Šešto rudens penktadienio kokteilis – mimosa
– Ar viešbučio kambariai tokie prasti, kad mieliau prasivoliojot kopose? Jau norėjau siųsti paieškos būrį.
Ivonai ir Herkui bandant slapčiom įsmukti į viešbutį, vestibiulyje juos sustabdė Liliana, vilkinti baltu chalatu, baltomis viešbučio šlepetėmis ir rankomis įsisprendusi į klubus.
– Mes tik kalbėjomės, – ištarė Ivona, išraudusi iš nesmagumo. Jiedu su Herkum atrodė prastai – smėlėtais plaukais, susiglamžiusiais vakarykščiais drabužiais ir paraudusiomis akimis.
Lilė sumojavo rankomis.
– Ar aš noriu žinoti, kas, po galais, tarp jųdviejų vyksta? Žinoma! Bet tai mergaitiškas pokalbis. Herkau, Arėjas ir Daumantas dabar pusryčių valgomajam, atrodo, jie planuoja važiuoti dviračiais į Klaipėdą. O mums, – ji atsisuko į Ivoną. – ryte suplanuotos spa procedūros, masažai ir pirtys. Dievas mato, po paskutinių beprotiškų mėnesių, kai dirbau po aštuoniolika valandų per parą, man to reikia.
Ivona turėjo pripažinti, kad jai taip pat to reikia. Du metus ji gyveno labai asketiškomis sąlygomis, laikydamasi griežtos dienotvarkės ir dietos. Netgi gavo pastabą ir vienos savo jogos mokytojos, septyniasdešimtmetės Ashwini, kad turėtų labiau atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu. Tada numojo į tai ranka. Jai patiko jaustis stipria, savo gyvenimą, neramias mintis ir potraukius kontroliuojančia moterimi. Tačiau dabar jos gyvenimas pateko į audrą, iš kurios ji nežino, kaip išsikapstyti. Turėjo pripažinti, kad tai, jog ji iš nieko nenori priimti pagalbos ir Lilei paskambino tik mirtinai išsigandusi, labai panašu į puikybę.
– Tuoj ateisiu, tik nusiprausiu po dušu.
– Ne! – Lilė stvėrė ją už rankos. – Spa yra ir dušai, ir chalatai, viskas, ko reikia. Dileta jau ten, laukia mūsų.
Ivona atsigręžė į Herkų, norėdama kažką pasakyti, tačiau žodžiai užstrigo. Jie tikrai tik kalbėjosi. Herkus turi merginą. Ivona su Herkumi galėtų būti draugais. Tačiau kol kas ji dar to negali. Negali būti tik draugė. Kokia painiava.
Atrodė, Herkus supranta, kokios mintys sukasi jos galvoje.
– Gerai praleiskit laiką, merginos, – mirktelėjo abiem. Dar sekundę įrėmė žvilgsnį į Ivoną, tada nusisukęs nuėjo.
Spa pasitiko blizgančiomis marmuro sienomis ir lubomis, tylia meditacine muzika ir lengvu smilkalų aromatu. Administratorė palydėjo jas į atskirą patalpą, kurioje jau laukė baltu minkštu chalatu apsirengusi Dileta. Viena patalpos siena ir lubos buvo iš stiklo, už kurio ošė saulės nutviekstas pušynas. Stiklinėje sienoje buvo durys, kurios vedė į terasą. Terasoje mirguliavo turkio spalvos baseino vanduo.
Ant pailgo stalo prie gretimos sienos buvo išdėstyti vieno kąsnio užkandžiai, vaisiai, sūriai. Stovėjo kelios pailgos taurės su spalvotais gėrimais.
– Merginos, čia bus mūsų mimosinis brančas, kaip senais laikais. Turim klasikinę mimosą – šampanas briutas, apelsinų sultys ir šlakelis triple sec likerio, – Lilijana ilgu raudonu nagu bakstelėjo į oranžinę taurę. – Štai čia prancūziška mimosa – šampanas su Chambord likeriu. Labai graži raudona spalva, dera prie mano nagų spalvos. Bellini – prosecco su kriaušių piurė. Persikų aviečių mimosa – tobulai tinka vasarai. Šis nuostabiai geltonas gėrimas – melionų mimosa. Tiems, kas nori ko nors stipriau, siūlau San Remo. Na ir Mockmosa – nealkoholinė mimosa.
Dileta apkabino Lilę ranka per pečius.
– Mažiau, tu tikras lobis!
Lilė plačiai nusišypsojo.
– O aš dar nepaminėjau pačios geriausios rūšies.
Ivona kilstelėjo antakius. Lilė pristatė visų spalvų kokteilius, žėrinčius tekančios saulės šviesoje.
– Aš žinau, aš žinau! – suplojo rankomis Dileta, vos nešokinėdama vietoje. Ivona pavartė akis, tačiau lūpos pačios tempėsi į šypseną. Kaip ji pasiilgo savo draugių!
– Net ir aš žinau.
