3 dalis

Birželio dvylikta diena

Vienuolikta valanda vakaro. Važiavome namo jau valandą ir dar buvo likusi viena. Neturėjau ūpo kalbėtis. Pasakiau, kad esu labai pavargusi ir noriu miego, tad jau pusę kelionės apsimestinai snaudžiu.

Galvoje sukasi savaitgalio įvykiai. Turiu pasipasakoti kažkam. Emilijai. Ne, ne apie Luką. Jį esu pasiruošusi tiesiog išmesti iš galvos ir stengtis daugiau niekada nelikti su juo viena. Man reikia pasikalbėti apie Maiklą.

Kai man buvo dvylika metų sau pažadėjau, kad manęs niekas niekada neskriaus. Užteko matyti tėvą baudžiantį motiną už nieką, bet dabar niekaip negalėjau suprasti, kaip leidau toms mėlynėms atsirasti sau ant rankos.

Nenorėjau tikėti, kad jis buvo blogas. Gal neapskaičiavo jėgos? Gal tas šūdžius Lukas vėl jam sudrumstė smegenis? Nusipurčiau. Ne, tam negali būti jokio pateisinimo, nesvarbu kokios aplinkybės galėjo įtakoti jo elgesį. Česnakai mėlynėmis nevirsta. Kaip tik tą sekundę pajutau jo ranką glostančią man veidą. Vis dar apsimečiau mieganti. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis glosto man veidą, o aš suku galvą kaip turėčiau jį palikti. Kokia neteisybė.

Išsprūdo ašara ir kol ji nepasiekė jo pirštų, apsimesdama, kad man nepatogu, nusisukau į lango pusę. Jo ranka nukrito man ant kojos ir ten pasiliko likusią kelionės dalį.

 

Pirmadienio rytą nubudau nuo lengvo kavos kvapo ir Maiklo sėdančio ant lovos krašto. Maiklas šiandien eina į darbą, o aš turiu dar vieną dieną atostogų. Maniau, kad nubusiu viena. Tačiau štai, atėjo nešinas padėklu, taip, kaip to keisto šeštadienio rytą.

Laikrodis rodė 7.15, o ant padėklo jau garavo kava ir šviežias kruasanas. Kartais, kai būdavo proga ar tiesiog savaitgalis, išsikepdavome šaldytų kruasanų orkaitėje, skonis – nepakartojamas. Negalėjau nenusišypsoti, garuojantys kruasanai iškart sukurdavo ypatingai jaukią atmosferą.

– Labas rytas, – nedrąsiai, vos šypsodamasi, žvelgiau į jį.

– Labas, mieloji, – su didelėmis katino akimis palinko pabučiuoti manęs į kaktą Maiklas.

– K… Kokia proga, Maiklai? – susigėdusi vėl jam nusišypsojau. Nesijaučiau verta tokios puotos, bet tuo pačiu, nesijaučiau labai kalta, kad prieštaraučiau jo tokiam gestui.

– Norėjau, kad turėtum nuostabų rytą ir paskutinę atostogų dieną… – atsiduso. – Žinau, kad savaitgalį peržengiau ribas… aš labai atsiprašau, – padėjęs padėklą ant lovos, paėmė mano rankas į savo ir prispaudė jas prie savo lūpų. – Pažadu, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nenoriu tavęs skaudinti…, – vėl atsiduso jis. – Nežinau, kas man buvo užėję, juk tu žinai, kad aš ne toks…

– Žinau… – ką dar galėjau jam atsakyti?

– Tai viskas gerai? Atleidi man už tą nesąmonę? – Mintyse raukiausi ir krūtinėje degė priekaištas, bet juk atsiprašė?

– …Taip, viskas gerai, – šyptelėjau jam. Nepasakiau, kad atleidžiu. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo į lūpas, lyg užtvirtindamas mūsų taikos sutartį, ir išskubėjo pro duris, palikdamas mane lovoje su padėklu garuojančių pusryčių.

Atšlijau į pagalves atsipūsdama. Ką dabar papasakosiu Emilijai?

