3 dalis

Mergina atsisuka į mane ir matau, kaip išsiplečia jos pilkos akys atpažinus. Akivaizdu nesuklydau.

– Vėl tu, – šūkteli ji labai nediskretiškai.

– Taip aš, – demonstratyviai nužvelgiu ją aptemptais džinsais ir leopardiniais aukštakulniais, sėdinčią ant aukštos baro kėdės, pro atsegtą odinį švarką matosi laisvai krentanti palaidinė gilia iškirpte ir smulkus blizgutis, pranykstantis kažkur tarp krūtų, – o tu pasikeitei, – pritariamai kilsteliu antakį, – pažinau, tik iš balso. – Taip atrodydama ji nė iš tolo neprimena to vaikinuko oro uoste. Žvelgdamas į kietą kuodą ant pakaušio ūmai suprantu, kodėl kepurė tada stačia stovėjo ant galvos.

– Tai kur gi ne, – vėl nusisukusi, kaip sėdėjo prieš tai, ignoruodama mane siurbteli per šiaudelį savo kokteilio.

– Užimta? – teiraujuosi rodydamas į tuščią kėdę šalia jos.

Mergina abejingai trukteli pečiais ir aš tai priimu, kaip kvietimą prisėsti.

– Aš Killian, – prisistatau, nors niekas net nesiklauso.

– Laura, – burbteli per petį.

Pastatęs kokteilį smalsiai pažvelgiu į merginą.

Lora? – sudvejoju. Tam jos CV tikrai, kažkaip kitaip buvo parašyta. Vardas abiejuose sutapo.

Mergina iššaukiamai pakelia smakrą ir pagaliau atsisuka visu kūnu. Jai keliais brūkštelėjus per manuosius kažkoks malonus virpulys nubėga šlaunimis.

– O kas blogai su mano vardu?

– Visiškai nieko. Puikus vardas, Lora, – užtikrinu ją, – Iš kur tu?

Matau, kaip net prisimerkia svarstant turbūt ar sakyti, ar ne.

– Iš Lietuvos, – galiausiai prisipažįsta ir aš nesusilaikęs šypteliu, šito nemeluoja. – O tu? – lyg prisiminus dar pasiteirauja manęs.

– Iš Šveicarijos, – atsakau.

– Ženevos?

– Ne visai, – patikslinu, – iš Valė.

Linkteli patvirtindama, kad suprato, nors man kyla įtarimas, jog ji net neįsivaizduoja kas yra Valė. Ūmai apsidairau.

– Su kuo tu čia? – tikiuosi, nepaaiškės, kad užėmiau, pavyzdžiui, jos vaikino vietą, būtų labai nesmagus momentas.

Matau, kaip keičiasi veido išraiška ir ne į gerą. Suprantu, kad mano klausimas ją kažkodėl papiktino.

– Mergina negali tiesiog viena išeiti į miestą išgerti kokteilio? – teiraujasi ji taip stipriai keldama balsą, kad į mus net atsisuka pasižiūrėti.

Kilsteliu abi rankas į orą lyg pasiduodamas.

– Žinoma, kad gali. Aš taip pat vienas čia, – priduriu taikiai, lyg norėdamas sušvelninti situaciją. – O tu labai feministiška, – ūmai paerzinu ją ir nesusilaikęs šypteliu, kai pamatau, kad ji dar labiau supyksta. – Aš taip pat feministė, – patikinu merginą, neleisdamas įsiterpti, – ir dar lesbietė.

Ji iš pradžiu nutyla lyg pasimetusi ir matau, kaip lėtai lūpose nušvinta šypsena, supratus mano pokštą, – Tu smauglį tarp kojų turi, kokia tu lesbietė?

– Oi, tik nepradėk body shamingo, – apsimestinai įsižeidžiu, – galėčiau parodyti jo privalumus, – ir neva gundydamas pakilnoju į viršų abu antakius. Jai pradėjus juoktis suprantu, mergina turi humoro jausmą vis dėlto.

– Kitą kartą, – neva pažada ji ir stipriai patraukia per šiaudelį tirpstančių ledukų praskiesto gėrimo. Galbūt aš klystu, bet tai, kaip nenuleisdama nuo manęs akių ji apžioja tą šiaudelį, manau, ji su manimi flirtuoja.

– Tu čia pirmą kartą? – pasiteirauju. Ji pritariamai linkteli, – tai iš kur žinai apie kokteilį, kurio nėra gėrimų meniu? – reikšmingai pažiūriu į jos apytuštę taurę ir vaisių joje.

Mergina nusijuokia.

– Draugė pasakė, kur nueit ir ką išgerti.

– Puiki tavo draugė, – pritariu pabaigdamas ir savo gėrimą.

Pamažu įsisiūbuoja pokalbis, aš dar užsakau “to paties” iš kart sumokėdamas ir nė nepajuntu, kaip bėga vakaras. Kartas nuo karto sugaunu smalsius kitų vyriškių žvilgsnius ir išpučiu besididžiuodamas krūtinę. Įspūdinga moteris. Man pasisekė, kad galiu šį vakarą leisti jos draugijoje.

Kokteiliai susuko man galvą visiškai ir aš užsimiršęs nežinia kelintą kartą akimis nužvelgiu pašnekovę, lėtai myluodamas žvilgsniu. Įsivyrauja tyla. Pakėlęs galvą matau ją smalsiai stebinčią mane. Putain, prigavo.

– Kaip manai, kuri tavo kūno dalis yra gražiausia? – klausiu, taurę prisitraukdamas arčiau savęs kaip skydą.

Mergina gundomai šypteli. Alkūne besiremdama į stalą, atsilošia kėdėje, demonstratyviai užsimesdama koją ant kojos, pati meta į jas reikšmingą žvilgsnį.

– Ta prasme, tu čia rimtai to klausi? – iššaukiamai pasiteirauja ji.

Užsikvatoju, dar kartą ją nužvelgdamas. Tas dailias, džinsais apmautas kojas ir ant pirštų galiukų valiūkiškai siūbuojamą aukštakulnį batelį. Na ir šelmė.

– Kokia tu paprasta, – susižavėjęs tariu, žiūrėdamas į akis, ir nė nepajuntu, kaip kyla nenumaldomas noras ją pabučiuoti.

Tačiau ji ūmai surimtėja, neva piktai pastatydama kokteilį ant baro:

– Žinoma, kad protas!

Iš netikėtumo net suprunkščiu ir įsijuokiu beveik iki ašarų. Nepamenu, kada tiek juokiausi. Dar ir šmaikštuolė. 

Aš žuvęs. Ji graži, linksma ir negana to, galiu daryti prielaidą, kad dar ir protinga. Ir kuo ilgiau žiūriu į ją, tuo ji man tampa dar gražesnė. Tada suprantu, kad turiu paklausti, kai ko labai svarbaus ir tiesmuko. Tad nugėręs gerą gurkšnį ryžtuosi:

– Sakyk, kiek tu vaikinų iš viso turi?

Ji kilsteli antakį ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nė kiek nepasimesdama atlenkia pirštą, tada antrą, trečią, – pasijuntu lyg smūgį būčiau gavęs į saulės rezginį, – o tada išskleidusi abi plaštakas pradeda juoktis.

– Man vaikiną lengviau susirasti, negu darbą.

Neva pritariamai šypteliu ir užgerdamas nuryju kartėlį. Nesikuklina panelė. Be abejo, ji turi vyrus, šliaužiojančius keliais paskui ją. Bet iš kitos pusės, jei ji vaikinus skaičiuoja ant abiejų rankų pirštų, gal kaip tik nieko rimto? Tada nusijuokiu iš savęs, lyg labai rimtas būčiau aš pats. Ūmai susidomiu supratęs, ką ji dar pasakė.

– Ieškai Ženevoje darbo?

– Jau radau, – pergalingai šūkteli ji, net akys iš laimės blyksteli.

– Tai, kad ir su darbu problemų nebuvo. Sveikinu, – iškeliu savo taurę. Padariusi tą patį dzinkteli krašteliu.