– Bottomless mimosa! – šūktelėjo vienu metu ir pradėjo kvatoti, lyg būtų dar pirmakursės, kai neskaičiuodavo, kiek taurių mimosos išgerdavo rytą po egzaminų.
Visos paėmė po labiausiai patikusią taurę ir susidaužė.
– Už Ivę, Lilę ir Dilę, – atsiduso Liliana ir paragavo savo prancūziškos mimosos. – O dabar mano šaunios masažo specialistės pririš jus prie gultų ir kutens padus, kol viską papasakosit. Arba, galit pasiduoti be kovos ir kalbėti savanoriškai.
Jos įsitaisė ant minkštutėlių gultų prie baseino.
– Na, ar prireiks kankinimų? – Lilijana žiūrėjo į Ivoną.
– Kalbėsiu pati. Gal jūs suprasit, kas, po galais, vyksta mano gyvenime. Tik informuoju, mano miela drauge kruvinai raudonais nagais, kad kutenimo nebijau. Tavo kankinimas nesuveiktų.
🌸
Herkus mynė dviratį paskui Arėją ir Daumantą paskendęs savo mintyse. Išvyka su vaikinais buvo smagi tuo, kad jie beveik niekada nesikalbėdavo apie neraminančius asmeninius dalykus. O ir kam jiems apie tai kalbėtis? Juk viską nutars moterys ir juos informuos apie išvadas.
Tačiau minant dviratį mintys pačios lindo į galvą.
Ivona teisi. Ji buvo teisi, nutraukdama santykius. Prieš du metus jis visiškai jos nesuprato. Jam atrodė, kad joga – tiesiog madingų panelių mankšta, nežiūrėjo rimtai į Ivonos pasirinktą kelią. Juk ne viena jo pažįstama mergina, apžiūrinėdama savo nepriekaištingą manikiūrą, girdavosi, jog lanko jogą. Įsigydavo gražius, firminius, jogai skirtus drabužėlius, įkeldavo į instagramą kelias gražias nuotraukas su įkvepiančiom frazėm. Po keleto mėnesių paaiškindavo, jog jogos jau nebelanko, atrado kažką kitą, tą akimirką madingesnį užsiėmimą. Buvo įpratęs prie paviršutiniškų merginų, kurios lengvai atsisakydavo savo planų dėl vyro. Prisitaikydavo, prisiderindavo, norėdamos įtikti. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad taip ir turi būti. Kad vyras eina užkariauti pasaulį, o moteriai nereikia taip vargintis, jis parneš tą pasaulį ir sudės jai prie kojų. Todėl… todėl jo planai turi didžiulės reikšmės, o jos – nėra tokie svarbūs.
Dieve, o juk jis visada laikė save šiuolaikišku vyru. Tikrai neturėjo nieko prieš, kad jo moteris turėtų darbą, siektų karjeros.
Kol ta karjera nesusikirto su jo planais.
Ivona suprato.
Ji tikriausiai iš daugybės mažų pasisakymų ar veido išraiškų suprato, kad jis nelaiko jos kelio svarbiu.
Vakar naktį jie kalbėjosi daugiau, nei per tris mėnesius trukusį romaną prieš du metus. Dabar jis suprato, kiek daug žinių reikia, norint įgyvendinti Ivonos svajonę turėti nuosavą jogos studiją. Visos patirties, įgytos keliaujant. Ir tai nėra tiesiog jos darbas, tai gyvenimo būdas. Ji niekada nešėlios vakarėlyje per naktį, gerdama vieną po kitos druska suvilgytas margaritas. Ji nepakels klubinės muzikos dundesio, dirbtinio dūmų debesio ir žmonių, kurie ten ateina dažniausiai parduoti save ir nusipirkti kito kūną vienai nakčiai.
Kaip Ibizoje tame mažutėliame paplūdimyje, jų keliai gali susikirsti tik vieną mažą mirksnį, kai ji sveikina brėkštantį rytą, o jis atsisveikina su praūžusia naktimi.
Tai, kas vyksta šiuo metu, visas tas karas dėl jos sodybos, tik parodo, kas vyksta susikirtus dviems skirtingiems pasauliams. Tarp dienos ir nakties yra dangų kruvinai nudažantis saulėlydis.
🌸
Liliana su šeima pasiliko Palangoje prižiūrėti savo naujagimio viešbučio, o Ivona sekmadienį grįžo į savo sodybą su Dileta ir Daumantu.
Po mimosos ryto su merginomis Ivonai palengvėjo, nors ir nebuvo visiškai aišku, kaip spręsti susidariusią padėtį su Herkumi ir Maksu. Lilę nustebino tai, kad Herkus turi merginą, ji nebuvo Aistės mačiusi, tačiau pripažino, kad Herkus nebuvo linkęs supažindinti draugų su savo meilužėmis. Lilė ir Dileta nutarė, kad Herkų ir Aistę nesieja rimti santykiai, tačiau jos nematė nuotraukų, kurias Herkus rodė Ivonai.
