4 dalis

NE?

Ilgai laukti Artūro atsakymo nereikėjo. Kaip tik buvau duše kai išgirdau atėjusią naują žinutę. Atskubėjau iškart prie kompiuterio. Nuo kūno krito vandens lašai ir gerai į plaukus neįtrintas šampūnas. Stovėjau šlapia ir nuoga priešais kompiuterio ekraną ir drebėdama skaičiau žinutę.

Laba diena, Ūlėna. Jeigu turite kokių nors klausimų, susijusių su IT, kreipkitės per įmonės puslapį. Su jumis iškart susisieks IT specialistai ir padės išspręsti visas problemas. Geros dienos.

Ką? Tik… tiek? Aš jam nepatikau? Kodėl tik tiek parašė? Tik dėl jo pasikeičiau profilio nuotrauką į šiek tiek seksualesnę. Plačiai šypsausi, matosi iškirptė ir raudoni lūpų dažai. Jis mane užblokavo… Negaliu jam atrašyti į žinutę. Nejau viskas čia ir baigiasi? Pasidarė labai… liūdna? Net pati pasimečiau savo jausmuose. Ką dabar daryti?

Sugrįžau į dušą. Vanduo, atrodo, talžė kiekvieną kūno lopinėlį. Net širdis pasidarė kažkokia labai apsunkusi. Iš pradžių nelabai supratau kodėl tai vyksta su manimi… Ar man tikrai taip reikia kitų vyrų dėmesio?

Šarūnas nežinojo, kad mėgdavau dairytis į kitus vyrus. Na, manau, kad vaikštant gatvėje kiekviena moteris pastebi vyrą, kuris jai pasirodo labai simpatiškas. Pavyzdžiui, švariai apskutęs, kvepiantis ir madingai apsirengęs stipriosios lyties atstovas visada patraukdavo mano dėmesį. Patikdavo net ir tie, su sportinėmis kelnėmis. Visada į tokius praeinančius vyrus apsisukdavau pasižiūrėti, kaip jų užpakalį išryškina stora kelnių medžiaga. Keturiais iš dešimt atvejų likdavau nenusivylusi.

Su draugėmis mėgdavau apkalbėti vyrus. Ypač su Lina, kadangi ji eidavo į daugybę pasimatymų, kuriuos dažnai pratęsdavo ir miegamajame.

– Na nežinau nežinau Ūlėna… Daugiau niekada neparsivesiu kažkokio neaiškaus bičo į namus… Na, bent jis naktį atrodė tikrai simpatiškas, bet kai grįžom pas mane, atrodo, kažkoks žvėris jame prabudo, – skundėsi Lina mums susitikus po Naujųjų metų bare. – Įsivaizduok, jis man sako, koks tavo stop žodis… Ar kažką panašaus jis paklausė, ar net žinok nesupratau…

– Ir ką jam atsakei? – sulaikiusi kvėpavimą paklausiau.

– Ką ką… Sakau, „pakartok?“, nes aš juk jo klausimo nesupratau… O jis man – gerai, bus tada „pakartok“… Tai ir visą naktį kankino jis mane su savo tuo „pakartok“… Kažkoks labai grubus buvo… Nors šiek tiek man ir patiko… Bet po to labai pavargau. Kitą dieną net sunku buvo vaikščioti… Na, jis manęs nemušė… Tiesiog… Gerai padarė, – kiek susigėdusi šyptelėjo ir siurbtelėjo kokteilio.

Man labai patiko Linos pasakojimai. Tikrai pavydėjau jos nuotykių. Juk kiek daug aistros, kiek daug vyrų jai teko pažinti! Aš, tuo tarpu, galėdavau spoksoti tik į gatvėje praeinančius vyrus ir svajoti ką galėčiau nepadoraus su jais nuveikti, jeigu būčiau viena.

Galbūt dėl to ir pajutau tokią nuoskaudą dėl Artūro. Labai bijojau, bet tuo pačiu metu ir norėjau jį sutikti. Galimai ir nebūčiau su juo sutikusi praleisti naktį viename kambaryje. Juk jis gi vedęs, yra Rasa. Nenoriu būti jo dar viena meiluže. Būtume susitarę, manau, tik po skyrybų pradėti rimtai susitikinėti ir pažinti vienas kito kūną. Aišku, vasara būtų buvusi labai liūdna, visiškai be jo artumo… Tačiau reikia palaukti, kad galėtum dar labiau viskuo mėgautis. Juk aš ne kokia paleistuvė, turiu gėdos jausmą.