Žvilgtelėjau į padėklą ir po lėkštute su kruasanu pastebėjau kyšantį voką. Atplėšiau jį ir jame radau atspausdintą SPA kuponą užsakytą šiandienai. Dar kartą giliai atsidusau. Per tiek buvimo kartu dar nežino, kad lankytis SPA man nepatinka… Žvilgtelėjau į ranką, kurioje mėlavo jo pirštų įspaudai ir vėl į garuojantį padėklą. Palinkau paimti kavos puodelio. Giliai įkvėpiau šviežaus kavos aromato ir užmerkiau akis. Ar galėtų būti dar sudėtingiau?

*** 

Birželio keturiolikta diena

Negalėjau pakęsti grįžti į darbą, po atostogų, pirmadieniais. Jei galėdavau visada sugrįždavau antradienį. Ta pirma savaitė po atostogų, atrodo, būna tokia ilga… jei praleisdavau pirmadienį, dauguma susikaupusių užduočių po savaitgalio būdavo jau padarytos arba paskirstytos, tad man belikdavo susirinkti tik nuotrupas.

Man taip pat patikdavo į darbą atvykti geru pusvalandžiu anksčiau. Įsijungdavau kompiuterį, niekieno neskubinama pasidarydavau kavos ir ją ramiai gurkšnodavau, kol pro virtuvę pradėdavo plaukti kolegos, duodami signalą, kad mano ramios kavos rytas artėja į pabaigą. Taip pat tą pusvalandį išnaudodavau atsakyti žinutes draugei Emilijai, kurios kaip tik šiandien buvo gimtadienis.

Pravėrusi ofiso duris, pirmą dieną po atostogų, visada apsidairydavau aplink, lyg tikėdamasi išvysti kažką naujo. Pati nežinau ką – naują paveikslą? Naują stalą? Gal tikėjausi, kad Zuzana iš registratūros pasakys, kad vaisiai sugrįžta į virtuvę? Bet ką, kas paįvairintų monotoniškas dienas ir bent sekundei priverstų pagalvoti, kad darbas nėra nuobodus.

Nusprendžiau įrašyti gimtadieninę žinutę draugei pakeliui į virtuvę. “Su gimtadieniu! Lai dienelė būna nuostabi, o metai pilni nuotykių, įspūdžių ir laimės! Kai tik grįšiu, pakelsim po šampano taurę, o gal ir visą butelį! Sveikinu dar kartelį ir būtinai lauksiu žinutės apie gimtadienio planus šiandien!” Užbaigiau žinutę paskubėdama, kadangi priartėjus prie virtuvės pastebėjau, kad kažkas joje jau yra. Ir  kodėl kažkam reikia sugadinti patį pirmą rytą darbe? Juk specialiai ateidavau anksčiau, kad galėčiau mėgautis kava viena.

Pradarius virtuvės duris pasigirdo švelni muzika sklindanti iš telefono padėto ant virtuvės stalo, o mano akis pasitiko dailus užpakalis, kurio savininkas, pasilenkęs, kažko ieškojo mini šaldytuve.

Nė nepajutau kaip tarpduryje tylėdama pradėjau kraipyti galvą, kad galėčiau geriau pasigėrėti tokia rytine dovanėle. Nusipurčiau.

– Gal reikia pagalbos? – pasiteiravau, pykdama ant savęs, kad nutraukiu magišką momentą ir tuo pačiu neatleisdama sau, kad žiopsojau į svetimą pasturgalį.

Žavus užpakalis pasislėpė apsisukdamas (prisiekiu, stengiausi, nesekti jo akimis) ir prieš mane atsistojo jau vieną kartą sutiktas vyras. Bemat jį atpažinau. Greičiau atpažinau jausmą, o ne veidą. Oda nuo ausų iki pat kojų pirštų galiukų suvirpėjo. Jis žiūrėjo į mane ir atrodė, kad jis mato mane kiaurai – mato kaip man šiurpsta oda ir net žino, jog taip jaučiuosi – nuoga ir pažeidžiama, kad jam mane palietus, mano kojos neatlaikys ir sulinks.

Kvailai išsiviepiu atsimindama mūsų pirmą susidūrimą.

– O, labas, – prisimerkia sekundei, greičiausiai, nelabai atsimindamas mane.