Ryškiai raudona Daumanto Audi Q5 įsuko į Ivonos kiemą ir Dileta pirmoji iššoko iš automobilio.
– Ive, čia labai gražu! – šūktelėjo tamsiaplaukė Ivonos draugė, dairydamasi aplinkui. Visi suprato, kad Dileta giria ne pastatus, o romantišką gamtos prieglobstį.
Jie išsimaudė tvenkinyje ir, gerdami šaltą arbatą, pasėdėjo ant kranto plepėdami.
– Ive, susidėk daiktus, apsistosi pas mus, – galiausiai paragino Dileta. Ivona papurtė galvą.
– Šiąnakt liksiu čia. Jau beveik savaitę nebuvau, gal tie chuliganai pavargo čia važinėti.
Daumantas susiraukė.
– O jei nepavargo? Ką tada darysi? Ivona, čia nesaugu.
Ivona atsiduso.
– Suprantu. Bet jei jau negyvensiu čia, noriu peržiūrėti palėpėje sudėtus senelių daiktus, gal tarp jų bus kas nors, ką norėsiu išsaugoti. Kas žino, ką tie nusikaltėliai padarys supratę, kad namas negyvenamas? Rytoj jau paieškosiu nuomojamo buto. – Jos balsas virptelėjo. Po galais, jai patiko gyventi šioje sodyboje. Patiko gamta, grynas oras, paukščių čiulbesys. Gyvenimas miegamajame rajone dabar atrodė kaip narvas. Ir dar kainuos papildomai, o ji norėjo taupyti savo svajonei. Ir viskas dėl Makso, šaltakraujo nusikaltėlio su meilės romano viršelio modelio veidu.
– Tu vėl tai darai, – tarstelėjo Dileta.
– Ką darau?
– Kvėpuoji. Žinai, vienas du trys keturi – įkvėpimui, ir, spėčiau, aštuoni iškvėpimui. Šitas reikalas tave kaip reikiant erzina.
– Kiekvieną kartą, kai ko nors labai nori, Visata atsiunčia išbandymų, lyg klaustų, ar tu to vertas, – Ivona pasižiūrėjo į suapvalėjusias Daumanto ir Diletos akis. Jie nebuvo įpratę kalbėti apie Visatos įsikišimą į mirtingųjų gyvenimą. – Nesvarbu. Žinoma, aš pykstu, labai pykstu. Tačiau tai nesulaikys manęs nuo mano svajonės įgyvendinimo. Maksas yra tik laikinas nepatogumas mano gyvenime.
– O Herkus? – švelniai paklausė Dileta.
– Herkus yra draugas. Kaip ir judu, – Ivona meiliai nusišypsojo. – Tik judu man patinkat labiau.
Kelias valandas Ivona tvarkėsi palėpėje, o kai išėjo į lauką įkvėpti oro po dulkėtos patalpos, pamatė, kad iš vakarinės pusės dangumi atslenka juodas debesis.
Artėjo audra.
Vos per pusvalandį lauke visiškai sutemo ir mažyčiuose Ivonos namelio kambariukuose iš kampų ėmė lįsti tamsa lyg rašalas, įvarvintas į vandens stiklinę. Medžiai lankstėsi vienas kitam vėjo ritmu, lyg šokdami kažkokį pagonišką audros dievą sveikinantį šokį. Pamačiusi per kiemą ritantis plastikinį žalią kibirą, į kurį ji skindavo obuolius, Ivona aiktelėjo, išlėkė į lauką ir puolė rinkti visus daiktus, kurie nebuvo pritvirtinti. Savo dviratį jau rado parvirtusį ant šono ir nubėgo daržinės rakto. Šiaip ne taip atrakinusi seną surūdijusią spyną pravėrė didžiules duris, bet vėjas su didele jėga bloškė jas į sieną, o paskui atgal. Ivona sugriebė jas ir klyktelėjo pajutusi, kaip į delnus susmigo bent keturios didelės seno medžio rakštys. Pasirodė labai sudėtinga įvesti dviratį vidun pro besidaužančias, lyg demono apsėstas duris, kaip staiga jas suvaldė stipri ranka su juoda odine pirštine. Herkus stovėjo su visa motociklininko apranga, vėjas jau kaukte kaukė medžiuose ir greičiausiai todėl Ivona negirdėjo, kaip Herkus atvažiavo su savo motociklu, nors paprastai raukydavosi, kad galingo variklio kriokimas išbaido visus paukštelius ir žvėris. Padedama Herkaus Ji įvedė savo dviratį į daržinę ir juos apgaubė prietema, pelėsio kvapas ir staigi ramybė, stojusi pasislėpus nuo vėjo.
– Važiuojam pas mane, ten bus saugiau per tokią audrą, – Herkaus balsas buvo duslus, jam nusiimant šlapią nuo lietaus lašų motociklininko šalmą. Sulig jo žodžiais trenkė griaustinis tiesiai jiems virš galvų ir blykstelėjo žaibas, nuplieskęs daržinės vidų pro tarpus tarp lentų.