Žiūriu įdėmiai į merginą, ją vertindamas. Bandau prisiminti, kas buvo tame jos CV parašyta ir pasigailiu, kad taip neatidžiai skaičiau.

– Tu tikrai neeilinė moteris, nė nesistebiu, kad tau taip gerai viskas sekasi.

– Oi, – atsidūsta mergina, – kad tu žinotum. – Ir jos linksmu veidu nuslenka šešėlis.

Panašu į tai, kad mes visi turime paslapčių.

Smiltė

Vakaras, bėga daug smagiau, nei tikėjausi. Pašnekovas pasirodo ir linksmas, ir įdomus. Matau, kaip vis nužvelgia mane, kai galvoja, kad nematau. Pastebiu, kaip sublizga jo akys, aprėmintos ilgomis blakstienomis, man įsidedant kokteilio šiaudelį į burną ir kaskart, kai jį sukandu dantimis prieš patraukdama, susiraukia jo veidas, lyg iš skausmo.

Smagu man jį taip erzinti. Viduje net sukunkuliuoja džiaugsmas, kad šitas aukštas dailus šveicaras kampuotu smakru vakarą leidžia mano, Lietuvos kaimo mergelės, kompanijoje. O aš dar taip nenorėjau eiti. Įdėmiai nužvelgiu vyrą. Pirmą kartą oro uoste jo gerai turbūt net neįvertinau, o šiandien prieš mane sėdėjo modernus džentelmenas, gerai gulančiu švarku, užmestu tiesiog ant baltų marškinėlių ir džinsų. Avintis baltais sportbačiais. Pakeliu galvą aukštyn, šonuose trumpai pakirpti plaukai, ant viršugalvio palikta ilgesnė kupeta sušukuota atgal. Turbūt dar ryte nuskustas veidas pasidengęs penktos valandos šešėliu. Kilstelėjusi žvilgsnį nuo adomo obuolio prie skaidrių akių suprantu, kad mane pričiupo stebinčią. Nesislėpdama šypteliu, jis pats žino kokį poveikį daro moterims. Pritariamai žybteli jo akys.

– Kokioje sferoje dirbi? – paklausiu vėl įsidėdama į burną šiaudelį.

– Viešbučių sektoriuje, – atsako stebėdamas mano burną.

– O ką tiksliai darai?

Vyras sarkastiškai nusijuokia, patraukdamas lūpos kampą ir pažvelgia į taurę rankoje.

– Viską.

Įdėmiau įvertinu jo apsirengimą. Turbūt bus koks viešbučio administratorius, padarau išvadas ir nusprendžiu daugiau nekamantinėti.

– O tu? – paklausia jis.

Ūmai susimąstau apie savo naujas pareigas, organizuosiu Alain susitikimus, priiminėsiu svečius, nešiu jiems kavą ir darysiu viską, kas liepiama.

– Aptarnavimo, – burbteliu, nurydama didelį gurkšnį.

Vyras nieko nesakydamas linkteli.

Po pertraukėlės vėl smalsiai pažvelgia į mane.

– Tai sakai iš Lietuvos esi, – susimąsto, – Maža šalis su labai didele istorija.

Besididžiuodama išsišiepiu.

– Istoriją tikrai didelę turime.

– Aš beje moku keletą žodžių lietuviškai, – patenkintas sako jis man, ir tai, kaip viltingai šypsosi, suprantu, kad turėčiau pasidomėti, kokie tie žodžiai, tik aš visai to nenoriu. Jei jis dabar pradės keiktis, arba vardinti intymias kūno dalis, atsistosiu ir išeisiu. Šiaudeliu sumygusi Passion fruit vaisių, įkvepiu ir ryžtuosi.

– Kokie tie žodžiai?

– Duonytė, sviestukas, braškė, – vardija jis ir aš nustebusi išpučiu akis.

– Dar ir mažybine forma. Kas išmokė? – klausiu pakeldama antakius ir pačiai pasidaro keista, kaip nemaloniai spusteli krūtinę vien pagalvojus, kad galbūt jo gyvenime yra kita lietuvė moteris?

