4 dalis

Urtė. Pirštinės.

Nuo pačio ryto išsimaudau, išsitepu kūną levandų kvapo kremu ir susitvarkau plaukus. Kas sakė, kad ligoninėje turi atrodyti bele kaip? Mintyse kartoju kalbą apie ausinukus ir apie tai, kad jis, gydytojas Henrikas pasielgė su manimi labai neprofesionaliai.

Aš jaudinuosi ir atrodo, kad mano opa vėl padidėja. Vaikštau palatoje palei langą, žiūriu į tolį, bandau nusiraminti. Savo malimusi užknisu Kristiną, nors ji man nieko nesako, aš jaučiu. Niekaip negaliu apsispręsti, kaip viską pradėti: pasisveikinti ir tada viską išrėžti, o gal geriau užsipult iškart? Būsiu griežta ir kovosiu už save, tegul negalvoja, kad aš iš tų, kuri pamatė jį ir ištižo.

Bet kurią sekundę jis gali įeiti. Mano spaudimas kyla kaip ant mielių, tik niekaip nesuprantu nuo ko: nuo to, kad širstu dėl jo vakarykščio elgesio, ar dėlto, kad nekenčiu savęs, nes suvešėjo mano Stokholmo sindromas ir aš… jo pasiilgau! Ką sapnavau šiąnakt, baisu ir prisiminti. Sapnas buvo toks tikroviškas ir toks… nepadorus. Tad stengiuosi jį kuo greičiau ištrinti iš savo kietojo disko, bet vos užmerkiu akis, matau jo nuogus raumeningus sėdmenis ir kaip daktariškais pirštais jis braukia per mano sužadintą krūtį. Mane perlieja karštis. Išsitrink!

Staiga už nugaros prasiveria durys. Tyliai meldžiu Dievo, kad jis ateitų ne vienas, o su mano mylimais rezidentais, su kuriais buvo pirmą dieną. Vis būtų drąsiau. Bet deja, greitai supratau – jis ir vėl vienas. Po to karto, kai pagyriau rezidentą, daugiau jaunieji specialistai nebekelia kojos į mūsų palatą, nors koridoriuje pastoviai šmėžuoja. Įdomu kodėl? Ponas gydytojas sprogo iš pavydo ir nebeleidžia gerų būsimų gydytojų į mūsų palatą, o gal mes su Kristina turim baisiai nuobodžias, jų nedominančias diagnozes?

Išgirstu žemą balsą ir visa sustabarėju. Mano nugara užsidega nuo jo žvilgsnio ir užplūdęs kraujas pagyvina mano veido odą. Suprantu iš kart – visos mano repeticijos nuėjo veltui: nesugebėsiu rišliai ištarti nė žodžio. Amen. Atsisuku, suburbu pasisveikinimą, bet jis į mane net nežiūri. Puiku!

Jis kaip visada pirma prieina prie puikiai nusiteikusios katytės Kristinos, o aš atsakingai ruošiuosi artėjančiai apžiūrai: atsigulu į lovą, greit surišu plaukus į uodegą ir jokių ausinukų! Ūmai išsigąstu, pašoku nuo lovos ir užmetu akį į palangę – juk voko su Rubenso paveikslu nepaslėpiau! Bet iškart atsipalaiduoju: tarp išmėtytų žurnalų, popierinių gulbių ir sausainių pakelių jo nesimato. Palaiminga griūvu atgal į lovą. Dievas yra! Mes vakar su Kristina tiek prisikuitėm ant palangės berašydamos laiškus, kad dabar ten ir meška galvą nusisuktų.

Mano naktinio sapno herojus atsitraukia nuo palatos draugės ir rūškanu veideliu ima žingsniuoti manęs link. O, Dieve!… Ne!… Kristina šelmiškai pamerkia man akį ir išsišiepusi išeina iš palatos! Aš jai noriu šaukti: „Sustok, nepalik manęs vienos su juo!“, bet neišdrįstu ir jaučiu kaip širdis ima daužytis.

