4 dalis

Saulenės viltys

1202 metai, Vilda

Goirų atsikėlimas į mūsų žemes nieko gero nežadėjo. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau Vainius Goira supras, kad esu gyvybės sergėtoja ir sunaikins mano šeimą, todėl nuosekliai ruošiausi blogiausiam scenarijui. Su kiekvienu pilnu mėnuliu atlikdavau apeigas, kurios turėjo sustiprinti mano jėgas. Mama gamino amuletą, kuriame įtalpins gyvybės akmenį: tas amuletas apsaugos gyvybės akmenį iki to laiko, kol bus tinkamas metas jį sunaikinti. Turėjome jį apsaugoti nuo giltinės, demonų ir paties šėtono, nes kitokiu atveju ši trapi siena tarp dviejų pasaulių visiškai sugrius, ir žemę užvaldys tamsiosios jėgos.

Likus savaitei iki tūkstantmečio kometos pasirodymo, sapnavau pranašišką sapną, kuriame regėjau savo mirtį. Žinojau tikslią dieną ir laiką, žinojau, kad mirsiu nuo Goiros rankos. Jis pats velnias, pakilęs į žemę ieškoti gyvybės akmens. Vieną po kito išžudė visus gyvybės sergėtojus, mes likome – paskutiniai. Turėjau bet kokia kaina apsaugoti savo vaikus, todėl su mama metėme patį stipriausią burtą, kuris turėjo išgelbėti vaikus nuo pražūties. Gojus buvo per trapus, kad savimi pasirūpintu, o Saulenė per jauna šiai atsakomybei, tačiau neturėjau jokio kito pasirinkimo. Saulenė buvo paskutinė mūsų viltis. Atėjus lemtingai dienai, išsiunčiau Gojų ir Saulenę į gretimą kaimelį, kad pririnktų trūkstamų vaistažolių, tačiau jie išeidami iš namų nežinojo, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Už kelių valandų pas mus atklys įpykusi minia, kuri kaltins mus raganavimu. Žmonės buvo tokie kvaili, kad jie nesuprato, ką mes iš tikrųjų darome. Ar buvau ragana? Taip, turėjau galių, bet savęs niekada nevadinau ragana. Ar naudojau savo galias? Taip, bet tik tiek, kiek reikėjo, kad pagelbėčiau žmonijai. Niekuomet nenaudojau kerų savo ar kitų asmenų gerbūviui. Laikiausi visų įstatymų, padėjau žmonėms, buvau puiki pribuvėja, gydytoja. Jei miestelyje nutikdavo kokia nelaimė, pati pirmoji eidavau padėti, ne kartą išgelbėjau mirštančius žmones, išgydžiau sergančius vaikus ar galvijus. Žinoma, toks elgesys išdavė mane Vainiui. Jis, kaip įprasta, sukeldamas chaosą, sukiršino žmones ir pats nepajudindamas nei piršto, gavo tai, ko norėjo – mano mirtį, tik jis neapgalvojo vieno, kad niekada nesužinos, kur yra gyvybės akmuo ir galiausiai, po daug šimtmečių, jo padermės karaliavimas žemėje baigsis.

Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis dar spėjau paskutinį kartą pamatyti Saulenę, įsakiau jai, kad ji turi bėgti iš čia, turi nepasiduoti. Tikėjau, kad Saulenė susitvarkys su ja užgriuvusia atsakomybe ir įgyvendins mano pradėtą darbą iki galo, o dabar galiu jai palikti tik šį trumpą gyvą priminimą, kurį ji pamatys atvėrusi mūsų šeimos knygą, kai ją suras.