Juodos kelnės, balti prasegti marškiniai (ačiū, už karštas Prahos vasaras!) įdegusi oda, trumpi, šviesiai rusvi plaukai, švelnūs, velniškai patrauklūs veido bruožai. Nebuvo jis nei per daug raumeningas, nei labai aukštas. Mano ūgio, bet iš po marškinių švietė tvirta krūtinė ir stiprios rankos buvo įsirėžusios marškinių rankovėse. Ir niekas negalėtų užginčyti, kad tas užpakaliukas dažnai paprakaituoja. Viešpatie, liaukis, moterie. Jei turėčiau surasti palyginimą, greičiausiai jis būtų panašiausias į Paul Walker.

– Aš ieškojau pieno kavai, bet man atrodo visi esantys šaldytuve jau nebegalioja… – tęsė jis, kol aš mintyse ieškojau prie logikos prijungtų neuronų.

– Ah, taip, dažnai nutinka, po savaitgalio ir savaitės pradžioje, – atsipeikėjusi pridūriau. Jo veide vis dar mačiau mįslingus bandymus atsiminti iš kur mane pažįsta. Prisiartinau arčiau jo, norėdama praeiti ir paduoti naują butelį pieno iš spintelės. Vos žengus žingsnį arčiau jo, širdies ritmas padažnėjo. Jausmas buvo toks, lyg tuoj mane ištiks panikos priepuolis. Pasilenkiau ties spintele, šalia šaldytuvo uosdama gaivius, vasariškus jo kvepalus.

– Kokio pieno tau reikia? – pritūpusi paklausiau.

– Pilno riebumo, – išgirdau balsą už savęs, verčiantį mano kaklą šiurpti.

Atsisukau ir pradėjau su pienu kilti aukštyn, kai staiga jo akys nušvito. Greičiausiai, būdama šioje pozicijoje, priminiau jam kaip mes susipažinome.

– Mes susitikom praėjusią savaitę, taip? Atsiprašau, kad iš kart nepažinau…, – pasikasė pakaušį jis. – Tiek daug naujų veidų… vakar buvo mano pirma diena čia, – pirmą kartą kilo noras išsitraukti telefoną ir įrašyti kažkieno balsą.

– Taip… atsiprašau už aną kartą, – susigėdusi prisipažinau, kad gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą.

– Na, dabar turbūt laikas susipažinti kaip pridera? – nusišypsojęs kelius pakertančia šypsena, jis ištiesė man ranką. Bijojau ją imti, bet tikinau save, kad privalau, negaliu jaustis taip žiūrėdama į vyrą. Jis TIK vyras. ŽMOGUS – kaip ir visi. Mūsų rankos susilietė ir mano ranka nutirpo iki pat peties. Paspaudimas – užtikrintas, bet šiltas ir malonus.

– Jakub, arba Jacob, kaip mane mėgsta čia vadinti užsieniečiai, – žiūrėjau jam į akis ir bijojau, kad jis jaučia tą patį ką ir aš, arba galvoja, kad dar viena idiotė negali nuo jo atitraukti akių. Aaa, kaip nenorėjau, kad jis galvotų, kad aš kokia kvaila išvaizdžių vyrų fanė.

– Milana, malonu, – bandžiau išlikti kiek įmanoma neutrali. – Kuriam departamente dirbsi, gal pakeitei Samantą?

– Taip, pakeičiau Samantą, esu Programos Lyderis. Palauk, tu ne Produkto Savininkė, kartais? Kalbėjau su Marku vakar, man atrodo jis tavo komandoje, bet jis sakė, kad Milana komandos lyderė.

– Taip, kartais mane vadina lydere, nes šis projektas, kurį baigsime šią savaitę, beveik nereikalavo jokių Produkto Savininko įgūdžių ir pareigų, visa komanda atlikom tas pačias užduotis, – niekšas Markas, garantuoju, bandė įtikti jam, kad užimtų mano vietą arba būtų paaukštintas.

– Gerai, malonu, spėju, tada teks bendradarbiauti, – šyptelėjo jis, atidarinėdamas pieną. Na kodėl… Kaip dirbti su žmogum, kuris savo buvimu atjungia smegenis?

Galėsiu kavą pasidaryti ir vėliau. Buvau beatsisveikinanti, kai su gaidele abejonės išgirdau jį vėl kreipiantis į mane.