– Negalim važiuoti motociklu per tokią perkūniją, – ramiai atrėmė Ivona. – Bet aš ir taip nevažiuočiau. Negaliu slėptis kiekvieną kartą subjurus orui, čia mano namai. Geriau įvesk į daržinę savo motociklą, jei nenori, kad tavo žaisliukas surūdytų.
Herkus kelias sunkias akimirkas patylėjo, pykdamas dėl jos užsispyrimo.
– Kaip nori. Tada palaikyk tas sumautas duris.
Eidamas paimti motociklo Herkus jau net džiaugėsi piktai talžančiu jo veidą lietumi. Gamtos įniršis atitiko jo viduje kunkuliuojančius jausmus. „Tavo žaisliukas“. Ivona neslėpė paniekos jo gyvenimo būdui, jo verslui, net jo motociklui, kurį, tiesą sakant, jis mylėjo. Visa tai jai atrodė nerimta, nedvasinga, purvina. Ji nepraleido progos pabrėžti, kad jie gyvena visiškai skirtinguose pasauliuose, kurie niekada nesusijungs. O, žinoma, Ivona tai darė beveik nesąmoningai, tikriausiai pati nustebtų supratusi, koks snobiškas jos požiūris. Kaip ji ten kartą sakė: „Visi mes esame susiję, esame vienis.“ Akivaizdu, kad tokia santarvės samprata negaliojo paprastiems Herkaus ir Ivonos santykiams.
Jis įvarė motociklą į daržinę, padėjo Ivonai užrakinti duris ir jie parbėgo į namą, skalbiami rudeniškai šalto lietaus. Tik uždariusi duris kikendama dėl audros sukelto adrenalino, Ivona puolė plėšti nuo savęs drabužius.
– Nusirenk ir tu, kitaip privarvinsi visą namą. Tuoj atnešiu rankšluosčių.
Herkus lėtai atsisegė motociklininko striukės užtrauktuką, nenuleisdamas akių nuo Ivonos, kuri jau nusitraukė palaidinę ir sportines kelnes ir liko tik su baltomis šilko kelnaitėmis ir liemenėle, kurie šlapi ir permatomi prilipo prie kūno. Palaidine suėmusi raudonų garbanų galiukus, kad nevarvėtų, Ivona nustypčiojo į miegamąjį. Po perkūnais, jis kiekvieną savaitgalį matydavo išradingiausius striptizo šou, nuogos, šlapios ar sausos, blizgančios nuo kūno aliejų merginos gundančiai raitėsi ir kraipėsi, rodydamos įgudusius judesius, kuriais buvo pasirengusios pamaloninti vyrą. Tačiau tie sceniniai pasirodymai buvo dirbtiniai, jau virtę nuobodžia rutina. Herkus seniai nematė nieko erotiškesnio už lankstų ir šlapią Ivonos kūną su didelėmis krūtimis permerktos liemenėlės nėriniuose, liekną liemenį ir gardžiai plačius klubus ir užpakalį. Apvalios minkštos šlaunys vertė jo kelius virpėti iš noro suklupti priešais, įsikniaupti veidu į jų šilumą, svaiginantį kvapą ir likti taip amžinybę.
Nenuleisdamas akių nuo tarpdurio, už kurio bruzdėjo Ivona, varstydama spintų duris, Herkus nusiregė striukę, nusispyrė batus, nusitraukė motociklininko kelnes, likdamas, kaip gaila, su sausutėliais marškinėliais ir lengvais šortais. Vėl pasirodė Ivona, nuogą kūną susukusi į ploną margaspalvį rankšluostį.
– Imk, nusišluostyk, – ištiesė jam kitą rankšluostį ir nustebusi apžiūrėjo sausus Herkaus drabužius. – Oho, kaip patogu.
Herkus panardino šlapią nuo lietaus veidą į sausą, gėlėmis kvepiantį audeklą ir vietoje nusiraminimo, geismas smogė jam dar aštriau, nes tai buvo jos kvapas – rytietiškų prieskonių ir švelnių gėlių kvapas. Egzotiškas ir kūniškas. Jis juto, kaip skruostus išmuša karštis.
Lyg paklusęs jo neramioms mintims, paskubomis prie krūtų užkištas rankšluoščio, kuriuo ji buvo apsivyniojusi, kraštelis staiga atsilaisvino ir Ivona instinktyviai griebėsi ranka už audeklo. Skausmingas susiraukimas neliko Herkaus nepastebėtas.
– Kas yra?
– Nieko tokio, – nerūpestingai šyptelėjo Ivona. – Tuoj susitvarkysiu, tik pirmiau apsirengsiu.
– Parodyk, – Herkus suėmĖ jos ranką ir atsuko apžiūrėti, o Ivona griebėsi rankšluosčio kita ranka. Susiraukęs stebeilijo į dideles tamsaus medžio rakštis po švelnia oda. – Ar turi dezinfekcinio skysčio? Pincetą arba adatą?
