4 dalis

Birželio septyniolikta diena. Penktadienis

Nors savaitę pradėjau antradienį, maniau, kad penktadienis niekada neišauš. Visą savaitę vengiau rytais eiti į virtuvę darytis kavos. Kiekvieną kartą praeidama pro virtuvę be dvidešimt minučių devynios jau matydavau ten sukiojantis Jakūbą. Kokio velnio jis eina į virtuvę tuo pačiu metu kaip ir aš? Aš ten eidavau pirmesnė.

Trečiadienio rytą mūsų žvilgsniai susitiko ir jam gestu paklausus ar nenoriu kavos, aš demonstratyviai jam parodžiau savo išsinešimui skirtą puodelį, kuris jau seniai buvo tuščias.

Nekenčiau neštis kavą iš namų, brautis pro visus žmones, skubėti į metro, o paskui į tramvajų – tikra kančia. Man patiko ja mėgautis ramiai, prie stalo, niekur neskubant. Tai turi baigtis, juk negalėsiu jo vengti visą laiką, gal teks dirbti šalia ištisus metus ar net daugiau.

Gerai. Šiandien darysiuos kavą virtuvėje, kaip ir visą šį laiką iki jam pasirodant darbe.

Įskubėjau į ofisą ir pasukau tiesiai link virtuvės. Jo nebuvo. Gal šiandien visgi neateis į darbą? Pajutau keistą nusivylimą.

Neskubėdama nuėjau prie savo darbo stalo palikti rankinės, bet grįždama, prie pat stiklinių virtuvės durų susidūriau su Jakūbu. Iškart perliejo keistas jausmas. Negalėjau nuspręsti ar tai buvo “bėk” ar “lik”.

– O labas rytas, – nuoširdžiai nustebęs tarė jis atidarydamas man duris ir praleisdamas.

– Labas rytas, – nedrąsiai tariau, vengdama žiūrėti jam į akis, kad keliai nesulinktų. Šmurkštelėjau pro jį vidun užuosdama neseniai jo kūną padengusius kvepalus ir nežinodama, ką toliau daryti, apsisukau porą kartų aplink savo ašį. Gerai, kad uždarydamas duris nepastebėjo mano blaškymosi. Spėjau nueiti prie spintelės ir apsimesti, kad man reikia stiklinės vandens.

– Beveik tavęs nemačiau šią savaitę, daug darbų užbaigiant projektą?

– Taip, vakar viską baigėm ir pradėjom ruošti baigiamąją ataskaitą, šiandien pristatysim ir bus viskas, –  patenkinta išpyškinau. Regis, tik dabar, jam paklausus, supratau, kad šis nelemtas projektas tikrai baigiasi šiandien. Jis, greičiausiai pamatęs, kad pagaliau išspaudžiau šypseną, atlėgo ir pats nusišypsojo. Nenorėjau atrodyti, kaip rūgena, tačiau taip pat negalėjau atrodyti per daug draugiška ir lipšni.

– Gal ta proga norėsi kavos? Ar maniškė nepatiko? Mačiau tave vis einančią su puodeliu kavos, pagalvojau, kad susimoviau ir daugiau čia kavos gerti negrįši, – pašaipiai šypsojosi jis pradėdamas malti kavos pupeles. Jaučiau, kaip iškaito veidas.

– Ne, tiesiog buvo daug darbo visą savaitę. Bandžiau sutaupyti laiko išgerdama kavą pakeliui, – sumelavau, atsisėsdama ant tos pačios aukštos kėdės kaip aną kartą.

– Mm… gerai, – nustodamas malti, gundančiai nutęsė jis ir mano kaklą vėl pasiekė šiurpulys. – Tai latte? – pakeldamas tik akis, grūsdamas kavą, švelniai paklausė jis.

– Taip, ačiū, – nustebau, kad prisimena. Tikiuosi, neraudonuoju. Dar niekada nesijaučiau taip nepatogiai kalbėdamasi su vyru… Dažniausiai aš būdavau ta drąsi merga, kuri nepatogiai įspaus vyrą į kampą tiek savo kalba, tiek elgesiu, juk taip gavau ir Maiklą, jam patiko mano drąsa. Bet būdama šalia Jakūbo vos sugebėjau blaiviai mąstyti.

Ir dabar. Jis daro kavą, kažko manęs klausia, aš kažką atsakau, o matau tik jo standų užpakalį ir įsitempusias rankas, gaminančias man kavą… Penktadienis, tad jis dėvėjo tik paprastus juodus marškinėlius. Tokį vyrą per daug lengva įsivaizduoti namų virtuvėje. Nedvejojus parversčiau ant sofos.

Jis atsisuko ir aš sumirksėjusi pajutau išsausėjusias akis nuo spoksojimo. Jis pasidėjo kavos puodelius ant stalo priešais mane ir pasiėmęs pieną pradėjo pilti darydamas latte.

– Oho, o tu tikrai išmanai, kaip daryti kavą, – žiūrėdama į tobulai iš pieno putų padarytą šakelę nusistebėjau aš. Atrodo, aną kartą tik užpylė pieno nieko nepiešdamas, nebent ne tas galvoje buvo ir nepastebėjau. Jis sustojo akimirką prieš pildamas pieną į antrą puodelį ir regis žvilgtelėdamas pats nusistebėjo, kaip jam gerai išėjo.

– Tikrai gerai išėjo, – nuoširdžiai pripažino jis ir priartėjo prie antros kavos išmanevruodamas širdelę.

Neliečiau puodelių, tik išsigandusi spoksojau į tą su širdele. Jis apsisukęs išskalavo pieno plakimui skirtą indą ir atsisukęs pastūmė į mane puodelį su šakele pasilikdamas sau širdį.

– Ačiū. Tavo kava tikrai labai gera, – užtikrinau jį siurbtelėdama.

– Mmm, tikrai gerai išėjo, gal naujos kavos pupelės geresnės? – jis žvilgtelėjo man tiesiai į akis. Maniau sustos širdis.

– Kaip tau praėjo pirma darbo savaitė, apsipranti su viskuo? – turėjau nukreipti savo mintis, kalbėtis apie kažką, turiu pralaužti ledus ir šitą nepatogumą.

– Mmh, taip. Honza praleidžia daug laiko pažindindamas mane su nauju projektu. Pasirodė kaip labai atsakingas ir pareigingas bosas, rimtai nusiteikęs naujam etapui, – norėjau prunkštelėti, gal ir pareigingas, bet palauk kitos savaitės vakarėlio. Išlįs jo visas gašlumas, kai bus bent viena stiklinė alkoholio ir moterų. Tačiau nesakysiu nieko, nenoriu kurti išankstinių nusistatymų, man patinka kai žmonės susidaro savo įspūdį, neįtakoti kitų išankstinės nuomonės.

– Smagu girdėti. Jei ir tu rimtai nusiteikęs, turėtų būti tikrai daug geriau, – užtikrinau jį šypsodamasi, nekantravau pradėti naujo projekto. Sklido gandai, kad bus susiję su viešbučių ar tai restoranų tinklu. Jis šyptelėjo, vėl gurkštelėdamas kavos, ir man prieš akis šmėstelėjo vestuvinis žiedas, kurio, kažkaip, prieš tai buvau nepastebėjusi. Stengiausi išlikti neutrali, juk kalbuosi su juo antrą kartą. Gerai, trečią, bet manęs tai neturėtų jaudinti ir vis tiek jaučiau kaip padažnėjo širdies ritmas ir iš rankų beveik išslydo puodelis.

Lyg numanydamas, kad pastebėjau jo žiedą, jis atsikrenkštęs paklausė:

– Gal netyčia žinai, kokių gražių parkų Prahoje? Žinau, kad pati čia neilgai dar esi, bet mano žmona iš Amerikos, o aš pats iš Ostravos, ne dažnas svečias čia buvau prieš randant šį darbą, – jam garsiai pasakius “mano žmona” mane perliejo nusivylimas ir palengvėjimas tuo pačiu metu. Vadinasi, nieko tarp mūsų nebus. Žinoma, nieko ir negalėjo būti, juk aš pati susižadėjusi, bet juk fantazuoti galėjau, ar ne? Nežinau tik, ar jis pastebėjo mano žiedą, gal vis dar galvoja, kad esu su kažkokiu Maiklu, bet nežino, ar jis vaikinas ar kas?

– Mmm… man labiausiai patinka Riegrovy Sady. Daug užsieniečių, ypatingai amerikiečių. Nuostabaus grožio parkas ant kalvos. Labai romantiška vakare. Gali stebėti visą miestą ir už Prahos pilies besileidžiančią saulę. Tikrai turėtum su ja ten nueiti, – atsiminusi tą kalvą, užsisvajojusi nutęsiau aš.

– Gerai. Riegrovy Sady, pažiūrėsiu, ačiū, – užsivertęs paskutinį kavos lašą dėkingai šyptelėjo jis, – baigei? – rodydamas į tuščią mano puodelį tarstelėjo jis.

– Oh taip, ačiū, – šyptelėjau, šį kartą jausdamasi kur kas lengviau. Jis, imdamas kavos puodelį man iš rankų, pirštais prilietė manuosius ir jo juntama šiluma vėl prikėlė tą patį jaudulį, kuris, galvojau, po žinios apie jo žmoną bus pasitraukęs. Velnias, regis nei mano pačios sužadėtuvės, nei jo žmona nepanaikins šios keistos traukos, bet gal dabar galėsiu bent lengviau su juo kalbėtis?

Birželio aštuoniolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Šiandien mano gražuolės žmonos Eve gimtadienis. Jai vis dar sunkiai sekasi pamėgti Prahą, o aš regis ją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir visgi kalbu apie Prahą, ne apie žmoną. Žmonos iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjau.

Susipažinom prieš penkerius metus pas mano geriausią draugą Štefaną gimtadienyje. Eve buvo jo sesers universiteto draugė. Jis jau seniai bandė man ją piršti ir tą lemtingą dieną ji su Štefano sese Lenka nusigėrė ir aš tik mačiau Lenką tualete laikančią Evės plaukus. Štefanui pasakiau, kad dar vienos amerikietės girtuoklės man nesiūlytų. Jis mane tikino, kad ją tokią mato pirmą kartą. Pasirodo, jos tėtį ištiko infarktas ir ji, negalėdama būti su juo, susinervino ir prisigėrė. Vežiau ją namo tą vakarą ir kai ji, pradėjusi verkti, paėmė mano ranką ir pasidėjo sau ant krūtinės supratau, kad tai tikrai nebuvo įprastas vakaras. Gražus nuraudotas veidas slėpėsi po blondiniškomis garbanomis ir aš tuo momentu pajutau jai nepaaiškinamą gailestį.

Palydėjau ją į jos butą, tiksliau įnešiau, nes ji vos paėjo ir paguldžiau į lovą. Šalia jos lovos pastebėjau jos šeimos nuotrauką. Ji su broliu iš kraštų stipriai laikė apkabinusius savo tėvus ir ta nuotrauka mane tiesiog išlydė.

Palikęs ją lovoje ir užklojęs antklode atnešiau iš virtuvėlės stiklinę vandens ir palikau ant staliuko prie nuotraukos. Ji neramiai miegojo. Priėjau prie jos rašomojo stalo ir ant lapelio užrašęs savo telefono numerį parašiau “Skambink, jei ko reikia, Jakub”. Nesusilaikiau. Negalėjau jos taip palikti.

Dvi savaites nieko iš jos negirdėjau ir galvojau, kad taip viskas ir užsibaigė. Tačiau, pasirodo, ji buvo išvykusi aplankyti savo tėčio, kuris, laimei, atsigavo ir ji vos grįžusi man paskambino, kviesdama atsidėkoti už tą naktį. Nuo to karto pradėjome susitikinėti ir po šešeto mėnesių įsikėlėme kartu gyventi. Po dar dviejų metų susituokėme ir štai jau beveik trys metai kaip esam susituokę ir gyvename kartu.

Visi buto langai buvo atidaryti. Lauke plieskė karštis, temperatūra neįprastai anksti šiais metais, siekė trisdešimt laipsnių. Nenoriu pagalvoti, kas bus liepą. Vaikščiojau po namus tik su šortais, darėsi negera vien pagalvojus apie marškinėlius prilipusius prie kūno.

Suruošiau krepšį su užkandžiais, šampano buteliu ir maža dėžute su Pandoros pakabuku apyrankei, kuriuos ji taip mėgo.

Pasigirdo rakinamos durys ir pro jas skersvėjo lydima pasirodė mano žmona. Jos šviesiai žalia, gėlėta suknelė plevėsavo tarpduryje kartu su švelniai banguotais plaukais, kurie, regis, jau buvo pradėję lipti nuo karščio.

– O, labas mielasis, sakei kažkur eisim. Eisi nuogas? – koketiškai šyptelėjo ji ir priėjusi prie manęs prisispaudė prie krūtinės. Šviežiai lakuotu nagu braukdama man nuo bambos link smakro prikandusi lūpą žiūrėjo man į akis.

– Aš visas prakaituotas, nenoriu tavęs sutepti, – laikiau ją rankose pakštelėdamas į jos tobulą skruostą ir kaktą.

– Per vėlu, turbūt nėra neprakaituoto žmogaus visoje Prahoje, – meiliai kalbėjo ji toliau nagu braukydama man per krūtinę.

– Liaukis, Eve, mes turime eiti, – pradėjau jausti kylantį susijaudinimą, bet nebenorėjau delsti ir dar kartą lįsti po dušu. Tad karštai pabučiavau ją į lūpas ir švelniai atsitraukiau bandydamas nukreipti mintis. Ši nepatenkinta sunarino rankas ant krūtinės.

– Nieko nepamiršai? – susiraukusi paklausė ji. Aš sužvairavęs, kad ji nematytų vėl prie jos priėjau, paėmiau jos rankas, pabučiavau į abi ir žvilgtelėdamas į šviežią manikiūrą užtikrinau, kad jos melsvi, dangaus spalvos nagai atrodo tobulai.

– Ačiū, – patenkinta apsisuko leisdama suknelei supleventi ore ir dingo vonioje.

– Aš jau esu viską paruošęs, – vilkdamasis lininius baltus marškinius sušukau jai pavymui. – Galim išeiti nors ir dabar.

– Gerai, aš tuoj! – suriko ji iš vonios.

Dėdamas į pintinę ką tik padarytą šviežios kavos mini termosą atsiminiau Milaną. Atrodo būtent antradienis ir penktadienis, kai ryte susitikau su ja, buvo geros dienos. Ji turėjo nepaprastai patrauklų aprangos stilių. O gal tiesiog business casual mane labai traukė kaip stilius. Antradienį ji dėvėjo kūno spalvos aukštakulnius, aptemptus juodus džinsus ir baltą palaidinę siaurom petnešėlėm. Palaidinę bandė slėpti po ilgu, lengvu kūno spalvos megztinuku, kurio viena rankovė buvo nukritusi jai nuo peties, man atsisukus ji ją pasitaisė, bet įdegusį petį atsimenu iki dabar. Jos trumpi, iki kaklo lengvai pasukti, karameliniai plaukai rodėsi kvepėjo per atstumą. Ir žvilgsnis… toks gilus, lyg apžiūrinėtų mano nuogą sielą. Mačiau, kad jai ant rankos puikuojasi į sužadėtuvių panašus žiedas, greičiausiai to Maiklo, kurį Honza minėjo. Tikiuosi ateis kavos į virtuvę dažniau, juk mes tik kolegos.

Su skrybėle rankoje pasirodė Eve. Kokia ji graži. Gundanti, atvira krūtinė alsavo blizgėdama nuo tvankumos. Paėmiau ją į glėbį, norėdamas sugerti jos moteriškumą ir atlošęs ją atgal įsisiurbiau į kaklą.

– Gerai gerai, galėsim pratęsti po iškylos, – atšlijau sunkiai valdydamasis, kol ši kvatojo. Po penkerių metų ji man vis dar atrodė tokia pat seksuali kaip ir po pirmo pasimatymo.

Priėjome Riegrovy sodus. Jie buvo visai pašonėje, tačiau niekada čia nebuvome užsukę. Ir iš tiesų, einant taku išgirdome vieną šeimą, porą ir grupę vaikinų kalbančių amerikietišku akcentu. Eve šypsojosi žvelgdama į mane. Ačiū, Milana.