– Gal norėtum kavos, darysiuosi sau, galėčiau ir tau padaryti? – šūdas, nenorėjau atsisakyti ir po penkių minučių grįžti vėl ir pasidaryti kavą.

– Gerai… – sutikau nenorėdama ilgiau užsibūti negu reikia ir prisėdau ant aukštos kėdės prie virtuvės stalo.

– Kokią kavą mėgsti? – pradėdamas malti kavos pupeles paklausė jis.

– Rytais latte, – pamačiau kaip šyptelėjo ir manyje vėl viskas suvirpėjo.

– O kitu dienos metu? – susidomėjęs, beveik pašaipiai, paklausė.

– Juodą kavą be nieko, – nukirtau. Stengiausi išlikti neutrali ir neįdomi. Du kolegos šnekučiuojasi, viskas ok. Čia tik aš nenormali. Nenorėjau pradėti klausinėti asmeninių dalykų, bet nežinojau kaip pertraukti tylą.

– Čia tavo muzika? – paklausiau galva rodydama į vis dar švelniai skambantį telefoną ant stalo iš kurio sklido lengva džiazo muzika. Jam pakreipus galvą į mane, kūną vėl perliejo virpulys.

– Oi, atsiprašau, nepagalvojau, gal tave erzina? – be galo mandagiai, susirūpinusiu veidu, kreipėsi jis į mane. Net pasirodė, kad jo skruostai šiek tiek išraudo.

– Oi ne ne, tikrai ne, visai maloni melodija, nuo ryto, – užtikrinau jį.

– Ah, taip, mano ritualas prieš pradedant dieną, – patikslino jis. Ooo, vyras su ritualu… Maiklas irgi turi savo ritualų! Kiek balsų girdžiu savo galvoje???

Jakub atsargiai padavė man puodelį kavos ir pradėjo darytis vieną sau. Gerai, kad kavos aparatas buvo triukšmingas, būčiau nežinojus ką dar jam sakyti. Ruošiau galvoje sakinį, norėdama pabėgti iš virtuvės. Nebegalėjau būti šalia šio vyro ir jo šmėruojančio užpakalio priešakyje. Vos aparatui nutilus suskubau pasišalinti.

Labai ačiū už kavą, bet tik grįžau iš po atostogų, turiu bėgti ir pasivyti su darbais, – pasiaiškinau jam, kildama nuo stalo. Jis atsisuko beveik be konkrečios išraiškos veide. Tikrai negalėjo nuliūsti, kad išeinu?

– A, ok, iki greito tada, – šyptelėjo man, pildamas pieną į kavą.

Man išeinant iš virtuvės, beveik kaktomuša, susidūriau su Honza, jis žvilgtelėjo į mane ir paskui į Jakūbą

– Labas rytas abiems, – džiugiai išsišiepė jis trindamas rankas. – Kitą savaitę, ketvirtadienį, bus naujo projekto atidarymo vakarėlis. Galit pasikviesti antras puses. Nepamiršk pasiimti Maiklo, – mirktelėdamas man uždėjo ranką ant peties Honza ir nuėjo link Jakūbo.

Neatsisukdama išlėkiau pro duris.

7 mintys apie „3 dalis“

  1. Oi, kokia sunkia tema prasideda skyrius. Ir kokia reikalinga! Ačiū, Elita, kad apie tai kalbi❤️ Ir dar ačiū už seksovą bendradarbį😉 ( atsidariau Paul Walker nuotraukas guglėj paganyti akis😀) Puikus desertas😋

  2. „kol aš mintyse ieškojau prie logikos prijungtų neuronų“… 🤩 Kaista, kaista, kaista atmosfera🔥🔥🔥 Laukiu kito šeštadienio! Ačiū už puikų desertą prie kavos ❤️

  3. Uch, norėčiau, kad toks kolega ir pas mane ateitų dirbti 😁 tik jaučiu, aš dar labiau pasimesčiau ir pabėgčiau iš virtuvės 😁

  4. Elita puikiai paliečia skaudžias temas, neapsunkindama teksto. Šaunuolė ❤️
    Oooo tas ponas „subiniukas“ man labai patinka! 😍🥰👌
    Labai lauksiu naujos dalies!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.