– Kolegė, – sako jis, – dirbo kažkada pas mus studentė mergaitė iš Lietuvos. Vis valgydavo ką nors, kai aš ją matydavau, tai tokius ir žodžius žinau.

Nepajuntu, kaip su palengvėjimu iškvepiu. “Studentė mergaitė”, ne mergina.

– O daug lietuvių dirba pas jus? – pasidomiu lyg niekur nieko.

– Man kol kas teko susidurti tik su viena.

Kurį laiką įsivyrauja tyla ir tik dabar suprantu, kad bare, lauke negroja muzika, tik viduje. Keista ta Šveicarija. Nužvelgiu visus susirinkusius ir suprantu, kad laikui bėgant sumažėjo žmonių, o visi esantys sprendžiant pagal formalią aprangą, akivaizdu, čia tiesiai po darbo.

Vėl sutelkiu dėmesį į savo pašnekovą. Stebėdama, kaip kažką galvodamas perbraukia pirštu per taurės kraštą, pakelia akis.

– Vilnius, taip? – paklausia ir nelaukdamas atsakymo tęsia toliau, – jūs jau nuo kelintų Europos sąjungoje? – nustebusi trukteliu pečiais, pamenu, kad tai vyko, tiksliai nepamenu kelintais. Jis prisimerkęs kažką pagalvoja, – man atrodo 2004 Baltijos šalys tapo narėmis, kartu su Lenkija ir kitomis.

– Taip taip, – greitai patvirtinu, – esame Šengeno zonoje ir priklausome Nato, – tik tikiuosi, kad manęs nepaklaus, ką apie Šveicariją žinau.

Tada prisimenu dar kai ką:

– O žinai, kad Lietuva savo plotu už Šveicariją didesnė?

Vyras susiraukia taip, lyg būčiau pasakiusi, kad jo kiaušiniai maži.

– Rimtai? – netiki jau išsitraukdamas telefoną ir matau, kaip atsiverčia Wikipedijos puslapį.

Cha!  Nusijuokiu mintyse ir garsiai patraukiu per šiaudelį pabaigdama savo kokteilį. Belieka tikėtis, kad neapsirikau.

Pūstelėjus vėjui, ūmai sudrebu ir užsisegu striukę. Į vakarą apgaulingai atvėso.

– Tikrai didesnė, – pritaria pakeldamas nustebusį veidą į mane, – bet kaip populiacija sumažėjo pas jus.

Patraukiu pečiais, ką aš galiu pasakyti, tikrai nesitikėjau, kad šį vakarą diskutuosime politologijos temomis. Šveicaras, – diagnozuoju atsistodama. Tiek čia to linksmumo su juo.

– Ne visi lietuviai gyvena Lietuvoje,  – užsimetu ant peties rankinę, – Ačiū už smagiai praleistą vakarą, – draugiškai šypteliu, – aš jau turiu eiti.

Taip smagiai pradėjom, o taip nuobodžiai viskas pakrypo.

Jis nustebęs net atsilošia, o tuomet truktelėjęs švarko rankovę aukštyn žvilgteli į rankinį laikrodį. Akies krašteliu ciferblate atpažįstu mažą karūnėlę. Neprastai, kaip viešbučio darbuotojui, turbūt netikras.

– Tai kad ir man jau laikas, – susizgrimba jis, – O kur tu gyveni?

– Čia netoliese, – parodau pusę, iš kurios atėjau.

– Tai aš tave palydėsiu, – taria atsistodamas ir nuo kėdės atlošo sugriebia savo striukę.

– Nereikia! – iš kart užprotestuoju.

Vyras įdėmiai pažiūri į mane iš viršaus ir tik dabar suprantu, kaip arti vienas kito esame. Nuleidžiu galvą, atsikrenkščiu ir įkvėpdama pajuntu prieskonių, odos ir tabako mišinį. Kaip ir tada oro uoste, tas kvapas sodriu viskiu pasklinda mano gyslomis sušildydamas. Širdis smarkiau sutvaksi.

– Man vis tiek į tą pačią pusę, – taria šiek tiek kimstelėjusiu balsu. Vėl pakėlusi akis sutinku draugišką šypseną ir veriantį žvilgsnį. Kai jis taip žvelgia į mane, suprantu, kad sutikčiau su viskuo, – Eime? – paragina šiltu delnu priliesdamas liemenį ir toje vietoje net šiurpas nubėga. Nieko daugiau nesakydama žengiu žingsnį, savininkiškai prilaikoma jo rankos. Nugaros raumenimis atrodo intymiai jaučiu kiekvieną jo šiltą pirštą. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Besibraunant tarp žmonių link išėjimo, sutinku smalsius merginų žvilgsnius ir aukščiau iškeliu galvą. Taip, jis su manimi.

 

Killian

Lėtai einame gatve. Turiu dar valandą laiko. Ūmai save sugaunu galvojant, kad kai pirmadienį būsiu Ženevoje, norėčiau ir vėl pasimatyti su mergina.

Iš niekur pakilęs vėjas smelkiasi po rūbais ir aš užsisegu striukę. Atpūstas oras nuo ežero maloniai glosto šnerves.

– Žiūrėk, fontanas! – šūkteli ji, viena ranka rodydama tarp namų atsiskleidusį vaizdą, kita išsitraukdama telefoną.

Jai atsitūpus ir nuo grindinio fotografuojant miesto pasididžiavimą man užgniaužia kvapą atsivėręs vaizdas, tik aš ne į fontaną žiūriu.

– Nori prieiti arčiau? – pats nustembu, kad pasiūliau. Kada buvau po fontanu?

Tačiau mergina neigiamai papurto galvą.

– Ne, sušlapsime. Vėjas į mūsų pusę, pažiūrėk.

Atsigręžęs į fontaną matau srovę, pasisukusią ir užliejančią visą akmeninį molą.

– Ar žinai, kad per sekundę į 140-ties metrų aukštį, į orą yra išstumiama 500 litrų vandens.

Mergina pasuka galvą nuo telefono į mane ir smalsiai žvelgdama iš apačios atsistoja.

– Visi šveicarai žino tokias detales mintinai?

Nusijuokiu, truktelėdamas pečiais ir parodau ranka į “Mont blanc” tilto pusę.

– Anksčiau originali fontano buvimo vieta buvo štai ten, industrinėje miesto dalyje už tilto ir vanduo buvo naudojamas hidrauliniam elektros tinklui vėsinti. Tiesa, tuometinis mechanizmas į aukštį išstumdavo vos 30-ties metrų srovę, – matydamas kaip ji kažką įjungia telefone, įsižeidęs pasitikslinu, – tau neįdomu?

– Ne-ne, žinoma įdomu. Tikrinu ar Wikipedija nepridarė klaidų, – pradeda juoktis ir įsideda telefoną atgal į džinsų kišenę – atsiprašau, – šypteli, – nesusilaikiau. Pasakok toliau. Man labai įdomu.

Sustoju priešais ją abi rankas susikišęs į kelnių kišenes ir įdėmiai žvelgdamas į merginą nieko nesakau. Kiek tame jos “labai įdomu” yra tiesos? Ji taip plačiai išsišiepia, kad pamatau turbūt net krūminius dantis.

– Kodėl fontaną perkėlė? – neva pasmalsauja.

Kurį laiką taip ir stebiu ją įbedęs žvilgsnį į akis ir nieko nesakau. Ji sugeba dar plačiau nusišypsot.

– Todėl, kad patobulėjo naudojamos technologijos ir jis tapo nebereikalingu. Tačiau pats jet d’eau buvo tapęs miesto identiteto simboliu, todėl patobulintas fontano mechanizmas perkeltas čia, kur dabar jis ir yra.

– Ir dabar jis atlieka tik dekoratyvinę funkciją?

Patvirtindamas linkteliu.

– O kiek metų šitam fontanui? – matau, kaip stipriau sukryžiuoja ant krūtinės rankas vėl prasiautus vėjo gūsiui.

– Šimtas trisdešimt, – sausai užbaigiu aš. – Einam, nes tuoj visai sušalsi.

Ir nelaukdamas čiumpu merginą už riešo, užkabinu jos ranką sau per parankę, o kitu delnu patrinu šaltus pirštus juos uždengdamas nuo vėjo. Ji sekundėlei lyg sustingsta, bet rankos neatitraukia, tuomet užsikabina dar ir kita ir neužtikrintai žengia drauge su manimi.

Taip susiglaudę tęsiame kelionę ir pasukęs galvą aš galiu užuosti jos labai specifinį kvepalų aromatą. Tas kvapas tikrai ne kiekvienai. Man patinka justi, kaip liečiasi jos smulkus kūnas prie manojo, kaip trinasi mūsų drabužiai. Dar kurį laiką paėjėjęs pasidomiu:

– Dar toli?

– Kas ar toli?

– Tavo namai.

Matau, kaip ji plačiai išsišiepia.

– Neįsivaizduoju.

– Ką turi galvoje?

– Nuo fontano aš paklydau.

Oh lala. Iškart dirsteliu į laikrodį. Dar yra truputėlis laiko, dar spėsiu. Bet jei palikčiau ją čia, nežinia kur dar atsidurs. Taip pasielgti negaliu, akivaizdu, kad mergužėlė visiškai nesiorientuoja. Išsitraukiu telefoną.

– Sakyk savo adresą.

– Nepamenu.

Lora? – Nutęsiu įspėdamas ir matydamas, kad nereaguoja, pakartoju griežčiau, – Lora!

Ūmai ji krūpteli, lyg nustebus pakelia galvą į mane ir matau, kaip akyse nušvinta suvokimas.

– Oh, – sumurma kažką sau po nosimi, lyg primindama, kad ji Laura. Stebiu, kaip pasvarsčiusi išsitraukia savo telefoną.

– Rasiu pati, – dar pabando priešintis, bet turbūt išgirdusi, kaip sugriežiu dantimis pasiduoda ir suveda adresą žemėlapyje. Pažiūriu ir be žodžių pasukdamas mus atgal, iš kur atėjome, patraukiu reikiama kryptimi.

– Atspėk kas, – tylą nutraukia ji, – du apvalūs viens pailgas visom bobom reikalingas.

Sustoju, kaip įbestas, bet pamatęs jos besijuokiantį veidą žengiu toliau.

– Tu nenori girdėti mano spėjimo.

– Tikrai žinai, – patikina ji besijuokdama.

– Sunku nežinot, – burbteliu sau.

– Taigi žirklės.

Jaučiu, kai iš nuostabos pakyla mano antakiai. Labai jau dviprasmiški tie jos juokeliai.

– Čia jūsų lietuviškas humoras?

Mergina nusijuokia.

– Dabar tavo eilė, – taria spustelėdama mano bicepsą ir jaučiu, kaip lyg tik dabar supratusi, už ko laikosi spūsteli dar kartą tik tam, kad įsitikintų. Aš, žinoma, specialiai šiek tiek įtempiu raumenį. Tegul pasimėgauja.

– Nežinau, neturim mes mįslių.

– Tikiu, kad turit. Anekdotą tada.

– Neturim ir anekdotų.

– Killian, – vaikiškai patempia lūpą besimaivydama.

Pasiduodamas iškvepiu.

– Kodėl ežiukas, bėgdamas per žolytę, šypsosi? – sududenu monotonišku balsu, – nes žolytė pilvuką kutena.

Smiltė užsikvatoja taip, lyg čia būtų geriausias jos girdėtas pokštas. Nustebęs net pats šypteliu.

– O, neeee, – girdžiu užginčija ji, – mes Lietuvoj tą patį anekdotą turim, tikrai ne pilvuką kutena. – Nieko nesakydamas žvilgteliu į ją, skeptiškai pakeldamas antakį, – kiaušinukus, – neprašoma patikslina mergina.

Dabar tikrai nusijuokiu. Su ja neįmanoma palaikyti paprasto pokalbio, viskas susiveda į seksualinį innuendo.

– Jūs Lietuvoj visos tokios… – nutylu ieškodamas tinkamo žodžio, – linksmos?

