4 dalis

Vaidotas

Pusę nakties negalėjau užmigti. Nors už lango stūgavo šaltas vėjas, mane lyg vidurvasarį pylė prakaitas. Varčiausi nuo vieno šono ant kito, lyg gulėdamas ne minkštuose pataluose, o ant plikos lentos. Vos sumerkęs pavargusias akis pašokdavau iš neramaus snaudulio. Mane keistai veikia faktas, jog namuose gyvena nepažįstama mergina. Įžūli, nepraustaburnė, su galybe šviesių kasyčių, kurios, spėju, neplautos visą amžinybę. Nors mėlynakė –  simpatiška, jos elgesys mane tiesiog varo iš proto. Advokatas pažadėjo pasikalbėti su Reda ir nutraukti šią absurdišką nuomos sutartį. Tikiuosi, rytoj viskas išsispręs ir aš su malonumu išspirsiu tatuiruotą akiplėšą iš savo namų. Paryčiais nuovargis mane palaužia ir nugrimztu į besapnį miegą.

Ryte mano ausis pasiekia keisti garsai, sklindantys iš virtuvės, tad, užsimetęs chalatą, nuskubu išsiaiškinti, kas vyksta be mano žinios. Sutingstu iš siaubo: ant virtuvinių spintelių styro kiaušinių lukštai, nešvarūs dubenėliai, visur pribarstyta miltų, jais nuklotos net grindys. Ant viryklės čirška keptuvė su blynais. Viso šio chaoso sukūryje, žinoma, sukiojasi mano namus nusiaubusi pabaisa. Ši linksmai metaline šakute braižo keraminį prikaistuvės paviršių, apversdama riebius blynus. Ištiktas stabo piktai suurzgiu:

– Po velnių, kas čia vyksta? – tvirčiau susijuosiu juodo chalato diržą.

– O, Vaidai, labas rytas. Sėsk prie stalo ir griebk lėkštę, iškepiau blynelių, –  šluostydamasi miltuotas rankas į ryškiai raudonos spalvos sarafaną, nusišypso šviesiaplaukė. – Kelis prideginau, kol išsiaiškinau, kaip ši veikia, – mosteli į modernią elektrinę viryklę, kuri gausiai aptaškyta blynų mase.

– Ką tu padarei mano virtuvei? – nustėręs dairausi į nusiaubtą erdvę, permirkusią riebalų kvapu, kurio nesugebės išnaikinti joks oro gaiviklis.

– Pagaminau tau pusryčius. Padėkotum, kad šį mauzoliejų prikėliau gyvenimui. Nuo keptuvės man teko nulupti etiketę su kaina, – dar kartą perbraukdama įkaitusį indą šakute, sučiauška nelaboji ir tas aštrus garsas priverčia mane krūptelti. Nubraukęs nuo kėdės miltus, atsisėdu ir ant stalo pastebiu lipnią raudoną dėmę. Spėju, kad tai – uogienė. Pasimasažuoju smilkinius, kuriuos, jaučiu, tuoj ir vėl pradės skaudėti. Košmaras – ne kitaip.

– Norėsi su braškėm ar šokoladiniu padažu? – kraudama į lėkštę tris storus blynelius, teiraujasi prašalaitė, kažkokiu būdu užėmusi mano namų virtuvę.

– Ačiū, aš neišalkęs, pasidarysiu kavos. 

Nors mieliau pasidaryčiau galą vietoj kavos… Susiraukiu ant grindų pamatęs dar vieną dėmę. Sutvarkyti šitą šiukšlyną prireiks gero pusdienio, nieko sau laisvadienis… Mane net nupurto mintis apie visus tuos lipnius paviršius. Susirandu puodelį, paspaudžiu kavos aparato mygtuką ir, kol lėta srovele bėga gyvybei reikalingas eliksyras, spėju mintyse panaudoti visus žinomus keiksmažodžius. Įdomu, kada paskambins advokatas ir užbaigs visą šią beprotystę? Kendė ar kas ji ten, išėmusi iš šaldytuvo durelių  migdolų pieno pakuotę paslaugiai tiesia man, lyg tą darytų kiekvieną mielą rytą.  Nepatikliai paėmęs pakelį iš jos rankų, šliūkšteliu truputėlį pieno į kavą ir, pamaišęs šaukšteliu, priglaudžiu puodelį prie lūpų. Merginos veide žaidžia valiūkiška šypsena. Kokio galo ji čia šiepiasi lyg hiena, tykanti grobio? Nepatinka man ši prašalaitė, oi, kaip man ji nepatinka… Jaučiuosi susikaustęs savo paties namuose, tad, vietoj to, kad patogiau įsitaisyčiau  pamėgtoje vietoje, tik atsiremiu nugara į spintelę ir dar kartą gurkšteliu kavos. Maloniai nustembu, kokia ji gardi. Reikės visada pirkti šios rūšies pupeles. Nors šis tas gero šį rytą. Šiek tiek pakyla nuotaika, tad, nors ir nepatikliai, tačiau priimu man ištiestą lėkštę su, turiu pripažinti, gardžiai atrodančiais blynais. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau ką nors panašaus. Reda nepasižymėjo kulinariniais gabumais, o ir noro tam neturėjo, tad dažniausiai užsisakydavom veganiško maisto į namus.

