Brangus Grimuarai!
Šiandien ryte apsidžiaugiau, kad lyja. Buvome Parnu kurortiniame mieste, Estijoje, viešbutis ant pat jūros kranto. Sakysi, keista pajūryje džiaugtis lietumi? Tačiau aš su malonumu išsitraukiau kompiuterį. Pasidariau itin bjaurios kavos, net viešbučių aparatų standartais. Įtariu, kad ji buvo be kofeino. Nemėgstu, kai būna sumestos kelios spalvotos kavos kapsulės ir neparašyta, kokia tai kava. Gal turėčiau pasitelkti raganiškus sugebėjimus jai atskirti? 🙂
Taigi, kol pasiruošiau, įsitaisiau lovoje su vaizdu per balkoną į lietingą Baltijos įlankėlę, žinoma, lietus ėmė ir pasibaigė. Teko keliauti pasivaikščioti prie jūros. Parnu pliažas gerai įrengtas, čia gražios pajūrio kavinukės su fontanais, gultai, vietos žaisti paplūdimio tinklinį, vaikų žaidimų aikštelės. Drambliai, daugybė visokio pavidalo dramblių. Tačiau toks prigrūstas pajūris man nelabai tinka pasivaikščiojimams, per daug vizualinio triukšmo. O tokį vėsų ir lietingą rytą kaip šis, atrodė tuščias ir liūdnas. O štai laukinė gamta bet kokiu oru yra gerai.Galbūt man pritrūko lietuviškos jūros bangų, nes Parnu yra įlankoje, todėl jūra ramutėlė, pilka ir labai ilgai negilėja.
Kas mane šioje vietoje labai nudžiugino, čia daug jaunų, tvirtų ąžuoliukų, energingai mezgančių giles. Užsisvajojau pati pasodinti ąžuolyną.
Taigi, rytinis rašymas nelabai pavyko. Dabar bandau antrą kartą, kelte į Helsinkį. Prieš akis ta pati jūra, sėdžiu ant grindų, minkšto mėlyno kilimo, dar valanda kelio, bus smagu ją išnaudoti.
Trisdešimt ketvirta diena, Grimuarai! Laikas skrieja, birželis man buvo beprotiškas, tiek daug visko vyko. Jau sakiau tau, tačiau vėl pakartosiu, kad būtent šis dienoraštis man padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą. O jos labai reikia. Ar žinai, ką sužinojau (o gal tik pasitvirtinau) praeitą savaitgalį, psichologijos kursų supervizijoje? Esu priklausoma nuo streso. Įdomiai skamba, tačiau stresas organizme gamina tam tikrus hormonus, pvz., kortizolį ir adrenaliną ir, regis, mano organizmas prie jų įpratęs. Tai nėra retenybė, manau, daugelis mano kartos taip gyvena, nes nuo vaikystės įpratę prie streso. Be jo gyvenimas atrodo prėskas.
Kur slypi šito reikalo pavojai? Viena, žmogus nė nejaučia, kaip pats prisidaro stresinių situacijų lygioj vietoj, kad organizmas gautų norimų cheminių medžiagų. Antra, dideli streso pliūpsniai sekina organizmą.
Taigi, 34 vasaros dienos, kol kas nė vienos praleistos dienos be įrašo. Tikiuosi, taip bus ir toliau, nors nesu tikra, ar liepą visada pavyks gauti prieigą prie interneto. Keliaujam į patį Norvegijos viršų, gyvensime įvairiose trobelėse, atokesnėse vietovėse. Net jei taip nutiktų, vis tiek rašysiu, o į tinklalapį įkelsiu vėliau.
Kaip visada, pridedu šios dienos nuotraukų koliažą.
Šis dienoraštis įgavo dvigubą pavidalą. Viena vertus, čia smagu sudėlioti dienos įspūdžius, iš kitos pusės, jau mezgasi ir romantinė raganos Elanoros istorija. Pastebėjau, kad tomis dienomis, kai turiu daugiau įspūdžių, rašau apie juos, o ramesnėmis norisi kurti raganišką istoriją. Bent jau taip susidėliojo per birželį.
Įdomu, kur liepa mane nuves? Gal pirmą kartą savo vasarų istorijoje visai noriu daugiau lietingų dienų 🙂
Tavo Lavisa