50 diena

Brangus Grimuarai!

 

Rašau tau jau penkiasdešimtą laiškelį! Žinai, didžiuojuosi savimi, kad per tiek dienų aktyvių kelionių dar nepraleidau nė vienos tau neparašiusi. Viena vertus, gal kelionėse ir lengviau rašyti, nes būna daug įspūdžių, kuriais noriu su kuo nors pasidalinti. Kita vertus, manau, kad per daug nenutolau ir nuo pagrindinio sumanymo – rašyti apie magiją ir raganas.

Šiandien prabudome Gargia vasarnamių stovyklavietėje, nedideliame medinių namelių komplekse. Rytas buvo skirtas darbui, po pietų planavome eiti į kanjoną, 14 kilometrų žygį žemyn ir po to vėl aukštyn. Diena pasitaikė karšta, prieš žygį dar nubėgom į kalnų upę atsigaivinti.

Vos tik žengėm kelis metrus numatytos trasos į kanjoną, už nugarų pasigirdo įtartini garsai. Griaustinis. Mus vijosi juodas debesis, matėsi, kad tolumoje jau smarkiai lyja ir griaudi. Tokiomis sąlygomis leistis į kanjoną būtų didžiulė rizika. Vis dėlto, keistas momentas, kai pasiruoši ilgam sunkiam žygiui ir puikiems vaizdams ir vos pradėjus reikia trauktis. Norisi pasiginčyti, o gal viskas bus gerai, gal audra praeis šonu, gal kaip nors… Norvegijoje pajutom, kad žmonės pagarbiau žiūri į gamtą, labiau laikosi taisyklių. Kai gamta tokia atšiauri, statūs kalnai, ledinė jūra, laukiniai žvėrys, visą vasarą nenutirpstantys ledynai, taisyklių nesilaikymas gali kainuoti gyvybę.

Vietoje kanjono nusprendėm eiti mažesnį taką – iki krioklio per mišką. Šis takas buvo labai gražus, nors ir nelabai lengvas, visą laiką kilo aukštyn į kalną. Krioklio vaizdas pateisino visus lūkesčius.

Kylant link krioklio visą laiką vijosi griaustinis, grįžtant jau pradėjo lyti, bet aš neskubėjau. Mišku apaugęs kalnas, krioklys, didžiuliai akmenys man primena „Ronja plėšiko duktė“ ir serialą „Robina Hudas“. Tai buvo mylimiausia vaikystės knyga ir mėgstamiausias serialas. Tikriausiai dėl miško, mano siela prisimena gyvenusi miškuose, trobelėje (kaip gi kitaip), todėl pasakojimai, kur pagrindinis veiksmas vyksta miške, mane traukia lyg magnetas. Žinoma, ir dėl to, kad Robinas Hudas buvo labai gražus😊

Visada pasakoju, kad Lavisa Spell yra užkoduota frazė „meilė yra kerai“, rečiau kalbu apie tai, kad jį sugalvojau pagal Ronjos mamą Luvisą. Knygelės pradžioje Luvisa gimdo dainuodama, o visos istorijos metu išlieka labai rami ir išmintinga. Visi dvylika plėšikų jos truputį prisibijojo. Luvisa man augant buvo stiprios moters pavyzdys.

Tai, ką skaitome, kokias istorijas mums pasakoja mamos, draugės ar kaimynės, kokius filmus žiūrime, daro mums didžiulę įtaką, apie kurią retai pagalvojam. Bet būtent dėl tokių pavyzdžių išdrįstam ar neišdrįstam imtis kažko naujo, truputį rizikingo, ar susigūžiam ir atsitraukiam.

Dėl tos įtakos ir buvo draudžiami ir menkinami meilės romanai nuo pat jų rašymo pradžios. Buvo dvi svarios priežastys laikyti meilės romanus niekalu. Pirma priežastis – juos rašė moterys. Antroji – pagrindinė veikėja buvo moteris. Na, ir dar viena priežastis – laiminga pabaiga. Šiose knygose herojė vietoje to, kad sulauktų bausmės už savo aikštijimąsi ir kažkokių ten savo jausmų paisymą, gauna laimingą pabaigą. Žinoma, kad tai kėlė pasipiktinimą.

Štai vaikiškų filmų kūrėjai taip pat gerai supranta grožinių kūrinių įtaką. Visi jų filmai turi užkoduotas žinutes, vertybes, moralą. Tiesą sakant, paskutinieji, kuriuos mačiau, man sukėlė abejonių. Išaukštinamos moterys, merginos, tačiau tuo pačiu nuvertinami berniukai, vyrai. Neišlaikoma pusiausvyra. O kai nėra pusiausvyros, niekas nebūna laimingas. Atrodo, šiuolaikiniams kūrėjams pusiausvyros konceptas neįkandamas, o štai Astrid Lingren jau 1985 metais rašė apie mergaitę ir berniuką, kurie negalėjo išgyventi vienas be kito, nuolat vienas kitam padėdavo. O Ronjos tėvas norėjo, kad dukra taptų plėšikų atamane po jo. Nejaugi lygiavertiškumas mums taip sunkiai suvokiamas?

 

Tavo Lavisa

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Fill out this field
Fill out this field
Įveskite tinkamą el. pašto adresą.
You need to agree with the terms to proceed

Rekomenduoju paskaityti