Ir kodėl aš papasakojau jai apie savo sapną?! Tau atsirūgs, brangioji, už tokį pokštą. Oi, atsirūgs…

Man darosi nejauku su juo dviese. Palata staiga tampa tokia mažytė, kad rodos tuoj susitrauks iki spintos dydžio. Tuoj mirsiu nuo įtampos.

Gydytojas Henrikas dar kartą pasisveikina su manimi ir maloniai pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Nustembu. Išsitiesiu lovoje, bandydama atspėti, ar nepasigirdo jo malonus balso tembras ir vengdama akių kontakto atsakau, kad man viskas gerai. Mėginu nusiraminti ir kelis kartus giliai įkvepiu.

– Nebejaučiate skausmo skrandžio srityje? – rūpestingai klausia.

– Ne, gal tik kartais ir tai tik vos vos.

– Kaip su tuštinimusi? Išmatos ne juodos? – jo ramus žemas tonas mane ima kaitinti mano kraują, bet stengiuosi nuvyti tas nesveikas mintis.

– Ne, normalios spalvos.

– Apžiūrėsiu jus prieš išrašant, – tyliai taria ir jaučiu kaip ima kilti mano pulsas.

Gydytojas Henrikas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir stabteli. Spokso į jas, varto rankoje. O, ne! Taip negali būti. Tik nesvarstyk, prašau, ar apsimauti pirštines, ar išsaugoti gamtą. Esi gydytojas ir turi laikytis visų higienos reikalavimų! Maukis pirštines, jei nenori, kad pacientė patirtų orgazmą apžiūros metu!

Jis vis dar vartalioja pirštines tarp pirštų ir mane apima silpnumas. Prašau, maldauju, užsimauk tas prakeiktas pirštines!

Jis išgirsta mano mintis ir lėtai ima temptis jas ant ilgų savo pirštų. Tas gumos garsas man primena prezervatyvo išėjimo į malonumų gyvenimą ceremoniją ir susigėstų nuo savo minčių. Gydytojas pasilenkia prie manęs ir aš nesąmoningai giliai įkvepiu jo vyriško odos, tabako ir bergamotės aromato mišinio. Ūmai užsinoriu prisiglausti prie jo ir sugerti į save visą jo kvapą… Aš tikrai nenormali. Neturėčiau taip reaguoti į mane gydantį gydytoją.

Jis pirštais švelniai pakelia abiejų akių vokus ir įdėmiai stebi mano akių obuolius, paprašydamas pasukinėti akis į šalis.

– Akys gražios, neturiu prie ko prikibti, – rimtai ištaria ir toliau klausinėja apie mano savijautą.

Ką jis turėjo galvoje „akys gražios“?

Jis šiandien man atidus ir švelnus, koks kad visada būna Kristinai. Gal jis bijodavo pasirodyti dėmesingas man, kad Kristinai nekiltų kokių nors įtartinų minčių? O kai jos nėra, jis gali būti savimi? Man staiga pasidaro taip gėda, dėl to laiško, kurį jam parašiau, tiksliau nupiešiau ir nesvarbu, kad jo neperdaviau, bet vis tiek jaučiausi bjauriai. Kaip greitai padariau neteisingas išvadas apie gerą žmogų.

– Gal galit pasikelti palaidinę? – dusliai paklausia. – Noriu apžiūrėti jūsų pilvą, – sukužda ir mano širdis smarkiai suplaka. Jaučiu kaip šiluma užplūsta kūną. Pasikeliu pižamą apnuogindama pilvą ir užsimerkiu. Jaučiu, kaip jo pirštai švelniai ima maigyti mano nuogą pilvą, ieškodami skaudamų taškų, bet niekas neskauda. Kiekvienas prisilietimas lyg palaima. Tik staiga, jis suima už kelnių juosmens ir… švelniai pasmaukia žemyn…

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad – https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA