4 dalis

– Kunigaikšti, noriu pasikalbėti, – pasigirdo šalia niūrus balsas.

Dakotas nenoriai pakėlė galvą nuo Airilės, tačiau tebelaikė ją prispaudęs prie savęs.

– Klausau tavęs, Linkau.

Tačiau Linkus, tas pats vyresnysis, dalyvavęs sugaunant kunigaikštytę, dėbtelėjo į merginą.

– Akis į akį.

Dakotas suraukė antakius, numanydamas, ką Linkus nori pasakyti. Nenorėjo nieko girdėti, tačiau Linkus garsėjo šaltu protu ir išmintingais patarimais, buvo vyresnis ir daugiau patyręs. Paprastai jaunasis kunigaikštis pats kreipdavosi į jį patarimo. Todėl privalėjo išklausyti ir dabar.

Linktelėjo Linkui ir mostelėjo dviem savo kariams, liepdamas saugoti kunigaikštytę. Kad ši nesumanytų pažaisti jo pilyje slėpynių ar dar kokios kvailystės sugalvoti.

Linkus pasivedė kunigaikštį prie arklidžių durų. Čia jiedu sustojo po nedidele stogo atbraila, tolyn nėjo, nes lauke vis dar nestipriai lynojo.

– Nedaryk kvailysčių, Dakotai, – pusbalsiu pradėjo Linkus. – Mačiau, kaip į ją žiūri. Suprantu, kad ji labai graži, bet ten anksčiau kalbėjo tiesą. Jeigu ją paliesi, pragaras atsivers ir visi požemių demonai išropos. Gausmys čia rąsto ant rąsto nepaliks. O ir kiti kaimynai nebus patenkinti, jei išniekinsi kunigaikštytę. Paprašyk Gausmio išpirkos. Už dukrą jis visą jam priklausančią Varnų girią atiduotų. O gal žirgų, ginklų ar šarvų. Galimybės didžiulės. Tačiau, jei ją paliesi, bus blogai.

– Ar dabar pradėsi klausyti moterų, Linkau? Kunigaikštytė tave išgąsdino? – pasišaipė Dakotas, nepatenkintas tuo, kad Linkus kalbėjo tiesą.

– Klausyčiau ir vaiko, jei jis kalbėtų išmintingai, – ramiai ištarė Linkus. Už tai Dakotas jį gerbė – už šaltą protą, platesnį, nei daugelio, mąstymą. – Tu jaunas, suprantu, bet nesileisk apakinamas gražios mergelės. Susirask kitą, nuleisk garą. Galvok galva, o ne tuo, ką turi kelnėse, kitaip mes visi už tai labai brangiai sumokėsim. – Linkus susirūpinęs pasitrynė švariai nuskustą smakrą. – Be to, keisti gandai sklinda apie Gausmio šeimos moteris. Sako, jos…

Iš arklidžių gilumos pasigirdęs trinktelėjimas pertraukė Linkaus žodžius ir staigaus vėjo šuoras siūbtelėjo užnešdamas šiaudų nuokratas ant jų batų. Nieko nesakęs Dakotas pasuko atgal į arklides, pasinaudodamas proga nutraukti Linkaus pamokslą. Juo labiau, kad šis griebėsi perpasakoti moterėlių pasakas. Kunigaikštis pats buvo girdėjęs gandų apie Gausmį ir buvo įsitikinęs, kad visa tai pramanai.

Likusi prie Piečio gardo Airilė negalėjo girdėti apie ką kalbasi kunigaikštis su Linkumi, tačiau galėjo nuspėti. Degančios ir godžios Dakoto akys nepaliko daug abejonių dėl jo ketinimų, iš susirūpinusio Linkaus veido buvo matyti, kad ir kitiems kunigaikščio siekiai buvo akivaizdūs. Beliko viltis, kad Linkui pavyks atvesti savo užsidegusį valdovą į protą.

Staiga ji atkreipė dėmesį į dar vienas godžias akis, klaidžiojančias po jos kūną. Vienas ją saugoti paliktų vyrukų taip užsimiršo, kad net neslėpė savo galvoje siaučiančių kaitinančių vaizdinių, spoksojo į jos šlapia suknia aptemptą krūtinę net prasižiojęs, su kvaila šypsenėle veide.

Airilė suirzo. Tėvo pilyje už tokią išraišką šitas vėpla liktų be galvos. Visi tai žinojo, kunigaikštytės buvo įpratusios prie itin pagarbių žvilgsnių ir nunertų akių. Tiesa, ko norėti iš tarnų, jei pats valdovas rodo tokį pavyzdį!

Nuleidusi rankas prie šonų, stengdamasi neatkreipti dėmesio Airilė ėmė sukti riešus, ilgais pirštais sukdama nedidelius ratukus. Staiga su trenksmu atsidarė priešingame arklidžių gale esančios durys. Kilęs skersvėjis sukėlė ant grindų esančius šiaudus ir dulkes ir bloškė tiesiai besiseilėjančiam žiopsotojui tiesiai į akis, nosį ir burną.  Šis pratrūko kosėti, spjaudytis ir keiktis. Kitas gūsis paskandino antrąjį sargą dulkėse, tačiau pridarė jam mažiau žalos. Dar vienas galingas skersvėjo šuoras vėl užtrenkė galines duris ir viskas nurimo.

Išgirdusi už savęs žvengimą, Airilė atsisuko į Pietį. Iškišęs galvą pro gardo durų viršų, žirgas stuktelėjo galva merginai į petį ir iššiepė dantis, lyg norėdamas įkąsti.

– Oi, tik nereikia, – sumurmėjo Airilė, apkabindama žirgo galvą. – Jis to nusipelnė. – Pietys suprunkštė. – Aš žinau, ką darau. Viskas bus gerai. – Staiga palūžo ir priglaudė kaktą prie baltos žirgo kaktos ir suaimanavo. – Turi būti gerai. Kitaip… net neįsivaizduoju, kokios negandos ištiks… mano šeimą… visus… per mane… pasakyk, kad viskas bus gerai, Piety…

– Kas čia vyksta? – griežtas balsas už nugaros nežadėjo nieko gero. Airilė atsisuko. Dakotas susiraukęs žiūrėjo į sargybai priskirtus karius – vienas vis dar sprengsėjo, bandydamas atsikosėti, jo akys buvo raudonos, ašarotos, nosis bėgo, kitas atrodė kiek geriau, tačiau purvinu nuo dulkių veidu ir šiaudų prikibusiais plaukais.

– Skersvėjis, kunigaikšti, – paaiškino sargybinis. – Vėjas atidarė galines duris ir viską kaip viesulas čia išpūtė. Labai vėjuotas pavasaris, reikės patikrinti visas duris.

– Hmm, – nepatenkintas numykė Dakotas. Deglai ant sienos degė, kaip degę, apšviesdami tamsią patalpą. – Sutvarkykit duris, kol vėjas neišvartė deglų po šiaudus! – Nužvelgė Airilę, ši atrodė švarutėlė, nors dar drabužiai ir plaukai dar buvo drėgni nuo lietaus. Mergina stovėjo glostydama savo nelemtąjį žirgą ir prietemoje Dakotui pasirodė, kad netgi pašaipiai šypsosi. Jis griežtai mestelėjo, – Eime. – Ir nelaukdamas atsako nuėjo.

Tik prie arklidžių durų Dakotas apsižiūrėjo, kad kunigaikštytė neina kartu. Atsisukęs pamatė, kad ji stovi kur stovėjusi, ir bučiuoja to nelemto arklio kaktą. Jis sugriežė dantimis, nebuvo pratęs, kad kas jo neklausytų.

– Kunigaikštyte!

Airilė išdidžiai išsitiesė visu stotu.

– Taip, kunigaikšti?

