Brangus Grimuarai!
Šiandien rašiau. Praleidome šiek tiek ramesnę dieną savo kempingų ir rąstinių namelių parke, tik vakarop nuėjome į gamtos muziejų ir praėjom žygį fjordo pakrante. Todėl dieną buvo ramaus laiko trobelėje. Vaikai susižavėjo žvejyba. Pro pat mūsų trobelę srauniai teka upė, visa negili, skaidri, vyrai įsibrenda į vidurį jos su ilgais batais ir žvejoja. Šitas kempingų parkas ir yra naudojamas daugiausiai žvejų. Į vietinį muziejų jie ateina tik išsipirkti žvejybos licencijų.
Buvau į tą muziejų nuėjusi prieš pietus apsižiūrėti, du vyriškiai kalbėjosi lietuviškai. Šį kartą jų neužkalbinau, mačiau, kad jie užsiėmę savo reikalais.
Tačiau kai trobelės terasoje rašiau savo istoriją be taisyklių, įkvėptą Norvegijos, išgirdau „Excuse me, excuse me“. Gan sunkiai sugrįžau į tikrovę. Pamačiau senyvą moteriškę, kuri norėjo pasibendrauti. Gan ilgai ir maloniai paplepėjom, tik rašymo vaibas pradingo.
Taip jau būna. Neseniau klausiau rašytojo Brandono Sandersono paskaitą. Jis pasakojo, kad jeigu rašo tris valandas, tikrasis įsijautimas į rašymą prasideda tik nuo antros valandos. Ir jei tuo metu kas nors užkalbina, išmuša iš ritmo ir prireikia apie keturiasdešimt minučių, kad vėl įeitų į reikiamą nuotaiką.
Kūrybinis rašymas yra kitokia veikla, nei, pavyzdžiui, sąskaitų rašymas. Jei rašant sąskaitas kas nors užkalbina, gali sugrįžti prie darbo be jokių problemų. Žinoma, rašyti tris valandas be pertraukos gali sau leisti nedaug kas. Sandersonas yra populiarių fantastinių knygų autorius, rašymas yra jo pragyvenimo šaltinis. Tie, kurie pragyvenimui užsiima kitais darbais, rašymui gali skirti mažiau laiko. Kartais įdomu, kiek Lietuvoje iš kūrybinio rašymo gyvenančių žmonių, nes jų tikrai yra.
Savo pirmąją knygą parašiau motinystės atostogų metu su trečiuoju sūnumi. Motinystė dažnai atveria kūrybingumą, kadangi dienos būna pilnos nesudėtingų fizinių darbų, monotoniškos rutinos, galvoje lieka erdvės naujoms mintims. Tuo laiku rašiau ranka į sąsiuvinį. Dienos metu šovusias mintis skubėdavau užsirašyti, o naktį, sumigus vaikams, suvesdavau viską į kompiuterį, tuo pačiu ir paredaguodavau. Tikrai nebūdavo galimybių rašyti valandų valandas. Nebent kai nuveždavau vyresnį sūnų į krepšinio treniruotes ir laukdavau valandą. Tada nueidavau į Coffee Hill, nusipirkdavau late su gervuogių sirupu, grįždavau į mašiną ir valandą rašydavau be sustojimo. Niekada nebuvo rašytojų bloko, balto lapo baimės ar užstrigimo. „Būti (su) ragana“ man visada bus late su gervuogėm skonio, nes tai buvo vienintelis etapas gyvenime, kai ją gėriau.
Antrąją knygą parašiau jau grįžusi į darbą mokykloje. Kartais rašydavau per pertraukas, laisvų pamokų metu. Dabar noriu tą patirtį pakartoti, rašyti, vos suradusi laisvą minutę. Rašyti, kas rašosi, nesukant galvos dėl to, kas iš to išeis, kas tai skaitys. Tiesa, jau seniai nerašau ranka į sąsiuvinį. Nežinau, ar kada nors kam nors rodysiu šių atostogų rašymo pramogą. Naudoju tik skandinaviškų dievų vardus, galvoju apie norvegiškus kalnus ir fjordus, suomiškus miškus. Raganas ir vilkolakius. Vienu žodžiu, mano vaizduotė važinėjasi amerikietiškais kalneliais valgydama cukraus vatą ir spiegdama iš džiaugsmo😊
Klausantis Brandono Sandersono, man patiko kitas jo pasakojimas. Tapti rašytoju jis svajojo nuo pat paauglystės. Dėlto studijavo anglų kalbą. Ir rašė knygas. Leidyklos jas vis atmesdavo. Jau turėjo parašęs šešias ar septynias ir, gavęs eilinį neigiamą atsakymą, svarstė, ką daryti. Rašyti toliau, nors knygos nepavyksta išleisti, ar nutarti, kad jau gana. Vis dėlto, jis suprato, kad rašymas teikia jam tokį malonumą, kad visai nesvarbu, bus išleista jo knyga ar ne. Jis vis tiek rašys istorijas.
Manau, kad tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios verta imtis šios veiklos. Visa kita yra tik pridėtinė vertė.
Kaip būtų nuostabu, jei visi žmonės galėtų užsiimti tokia veikla, kurią ir šiaip darytų, net negaudami už tai pinigų. Kad alga būtų ne vienintelis motyvas iškentėti darbo dieną, o tiesiog bonusas prie mylimos veiklos.
Aš manau, kad tai tikrai įmanoma. Mūsų pomėgiai be galo skirtingi ir visi galime rasti savo vietą.
Ką tu veiktum, jei galėtum rinktis bet ką, Grimuarai?
Tavo Lavisa
