarienę galėsi man papasakoti, ar tu esi gera ragana, – jis padarė reikšmingą pauzę. – ar bloga ragana.

– Šitai turėsi pats išsiaiškinti, – nusišypsojo Vėjūnė.

– Būtinai taip ir padarysiu, – šį pažadą buvo galima palaikyti flirtu… jei jis nebūtų ištartas kaip įspėjimas.

 

 

 

 

 

 

4 mintys apie „Gera ar bloga ragana?“

    1. Ačiū, Inga☺️ Dėl tęsinio – raganos užgaidžios, todėl man sunku ką nors žadėti. Juolab, tokia prisidirbusi ragana kaip Vėjūnė. Bet aš tikiuosi, kad ir ji papasakos savo istoriją🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *