3 dalis

Artūras

Pocius Artūras, 1984 metų gimimo. Turi IT įmonę, yra direktorius ir vienintelis bendrasavininkis. Mėgsta automobilius, vairuoja Porsche, vardiniai numeriai. Mėgsta moterų dėmesį, patinka didelės krūtinės su iškirpte. Nemėgsta blondinių, dievina rudaplaukes, tamsiaplaukes. Netinka su ryškiu makiažu, nebent tik ryškiai raudonos lūpos. Nepatinka, kai sulaukia vien tik pritarimo, mėgsta kai moteris išsako ir savo nuomonę. Rūko tik kai išgeria, bet jeigu mergina nori rūkyti, turėtų užsirūkyti tik tada, kai jis pradeda. Mėgsta daug valgyti, patinka, kai ir moteris nevaržo savęs valgydama. Mėgsta prabangius restoranus. Gana agresyviai elgiasi lovoje, bet kai pasakai, kad nori švelniau, nurimsta. Nuoroda į profilį feisbuke: https://www.facebook.com/arturasXXXXX

Ryte radau žinutę, gautą iš nežinomo numerio. Turinys aiškiai rodo, kad rašė Rasa apie neištikimą vyrą. Artūrą. Jo aprašymas mane šiek tiek išgąsdino. Atrodė kaip kažkoks despotas, prie kurio, neduok Dieve, ne taip pasielgsi ir būsi pasmerkta. Kažkokia nesąmonė.

Tačiau mačiau ir jo kitą pusę. Jeigu jis verslininkas, vadinasi, mėgsta vadovauti ir žino, kaip pasiekti rezultatą. Turi pinigų, kadangi yra vienintelis įmonės savininkas. Ir ne bet kokios įmonės, bet IT, informacinių technologijų. Technologijos yra ateities, o ateičiai, be abejonės, vadovaus Artūras.

Aišku, spėjau dar pasvajoti. Sakykim, gerai, mes susitinkam. Jis pakviečia mane į pasimatymą. Ar jis atrodys kaip solidus ir rimtas verslininkas, su tobulai jo kūną paryškinusiu kostiumu? Ar jis bus griežtas su manimi? O gal priešingai, jis bus švelnus ir norės, kad aš jį apspjaučiau, trenkčiau ir nuo to jis tik dar labiau užsives? Nors pala pala… Ar turėsiu su juo permiegoti? Rasa minėjo, kad jei norėsiu, galėsiu. Bet ar aš to noriu? Su vedusiu vyru?…

Daug minčių sukosi galvoje ir nežinojau kaip jas sustabdyti. Spėjau ir įsisvajoti apie vyrą, kurio realybėje nesu mačiusi. Keikiau žmoną, kuri nori, kad suviliočiau jos vyrą. Kas per žmona, jei savo vyrą atiduoda į svetimas rankas? Reikia vilioti… Ar tikrai suvilioti?

Labai skaudėjo galvą. Aišku, nereikėjo vakar gerti tiek daug vyno. Ir ypač kokteilių, kuriuose nejutau alkoholio skonio. Dabar manau, kad bent lašelis laipsnių ten tikrai buvo.

Pasidariau kavos ir prisėdau prie kompiuterio. Artūrui parašysiu vėliau, dabar reikia sugrįžti į realybę, kuri manęs nelabai džiugina. Esu bedarbė ir turiu iš kažkur gauti pinigų. Sąskaitoje mažiau nei 1500 eurų, o po mokesčių už butą jų liks dar mažiau. Kai įstosiu į doktorantūrą (neleidžiu sau galvoti priešingai, nes man tai pavyks, aš geriausia ir neturiu kito pasirinkimo), geriausiu atveju stipendiją gausiu tik kokį spalio mėnesį. Arba lapkritį. Bet kaip pragyventi rudens? Beveik rudens vidurio!

Reikia darbo. Nenorėjau dirbti bet ko, reikia gauti daugiau nei minimumą, kad galėčiau ir pragyventi, ir pasitaupyti pinigų. Pernai metais Norvegijoje buvo gerai – parsivežiau daugiau nei 7000 eurų, kurių man užteko iki šiol. Aišku, Šarūnas beveik už viską mokėdavo, todėl pinigus galėjau leisti savo malonumui. Dabar jis, greičiausiai, kokiai vargetai lietuvei ten, Norvegijoje, perka pyragaičius. Tegul paspringsta ta kekšė kokoso drožlėmis.

Man reikia darbo. Išsirinkau didžiausią darbo skelbimų portalą, juk ten tikrai kažką rasiu sau tinkamo. Suradau kelias sritis ir paspaudžiau „Filtruoti“. Iššoko raudonas langelis, kuris skelbė, kad „Skelbimų pagal Jūsų pasirinktus kriterijus nėra“.

Kaip tai nėra??

Ieškojau toliau. Juk man reikia tiesiog paprasto darbo, kuriame laiku mokėtų atlyginimą. Ar Lietuvos darbdaviai gali man tai duoti? Visi, kaip susitarę, ieško darbuotojo tik pilnu etatu ir tik ilgalaikio. Gal ir galėčiau būti ilgalaikė darbuotoja, bet… nenoriu. Aš nenoriu švaistyti savo brangaus laiko darbe, kuriame ir taip ilgai nedirbsiu. Visos mano mintys jau dabar sukasi apie doktorantūrą. Kam man reikalingas kitas darbas? Nebent pats Universitetas ieško darbuotojų, tai gal reikia…

Supypsėjo telefonas. Nauja žinutė nuo nepažįstamo numerio.