– Aš pati galiu…
– Sėsk, – jis stumtelėjo ją prie sofos, įungė šviesą. Tačiau Ivona nesėdo, iš miegamojo atsinešė dezinfekcinio skysčio, kelias adatas, vatos gabalėlių. Sustojusi po lempa atidžiai apžiūrėjo savo delną. Taip, jį reikėjo kruopščiai sutvarkyti. Keletą metų keliavusi vietovėmis, kur šiuolaikinė medicina praktiškai nepasiekiama, ji įprato nežiūrėti pro pirštus net į mažas žaizdeles.
Herkaus galva palinko prie jos, jis paėmė jos ranką, pavartė, kad geriau matytų.
– Aš pati galiu, – silpnai paprieštaravo Ivona.
– Juk dešinė ranka, tau bus sunku, – jis vėl švelniai stumtelėjo ją prie sofos. – Sėsk.
Ivona negalėjo patikėti, su kokiu švelnumu ir atidumu Herkus dirbo prie jos rankos. Išėmęs visas rakštis dar pašvietė telefono žibintuvėliu, kad įsitikintų, jog tikrai nepaliko nė menkiausio šapelio. Kruopščiai išdezinfekavo visą delną ir vis dar nepaleido jos rankos. Sėdėjo, mėgaudamasis jų artumu, nepajėgdamas atsitraukti, dilginamas minties apie tik rankšluosčiu pridengtą viliojantį moters kūną ir nerizikuodamas pakelti galvos. Nes tada jų veidai bus taip arti, kad jam neliks nieko kito, tik ją pabučiuoti.
O tada ji pasitrauks.
– Reikėtų užlipinti žaizdeles pleistru, – dusliu balsu ištarė Herkus. – Ar turi?
– Užsiklijuosiu prieš rytinę treniruotę, per naktį tegul pabūna taip, – Ivona taip pat nejudėjo.
Lyg pikto raganiaus užkerėta sustingdymo kerais, neištraukė rankos iš Herkaus delno, nepajėgė pajudėti, kad atsistotų, nueitų apsirengti, sutvarkytų gydymui naudotas priemones, išvirtų arbatos… Darytų bet ką, kad tik būtų toliau nuo Herkaus ir atsikratytų nenumaldomo noro prisiglausti prie jo. Pajusti jo apkabinančias rankas.
Šviesa mirktelėjo kelis kartus ir užgeso. Namelį apgaubė tamsa. Nuščiuvę jie klausėsi, kaip su traška senos liepos, augančios kieme.
– Nieko tokio, čia įprasta, kad per audrą dingsta elektra, – pernelyg žvaliai ištarė Ivona. – Aš tuoj uždegsiu žvakes. Ir pašildysiu arbatą. Šaunu, kad turiu prietaisiuką, su kuriuo arbatą galima pasišildyti su žvakele, nereikia elektros, tiesa?
Ji pati juto, kad per daug tarška, o jos entuziazmas skamba dirbtinai. Ivona norėjo pakilti nuo sofos, tačiau Herkus ją sulaikė, uždėjęs sunkią ranką ant rankšluoščiu pridengtos šlaunies. Palaukęs, kol nurims dar vieno griausmo sukeltas triukšmas Herkus taip pat dirbtinai ramiai paklausė:
– Ar ant šito namo yra žaibolaidis?
– Tikriausiai yra, juk jis atlaikė tikrai ne vieną audrą.
– Tačiau tu nesi tikra? – Herkus neišlaikė ramaus balso ir jame pasigirdo pyktis. Pastaruoju metu juodu su Maksu pastatė ne vieną naują klubą. Maksas labiau rūpinosi klubų pramogine veikla, o Herkus buvo atsakingas už statybas. Saugumo reikalavimus, keliamus pastatams, jis žinojo mintinai ir jie neatrodė jam nereikšmingi. Jis visai nepageidavo, kad vieną tamsią naktį jo klube sudegtų keli šimtai besilinksminančių žmonių.
Lauke pasigirdo garsus traškesys ir trenksmas.
– O ar tu parodei kiemo medžius specialistams? Ar saugu juos turėti taip arti namo?
Jis vertė ją jaustis neatsakinga mažvaike. Kita vertus, trenksmas atrodė taip arti, lyg kažkas būtų nukritęs ant stogo. Na, gal tik ant pačio kraštelio, vylėsi Ivona ir nesmagiai pasimuistė, norėdama nuraminti tiek Herkų, tiek save.
– Neperdėk. Ir medžiai, ir namas yra ištvėrę ne vieną audrą, ištvers ir šią, – ji meldėsi, kad tai būtų tiesa. Jai tikrai nereikėjo papildomų finansinių nuostolių. – Paleisk mane, padarysiu arbatos.
Tačiau Herkus nepaleido. Didelis delnas nuslydo jos šlaunimi aukštyn, kol jo pirštų galiukai pasiekė klubą. Jis palinko artyn ir sukuždėjo jai į ausį:
– Tegul būsiu prakeiktas, jei liksiu po šitos lūšnos nuolaužomis gerdamas arbatą.
Jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą ir Ivona, sustingo, laukdama aistringo, nuožmaus puolimo. Tačiau jis neskubėjo. Pirmiausia ji pajuto jo šiltą kvapą po ausimi, tada minkštas drėgnas lūpas, kurios atsargiai ragavo kaklo odos skonį, liežuvį, karštu takeliu susiradusį nerimastingai pulsuojančią veną ant kaklo ir su ja žaidžiantį. Ivona instinktyviai išrietė kaklą, kad jam būtų patogiau ir tik paskui suprato, kad tai padarė. Paskatino jį, suteikė leidimą tyrinėti toliau, drąsiau. Tamsus kambarys, lauke šėlstanti gamtos stichija suteikė nerealumo pojūtį, o prisiglaudęs stiprus vyriškas kūnas ir lengva saldi glamonė guodė ir skatino paleisti kontrolę, ištirpti, atsiduoti aistrai ir jo jėgai.
Herkaus delnas nuslydo jos šlaunimi žemiau ir vėl aukštyn, tik šį kartą jau po rankšluosčiu, vidine šlaunies puse švelniai glamonėjo, kol jos kojos, kaip anksčiau kaklas, pačios prasiskėtė plačiau, vos vos, tačiau suteikdamos jam reikalingą takelį judėti toliau, kol jo pirštų galiukai pasiekė karštą drėgmę, beveik nepakeliamą moters lyties švelnumą.
Kita vyro ranka atsargiai, lyg nukenksmindama sprogmenį, ištraukė prie krūtinės užkištą rankšluoščio galiuką ir leido audeklui pačiam atsipalaiduoti ir nuslysti nuo putlių krūtų. Herkus neskubėjo, mėgaudamasis kiekvienu pojūčiu, lyg jo ir užtektų, lyg kiekviena glamonė suteiktų visišką pasitenkinimą, o nebūtų tik laiptelis į galutinį tikslą. Būtent šis pasimėgavimas ir užkerėjo Ivoną. Ji nepažinojo kito vyro, kuris taip neskubėtų mylėdamasis.
Dygiu vakariniais šeriukais apžėlusiu smakru brėždamas beveik permatomą baltą Ivonos odą Herkus lūpomis leidosi žemyn paskui slystantį rankšluostį. Herkus apglėbė sunkią krūtį delnu, o liežuviu nukeliavo aplink spenelį, neliesdamas jautrios viršūnėlės. Ir Ivona neištvėrė saldaus erzinimo – nekantriai suinkštė ir išsirietė, siūlydama spenelius karštai burnai, o savo lytį – delsiančiai rankai. Kai jis vis dar delsė, ji panėrė rankas į jo plaukus ir prispaudė prie krūties.
– Herkau, – priekaištingai sudejavo.
Ji beveik tikėjosi, kad jis pasišaipys iš tokio nekantrumo, tačiau jam nebuvo juokinga. Jo kakta išrasojo nuo prakaito, o tarp šlaunų įkišta ranka pradėjo virpėti. Tačiau jis pakluso raginimui – burna godžiai įsisiurbė į sukietėjusį spenelį, kitos rankos pirštai sumaniai glamonėjo kitą dėmesio trokštančią krūties viršūnėlę. Ranka po rankšluosčiu slystelėjo giliau, į karštą drėgmą, praskleidė ir ėmė švelniai žaisti. Ivonos rankos naršė Herkaus plaukus, kaklą, tvirtus pečius, kol ji netyčia užkliudė savo tarp krūtų kabantį medalioną. Ivonos rakščių sužalota ranka, lyg turėdama savo valią, kietai suspaudė medalioną delne, žaizdelės ėmė degti iš skausmo, visas jos kūnas sustingo.
Herkus iš karto pajuto permainą.
– Kas atsitiko? Išgirdai ką nors? Audra? Persekiotojai? – jo balsas buvo šiurkštus nuo geismo. – Nekreipk dėmesio… – Jam nerūpėjo, net jei keturiasdešimt plėšikų apsuptų namą, o stogas griūtų tiesiai ant galvos.
Nusiminusi Ivona papurtė galvą.
– Ne, Herkau, tai mes. Taip negerai. Tai klaida. Negalim to daryti, – ji kietai užsimerkė, iš visų jėgų bandydama susivaldyti, nuraminti kūno virpėjimą ir nepasiduoti saldžiam geismui. – Herkau, tu turi Aistę. Turėtum būti su ja.
Herkus atsitiesė, atitraukė rankas ir kurį laiką tamsoje girdėjosi tik sunkus jų abiejų alsavimas. Tada Herkus giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė.
– Tu teisi. Mums nedera to daryti, – jis susitvardė, jo nuotaika pasikeitė į įprastinę pašaipią. – Nors turime ne itin didelį pasirinkimą, elektra dingusi ir neaišku, kada atsiras.
– Aš turbūt jau eisiu miegoti, – nesmagiai ištarė Ivona. Jie tylėdami pasiklausė vis dar nerimstančio, tačiau jau tolstančio griaustinio.
– Panašu, kad šitą audrą tavo sukiužusi trobelė dar atlaikys, – sausai ištarė Herkus. – Todėl, jeigu tavo pareiškimas dėl miego nereiškia kvietimo, keliauk nuo mano sofos.
– Tavo sofos? Tu neįtikėtinas, žinai tai? – žybtelėjus žaibui Herkus pamatė, kaip Ivona kuičiasi, mėgindama susitvarkyti savo rankšluostį ir taip primindama, kad po juo ji yra visiškai nuoga. Jis sugniaužė kumštį, pirštai buvo lipnūs nuo moteriškų syvų, nosį erzino jos saldžiai viliojantis geismo kvapas.
– Aivi, traukis nuo manęs, – iškošė Herkus pro sukąstus dantis. Pats pašoko nuo sofos, keiksnodamas mažą lyg nykštukų namelio erdvę, priėjo prie tamsaus audros talžomo lango ir rankomis įsitvėrė į palangę. – Keliauk į savo lovą.
Kitą rytą jie kalbėjosi tik vienskiemeniais žodžiais. Herkus buvo surūgęs ir nekalbus, netgi neužsiminė apie prastą namo būklę. Saulės, kurios šiandien nesimatė pro debesis, lauke pasveikinti buvo neįmanoma – po naktinės audros visur telkšojo balos ir purvas. Namo viduje vietos tokiai mankštai buvo tik vienam. Ivonai pradėjus savo praktiką svetainėje, tiesiai priešais sofą, Herkus neištvėrė. Apsirengė savo motociklininko drabužius ir atsistojo tiesiai priešais Ivoną.
– Ar važiuosi su manimi motociklu į darbą? – piktai pasiūlė, visiškai nenorėdamas, kad ji sutiktų. Šį rytą jam buvo sunku pagalvoti, kad ji bent trumpam apsivytų jį rankomis ir šlaunimis ir priglustų prie jo nugaros visu kūnu.
– Važiuosiu dviračiu, – užsispyrusiai ištarė Ivona tarp įkvėpimų ir iškvėpimų.
– Puiku, – iškošė Herkus. – Tada pasimatysim vėliau.
Ivona atsistojo ir atsisuko į jį išeinantį.
– Herkau, tu neprivalai… – ji prikando lūpą, išgirdusi trinktelint lauko duris ir po kelių akimirkų suriaumojant motociklą.
Ivona stipriai užsimerkė. Ji privalo susirasti kitą būstą. Išsinuomos butą kur nors arti darbo, šiaip ar taip negalės gyventi sodyboje per žiemą, tai visiškai aišku. Namo šildymas ir užsnigti keliai šią žiemą dar bus sunkiai išsprendžiamos problemos. Iki kitos vasaros Maksui atsibos ją persekioti, o Herkui nereikės jos saugoti. Jie jau tikrai negali gyventi kartu – taip išvarys vienas kitą iš proto!
🌸
Po rytinės treniruotės klube Ivona įprastu energingu žingsniu matavo šaligatvį, mintyse įrenginėdama savo jogos studiją. Žinoma, ten bus nedaug daiktų, tik patys būtiniausi. Daiktai blaško dėmesį, sugeria energiją. Jos studijoje vyraus balta spalva, net kilimėliai ir pledai bus šviesūs ir suderinti. Reikės didžiulio varinio gongo. Garso aparatūra turėtų būti įmontuota į pastatą, kad meditacinė muzika sklistų lyg iš niekur ir būtų maksimaliai švarus garsas. Reikia pagalvoti apie gerą interneto ryšį, kad galėtų vesti meditacijos seansus, transliuojamus gyvai internetu.
Tai, ką dabar darau, vadinama vizualizacija, šyptelėjo ji sau. Galvojimas apie svajonę. Gyvenimas svajonėje tol, kol ji išsipildo.
Netiesa, tučtuojau pataisė save. Kol aš pati ją išpildysiu.
Energija gyvu srauniu upeliu tekėjo jos kūnu, nuo tokių minčių Ivonai net dilgsėjo pirštų galiukai. Ji jautėsi pakylėta, galinti nuversti kalnus.
Išvydusi priešais einančią porelę, Ivona stabtelėjo, lyg netikėtai būtų gavusi antausį. Tada susiėmė ir ištiesino pečius, drąsiai žengė artyn.
Sveiki.
Plati Herkaus šypsena, skirta Aistei, priblėso. Porelė žingsniavo gatve gyvai kažką aptarinėdami, prilipę vienas prie kito. Jeigu rankose nesineštų popierinių kavos puodelių, tikriausiai laikytųsi už rankučių, blausiai pagalvojo Ivona.
Herkus mindžikavo sutrikęs, atrodė, kad jo didelis kumštis tuoj kiek per stipriai suspaus trapų plastikinį puodelį ir karšta kava nutekės per pirštus.