– Oi, tikrai ne. Aš ir Lietuvoje keista buvau, – patenkinta išsišiepia ji.

Kodėl aš tuo nesistebiu?

– Žiūrėk, kas čia! – ūmai ji stipriai sugriebia mano plaštaką įsitempdama paskui save už tamsaus kampo. Spėju instinktyviai sugauti ją per žastus tik paskutinę akimirką, kai bloškia į sieną, priremdama krūtine ir jos lūpos sustoja vos per milimetrą nuo manųjų.

Laikydamas įsirėmusią priešais save, sunkiai įkvepiu, įtraukdamas jos iškvėpiamo oro.

– Ką tu darai? – dusteliu pašnibždomis.

– Atsargiai, pone, – taria kimiai, akimis įžūliai nukeliaudama iki mano burnos ir aš nejučia lyžteliu apatinę lūpą, tik dabar suprasdamas, kas vyksta, – tai ginkluotas užpuolimas, nesipriešinkite ir jums nieko blogo nenutiks.

Dvejodamas atlaisvinu ją laikančias rankas ir moteris užgula mane dar labiau. Krūtine jaučiu besiremiančias jos apvalias krūtis ir mūsų abiejų kvėpavimas padažnėja. Kaip užhipnotizuotas stebiu burną. Mergina pakreipia galvą ir švelniai lūpomis vos vos prisilietusi prie manųjų atsitraukia. Jei tai užpuolimas, tai kaip ji gražiai pasitiktų mane?

Abu nejudam iš vietos. Liežuvio galiuku, lyg ragaudama mano skonį lyžteli viršutinę savo lūpą. Tas vaizdas perveria krūtinę aistra, atliepdamas mano klyne ir aš čiumpu ją nekantriai į glėbį, be ceremonijų įsisiurbdamas į pravirą burną. Pajutę vienas kito skonį sudejuojam abu. Širdis apsąla ir aš liežuvio galiuku dar labiau praskiriu jos lūpas, kur mane pasitinka smailas merginos liežuvis, noriai kviesdamas vidun į jos aksominę ir šiltą burnos ertmę.

Jaučiu jos rankas savo plaukuose, pašėlusiai glaudžiančias mane prie savęs ir aš duodu valią sau pagaliau be skrupulų perbėgdamas delnais jos liaunu kūnu.

Apsvaigę atsitraukiam įkvėpti, padūmavusiomis akimis tirdami vienas kitą ir matau, kaip ji šyptelėjusi nuleidžia galvą žemyn, kur mano kieta erekcija remiasi į ją.

– Po viso vakaro erzinimo su tuo nelemtu šiaudeliu, tu nesitiki, kad aš stovėsiu čia kaip medinis?

Ji sukrizena.

– Bet tu ir stovi, – pakelia įžūlias akis į mane, – kaip medinis, – žaismingai subanguoja klubais dar labiau prisispausdama prie mano išdavikiško silpnumo įrodymo.

Net sušnypščiu pro dantis, čiupdamas ją už liemens ir mus abu apsukęs priremiu savo kuolu prie sienos. Parodysiu aš tau išdykėle, kaip erzinti mane. Vėl liežuviu įsiveržiu į jos burną, o mūsų rankos kaip pašėlę gniaužia vienas kitą į save.

– Ačiū už vakarą, – tarp bučinių į burną ištaria ji.

– Tau ačiū, – tariu vėl įsisiurbdamas.

Ūmai pajutęs, kad mergina atsitraukia, atlaisvinu glėbį. Matau, kaip apsisukusi ištiesia ranką ir pradeda rinkti durų kodą, kurių aš nė nepastebėjau. Pasigirsta automatinis kvietimas užeiti.

– Atvykome, – taria besišypsodama ir patraukdama rankeną.

– Tu nori pasakyt, paliksi mane dabar, – parodau ranka sau į juosmenį, – tokį?

Sugaunu jos blizgančias akis, žiūrinčias į akivaizdų kauburį kelnėse ir demonstratyviai pasitaisau perbraukdamas delnu per visą styrantį ilgį.