– Gal malonėsi eiti kartu su manimi? – pabrėžtinai pagarbiai paklausė.

Metusi dar vieną atsisveikinimo žvilgsnį į savo žirgą, Airilė priėjo prie nekantriai laukiančio kunigaikščio. Šis mostelėjo ranka, rodydamas jai eiti greta.

– Reikėtų pririšti tave prie stulpo ir palikti vidury kiemo, kaip bausmę už nepaklusnumą, – pusbalsiu ištarė Dakotas. – Pažiūrėtume, ką pilėnai turėtų tau pasakyti. Tavo šeima šiose vietose nėra mėgstama, numanai tai.

– Jau naktis. Tavo žmonės nueis miegoti, o aš mirtinai sušalsiu kieme per naktį, – ramiai atsakė Airilė, lyg jiedu šiaip šnekučiuotųsi, o ne spręstų, kaip ją nukankinti.

– Negerai išeitų, juk aš dar neapsisprendžiau, kas labiausiai sunervintų ir pažemintų tavo tėvą.

Airilė patylėjo, tada paklausė.

– Ar tu turi vaikų, kunigaikšti?

– Ne.

– O seserį?

Jis pašnairavo į ją.

– Nejau tu visai nebijai to, kas tavęs laukia?

– Aš buvau auklėta nebijoti, – ji trumpam susimąstė. – Bent jau neparodyti baimės.

– Ką gi, bus įdomu patikrinti, kaip toli siekia tas auklėjimas, – ramiu balsu ištarti žodžiai nuskambėjo labai grėsmingai.

Airilei pačiai labai rūpėjo atsakymas į šį klausimą. Eidama per kiemą šalia Dakoto juto įdėmius pilėnų žvilgsnius ir jie tikrai nebuvo draugiški. Sunkūs, kupini neapykantos, pikdžiugos, nekantraujantys iš jos pasidaryti žiaurią pramogą. Viena praeinanti senyva moteris ilgais žilais susivėlusiais plaukais staiga griebė ją už rankos. Airilė aiktelėjo ir pabandė ištraukti delną, tačiau senoji laikėsi kietai įsikirtusi.

– Tu atėjai! Aš žinojau, kad tu ateisi! Visiems sakiau, bet jie netikėjo. Tu atneši viesulą, vėtrą, išpūsi…

– Liaukis! – riktelėjo Airilė ir stipriai trūktelėjusi ištraukė ranką.

– Nekreipk dėmesio, kunigaikštyte, ji kvaištelėjusi, – niūriai burbtelėjo Dakotas. Tačiau suirzęs dėl tokio trukdymo pats griebė Airilei už rankos ir tempte nusitempė per kiemą.

– Ji yra Vėtra! – šaukė iš paskos senolė. – Saugokis, kunigaikšti, ji išpūs viską, kas čia nuo seno…

Įėjus į pilį balso nesigirdėjo ir jie abu lengviau atsikvėpė. Dakotas tempė merginą blausiai apšviestomis menėmis, laiptais, tamsiais siaurais koridoriais, kol atidaręs duris įstūmė į erdvų kambarį ir, įėjęs pats, uždarė duris. Uždegė lajinę žvakę ir Airilė galėjo apžiūrėti patalpą. Prie galinės sienos stovėjo didelė lova masyviu mediniu rėmu, kurį šiek tiek švelnino nagingo  meistro atlikti raižiniai. Pūkiniai patalai buvo užtiesti gražiai išaustu vakarėjančio dangaus mėlynumo ir aguonų raudonio spalvų užtiesalu. Lovos kojūgalyje buvo didelė skrynia, ištapyta tokiomis pat spalvomis. Prie kitos sienos stovėjo toks pat masyvus stalas ir dvi kėdės, o kampe nedidelis, neįkurtas židinys. Buvo akivaizdu, kad kambario šeimininkas mėgo tvirtus ir patikimus baldus.