Taip jam ir reikia. Jau vien todėl, kad perka tuos Žemę teršiančius puodelius.
Tik Aistė neatrodė sutrikusi, ji apžiūrinėjo Ivoną su moterišku smalsumu.
– Sveika, – susitvardė Herkus ir pasisveikino, lyg jie nebūtų vos prieš keletą valandų išsiskyrę. – Ivona – tai Aistė, Aiste – tai…
– Ivona, – plačiai nusišypsojo juodaplaukė, veriančiai žavia šypsena. – Malonu susipažinti.
– Man taip pat. – Ivona svarstė, ar toks melas užtraukia karmos rūstybę. Karma nesirūpina geromis manieromis, jai rūpi sąžiningumas.
– Jau baigei rytinę treniruotę? Važiuosi namo? – suraukęs antakius paklausė Herkus. Griežtai, dalykiškai, nelikę nė lašo to linksmumo, kuris buvo skirtas Aistei. Atsisukęs į pastarąją jis paaiškino. – Ivona dirba jogos trenere.
– Dar turiu reikalų mieste. – Pabjurus nuotaikai Ivona staiga panoro viską išsiaiškinti. Savo meilikavimu ir flirtu Herkus nusipelnė būti ištrauktas į dienos šviesą. Ji įsmeigė akis į Aistę. – Ar tu neprieštarauji, kad Herkus man tiek daug padeda pastaruoju metu?
Aistė šovė greitą nustebusį žvilgsnį į Herkų ir atsisuko į Ivoną.
– Kodėl turėčiau prieštarauti?
– Tu labai tolerantiška, jei nepyksti dėl viso to laiko, kurį Herkus galėtų skirti tau. Aš jam kartoju, kad nebūtina…
– Ivona! – nukirto Herkus piktai. – Mes su Aiste dėl visko susitarėme, nesirūpink.
– Šaunu. Aiste, tu be galo supratinga. – Kur kas supratingesnė, nei tokiu atveju būtų Ivona. – Tuomet netrukdysiu jums. Iki.
Ir nuskubėjo tolyn. Aistė dar spėjo šūktelėti jai pavymui.
– Iki!
Tada laisvąja ranka įsikibo Herkui į parankę ir, žiūrėdama tiesiai į akis, įsakė:
– O dabar tu man viską papasakosi.
Herkus atsiduso.
9 komentarai. Leave new
Įtraukianti 🙂
Kaip visada įtraukianti istorija… 🥰
oi dabar tai klius tam Herkui..Minutėlę duokim fantazijai sparnus…Jau ysivaizduoju….. Herkaus smegenėlėse kyla 100 tornadų…. mažų mažiausiai..gal net daugiau..Aistės šiek tiek gaila… bet meilėje ir kare viskas ymanoma…taigi Aistė suvokdama tikrąją padėty ir išanksto neapmąsčiusi savo padėties puola kaip meškutė bičių avily,mėgina kovoti su Herkaus tornado. Bet laimei meilė nugali viską.
Didelis didelis ačiu.Jūsų pasakojimas vertas Nobelio premijos.
Renata, ačiū, kad skaitote ir dalinatės įspūdžiais!💖💖💖
Labai labai patiko,visos dalys. Geriausi mano penktadienio vakarai🥰.
Aš manau,kad Aistė bus tiesiog Herkaus gera draugė😎
Labai įdomu,kaip ten su tuo Maksu viskas baigsis🧐
Ana, džiaugiuosi, kad patinka!😊 Išduosiu paslaptį – man irgi įdomu, kaip ten su tuo Maksu baigsis😂
Sakoma, kad priešingybės traukia. Ir, nors Herkus ir Ivona atrodė tokie pašaliečiai vienas kito atžvilgiu iš pradžių, su kiekviena perskaityta dalimi, įžvelgiu vis daugiau panašumų. Kad ir priemonės, tikslams pasiekti skirtingos, bet dėl jų, tikslas juk nekinta. 🙂
Man labai patinka jų tarpusavio dermė, pulsas visada šokteli viršun, kai aistra žybteli, lyg iš rankų paleistas fejerverkas. 🙂 🙂 Ir erotika čia tokia skoninga, jokių bereikalingų epitetų ar išsidirbinėjimų. Skaitau, o prieš akis plaukia ištisos scenos, vaizduotė raibuliuoja nuo garsų ir pojūčių. Ir malonumo dermė čia tokia išjausta, subtili, tačiau su svoriu. 🙂
Vienintelis dalykas, kuris man kiek kelia vidinį erzelį, tai Makso ir Herkaus draugystė. NU KAIP TAIP GALIMA? 😀 Manau, jo vaidmuo šioje istorijoje bus kaip tas riebus deguto šauktas medaus statinaitėje. Nekantriai lauksiu kito penktadienio, kaip visad. 🙂
Germante, kaip gi be to deguto šaukšto! Nuobodu😀😀😀 Ačiū, kad skaitai!
Ši istorija tokia intriguojanti, kad neįmanoma jos paleisti ☺️