3 dalis

Galiausiai Dakotas atsiplėšė nuo kunigaikštytės lūpų. Sunkiai alsuodamas, ranka suėmęs plaukus atitraukė jos veidą ir žvelgė tokiu nustebusiu žvilgsniu, lyg nesuprasdamas, kas ką tik nutiko. Merginos lūpos buvo raudonos nuo bučinio, atrodė dar putlesnės, drėgnos, saldžios. Sprendžiant iš tokio paties uždususio alsavimo, apsiblaususių akių ir suminkštėjusios laikysenos, bučinys jai taip pat paliko nemažesnį įspūdį.

Dvidešimt penkerių metų vyras jau buvo patyręs daugybę pabučiavimų. Meilių ir saldžių, karštų ir aistringų, grubių, piktų, nekaltų, viliojančių, nuobodžių. Taip, tikrai nemažai bučinių. Dakotui patiko bučiuotis, dar labiau patikdavo, kai bučiniai vedė į kai ką daugiau.

Tačiau jis pirmą kartą juto, lyg būtų per greitai užsivertęs taurę saldžiausio midaus. Apsvaigęs, apsalęs, pamiršęs, kur joja.

Netgi pamiršęs, kas šioji viliokė jo rankose.

Mirtino priešo dukra.

– Ar dar turi ką nors pasakyti apie mano susitaikymą su tavo tėvu? – paklausė gergždinčiu, tačiau pašaipiu balsu.

Kunigaikštytės žalios akys sužaibavo, lūpos susispaudė. Dakotas netgi linktelėjo kiek arčiau, šventas dangaus kalvi, jam tikrai pasirodė, kad merginos akyse tvykstelėjo žaibukai!

Klaidingai supratusi Dakoto palinkimą artyn, Airilė pamėgino atsitraukti, kiek leido plaukus suėmęs kumštis ir vos vos papurtė galvą.

Dakoto lūpos išsitempė į triumfuojančią šypseną ir jis paleido švelnias tamsaus medaus spalvos sruogas.

Nebus sunku ją sutramdyti, gal tik iš pradžių atrodė, kad ji labiau pasiutusi.

Airilė nusisuko nuo vyro ir įsispoksojo į priekį. Jos nugara vėl įsitempė, stengėsi kiek įmanoma nesiliesti prie kunigaikščio. Ši užduotis buvo ne iš lengvųjų, kadangi balnas, šiaip ar taip, neskirtas dviems žmonėms. Ji sėdėjo tarp jo šlaunų, iš abiejų pusių suspausta vadeles laikančių rankų. Jautė, koks raumeningas ir kietas jo kūnas, treniruoto kario kūnas, užpakaliuku jautė…

Ji pabandė pasislinkti dar šiek kiek toliau nuo jo, palinko į priekį ir įsitvėrė žirgo karčių.

Triumfuojanti Dakoto šypsena pamažu išblėso. Staiga pradėjo trūkti švelnaus merginos balso, kad ir kokias nesąmones ji paistytų. Iš suirzusio Daumanto žvilgtelėjimo nuo gretimo žirgo, kunigaikštis suprato, kad jo linksmuolis bičiulis taip pat nėra patenkintas, kad mergina buvo užtildyta. Iki pilies dar gabalas kelio, temo labai greitai, nes vakarėjantį dangų aptraukė vis juodesni debesys. Pradėjo krapnoti, laimei, jie jau pasuko į siaurą miško keliuką, kuriuo teko joti vorele, tačiau tankios medžių šakos šiek tiek sulaikė šaltus lašus. Jeigu medžiai jau būtų su lapais, sulaikytų lietų lyg stogas, tačiau pavasario viduryje jie turėjo tik pumpuruose paslėptą lapų pažadą.

Jau vos įžiūrimoje tamsoje girdėjosi tik žirgų žingsniai, protarpiais skimbtelinti viena kita geležinė kamanų dalelė, gilus žirgų alsavimas ir tylus lietaus šniokštimas.

Airilė pradėjo drebėti. Paskubomis pasprukusi iš namų neapsivilko apsiausto, šventei paruošta suknelė buvo per plona tokiam orui.

Dakotas, suprantama, tai pajuto. Jam neturėtų tai rūpėti, tikrai nerūpėjo, gal tik tai, kad iš sergančios kunigaikštytės jam mažai naudos. O dar reikėjo gerai pasukti galvą, kaip šia padėtimi kuo geriau pasinaudoti.

Oi, koks laukia malonumas, matyti Gausmį besiraitantį ir maldaujantį, kaip kokį cypiantį kauką!

– Atsiremk į mane, bent ant nugaros nelis, – suburbėjo Dakotas. Tačiau ta užsispyrėlė dar labiau palinko į priekį ir dar stipriau sudrebėjo. Tačiau neišleido nė garselio.

Kunigaikštis supyko. Štai kaip, šita mergiščia demonstruoja, kad jo nebijo ir tyli tik todėl, kad nenori būti bučiuojama!

Apglėbęs ją ranka taip staigiai ir stipriai prispaudė ją prie savęs, kad ji išleido duslų suspaustą garsą. O kai jis atleido glėbį, ji pasisuko ir staigiai žiebė jam alkūne į pilvą.

Smūgis buvo skausmingas, nors ir mažiau, nei ji būtų norėjusi. Nebuvo vietos gerai užsimoti.

– Aš – kunigaikštytė! – sušnypštė Airilė, pamiršusi, kad turi tylėti. – Negali manęs tampyti!

– Dar pamatysi, ką galiu! – įsiutęs Dakotas suurzgė jai į ausį, apgailestaudamas, kad negali čia pat nusitraukti jos nuo žirgo ir paauklėti. – Aš tau…

Netoliese už medžių pasigirdo balsai, pro medžių tamsumą sušvytavo ugnys. Dakotas davė ženklą visiems sustoti, įsiklausė. Tada atsikvėpė.

– Savi.

Tikrai, tai buvo nedidelis paieškos būrelis su deglais, atjojęs pasitikti kunigaikščio.

– Matau, pagavot dar vieną! – šūktelėjo vienas vyrų džiugiai. Airilė įsitempė. – Neįžiūriu tamsoje, ar šitas bent perpus toks geras, kaip tas baltis?

– Geras? – pasipiktino kitas. – Tuo žirgu gal tik pats Perkūnas gali jodinėti! Sužeidė tris vyrus. Vargšas Mantigirdas pusę valandos gulėjo kaip miręs, kai baltis jį numetė. O dabar vemia nesustodamas. O baltis beveik išspyrė aptvarą. Turėjom skubiai keliais rąstais paaukštinti tvorą.

– Šį kartą mūsų grobis dar geresnis! – pasigyrė Daumantas.

– Niekus skiedi, Daumantai! Tas kuinas vos stovi ant kojų.

Airilė pasipiktinusi sušnarpštė, įsižeidusi dėl Vėdrūnės.

– Ne apie arklį kalbu! – nusijuokė Daumantas. – Pažiūrėk, ką kunigaikštis turi.

Prijoję vyrai pasišvietė deglais ir jau aiškiai pamatė merginą ant kunigaikščio žirgo.

– Kur, po galais, jūs ją radot?

– Prie galinio Varnų girios krašto. Netoli Dovinės žemių, – Daumantas patylėjo prieš pasakydamas didžiausią naujieną. – Tai paties Gausmio dukra.

Vyrų reakcijos nenuvylė pasakotojo. Garsūs šūksniai, kvatojimas, grubūs pasiūlymai, ką daryti su kunigaikštyte.

Dakotas pajuto, kaip mergina vėl glustelėjo arčiau jo.

Paraginęs žirgą šuoliais pasileido į kelią ir jau visai netrukus pro didžiulius pravertus vartus įjojo į pilies kiemą. Nušoko nuo žirgo ir nutraukė belaisvę. Patraukė link arklidžių, beveik nesirūpindamas, ar mergina seks iš paskos.

Seks, jei nenorės pakliūti jo vyrams į rankas.

Ir tikrai, Airilė neraginama nuėjo paskui Dakotą.

O visai netoli arklidžių puolė bėgti.

– Stok, kad tave Pikuolis! – nusikeikė Dakotas, numetė savo žirgo vadeles arklininkui ir nusivijo bėglę. – Kvaiša, kur tu dingsi uždarame kieme?

Tačiau Airilė žinojo, kur bėga. Prie arklidžių sienos buvo pristatytas rąstinis aptvaras, kuriame vaiduokliškai žvengė baltas žirgas. Mergina sugriebė sijonus į vieną ranką ir lengvai kaip stirna, pasilipusi rąstais, įšoko į aptvarą.

– Ką darai, tas žirgas tave sutryps! – suriaumojo Dakotas, nutirpęs iš siaubo. Tačiau kitą akimirką sustingo iš nuostabos. Mergina pakibo nesutramdomam pasiutėliui ant kaklo, o tas, romiai, lyg avinėlis, kinkavo didele galva, glostydamas jai petį.

– Piety! Mano gerasis, – švelniai sučiauškėjo kunigaikštytė. – Atleisk man. Viskas bus gerai, pamatysi.

Žirgas priekaištingai suprunkštė.

– Airile, – Dakoto balsas pabrėžtinai ramus. – Lipk iš aptvaro.