 

Saulenė

Vėl sapnavau mamą, kuri sapne liepė klausyti širdies balso. O, kad žinočiau ką ji tuo nori pasakyti. Viskas pasidarė taip painu. Jaučiausi pavargusi nuo tokio gyvenimo, nuo buvimo nuošalyje ir vienatvės. Taip norėjau bent kartą su kažkuo nuoširdžiai pabendrauti, pakalbėti, kaip seniau bendraudavome su Gojumi. Jis buvo ne tik mano brolis, bet ir geriausias draugas, kurio labai trūksta. Laikas šioje proskynoje visiškai sustojo, o gal tik taip atrodė? Dienoms suvienodėjus tiek, kad ėmiau kalbėti su trobos sienomis, nusprendžiau išeiti į civilizaciją. Paėmusi deglą, patraukiau kitų savo namų link. Trobelė buvo pridvisusi, tad atvėriau visus langus ir pasidžiaugiau gražia, vasariška diena. Miestelyje kažkas vyko, buvo girdėti šurmulys. Nusimečiau savo kasdienę lininę suknelę ir apsivilkau gražią ryškiaspalvę, kurią turėjau tokioms progoms, apsiaviau lygiapadžius batelius, nors nebuvau pratusi vaikščioti su batais, tačiau negalėjau išsiskirti iš minios. Pažvelgiau į veidrodį, o iš jo į mane žvelgė mamos atvaizdas, primindamas, kad nevalia išsišokti, nevalia į save atkreipti dėmesio. Čiupusi dviratį palengva nudardėjau miestelio link. Dviratį pasistačiau prie kavinukės, kurios kieme susėdę prie lauko staliukų smagiai šnekučiavosi žmonės. Miestelis buvo atgijęs, visur buvo pilną nematytų veidų. Pasijaučiau kiek laisviau, kad neatkreipsiu dėmesio, tad neskubėdama žvalgiausi, ką siūlo mugės prekeiviai, stebėjausi visomis naujovėmis, kurios man tikriausiai atrodė nauja, o žmonėms – įprasta ir sena. Mačiau, kad gatvės gale stovi didžiulė scena. Negalėjau praeiti pro šalį – muzika užvaldė kiekvieną kūno ląstelę. Scenoje grojo jaunuolių grupė, kurie apdainavo meilę. Klausiausi muzikos su šypsena veide. Niekada nebuvau jokiame panašiame renginyje, visuomet viską stebėjau iš šalies. Dar kartą apsižvalgiau aplinkui, ar niekas manęs nestebi, tačiau nepajutusi jokio pavojaus, atsipalaidavau ir atsidaviau muzikos ritmui.

Ta stebuklinga atmosfera, gera žmonių nuotaika užbūrė mane, įtraukė į linksmybių sūkurį. Gėriau kiekvieną šio stebuklingo momento akimirką, džiaugiausi kartu su minia, šokau drauge su jaunimu. Buvo smagu nors kartą pasijusti paprasta mergina, kokia visuomet norėjau būti. Kartu su visais skandavau jiems visiems žinomų dainų žodžius, o man tai buvo kažkokia stebuklinga naujovė. Net nepajutau kaip greitai baigėsi diena ir atėjo naktis, o dangų puošė nuostabaus grožio spalvotos gėlės. Žmonės juos vadino fejerverkais. Žiūrėjau į juos išsižiojusi, pirmą kartą regėjau tokį grožį, o tai atrodė taip magiška ir nepaprasta. Galiausiai šventės koncertai baigėsi ir jaunimas triukšmingai gūžėjo į barą ar kavinę švęsti toliau. Priėjau prie savo dviračio, niūniuodama girdėtą dainą ir rakinau jo grandinę, kai mane užkalbino nepažįstamasis.

– Labas vakaras, – pasisveikino. – Jūs ne vietinė?

Atsisukau į mane kalbinantį vyrą. Šis pasirodė toks gražus, kad pagalvojau sapnuojanti. Jo akių žydrumas užbūrė, kiek per ilgi, tamsūs plaukai netvarkingai sklido ant jo kaktos, vyriški veido bruožai aiškiai pasakė, kad jis pavojingas vyras, o platūs pečiai ir aukštas ūgis vertė susigūžti.

– Labas vakaras, – tyliai atsakiau ir apsižvalgiau aplinkui, kad reikalui esant galėčiau pasikviesti pagalbos. Savo galios negaliu naudoti prieš žmones, tai prieštarautų visam mūsų padermės kodeksui, kurį mokėjau mintinai: 1) Nepadėk tiems, kas nenusipelno pagalbos 2) Nepiktnaudžiauk savo kerais dėl puikybės 3) Niekada nenuskriausk nekalto žmogaus 4) Padėk vargstantiems tiek, kad jie neišpuiktų 5) Nenaudok burtų meilės kerams 6) Jokiam gyvam padarui nelinkėk pikto 7) Mirtingiesiems neparodyk kas esi, – Ne, ne vietinė.