– Pasikalbėkim, kunigaikštyte.

Atplėšusi akis nuo lovos, Airilė atsargiai atsisuko į kunigaikštį. Šis priėjo arčiau.

– Kiek tavo tėvo pilyje šiuo metu yra karių?

– Ar tu nori, kad išduočiau savo tėvą? Savo žmones? – Airilė pasipiktinusi papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – ramiai ištarė Dakotas ir ištiesęs rankas nuėmė varinių pynučių lankelį nuo jos galvos. – Pabandyk atsakyti dar kartą. Kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Aš nežinau! – jos balsas virptelėjo.

– Neteisingai, – jis paėmė jos delną į savo ranką ir pradėjo atsargiai nutraukti nuo plono riešo varinio žalčio apyrankę. – Kai prijojome prie pilies, mačiau, kaip tu apžvelgei sieną, sargybinių postus, labai greitai supratai, kur tavo Pietys. Tu jau mano karius bent apytikriai pasakytum. Manau, jau supratai, kokį žaidimą žaisime. Dar kartą klausiu – kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Ar nemanai, kad žaidimas būtų įdomesnis, jei aš turėčiau bent menkiausią galimybę laimėti? – karčiai paklausė Airilė, žvelgdama jam į juodas akis. – Jei atsakysiu į šį klausimą, tu užduosi kitą. Tol, kol negalėsiu atsakyti. O jei atsakysiu į visus – ar paleisi mane?

– Taip, – nedvejodamas atsakė Dakotas. Jei kunigaikštytė jam pasakys visas smulkmenas apie įtvirtinimus, slaptus išėjimus, karius ir ginklus, jis ją paleis, jausdamas gailestį jos tėvui.

– Aš galiu pameluoti.

Dakotas šyptelėjo. Šie žodžiai reiškė, kad ji nemeluos.

– Geriau to nedaryk, – įspėjo. – Aš negaliu pakęsti melo. Taigi, grįžkim prie mūsų žaidimo. Kur yra slaptas išėjimas iš Dovinės pilies?

Airilė prikando apatinę lūpą ir niūriai papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – Dakotas ištiesė rankas ir ėmėsi atrišti suknelės dirželį.

 

 

7 mintys apie „4 dalis“

  1. Visiškai neaišku, kur miegos Airilė 🙊😀 gal Dakotas nori su ja slaptai susitikinėti? 😁 arba slaptai gràžinti jà namo? 🤔

  2. 😦😦😦 kur nuves žaidimas??? Man atrodo, ji specialiai nežinos jokių atsakymų 😆😆😆🤩

  3. Ji- vėtra. Ragana sutiko raganą. O dabar tai prasidės. Nemanau, kad ji išduos tėvą. Greičiausiai jis net nenutuokia, kaip viskas greitai pasisuks. Vargšas. Man jau jo gaila.
    Krikštamote, tu valdai. Ačiū, kaip visados. Tavo pozicija kol kas labai tvirta mano dešimtuke. Su kuo ir sveikinu. Nenuvilk manęs. Parodyk tam šikniui ką reiškia netinkamos mintys, netinkamoj vietoj netinkamam žmogui.
    ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️

  4. Suintrigavo pabaiga,taip subtiliai erotiška 😍
    Tikiuosi,Airilės atsakymai bus neteisingi 🤭😁

  5. Abu ne pėsti 😁 Atmosfera kaista 🔥🔥🔥 Laukiu kas bus toliau 🤗

  6. Net užsimiršau skaitydama,kad prabėgo savaitė: tekstas plaukte plaukia, visa ta įtampa,pramaišiui su poetiniais niuansais ir magija – ak! Žaviuosi. ❤

  7. Manau ji visai būtų laiminga pralaimėjusi žaidimą🤭😈 o šiaip, labai patinka, istorija taip lengvai ir įdomiai vystosi, gaila, kad trumpos dalys, bet jaučiasi, kad rašoma istorija profesionaliai😊

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.