– Tikiuosi, juose nėra pieno? – žvilgteliu į merginos veidą ir pastebiu miltuotą skruostą. – Aš netoleruoju laktozės.

– Pieno? Baik tu, nė lašelio, – kreivai nusišypsojusi, galvos linktelėjimu pakviečia sėstis prie dėmėto virtuvės stalo. Įprastai tokioje nešvarioje aplinkoje nesutikčiau pusryčiauti, tačiau ši keistuolė man nepalieka kito pasirinkimo.

– Ko spoksai, valgyk, kol neatšalo, – nieko nelaukusi pasmeigia šakute dailiai apskrudusį blynelį, tad ir aš nedrąsiai paseku jos pavyzdžiu. Paragavęs gardaus kepinio, sekundėlei net pamirštu aplinkui tvyrančią netvarką. Tai bene keisčiausias mano savaitgalis…

Darija

Netoleruoja laktozės. Žinoma, visi snobai netoleruoja laktozės, žaidžia šachmatais ir visada būna teisūs. Paslapčia stebiu su kokiu pasimėgavimu Vaidotas gurkšnoja kavą, neįtardamas, kad šis pagardintas raguotosios pienu ir kemša vieną blynelį po kito. Turiu pripažinti, man paglosto savimeilę, kai jis paprašo pakartoti porciją, tačiau nemenkai suerzina užuomina apie tvarkymąsi. Gal aš jam panaši į kambarinę? Tegul net nefantazuoja, kad blizginsiu jo ąžuolinį parketą.

Kai tylėdami ir keistai varžydamiesi vienas kito papusryčiaujame, Vaidotas nusiveda mane į daiktų saugojimo kambarėlį grūste prigrūstą įvairių valymo priemonių. Buitinės chemijos skyrius „Maximoje“ atrodo varganai, palyginus su Vaidoto atsargomis. Man mandagiai pasiūloma pasirinkti –  šluostyti paviršius ar nuolankiai plauti grindis. Pokštininkas. Prunkšteliu ir, papūtusi lūpas, jau ruošiuos eiti į savo kambarį, kai tvarkos fanatikas užstoja man kelią ir įgrūda į rankas kažkokį purškiklį, vaizduojantį spindinčius baldus.

– Kol aš persirengsiu, gali pradėti nuo virtuvės stalo. Ir prašyčiau nuvalyti kruopščiai, o tada galėsi suplauti indus.

– Galėsiu suplauti? Oho, ačiū, kad leidai! – Nusivaipau, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. – Rimtai manai, kad aš neturiu, ką veikt, tik kuopt tavo butą? – sužaibuoju akimis ir nukreipiu valiklį į Vaidotą, grasindama papurkšti šios chemijos jam tiesiai į veidą.

–  Nebūk mažvaikė. Apvertei virtuvę aukštyn kojom, tai būk maloni ir padėk sutvarkyti.

– Tu kažką painioji. „Maloni“ ir aš – niekaip nesusiję dalykai, – vis dar laikydama purškiklį rankoje, nuseku paskui vyrą į vonios kambarį. Ten rudaakis jau stovi persimetęs rankšluostį per petį ir ramiausiai ketina palįsti po dušu. Ant storo frotinio audinio sidabro spalvos siūlais išdygsniuotas Vaidoto vardas.

– Pastebėjau… – garsiai atsidūsta. – Bent jau pasakyk, kaip į tave kreiptis. Juk nemanai, kad patikėjau, jog tėvai tave pakrikštino Kende?

– O ką? Savo darbščiųjų rankų būrelyje nori išsiuvinėti ir man tokį? – pavartau akis ir galvos mostu parodau į rankšluostį. Vaidotas mano kandžios replikos, regis, net negirdi. Jis garantuotai skautų būrelio vadovas. Tik darbas su krūva spiegiančių vaikų gali užgrūdinti tvirtą it titnagas kantrybę.

– Gal leisi man nusiprausti ir persirengti, Kende? –  primerkia tamsias akis ir tarp antakių susimeta dvi raukšlelės. – Ar stovėsi čia ir stebėsi?

– Norėėėtum! – nutaisau pasibjaurėjusią miną ir, manieringai šnirpštelėjusi, nužygiuoju į virtuvę.

Trumpai apsidairiusi, prieinu išvadą, kad čia tikrai neprošal būtų pasisukioti su grindų šluoste. Gal šiek tiek ir persistengiau vaidindama Beatą Nicholson… Nors blyneliai gavosi tikrai puikūs. Keistas jausmas gaminti vyrui pusryčius, ypač nepažįstamam burbekliui diedukiška ševeliūra. Kirpėją, išdarkiusią jo plaukus, reikėtų pasodinti iki gyvos galvos. Kai rūgščia veido išraiška įlėkė į virtuvę, pro gerai nesusiaustą chalato tarpelį pastebėjau visai neprastus krūtinės raumenis. Kas galėjo pamanyti, kad po tokiom baisom drapanom slepiasi ištreniruotas dvidešimtmečio kūnas? Vaidotas mane maloniai nustebino, atbizendamas plikomis kojomis. Vis dėlto, jis miega be pižaminių kelnių. Vienas taškas jo naudai. Bet su pliusų ir minusų vakaru dar palaukim – pirmiausia reikia nuvalyti šį stalą.