3 dalis

Vaidotas

Sukandęs dantis nutempiu spalvingosios Kendės daiktus į darbui skirtą kambarį ir, įdavęs švarius patalynės užvalkalus, giliai atsidūstu. Tuoj surasiu grindų šluostę ir ta mergužėlė turės išplauti visą butą.

Pasitrinu išvargusias akis ir viliuosi, jog netrukus prabusiu iš šio keisto sapno. Deja, realybė mane parbloškia visu savo svoriu. Tai – tikra. Mano namuose išdygo įžūli mergiotė, prisistačiusi aiškiai išgalvotu vardu. Kendė – skamba kaip striptizo šokėjos pseudonimas. Tik į gundančią vilioklę ji visai nepanaši – pora dydžių per laisvi drabužiai tiesiog kabo ant jos lieso kūnelio, kuris, kiek akys aprėpia, išmargintas ilgalaikiais piešiniais. Nors geltonos spalvos džemperis ir šviesiai melsvi džinsai slepia bene visą jos odą, pastebiu ant riešo ištatuiruotą smuiko raktą, pora juodvarnių ir kažkokį užrašą. Kiek metų šiai akiplėšai? Vargu, ar bus daugiau nei dvidešimt septyneri.

Kai paskambinau advokatui, dirbančiam su mano skyrybų byla, šis visai nenustebo. Monotoniškai išdudeno, jog mano buvusi žmona gali su jai priklausančia buto dalimi elgtis kaip tinkama. Tad aš negaliu nieko padaryti, tik svetingai priimti nuomininkę, sumokėjusią Redai į priekį. Na jau ne, šito tai tikrai nebus. Surinksiu savo savigarbos trupinius ir pats išsikraustysiu. Tik kur? Šiame su meile įrengtame bute praleidau geriausius savo metus. O gal tie metai nebuvo tokie jau geri? Neretai tekdavo rankioti buvusios žmonos išgertus vyno butelius, mat ši mėgdavo pasilinksminti, prisikvietusi būrį draugių. Dar dažniau miegamojo sienos sugerdavo jos priekaištus, neva aš šaltas ir nuobodus lovoje. Taip, aš – psichologas, savo srities profesionalas, nepastebėjau griūvančios santuokos ženklų. O gal tik bandžiau nutildyti savo vidinį balsą, kuris visa gerkle rėkė „šie santykiai neturi ateities“?

Jau nepamenu, kada pirmą kartą prakalbome apie skyrybas. Redos nesustabdė nei septyneri kartu praleisti metai, nei tas faktas, kad esame vienos juvelyrinių dirbinių įmonės bendrasavininkai. Vieną dieną grįžęs iš darbo radau tik tvarkingai ant staliuko paliktą laiškelį. Jame mano mylima žmona nedaugžodžiavo, tik informavo, jog išsikrausto gyventi pas savo draugą ir jau pateikė skyrybų prašymą.

Taip, šie išpuoselėti, erdvūs namai virto mano liūdesio oaze. Pasijutau sutryptas ir pažeidžiamas. Klausiau savęs, ar viskas, ko kartu su Reda pasiekėm ir buvo tai, apie ką visada svajojau? Juk jau ne vienus metus būtent mano antra pusė įtakodavo, kuo rengsiuos, kokius veganiškus patiekalus valgysiu ir į kokius koncertus eisiu. Po velnių, man net nepatinka klasikinė muzika. Visuomet stengiaus įtikti savo elegantiškajai, nuostabiajai žmonai, kuri aplinkinius žavėjo savo rafinuotu skoniu.

Mano mintis nutraukia įkryrus pirštų spragsėjimas man priešais veidą.

– Alio, Vaidai, ar girdi mane? – įkyriai spokso mergina,  palenkusi ant šono į smulkias kasytes supintą galvą.

– Vadink mane Vaidotu, Vaidas aš – tik savo draugams. – kantriai paaiškinu, žengdamas iš neprašytos viešnios buveinės į koridorių.

– Tai, kad mes daugiau negu draugai, Vaidai, – demonstratyviai atsiremia į durų staktą,  – mes kartu gyvenam, – nusikvatojusi trinkteli kambario duris man prieš pat nosį.

Mano namų kambario duris. Nuostabu. Labiau nusiristi jau nebeįmanoma.

Darija

Kai netoliese esančioje parduotuvėje kraunuosi maisto produktus į pirkinių krepšelį, išgirstu skambučio melodiją.

– Klausau, tėti, – tariu, glausdama mobilų prie ausies, o kita ranka į pirkinių krepšelį įsimesdama stiklainiuką braškių uogienės.

– Mažyle, kaip tu? – išgirstu susirūpinusį balsą ir, galiu lažintis, greta stovinti mama iš jaudulio įsitempusiu veidu grąžo rankomis. Ši mintis gerokai mane suerzina.

