4 dalis

Viktorija

Išleidusios beveik visas mano santaupas iš banko kortelės ir nusipirkusios kalną naujų rūbų, su drauge kulniuojam namų link.

– Tu matei tos pardavėjos veido išraišką, kai matavausi paskutinę suknelę? Lyg būtų atsikandusi citrinos.

– Laura, juk artėjo darbo pabaiga. Ji – taip pat žmogus…

– Oi, oi, tu kaip visada motina Teresė. Tegul dirba savo darbą ir šypsosi, o ne bando išgrūsti lauk, – nepritardama palinguoju galva.

– Rodyk nuotrauką. Sakai, panašus į aktorių?

Atrakinusi telefoną, atkišu Laurai prieš veidą.

– O tu rupūže, rimtai kaip tas vampyras! Kuo vardu ten jis buvo… – mąsto net prisimerkusi. – Prisiminiau! Deimonas! Nors man visada labiau patiko Stefanas. Na, tau ir sekasi, drauge. O, kad man koks gražuolis kavos pasiūlytų…

– Ei ei, stabdyk arklius, juk turi vyrą ir vaiką! – tariamai pasibaisėju.

– Ką, jau ir pasvajot negalima? – pavarto akis. – Pas mus jau seniai romantiką žvakių šviesoje pakeitė sauskelnių keitimas. Džiaukis, kol dar neturi bamblių.

– Oi, Laura, na tu ir duodi, – draugiškai kumštelėjusi nusišypsau.

– Tik būtinai apsivilk tuos savo seksy apatinius, nes maža kas, – sukužda ir suokalbiškai mirkteli.

– Tau gal galvoj negerai? Jis mano odontologas ir išvis aš jo net nepažįstu!

– Na, vieną tavo kūno ertmę jis jau įvertino. Jau pusė darbo, – linksmai užsikvatoja draugė ir net išspaudžia juoko ašarą. Vos susilaikau reikšmingai nepasukiojusi piršto prie smilkinio, tad tik paspartinu žingsnį.

– Na nepyk,Vikute, aš tik pajuokavau.

Iš draugės rankinės pasigirsta praeitos vasaros hitas apie Kunigundą ir aš aukštyn kilsteliu antakius.

– Nieko nesakyk, gera daina, – skubėdama atsiliepti, į taktą susiūbuoja klubais. – Taip, taip, tuoj būsiu. Mišinuko vienas kaušelis, mėlyna dėžutė ant spintelės, – telefonu instruktuoja Laura.

Už kni so be garso, vien lūpomis išskiemenuoja ir staigiu judesiu  priglaudžia plaštaką prie kaktos.

– Na ką, turiu lėkt. Dominykas prabudo, dar dantys dygsta –  tai nėra ramybės nei dieną nei naktį, – liūdnai atsidūsta. – Išgersim kavos kitą kartą. Čiau, drauguže! – pasistiebusi pakšteli į žandą. – Duok žinot, kaip tas tavo pasimatymas! – nueidama dar šūkteli.

Pasimatymas… Ar tai tikrai pasimatymas? Lengvai nuraustu. Tik dabar suvokiu, jog per sąmyšį jam taip ir neatrašiau! Ot kvaiša! Nors… gal taip ir geriau. Tegul svarsto ar ateisiu, ar ne. Patenkinta savo sąmoju net sukikenu.  Pasiekusi namų laptinę, bandau sukrapštyti buto raktus ir išlaviruoti  neišmetusi nei vieno pirkinių maišelio ant žemės. Ir kur mano protas tiek pirkt? Už ką dabar mokesčius mokėsiu? Per tą daktarėlį mane iš buto išmes! Nuo tos minties net prakaitas išmuša. Mano dėmesį patraukia keistai atrodantis vyriškis. Akylai nužvelgęs mane, užgesina cigaretę bato kulnu ir pranyksta požeminiame mūsų daugiabučiui priklausančiame garaže. Staiga nupurto vakaro šaltukas. Reikia žiūrėt mažiau siaubo filmų, nes jau kankina paranoja.

