Brangus Grimuarai!
Šiandien klausiau Dolores Cannon paskaitų. Mintis, kurią užfiksavau – viskas šioje Žemėje turi sąmonę, viskas yra energija. Patys paprasčiausi buitiniai daiktai, augalai, akmenys, net kavos puodelis – viskas yra energija, su kuria galima komunikuoti. Manyčiau, kad tai vienas svarbiausių suvokimų raganai: jei gali komunikuoti, gali tą energiją ir pakeisti, susitarti gražiuoju. Tačiau aš pati nesu labai šneki net su žmonėmis. Todėl ir su kitomis sąmonės formomis bendrauju daugiau energiniu būdu. Šiaip ar taip, jis yra svarbiausias.
Dolores kalbėjo apie daug sudėtingų dalykų. Ne į visus norėjau gilintis. Man patiko, kad ji sakė: „Neklausykite nė vieno, kuris sakys, kad žino visą tiesą apie gyvenimą ir mirtį. Niekas nežino. Klausykit, ką kalba dvasiniai mokytojai, ką kalba patyrę įvairius išgyvenimus, skaitykit knygas ir susidarykit savo nuomonę“. Juk lygiai taip pat kalba viso pasaulio raganos. Niekuo nesekite aklai. Reikalavimas sekti be jokių klausimų yra tik būdas įtvirtinti valdžią. Dar valdžia labai gerai įsitvirtina sėjant baimę.
Mane mokė, kad abejodama autoritetais ir klausinėdama esi įžūli, nepaklusni, neprotinga ir darau nuodėmę. Tai skiepijo tarybinėje mokykloje. Ir bažnyčioje. Tačiau nepaisant įdiegto kaltės jausmo, vis tiek visą gyvenimą klausinėju ir abejoju autoritetais. Priimu savo sprendimus ir tuo pačiu atsakomybę už savo pasirinkimą.
Todėl tau, Grimuarai, rašau tik tai, ką pati esu patikrinusi ir išgyvenusi. Kai mokykloje būdavo nuobodu, linksmindavausi stebėdama energijos burbulus apie mokytoją, jų spalvas, ryškumą. Kai buvau vaikas ir su mergaitėmis šokinėdavome per gumą, norėdavau laimėti. Visiems patinka laimėti. Todėl stovėdama su gumu ant kojų, kol kita mergaitė šokinėdavo, kerėdavau ta ranka, kuri ant bevardžio piršto turi apgamėlį. Nesmerk manęs, Grimuarai, buvau vaikas, dabar taip nedarau! Tik pasakyk man, iš kur tarybiniais laikais, būdama septynerių ar panašiai, žinojau, kad reikia ieškoti apgamėlio? Kalbėdavausi su savo angelu sargu ir nuolat jam dėkodavau. Jis tikrai akylai dirba mane saugodamas. Pamenu, vieną kartą pradinėse klasėse ėjau iš mokyklos per perėją. Lėtai, užsisvajojusi. Jau buvau pusę perėjusi, kai sužviegė stabdžiai ir mašina sustojo taip arti manęs, kad perbraukiau ranka per kapotą. Taip ir nuėjau tolyn, lėtai ir ramiai, apgaubta angelo sparnais. Jei ne tie sparnai, būčiau pašokusi, išsigandusi, širdis būtų ėmusi stipriai plakti. Jei ne šildantis angelo buvimo šalia pojūtis, tikriausiai būčiau tą įvykį visai pamiršusi.
Tokių atvejų buvo daugybė.
Kažkuriuo metu suaugusi, kai vėl ėmiau daugiau bendrauti su dvasiniu pasauliu (buvo laikas, kai labai pasinėriau į fizinius, žemiškus dalykus), pasakiau savo vadovams ir sau, kad noriu su savimi elgtis švelniai. Nemanau, kad mokytis galima tik iš kančios ir skausmo. Galima mokytis lengvai ir džiaugsmingai, šviesiai ir su meile, tačiau vis tiek augti ir kelti savo energetiką. Aš sąmoningai pasirinkau šį būdą.
Norėčiau, kad daugelis pasirinktų tokį būdą, tuomet neliktų prasmė vieniems kitus skaudinti, kad suteiktų pamoką. Tokia mano svajonė.
Tavo Lavisa