Ar parašei jam?

Pamiršau. Galvoje kiti dalykai sukasi. Atrašiau, kad tuoj parašysiu ir susierzinusi įsijungiau feisbuką. Reikia parašyti Artūrui, darbas šiek tiek palauks.

Jo profilį radau labai lengvai. Juodai balta nuotrauka, kurioje į mane žiūri Jis. Blemba, simpatiškas vyras. Baltos kelnės ir šviesus megztinis. Ant viršaus – juodas švarkas, susiliejęs su tamsiu fonu. Tačiau Artūro siluetas lieka gana ryškus. Jo ausys atrodo kiek per didelės galvai, tačiau žvilgsnis, skrodžiantis mano akis, šnabžda, kad aš visai ne į ten žiūriu. Net šiek tiek susigėdau. Atrodo, kad jis tuo mėgaujasi. Pakeltas kairysis antakis, storos lūpos ir tos akys, žiūrinčios pro madingos formos akinius… Man atrodo, kad aš įsimylėjau.

Spoksojau į Artūro nuotrauką ir toliau jį tyrinėjau. Jo plaštakos atrodė labai didelės. Net pradėjau įsivaizduoti, kaip jomis liečia mano kūną. Ūsiukai priminė rimtą Italijos mafijozą, kuris tau yra pasiruošęs duoti į galvą už tai, kad tau nepatinka jo ūsai. Spėju, kad jo akys rudos, nors iš nuotraukos negaliu tiksliai pasakyti, bet manau, kad rudos. O gal žalios? Tokios egzotiškos. Jis turbūt yra geras melagis, tačiau kiekvienas jo žodis tave taip įtikins, kad galiausiai ir tu patikėsi viskuo, ką išgirsi.

Įsimylėjau. Aš tikrai jaučiuosi įsimylėjusi. Pilve nejaučiu plazdančių drugelių, tačiau ten, apačioje, jaučiu kaip viskas po truputį šlampa man į jį bežiūrint. Net susigėdau dėl to. Bet tik šiek tiek. Tikrai simpatiškas vyras, nors ir vyresnis 12 metų.

Reikia jam rašyti… Bet nuo ko pradėti?

Labas, labai gražiai atrodai.

Labas?

Labas, ką veiki šį savaitgalį?

Labas! Nori susitikti ir gerai praleisti laiką?

Nenumaniau, kad rašyti pirmajai yra taip sunku. Kaip atkreipti jo dėmesį? Ką rašyti? Ką dabar daryti? Galvą ir taip plėšia į visas puses, o dar šitai prisidėjo…

Supypsėjo telefonas. Nauja žinutė nuo nepažįstamo numerio.

Ar jau parašei jam?

Parašysiu parašysiu. Bet žinutės jis iškart juk nepamatys.

Paspaudžiau mygtuką „Pridėti prie draugų“. Viskas pasirodė dar realiau. Ar jis gavo feisbuko pranešimą, kad aš prašausi į jo draugus? Dabar reikia jam parašyti žinutę. Kažką paprasto.

Šiek tiek pagalvojusi, paspaudžiau ant „Siųsti pranešimą“. Pirštai virpėjo nuo įtampos, bet bėgiodami po klaviatūrą jie surinko trumpą, bet labai paprastą žinutę:

Sveiki! Matau, kad Jūs turite IT įmonę, ar galite man padėti?

Dabar reikia laukti, ar jis tikrai man norės padėti.

 

7 mintys apie „3 dalis“

  1. Tas išsireiškimas su pyragaičiais ir kokoso drožlėmis – eina švilpt! Regis,pagrindinė veikėja ne iš kelmo spirta ir ne tokia naivi ir drovi,o viduje kunkuliuojanti, nevaržoma ir stipri moteris,regis,ką tik žengusi pirmą žingsnį į dar vieną savo amplua! 🔥
    Kiekvienos dalies laukiu ir kiekvieną savaitę mėgaujuosi tuo rašymo cinkeliu. Jei išleisit knygą – pirma stovėsiu autografų eilėje. ❤

    1. Koks komentaras!! Labai labai ačiū ❤ Širdis dainuoja, kai pamatau, kad mano istorija rado savo skaitytoją 🥰 Tikrai nežadu sustoti su šia istorija – bandysiu belstis į leidyklų duris, o jeigu niekas ten manęs neišgirs, išleisiu pdf variantą pati 🔥

  2. Dar vienas išties dėmesį pritraukęs skyrius! Susiskaitė lengvai, su šypsenėle veide. Dabar tik įdomu, kaip viskas pasisuks ir ar jis užklius už kabliuko 🤭

  3. Na, na įdomu, kaip jis norės pagelbėti tokiai merginai 🤭 bet skaitosi įdomiai, patinka, kad pagrindinė veikėja po biškuti išlenda iš savo „kiauto“ 😊

  4. Dar vienas įtraukiantis skyrius 😊❤️. Tik per greit susiskaitė 😁

  5. Ačiū visiems už komentarus! ❤️ Labai džiaugiuosi, kad skaitote ir dar labiau džiaugiuosi, kad jums patinka ką rašau ❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.