***

– Tiesint ar palikt garbanas? Kaip manai? Tu šįryt kažkoks nekalbus, – ištariu,  priekaištingai nužvelgdama savo pašnekovą. Murkis tingiai pasilaižo priekines letenas ir pasirąžęs įsitaiso ant saulėtos palangės. Panašu, kad jam nelabai rūpi mano įvaizdis. Laurai skambint nenoriu, nes, užuot patarusi kaip šukuotis,  pradės pamokslauti, kaip svarbu nusidepiliuoti intymią zoną prieš pirmą pasimatymą. „Niekada negali žinot, kieno lovoj prabusi“, – pasakytų mano geriausia draugė. Atsirado sekso ekspertė – šypteliu. Marius yra pirmoji jos gyvenimo meilė ir, nors teigia priešingai, žinau, kad ir vienintelė. Nusprendžiu palikti savo natūralias garbanas, kurios jau siekia nugaros vidurį. Greitu judesiu užsisegu kūno spalvos liemenėlę, užsitraukiu tos pačios medžiagos kelnaites ir kritiškai įvertinu save veidrodyje. Genų rinkinį turiu ne patį geriausią: kiek per platūs klubai ir putli krūtinė, bandanti išsiveržti iš rūbų pirmai progai pasitaikius. O ir pilvukas galėtų būti plokštesnis, bet kur gi bus, kai valgau tiek saldumynų. Mūsų giminės moterys pasižymi moteriškomis linijomis, tad ir aš –  ne išimtis. Balintos kavos spalvos palaidinė paryškins mano šviesų gymį, o juodas prigludęs sijonas  – paslėps trūkumus. O jų, mano manymu, tikrai ne vienas: nemėgstu savo ilgų galūnių, amžiais kur nors užkliūvu, parklumpu ar kitaip prisidarau sau gėdos.  Kodėl negalėjau gimti tokia coliukė kaip Laura? Ji,  net pagimdžiusi sūnelį, rūbus perka XS dydžio. Nusmelkia pavydas. Ech, šiam gyvenime niekur nėra teisybės. Mano akys mažos, giliai įsodintos veide, o ir spalva – nei šis nei tas. Kaip pasakytų mano amžiną atilsį senelis – rūdžių spalvos. Nelabai romantiškas apibūdinimas, bet yra kaip yra… Akinius nešioju nuo penktos klasės, tad nepamenu savęs kitokios. Kelis kartus bandžiau įsidėti kontaktinius lęšius, tačiau nusprendžiau, jog tokia katorga –  ne man. Jausmas lyg savo noru vaikščiotum su stiklo šuke akyse. Prisiminus net silpna darosi. Brr… nusipurtau. Subtilus makiažas paslėpė mano bjaurias strazdanas (dar vienas išvaizdos minusas) ir suteikė romantišką įvaizdį.  Pala, pala, kokia dar romantika, juk net neaišku, ar jis ateis, o gal tik mausto mane? Nuo tokio scenarijaus susuka žarnas. Nagi, Vika, daugiau pozityvo! Bandau prisiminti paskutinę online jogos pamoką įmantriu pavadinimu “ septyni gyvybinės galios centrai” Tačiau sugriaudėjus pilvui suprantu, jog jei kas nors man ir atsivers šiandien,  tai tikrai nebus čakra…

Įpilu sauso ėdalo į katino dubenėlį, pastveriu rankinę nuo komodos ir aunuosi savo lakinius batelius, skirtus ypatingoms progoms.

 

Joris

Po velnių, kodėl telefonas turi išsikrauti tada, kai man labiausiai jo reikia? Prabudęs suprantu, kad jau beveik pietų metas, o mano žadintuvas nesuskambėjo. Nereikėjo vakar taip ilgai tįsoti prie kompiuterio ekrano, juk paprastai prabundu anksti ir be įkyraus signalo. Šokęs iš lovos, paknopstom puolu į vonios kambarį. Vis dar mieguistas mano kūnas vienoj vietoj iškalbingai sustangrėjęs. Ne dabar, drauguži, tariu atsukdamas šalto dušo srovę. Atvėsinęs kūną, išlipu iš kabinos, apsijuosiu strėnas rankšluosčiu ir pasilenkiu prie kriauklės su dideliu veidrodžiu.  Greitai išsivalęs dantis, imu skustis trijų dienų šerius. Baigęs švarintis, įžengiu į miegamą ir  parklumpu ant kelių priešais lovą. Na, kurgi nukišau antrą kojinę, galiu prisiekti, kad vakar palikau kažkur čia.