– Taip ir pamaniau, kad nesu anksčiau tavęs čia matęs, – švelniai sumurkė ir ranka pagavo iš mano rankų išsprūdusį dviratį.

– Taip, – vėl atsakiau kiek per baugiai.

– Gal reikia tave palydėti namo? – pasisiūlė. Nuo jo balso tembro pasišiaušė oda. Ėmiau jausti keistą grėsmę, kuri visai šalia, tačiau tai buvo ne šis vyras. Mintyse ėmiau regėti vaizdinius, kad kažkur šalia yra giltinė, arba mano vaizduotė visiškai sutriko.

– Ne, nereikia, atleiskite, bet jums leidus, keliausiu, – atsakiau prastumdama dviratį pro jį ir kiek įkabindama myniau pedalus. Tamsa aplinkui baugino, o stingdanti tyla varė nenusakomą siaubą. Buvo taip tylu, kad vienišoje naktyje galėjau girdėti, net savo širdies plakimą.

Grįžau į namelį ir užtrenkiau duris paskui save. Sunkiai alsavau ir buvau mirtinai persigandusi. Jau seniai nejaučiau tokio nerimo, tiksliau nuo 1202 metų, kai bėgau Grožių giria nuo to blogio, kuris mane ir Gojų ėmė vytis grįžtant į trobelę. Nejau tai sugrįžo? Gal padariau klaidą, kad pasirodžiau viešumoje ilgiau nei dera? Sulaužiau mamai duotą pažadą neišsiduoti, tačiau jau buvo per vėlu ką pakeisti. Greitai užrakinau duris ir langus, vienu pirštų spragtelėjimu sutvarkiau namelyje sukuistus daiktus, ir gaudydama kvapą nuskubėjau prie rūsio, kuriame buvo paslėptas įėjimas į tunelį.

Pravėriau sunkias, girgždančias rūsio duris įsiklausydama į tylą. Vos tramdydama kylantį siaubą, nubėgau prie tunelio durų, kurias buvau apsaugojusi burtais. Greitai sukalbėjau burtažodį ir trokšdama kuo greičiau pasislėpti savo jaukiame prieglobstyje, sprukau tunelio vidun. Bėgau kiek įmanydama, tačiau tik išlindusi iš olos lauk, supratau, kad kažkas negerai. Palei mano trobelę klaidžiojo juodi šešėliai, kurie ilgomis kojomis bei rankomis, šmėkliškai niokojo trobelės išorę. Tas blogis, kurį jaučiau pastaruoju metu, pagaliau mane rado, tačiau negalėjau pasiduoti ir turėjau nusigauti iki trobelės. Joje buvo paslėptas gyvybės akmuo, turėjau pasiimti jį ir dar kelis svarbius daiktus, kurie padės išgyventi išoriniame pasaulyje. Slapstydamasi šešėliuose, tyliai slinkau slėnio pakraščiu ir mėginau nesukeliant jokio pašalinio garso, prasprukti pro juos nepastebėta. Dar nesu akis į akį susidūrusi su tokiais keistais padarai. Apie tokius padarus nebuvo rašoma mamos paliktuose užrašuose, jie nepriminė nei giltinės, nei demonų. Labiau panašėjo į šmėklas, pasimetusias sielas, bet tai buvo kur kas stipriau. Nepastebėta įsmukau į trobelę, kuri taip pat buvo apsaugota burtais, todėl šmėkloms sunkiai sekėsi į ją įsibrauti. Turėjau nedaug laiko susirinkti svarbiausiems daiktams, tad  čiupau krepšį ir į jį sumečiau pačius svarbiausius užrašus, kurių gali reikėti, jau išnykusias žoleles. Gyvybės akmenį pasikabinau ant savo kaklo ir išnaudojau kritinį burtą, kuris buvo aprašytas mūsų taisyklėse, tačiau dar niekas nebuvo jo panaudojęs, dėl to nežinau, kaip reikės jį atšaukti. Šio burto pagalba gyvybės akmenį paslėpiau savo širdyje. Buvo nemalonu ir skausminga, tačiau tai saugiausia vieta jo paslėpimui. Dabar reikėjo saugiai pabėgti iš trobelės ir grįžti į namą. Šmėklos vis leidosi į slėnį, lauke jų buvo dar daugiau, nei man einant į trobelę, viskas aplink ėmė gausti ir tratėti, o mano nelaimei, slėnyje ėmė švisti aušra. Šią akimirką keikiau kitokio laiko tėkmę šiame slėnyje.