Mergina gurktelėjusi nuryja seiles ir, lyg atsibudusi iš savo minčių, lengvai kresteli galva.

– Gundo žinoma, bet kitą kartą, – mirkteli man. – Dar kartą ačiū už vakarą, aš puikiai praleidau laiką. – plačiau atverdama žengia vidun pro duris.

Puikiai praleidome laiką. Kur gi ne, grįšiu mėlynais kiaušiniais.

– Nori, pasakysiu paskutinį šio vakaro anekdotą? – pašaukiu ją dar prieš pranykstant viduje.

Mergina susidomėjusi stabteli ir atsigręžia.

– Skelk.

Įkišu ranką į kišenę.

– Duok savo numerį, – paprašau jau išsitraukdamas telefoną.

Kaip ir visą vakarą ji užvertusi galvą nusijuokia.

– Rašykis, – ir aš net nustembu, kad taip paprastai pasidavė. Pradeda diktuoti, tada ūmai taria, – bet koks skaičius, – ir diktuoja toliau.

Nesupratęs ar gerai išgirdau pakeliu į ją galvą.

– Ką?

– Išgirdai teisingai. Jei tikrai norėsi su manimi susisiekti, turėsi padirbėti.

– Tai vaikiška, – tariu įsižeidęs.

– Žinau, – nesiginčydama sutinka mergina ir trinkteli prieš nosį durimis.

Nuleidęs galvą pažiūriu į laikrodį.

Šūdas. Pavėlavau.

12 minčių apie „3 dalis“

  1. Panorau pamatyti garsųjį fontaną ir pasidairyti, gal ten daugiau tokių žavių šveicarų vaikšto☺️ Puikiai, Ilona❤️

  2. Pikantiškas keksiukas prie kavos🤩Jaučiu didelę chemiją tarp veikėjų🔥❤️Super!

    1. Neabejoju,kad ne man vienai širdies dūžiai padažnėjo beskaitant. 🔥
      O šiaip,labai puiki dalis: nenuobodūs dialogai tarp veikėjų, švelniai įterptas miestas,kaip erdvė ir kažkokių mįslingų užuominų pilnas tekstas! 🤔 Skaitant vis svarsčiau,kur autorė nuves,kai jie susitiks ne tokioje neformalioje vietoje,nenumanau ko tikėtis,bet mintys jau veja į priekį! Ačiū. ❤

  3. Šūdas ir aš pavėlavau į darbą 😁 Negalėjau atsiplėšt nuo skaitomo teksto 👏
    Oj tau „Laura“ 😁🤭 „du apvalys,viens pailgas 🤣😅😁“
    Bravo,bravo,bravo! 😍

  4. „bet koks skaičius“ 😂😂😂 labai neeiliniai veikėjai, dialogai ir veiksmai. Tikrai, kad skaitai ir net sunku spėlioti, kas bus toliau, nes viskas originalu ir visada pasikreipia linkme, kurios nesitikėjai 😃 super! 👏

  5. Man ir tas „bet koks skaičius“ labai pralinksmino 😁 o šiaip kaip man patinka šioji mergina, tokia kieta, laisva, linksma! Kitokia nei įprasta kituose romanuose. O apie vyruką, tai išvis neturiu ką pasakyti, bet gal reikia apsilankyti Šveicarijoje jeigu ten daugiau tokių yra🤔 bet dabar kankinsiuos iki kito pirmadienio laukiant kitos dalies… 😭

  6. Super taip smagiai susiskaitė❤️.
    Bet ta mįslė tiek juoko ir prisiminimų sukėlė ,, du apvalus, viens pailgas“ – esu kažkada sąkius mokykloje, klasiokam buvo daug juoko 😁😁😁

  7. Eina sau kaip kibirkščiuoja elektra tarp jų 😍😍😍 ir koks lėkštas bet toks taikliai geras humoras tarp jų, kai tik du apsvaigę iš simpatijos ir aistros žmonės supranta ir gali krizenti! Kaip laukiu kito jų susitikimo ir Killian nuotykių atrandant teisingą numerį 🙈

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.