3 dalis

Nuo šiol Andželinai ir Radvilui laikas kartu ištirpo ir atrodė, kad ir kiek jo įsimylėjėliai beturėtų, vis tiek maža. Andželiną spaudė mokslai, tačiau jai puikiai sekėsi viską suderinti. Juk nuo šiol ji įkvėpta gyveno atskiroje jai Radvilo sukurtoje planetoje pavadinimu „Pirma meilė. Išprotėti galima kaip gera!!!“. Kartu patirti buvo gera viską – nuo rimtų pokalbių iki beprotiškiausių šėlionių.

Tiek Andžėjus, tiek mažo miestelio gyventojai (vyresnieji senoliai apkalbėtojai ir Andželinos atkritę gerbėjai) jau priprato prie jaunosios porelės, išskyrus tai, kad niekaip nesuprato, ką Andželina, pasak jų, „tokia gražuolė moksliukė“ pamatė „tokiame nepaklusniame neklaužadoj“, kaip Radvilas. Tačiau tiek Andželinos mama, tiek Radvilo tėvai buvo labai patenkinti jaunuolių draugyste, nes, svarbiausia – vaikai laimingi.
Nepaisant visų apkalbų apie „blogą berniuką“, Radvilas mokėjo skambinti pianinu. Labiausiai Andželinai patiko Bethoveno „Elizai“. Šią melodiją jis grodavo net grįžęs iš Andželinos, paskambindavo telefonu ir grodavo į telefono ragelį tol, kol Andželinai pradėdavo lipti akys.
„Tu muzikalus. Turėtum tapti dainininku!“ – kartą juokais išpyškino Andželina.
Radvilas sugebėjo stebinti. Andželina jau priprato, kad jei ir pasijaučia akimirkai kažkur esanti viena, tai jau sekančią akimirką prieš akis išdygsta Radvilas. Su gėlėm, šokoladu, papuošalais, įvairiais siurprizais, meilės laiškais…
„Labas, Andželinute,
pirmiausia, tai bučiuoju tave. Sėdžiu savo kambaryje ir neturių ką veikti, todėl nusprendžiau parašyti tau šį laišką. Galvoju, ką čia parašius. Grįžęs iš tavęs truputį galvojau apie tave. Noriu, kad visada sakytum viską, ką galvoji ir nebijotum, kad aš ko nors nesuprasiu. Aš labai norėčiau, kad, kai tave kas nors neramina ar kamuoja blogos mintys, tu man išsipasakotum. Taip pat norėčiau, kad ant manęs nepyktum, net, jei aš padarau ką nors blogo, tai patikėk, tikrai to nenorėdamas. Kartais man atrodo, kad aš tiek džiaugiuosi, jog suradau tave, kad pametu galvą ir darau kvailystes. Kaip tada, kai su šokoladu ištepiau tau kaklą. Atleisk man, kvaileliui. Bet žinau, tu, visa laimė, nemoki ilgai pykti. Dar prašau nepyk ant manęs už „pavydo scenas“. Supranti, tai, kad vyrai mušasi, yra normalu. O ypač, jei prisikalba, kaip tas čiulbuonėlis mokyklos direktorės sūnelis, kuris vos sugeba laikyti rankas vietoj, kai tave pamato. Angeliuk, suprask mane. Ar žinai, ko aš labiau nei mirties bijau šiam gyvenime? Prarasti tave…
Myliu tave. 
Radvilas“.
Vieną ankstyvą rytą Radvilas atėjo pas Andželiną ir paprašė leisti jam pabūti pas ją, kol ji bus mokykloje, nes tą dieną jam nebuvo nuotaikos eiti į mokyklą. Prieš išeidama į mokyklą, Andželina spėjo po pliušiniu tigro žaislu, gulėjusio ant lovos, palikti raštelį Radvilui: „Nenuobodžiauk. Kurk. Myliu ir…Tu žinai…“.
Grįžusią namo Andželiną pasitiko siurprizas. Radvilas su savo plačia šypsena veide atvėrė duris ir Andželinos žvilgsnis sustojo į grindis, visas takas iki jos kambario buvo nuklotas mažais sulankstytais rašteliais. Andželina pakėlė pirmąjį: „Kai ką tau sukūriau. Ieškok antrame raštelyje. Myliu tave labai“, tada antrąjį: „Iš kur žinojai, kad aš pakelsiu nuo lovos tigriuką? Nepyk, kad apgavau, bet siurprizas trečiame raštelyje. Myliu!“, toliau „Tavo siurprizas yra ant palangės. Myliu tave. Radvilas“, „Nepyk ir vėl apgavau, tavo siurprizas spintoje. Gerai paieškojus, turėtum rasti. Myliu“, kol galiausiai „Labas, Angeliuk, myliu tave! ( Labai!). Kaip sekasi ieškoti siurprizo? Jis yra pas mane marškinių dešinėje kišenėje. Saldus bučinukas ir atiduosiu. Myliu tave. Radvilas“.
Andželinai patiko tokie saldūs Radvilo siurprizai. Todėl nedelsdama apdovanojo mylimąjį bučiniu. Radvilas iš už nugaros ištraukė skrynelę. Ją atidarius pradėjo šokti balerina pagal mylimiausią Andželinos melodiją „Elizai“.