– Nagi, mąstyk, mąstyk! Po šimts Perkūnų! – bariau save.

Prisiminiau, kad galiu pasitelkti ne tik burtus, bet ir žmogiškuosius išteklius. Turėjau kelis butelius alkoholio, kuris buvo labai degus. Išlaisčiau juos kambaryje ir padegiau. Trobelės grindis pasiglemžė liepsna, ėmiau kalbėti užkeikimą ir liepsna augo į didelį ugnies stulpą. Rankomis formavau kamuolį, taip ir liepsna formavosi į tokį patį kamuolį. Vis didinau jį sukdama tarp rankų, kol galiausiai tas kamuolys tapo toks didelis, kad vos tilpo tarp trobelės sienų. Pribėgau prie šoninio lango ir užsimečiau maišą ant pečių, staigiu judesiu persisvėriau per langa ir pliaukštelėjau rankomis. Kamuolys sukdamasis ir poškėdamas sprogo visa jėga, taip išsklaidydamas šmėklas ore. Aš buvau nublokšta stiprios smūgio bangos ir parkritau ant žemės. Nepagalvojau apie tai prieš darant, tad krisdama dar spėjau pagalvoti, kad ši mintis nebuvo visiškai gera, o tada mane apgaubė tamsa.

Girdėjau ramų girios gaudimą, vaikų krykštavimą, nesupratau, kas vyksta ir kur esu. Pramerkiau akis ir apsižvalgiau aplinkui. Gulėjau prie trobelės slėnyje, kiek arčiau senojo ąžuolo, kurį vėliau nupjovė žmonės po trobelės sudeginimo 1202 metais. Atsisėdau žolėje ir rankomis susiėmiau ausis, jos vis dar spengė nuo patirto sprogimo. Apsižvalgiau aplinkui, viskas atrodė taip artima, tačiau mano dėmesį prikaustė prie trobelės dūkstantys vaikai. Pamėginau atsistoti, tačiau kojos nenorėjo laikyti mano svorio. Parkritau ant kelių ir kelias minutes taip klūpėjau, kol atgavau kvapą. Kairiame šone jaučiau skausmą, pažiūrėjau į jį ir pamačiau, kad iš po mano suknelės sunkiasi kraujas. Tikriausiai susižalojau sprogimo metu. Ranka susiėmiau žaizdą ir vėl pamėginau atsistoti, netvirtais žingsniais judėjau trobelės link. Priartėjus tiek arti jos, kad galėjau išžiūrėti žaidžiančių vaikų atvaizdus – pastėrau. Prie trobelės žaidėme aš su Gojumi. Buvome dar visai maži. Priėjau arčiau, o jie prabėgo kiaurai manęs. Pažiūrėjau į savo rankas, kurios kaip miražas vėl subėgo atgal į krūvą ir išsigandau. Ar aš sapnuoju? Pro atviras trobelės duris buvo girdėti tylūs balsai. Įsikibdama į sieną, įėjau vidun. Senoje asloje, kur žengiau, liko mano kraujo lašeliai. Mama su močiute sėdėjo prie stalo. Močiutė įnirtingai trynė kažkokias žoles su akmenine grūstuve, o mama rašė į savo šeimos burtų knygą.

– Vilda, anksčiau ar vėliau reikės jai papasakoti, kokia lemtis jos laukia, – tarė močiutė.

– Mama, žinau, tik neįsivaizduoju, ar ji susitaikys su savo lemtimi, – mama atrodė sutrikusi.

– Kada pamatei viziją? – pasitikslino močiutė.

– Kai buvo paskutinis pilnas mėnulis.

– Taip, vadinasi prasidėjo.

– Mama, kodėl būtent ji? – pyko mama.