Parašiau nežinomam numeriui, kad nieko neišėjo. Jau ruošiausi eiti į vonios kambarį ir ten palikti šlapią rankšluostį, bet sulaukiau skambučio.

– Tai kaip tau neišėjo? – vos tik pakėlus ragelį pasigirdo priekaištai. – Tu ką, nenorėjai pinigų? Juk mes buvom susitarę, bent perskaitei ką tau rašiau?

– Skaičiau skaičiau, bet…

– Kas bet? Labai mane nuvylei. Nieko, rasiu kitą, – pasakė ir numetė ragelį.

Skambino Rasa. Keista moteris. Tegul ieško kitos.

Lėtai slinko paskutinės birželio dienos. Ieškojau kokios nors gerai apmokamos veiklos, kad ir stažuotės, bet labai sunkiai sekėsi. Pinigai, aišku, su kiekviena diena vis labiau ir labiau mažėjo. Tai mane tikrai gąsdino, kadangi darbo paieškos buvo visiškai bevaisės. Turėjau kelis pasirinkimus, kurie manęs netenkino. Galėjau tapti padavėja ir vasaros sezoną praleisti Vilniuje. Šią poziciją galėčiau tikrai lengvai gauti bet kuriame restorane ar bare, bet ilgos darbo valandos mane kiek gąsdino.

Mama dar pasiūlė nutraukti buto sutartį, sugrįžti į gimtinę, ten pasirašyti disertacijos mokslinį projektą ir rudenį sugrįžti į Vilnių. Visai geras planas, sutaupyčiau pinigų. Bet… vasarą sėdėti kaime? Aišku, tektų ir mamos priekaištus girdėti, kad gerą vyrą praganiau. Nesvarbu, kad kiekvieną kartą Šarūnui pasitraukus nuo vaišių stalo jis sulaukdavo jos kritikos.

Dar pagalvojau, kad reikia išbandyti trumpus, vienos ar kelių dienų, darbus ir tokiu būdu turėsiu pinigų pragyvenimui. Ar bent egzistavimui. Ši mintis man atrodė iš visų pati patraukliausia ir turinti tik vieną minusą. Labai bijojau, kad dirbsiu su prastos reputacijos žmonėmis arba su vaikais. Aš siekiu daktaro laipsnio, todėl noriu save apsupti bent šiek tiek protingesniais už save asmenimis. Kam man tie vaikai?

Nežinojau,- ką pasirinkti. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei Šarūnas nebūtų vienas išvažiavęs. Pabėgo, bjaurybė, pas tuos savo norvegus ir dabar gyvena kaip ponas. Užsimanė mat pertraukos.

Kadangi oficiali buto nuomos sutartis ėjo į pabaigą, nusprendžiau, kad reikia grįžti pas mamą. Planavau ten pabūti porą savaičių, padirbti prie mokslinio projekto ir po to vėl sugrįžti į Vilnių. Buvau pasiryžusi išsinuomuoti kambarį, kad ir tolimiausiame Vilniaus rajone, ir turėti daug butiokų. Labai nenorėjau likti kaime ir ten praleisti visą vasarą. Ten daug uodų, visokie daržai su milijonu piktžolių. Man neįdomu. Ir nenoriu vasaros praleisti lankstydama nugarą prieš kaitrią saulę. Fu.

Dėjau daiktus į lagaminą. Trečią valandą bus traukinys iš Vilniaus. Skubėjau, nes bijojau nespėti. Pradėjo skambėti telefonas. Skambino nežinomas numeris. Išsigandau, nes pagalvojau apie Rasą.

– Klausau? – nedrąsiai tariau pakėlusi ragelį.

– Labas, Ūlėna. Tau skambina Artūras Pocius. Gali kalbėti?

Tas sodrus vyriškas balsas… Artūras… ARTŪRAS? Ko jis iš manęs nori?