„Žinai, Andželina, jei galėčiau, pervadinčiau šią melodiją iš „Elizai“ į „Andželinai“. Pažadu kada nors sukursiu tau melodiją, gal net ir dainą. O šiandien noriu padovanoti tau šį žiedą“ – iš vis dar skambančios skrynelės giliausios kertelės Radvilas ištraukė sidabrinį žiedelį.
Andželinos viduje kunkuliavo įvairiausi jausmai, padėka, nuostaba, džiaugsmas, jai atrodė, kad šį žmogų, stovintį jai prieš akis, ji myli iki begalybės, o pažįsta taip kaip save. Atrodė, kad Radvilo akyse pasimiršta visi mokyklos klausimai, draugės, mama, brolis. Atrodė, kad yra tik ši akimirka. Radvilas ir ji.
Kol Andželina vis dar nustebusi savo viduje suko jausmų karuselę, Radvilas žvilgsniu pakvietė ją atsisėsti greta. Vienas po kito švelnūs prisilietimai prie kaklo, kol Radvilas pasisodino Andželiną ant savęs. „Taip patogiau žiūrėti tau į akis“, – kaip visada, nusišypsojo.
Andželina jau buvo įpratusi prie švelnių Radvilo bučinių ir nekaltų glostymų vakarais, kol jis būdavo pas ją kambaryje. Kartais jis tiek Andželiną „užglostydavo“, kal šioji tiesiog užmigdavo padėjusi galvą jam ant krūtinės.
Tačiau šį kartą jai viskas atrodė kitaip. Radvilas lėtai bučiuodamas kaklą slinko žemyn kol pakėlė palaidinukę ir rankomis suradęs standžias krūtis, švelniai vedžiodamas pirštais surado spenelius. Akimis klausdamas „Ar viskas gerai?“, Radvilas tęsė krūtų glamones pridurdamas „Jei ką ne taip darau, sakyk“. Andželinos viduje kunkuliavo nauji jausmai, kurie maišėsi su keista gėda, baime, jeigu kas nors grįš namo ir beprotiška trauka. „Tęsk“, – atsimerkusi tepridūrė ir pakišusi rankas po Radvilo marškiniais švelniai pirštais vedžiojo per jo nugaros odą.
Radvilo bučiniai griežtėjo, viena ranka stipriai suėmęs Andželinos galvą, kitą krūtį, tada rankos judėjo nuo nugaros iki sėdmenų, šį kartą Radvilas glamonėjo ir bučiavo kaip išprotėjęs. Tada akimirką sustojo, pažiūrėjo į akis ir švelniai švelniai bučiavo vis dar žiūrėdamas į akis ir šypsodamasis. Andželina nei nepajuto kaip jos palaidinukė ir jo marškiniai liko gulėti ant grindų, kaip savo kūnu pajuto nuogą Radvilo krūtinę. Negalėjo nejausti ir apačioje sukietėjusio iškilimo, nes juk sėdėjo ant Radvilo, tačiau ta keista vidinė gėda neleido net akies krašteliu pažiūrėti žemiau. Buvo baisu. Jaudinančiai baisu. Kai ir norisi tęsti toliau, ir tuo pačiu metu kamuoja baimė, kas bus toliau.
„Nebijok“ – „minčių skaitytojas“ Radvilas aiškiai pajuto vidinę Andželinos sumaištį. Tačiau rankomis glamonėdamas nuogus sėdmenis po kelnaitėmis pasistūmėjo dar vienu žingsniu pirmyn link dar niekada nepatirto Andželinai intymumo. Radvilas nusirengė ir nurengė merginą iki paskutinio apnuoginto odos lopinėlio. Uodė jos kvapą, mėgavosi, sūpavo pasisodinęs ant savęs kiek pasimetusią Andželiną. Sustojo ir žiūrėdamas į akis, tarė „Ar jauti kaip gera tiesiog būti? Nebijok, Andželina, šiandien aš neįeisiu į tave. Tu man esi brangi ir mes niekur neskubam. Matau, kaip bijai net žvilgtelti ten žemiau“ – plačiai šypsodamasis paėmė jos ranką ir uždėjo ant savo penio. Andželina irgi pagaliau atsipalaidavusi ir jau su šypsena veide vis tik išdrįso švelniai glostydama apčiupinėti tą tiek daug kartų su klasiokėmis apkalbėtą vyriškąją kūno „detalę“. Nors dar nelabai aiškiai suprato, kur ten kas, tačiau viena buvo aišku: jis kažkoks keistai slidus, didelis, grublėtas ir tiesą sakant, „nesuprantu, kur jis jam toks didelis telpa“ – šelmiškai viduje nusišypsojo nuo savo išdrąsėjusių minčių Andželina.
„Gera tave jausti, Angeliuk. Ir gera, kad jau tavo akyse nebematau baimės. Priprask prie manęs. Mes niekur neskubam“, –  persikėlė Andželiną po antklode ir tiesiog švelniai glostydamas jos priglaustą galvą sau prie krūtinės ir nuogą nugarą, eilinį kartą ją „užglostė“ panardindamas į trumpą popietės sapną.

Viena mintis apie „3 dalis“

  1. Labai ,,jaukiai“ susiskaitė stiprėjantis jaunuolių ryšys ❤️❤️❤️. Tobula. 😊

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.