– Vilda, mes visi šioje žemėje esame tik tarnai, vykdome savo misiją. Saulenės misija tokia ir nieko nepakeisi.

Jos kalbasi apie mane? Kokia mano misija? Juk jau žinau savo misiją – saugoti gyvybės akmenį iki kol virš žemės pasirodys tūkstantmečio kometa, o tada tarsiu burtažodį ir išgelbėsiu pasaulį nuo tamsos, viskas. Jau susitaikiau su šia atsakomybe. Kodėl jos tokios sunerimusios?

– Mama? – mėginau kreiptis į ją, tačiau jos manęs negirdėjo, o aš silpau sulig kiekvienu atodūsiu.

– Mama, prašau, išgirsk mane, – jau pradėjau ašaroti.

Mama toliau rašė į tą knygą. Visiškai vilkdama kojas, priėjau prie jos ir pamėginau savo ranką uždėti jai ant pečių. Mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į duris. Akimis permečiau jos dailia rašysena, prabaltų kalba parašytas kelias eilutes „Gyvybės akmens užkeikimas“. Ta kalba seniai pamiršta ir šiais laikais jos niekas nemoka, tačiau supratau kiekvieną parašytą žodį, tačiau burtas nebuvo užbaigtas.

– Mama, parašyk pilną burtą, aš atsiminsiu, – suaimanavau. Tačiau mama tik padėjo plunksną prie indelio su raudonos spalvos skysčiu. Nejau tai kraujas? Mama vėl pažiūrėjo pro mažą trobelės langą ir atsiduso.

– Vilda, likimo nepakeisi, – subarė močiutė.

– Žinau mama, bet Saulenės likimas bus tikras pragaras žemėje. Kad galėčiau viską pakeisti, pakeisčiau…

Iš paskutinių jėgų suspaudžiau mamos petį ir gerai papurčiau klykdama „Mama, koks mano likimas?“ Mama pašoko nuo kėdės ir ranką padėjo ties širdimi.

– Mus stebi, – išsigandusi pažiūrėjo į močiutę. – Čia yra šmėkla.

Greitai užvertė burtų knygą ir pradangino ją vienu piršto judesiu. Mama atrodė susijaudinusi, keistai sumišusi.

– Mama, tos šmėklos savastis labai artima, panaši į… Saulenę… O Dieve…

Močiutė atrodė taip pat šokiruota, o aš nesuvokiau, kas čia nutiko. Man ėmė svaigti galva, burnoje pajutau kraujo skonį, ėmiau dusti ir kosėti krauju. Tikriausiai mirštu, pamaniau. Vėl ėmiau kristi į minkštą juodą patalą, viskas aplinkui nurimo, nutilo. Sklendžiau ore, nebejaučiau skausmo, nieko. Nejau mirtis tokia keista būsena? Giltinė neatėjo manęs pasiimti, gal aš dar sklandau tarpiniame pasaulyje? O tada juodumą skrodė pats ryškiausias žaibas, kokį tik esu mačiusi ir  viskas išsijungė.

Atrodo skendau, jutau vandens purslus ir garsą, tarsi sraunus vanduo apgaubtų mano kūną, kilau į paviršių ir griausminga jėga pakilau į orą. Sklendžiau, tarytum be kūno virš žemės, kuri liepsnojo, tikriausiai atsidūriau pragare. Jautėsi degėsių, pūvančios mėsos ir sieros tvaikas. Viskas skendėjo smoge, girdėjosi klyksmai, dejonės. Vėl patekau į sūkurį, kuris trenksminga jėga nubloškė mane į žydinčią pievą. Pakėliau galvą ir apsižvalgiau: aplinkui taip spalvinga, žydras dangus, skraido plaštakės ir visiška ramybė. Atsisėdau, rankomis braukiau minkštą žolę. Saulės spinduliai šiltai bučiavo skruostus, mačiau aplink tyvuliuojančius laukus, o lengvas vėjelis šiureno žoles ir gėles, atrodo, buvau gėlių jūroje. Apsižvalgiau aplinkui, tolumoje pamačiau ryškiai raudoną medį. Atsikėliau ir pradėjau eiti jo link. Nebejaučiau skausmo, nemalonių pojūčių, tik ramybę. Priėjau medį, o jo šakose plazdėjo tūkstančiai plaštakių. Ranka paliečiau vieną iš jų ir jos visu būriu nuskrido tolyn, palikdamos medį pliką, be jokio lapelio. Gerai apžiūrėjau kamieną, kuriame buvo išraižyta baltų prokalbės raidė „G“.