– Gerai. Įsikūriau bute, apie kurį pasakojau, o dabar kaip tik dairausi vakarienės.

– Brangioji, ar tu tikra, kad… – pasigirsta atodūsis. – Ar tu susitvarkysi viena?

– Viskas man gerai, tėti, – mane siutina toks globėjiškas jo tonas, tad vos susitvardau nepadėjusi ragelio.

– Darija, ar geri paskirtus…

Nutraukiu jį vidury sakinio, staiga pakeisdama temą.

– Perduok mamai linkėjimus. Man viskas gerai, – pabrėžiu paskutinį žodį. –  Turiu jau lėkt, parduotuvę tuoj uždarys. Myliu, čiau! – nelaukusi susikrimtusių gimdytojų atsakymo, nuspaudžiu raudoną mobiliojo mygtuką.

Kelias sekundes tiesiog stoviu, spausdama nosies kuprelę pirštais ir giliai alsuodama. Susitvardžiusi įsikišu telefoną į džemperio kišenę. Trumpai apžvelgusi asortimentą, nuspendžiu papildyti Vaidoto šaldytuvo atsargas kuo nors valgomu. Nusišypsojusi it piktadarė iš vaikiško filmuko, pastveriu iš stiklinio šaldytuvo lentynos pakuotę karvės pieno.

Kai, sukaupusi visas fizines jėgas, partempiu sunkų pirkinių maišą ir atsirakinu naujų namų duris, mane pasitinka spengianti tyla. Bute tvyro aklina tamsa, tad arba Vaidotas nuėjo miegoti pusę dešimtos, arba jo nėra namuose. Nusprendusi, kad šiandien jau ir taip gerokai apkartinau šiam žmogui gyvenimą, tyliai nuslenku į virtuvę. Keletą sekundžių tiesiog bergždžiai bandau surasti šviesos jungiklį. Pūškuodama užkeliu sunkų pirkinių maišą ant sterilaus virtuvinio spintelių komplekto ir pradedu kraustyti produktus. Beregint šaldytuvas ir pora spintelių prisipildo įvairiomis gėrybėmis, kurioms išleidau dalį pinigų, surinktų muzikuojant gatvėje. Nors garsiai trankau durelėmis ir netyčia įjungiu indaplovę, piktojo rusvaplaukio nesimato. Gal ėmė ir išsikraustė, susikrovęs savo nuobodų gyvenimą į pora brangių lagaminų? Mintis apie saldų miegą milžiniškoje dvigulėje lovoje su dailiai išraižytu masyviu rėmu mane pradžiugina. Išpylusi Vaidoto veganišką migdolų gėrimą į kriauklę ir dosniai  užpildžiusi pakuotę žalmargės pieneliu, įstatau į šaldytuvo dureles. Nieko nelaukusi, nusprendžiu apžiūrėti savo apartamentus.

Erdvė, nors gana maža, tačiau įrengta taip pat stilingai, kaip ir visas likęs būstas. Praverto lango užuolaidą plaiksto rudens vėjas, į stiklą monotoniškai barbena lietus. Keliais žingsniais išmatavusi pilkšvai nudažytą kambarį, žvilgsniu įvertinu savo laikiną guolį: be darbo stalo su kompiuteriu ir kelių, segtuvais prigrūstų lentynų, čia stovi gana patogi sofa. Deja, mano nusivylimui, ji neišsiskleidžia, todėl teks miegoti surietus kojas arba bandyti jėga įsiveržti į Vaidoto miegamąjį. Įdomu, kaip tas rudaakis niurzga atrodo su pižamos kelnėmis. O gal jis iš tų vyrų žiemą vasarą mėgstančių miegoti tik su trumpikėmis? Besvarstant, koks kūnas slepiasi po senamadiškais rūbais, trakšteli uždaromos buto durys. Pasigirsta šnarėjimas, prislopinti žingsniai ir pro durų apačią suvirpa šešėlis. Regis, jis sustoja ir kelias akimirkas klausosi, tuomet nueina šalin ir mane vėl apgaubia tyla. Priėjusi  arčiau stalo, pirštų galais perbraukiu per lakuotą, blizgantį paviršių. Mano dėmesį patraukia atversta knyga įmantriu pavadinimu „Jūsų pasąmonės galia“. Kas gali švaistyti laiką tokioms saviugdos nesąmonėms? Gal tas pilkų megztukų mylėtojas koks skautų būrelio vadovas? Arba, dar blogiau, tiksliųjų dalykų mokytojas? Prunkšteliu užversdama nuobodų skaitinį. Rytoj privalau išsiaiškinti, kas per asmuo yra mano kambariokas.