– Tau aš kunigaikštytė! – atšovė mergina. Visgi, jautėsi patenkinta, kad jis įsiminė jos vardą.

– Tučtuojau lipk iš prakeikto aptvaro! – Dakoto balsas nuskambėjo pikčiau ir įsakmiau, vyras pradėjo lipti aptvaro rąstais. Pietys sužvingo ir pradėjo kasti priekinėmis kojomis.

– Tu jį nervini, atsitrauk, – įsakė Airilė.

Dakotas sugniaužė kumščius iš įniršio, tačiau atsitraukė.

– Prisiekiu, jei tuojau pat iš ten neisi, tavasis Pietys neliks gyvas.

Aplinkui pradėjo būriuotis žmonės, tačiau artyn niekas nedrįso eiti.

– Neišdrįstum, Pietys per puikus žirgas, – Airilė vėl prigludo prie balto kaklo.

– Jis pavojingas!

– Netiesa.

– Airile, – grasinančiai suurzgė kunigaikštis. – Mano kantrybė baigiasi.

– Gerai jau gerai, – atsiduso mergina. Suprato, kad kunigaikštis tuščiai negrasina. – Tik leisk nuvesti jį į arklides. Dar per šalta būti lauke visą naktį.

– Geriau paklausk, kur tu pati būsi visą naktį, – keistu, suirzusiu balsu pasiūlė Dakotas.

– Leisk Pietį į arklides, o mane, jei nori, gali ir lauke palikti, – nerūpestingai pasiūlė Airilė. Tėvas visada raukydavosi ir sakydavo, kad Airilė kalba nepagalvojusi ir vieną dieną prisivirs košės. Greičiausiai, jis buvo teisus ir ta diena atėjo.

Jeigu kas atidarytų aptvarą ir jai pavyktų atsidurti Piečiui ant nugaros, tiek jie ją ir tematytų!

– Ar pilies vartai uždaryti? – paklausė Dakotas vyrų. Jis kuo puikiausiai suprato, kad vargiai kas pavytų tokį žirgą su lengvute raitele.

– Taip, kunigaikšti.

Airilė atsiduso. Pilies sienos net Pietys neperšoks. Ką gi, bent jau jos mylimas žirgas naktį nešals.

Nedrįsdami nė prasižioti pilėnai stebėjo, kaip liauna mergina veda į arklides žirgą, kurio nepajėgė sutramdyti geriausi pilies jojikai. Airilė įvedė Pietį į erdvų gardą, pašėrė arklininko paduotais šiaudais ir graudulingai palinkėjo labos nakties.

Vos tik uždarė Piečio gardą, kunigaikštis stvėrė ją, užsuko ranką už nugaros taip, kad skausmingai aiktelėjusi, mergina norom nenorom prigludo prie krūtinės. Dakotas pasilenkė prie jos ausies.

– Tai ar pasakyti, kur tu praleisi naktį?

 

 

 

 

 

 

21 mintis apie „3 dalis“

    1. Džiaugiuosi, nes tų dalių dar bus. Norėtųsi, kad ir skaitytojų būtų 😉

    1. Prajuokinot! 🙂 Tačiau bijau, kad esate teisi, nebent Žygintė savo tvirtumu ir ramybe jį paguos 😉

  1. Ta prasme, aš nenoriu, kad baigtusi kiekviena dalis. Man jos pertrumpos… Noriu DAR IR DAR IR DAR. Labai gera istorija ir rašymas puikus! 😍

    1. Ačiū! Labai smagu žinoti, kad norisi dar gabalėlio. Arba gabalo 🙂

    1. Jeigu taip pat jausitės ir vasaros pabaigoje, teks apie tai pagalvoti 😉

  2. Nuostabu🥰 Bravo! Ne veltui turi tokią armiją gerbėjų. Tik turiu klausimėlį, ar naujienlaiškyje bus nukąstas tekstas tritaškiu „užpakaliuku jautė…“?😜

    1. Ačiū, Ramune❤️ O tekstas “nukąstas” todėl, nes tikiu, kad skaitytojų vaizduotė spalvingesnė už tūkstantį žodžių😉😀

  3. Geriau būtų jis ją paleidęs 😁, mažiau problemų turėtu. Super kaip visada 😊

  4. Labai, labai patinka, pati istorija su mistikos prieskoniu ir lietuviški keiksmai 😃 Labai lauksiu sekančių dalių, super!!! 😍😍

  5. Tiesiog, vaizduotė skaitant jūsų parašytus žodžius, neša mane į praeitį, į mistiką ir į tą balną nors ir sakinys nebuvo užbaigtas 🙈😆💯 nerealiai! 💯👏

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.