Prieš mūsų akis atsivėrė Praha ir jos pilis, viskas buvo lyg iš atvirutės, nežinojau, kad čia gali būti taip gražu. Dar kartą, Milana buvo teisi. Tiesa, apačioje vyko kažkokie darbai parke, bet vaizdu mėgautis netrukdė.

– Mmhh… – numykė Eve. Tik nesakyk, kad tai jai sugadins visą vakarą. – labai daug žmonių, gal paeinam toliau kažkur? – suraukė nosį ji. Bijodamas pažvelgti jos pusėn užginčijau:

– Bet tada nematysim Prahos ir saulėlydžio.

– Jau geriau tiesiog pagulėsiu žolėje tarp medžių, nei spoksosiu į prakaituojančius darbininkų užpakalius, – nukirto ji. Persimetė plaukus nuo priekio ant peties ir patraukė tiesiai, nelaukdama manęs. Ty vole. Tiek to, jei ji šito nori, tebūnie, tai juk jos gimtadienis.

Radau ją stovinčią ant takelio, besirenkančią vietą piknikui. Na, bent jau visai nepabėgo. Man priartėjus, ištiesė ranką neatsisukdama.

– Pledą, – aštriai nukirto ji. Paklusniai padaviau. Pradėjo jį tiesti ir po sekundės susinervino. – Tai gal padėsi, ar taip ir žiūrėsi, kaip kankinuosi, – išvertė akis į mane pasipiktinusi, kad stoviu nesusipratęs. Aš puikiai viską suprantu, bet ne mano kaltė, kad jai vėl nuotaika dėl nieko subjuro. Nenorėdamas pyktis, padėjau krepšį su maistu ant žolės ir padėjau jai patiesti užtiesalą. Nusispyrė batelius ir bematant išsitiesė ant jo. Nieko nelaukdamas išėmiau mūsų atsineštas vaišes ir atkimšęs butelį putojančio įdaviau jai plastikinę taurę tiesiai į ranką.

– Juk sakiau, kad man plastikas nepatinka. Galėjai paimti stiklines, visgi gimtadienis, ne kažkokia iškyla su giminėm, – suprunkštė ji. Tvardykis, tvardykis, viskas gerai. Subjuro nuotaika, vis dar galime pasukti vakarą kita linkme, tai nereiškia, kad toks bus ir visas vakaras.

– Atsiprašau, mieloji, pabijojau, kad suduš, – kaip įmanydamas meiliau atsakiau jai siekdamas sudaužti plastikinėmis taurėmis ir perbraukdamas per jos šviesią garbaną prisitraukiau arčiau. Stebėjau niekaip neatsipalaiduojantį jos veidą. Trauk Pandorą, mulki! Vienintelė korta, jei ir Pandora negelbės, daugiau kortų rankovėje pasislėpęs neturėsiu. Na, nebent nori pažadėt kokią brangią kelionę, gal tada pavyks. Geriau prie to neprieitumėm, neaišku, ar išliksiu darbe visą bandomąjį laikotarpį.

Iš krepšio ištraukiau pandoros dovanų maišelį, Evai iškart nušvito akys. Taip, šauniai padirbėta! O dar galvojau nepirkti, tada būtų tikrai sugadintas vakaras. Ji su nekantrumu išlupo dėžutę iš popierinio maišelio ir lėtai ją atidarė. Užplūdo nauja baimė, o kas jei ir pakabutis nepatiks? O gal jau turi tokį? Iš kur man žinoti kokius turi, jų milijonas pas ją stalčiuje, bet pardavėja patikino, kad jis naujai išleistas į prekybą, tad turėtų būti nematytas.

– Oh my god, Jakub! Jis tobulas! OMG, šokanti Bella iš Gražuolės ir Pabaisos! Čia sidabras???

– Taip, – žiūrėjau į jos žibančias akis. – Čia iš jų naujos Disney kolekcijos, – pridėjau.

– OMG, tobula! Ačiū, Jakub! – ir ji puolė man ant kaklo bučiuodama.

Neprašoviau.