– Štai, kur tu, – stveriu nenaudėlę ir lengviau atsikvepiu, tačiau pakėlęs prie nosies vis tik nusprendžiu išsipakuoti naują porą. Išsirinkęs juodus laisvalaikio džinsus ir baltus marškinius su vos pastebimomis juostelėmis, siekiu jau spėjusio pasikrauti telefono. Po galais, jau beveik dvylika, vėluosiu. Naujų žinučių nėra, vadinasi, pasimatymo neatšaukė. Vienas taškas mano naudai, – pergalingai nusišypsau. Nepamenu, kada taip jaudinausi prieš susitikdamas su moterim. Juk ne pirmas kartas. Ko čia taip praskydau? Niekaip negaliu išmesti iš galvos gražuolės garbanės, o dar tas jos žvilgsnis… Nors ne tik akys pas ją gražios –  reikšmingai išlenkiu antakį aukštyn ir mano džinsai pasidaro šiek tiek per ankšti. Net svarsčiau nupirkti gėlių, bet pasirodyčiau kaip koks romantiškas liurbis. Ne, gėlių nereikia, užteks kavos šiam kartui. O dar bus kitų kartų? Tikiuosi. Paskubomis išlėkęs iš namų spusteliu mašinos pultelį ir nieko nelaukdamas sėduosi už vairo.

10 minčių apie „4 dalis“

  1. Pagaliau jiedu eina į pasimatymą! Labai įdomiai susiskaitė, smagūs juokeliai, tekstas atrodė labai natūralus ir gyvas. Lauksiu pasimatymo ir kitos savaitės 🙂

  2. Pritariu, Gabrielei, pagaliau į pasimatymą! Tikiuosi grąžto neišsitrauks 😁 , nes tas Joris toks neaiškus. Intriguojanti istorija🥰🔥

  3. Atsiprašau, tačiau labai jau trumpas skyrius. Man trūksta veiksmo. 🤔 Neturiu ko laukti, dingo „cinkelis“, intriga baigėsi su kojine po lova. Galėjo, bent iki kavinės nukeliauti Viktorija. O ten per savo nerangumą užsiversti padavėjo nešamą apkrautą padėklą ant savo aprangos, kuri labiau tinka į darbo pokalbį. Juk dar yra laiko persirengti (tiek šmutkių prisipirko), o ir Joris vėluoja…. 😉 Ups… Pabėriau savo versija, tikiuosi autorė nesupyks… ☺️

    1. Visiškai pritariu, veiksmo trūksta ☺️😀 ir tikrai apsirengė, kaip į darbo pokalbį, o ne į pasimatymà. Tikiuos, kad eis persirengti 🥰😁

  4. ,,jei kas nors man ir atsivers šiandien, tai tikrai nebus čakra…“ – 👍😁🤣. Skaitėsi lengvai, patiko. Bet pritariu Aušrai, tiek išleidus per daug dalykiška apranga. Gal tikrai atėjus per anksti kažkas nutiktų, kad reiktų skubėti persirengti. 🤔🙂. Kas besmerktų ,,Kunigunda“ man patinka 😁🤣🤣🤣, kaip sako gera melodija ,😉

  5. Puiki dalis, ačiū . Priminei tu man savo studijų metus. Turėjau tokią draugę Nijolę. O ji naktimis dirbdavo savitiniame darželyje. Ir iš ten važiuodavo tiesiai į paskaitas. Taigi vieną paskaitą, ji prieš išsitraukiant sąsiuvinį, ištraukią didelį frotinį rankšluostį sukeldama didelę mūsų vyrų nuostabą. „Kam tau tas rankšluostis? “ klausia vienas. “ O kas žino, kur rytoj tu gali atsibusti“, – atsako ji. Jei matytum jų veidus, dar dabar prisimenu :)). Ačiū, laukiu sekančios dalies.

  6. Intriga su kiekviena dalimi ir taip sunku sulaukti naujos savaitės. Geruliai vidiniai dialogai, suteikia linksmumo. Lauksiu vis naujesnių dalių ir įvykių, koks karštas ar kuriozinis bus jų pasimatymas 😍

  7. Oi tav Viktorija! Mergina su “pričiūdais” 😉 Jau matau bus reikalų Joriui 😀

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.