– Gojus… – tyliai sušnabždėjau.

Apsikabinau medžio kamieną ir ėmiau raudoti. Susmukau ties medžio šaknimis ir purčiausi kratoma raudos. Pasidarė taip ilgu ir liūdna, kad visą gyvenimą turėjau nugyventi viena, be mylinčios šeimos, be broliškos meilės, atskirta nuo visuomenės, o galiausiai viskas buvo veltui, nes suklydau, miriau. Tikriausiai atsidūriau kažkur sielų pasaulyje, vadinasi, mano misija nutrūko, žemės gyvybė liko be sergėtojos. Raudojau balsu, o skruostais ritosi pupos dydžio ašaros.

– Mieloji mano, nurimk, – išgirdau moters balsą.

Išsigandusi pašokau ant kojų pasiruošusi gintis, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Apsižvalgiau kiek tik akys aprėpė, jokios kitos būtybės čia nebuvo, tačiau link manęs plazdėjo raudonų plaštakių būrys. Jis manevringai krito žemėn, suformuodamas piltuvėlį ir taip griausmingai dūzgė, kad net klestelėjau ant sėdmenų. Viskas staiga nušvito ir nutilo. Priešais mane stovėjo įspūdingo grožio moteris: ryškiai raudonų plaukų, kurie buvo tokie ilgi, kad dėjosi ant žemės, ryškiai raudonų lūpų, vaiskiai žalių akių ir šviesios, kaip porcelianas odos. Plono audinio suknia lengvai plazdėjo aplink jos kūno linkius.

– Saulene, tau dar ne laikas būti čia, – švelniai tarė.

– Kur aš? – stodamasi paklausiau.

– Už vaivorykštės, – nusišypsojo moteris.

– Aš miriau?

– Ir taip, ir ne. Tave išgelbės, – vėl paslaptingai atsakė.

– Ar mano šeima čia? – vyliausi, kad galėsiu likti čia.

– Taip, jos čia, bet tau dar ne laikas. Tu dar turi daug ką nuveikti.

– Ne, man reikia pasikalbėti su mama, man reikia atsakymų, – susijaudinusi kalbėjau, o toji moteris pirštu palietė man ties širdimi ir vėl driokstelėjo žaibas, sukausi iš vieno pasaulio į kitą, skrodžiau vieną materiją po kitos, kol galiausiai paskendau kurtinančioje tamsoje.

 

 

11 minčių apie „4 dalis“

  1. Viskas taip lyriška, mistiška. Tekstas bėga lyg upė. Labai gerai, ačiū, Simona❤️

  2. Labai ačiū, tiesiog užburianti, įtraukianti istorija, skaičiau ir vis mintijau, kad viskas būtû gerai Saulenei 🙏🏼🦋🔥

  3. Tikrai magiška istorija… 😊 Labai įtraukia, ir tekstas taip „plaukia“ palengva. Patinka!

  4. Nuostabu.Ir šiurpau ir graudinausi. Žaviuosi rašymo talentu! ❤️

  5. Vienas skaniausių vasaros deserų 😉 kažkaip lengva panirti ir įsijausti į aprašomus vaizdus 🙂

  6. Lengvai įtraukiantis kūrinys su savo mistika, grėsme bei blogiu – nuo kurio nesinori atsitraukti. Vienas iš kūrinių dėl kurio ant sofutės su knyga rankose prasedėčiau iki 5 val ryto 😁😉
    ❤️❤️❤️

  7. Skaityčiau iki ryto 😍 kokie vaizdai, užburia tiesiog, o sakinys po sakinio tapo tobulą paveikslą 😍

  8. Tiesiog skaitau ir mėgaujuosi, net nesinori skubinti įvykių. 😍 Apžavėjo šis desertas mane. 😇

  9. Nuostabu! Labai įtraukianti istorija! Taip lengva susilieti su veikėjais.
    Tikiuosi, kad knygą bus galima įsigyti greitu metu 🤗

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.