Septinto rudens penktadienio kokteilis – braškinė Margarita
Ivona ėjo šaligatviu žiūrėdama po kojomis. Jai atrodė, kad žengia per šukes, beveik galėjo girdėti traškančio stiklo garsą, nors matė lygias ir švarias senamiesčio plyteles. Kodėl ant jų nesimato sudužusios širdies gabalėlių?
Beveik su niekuo nesulyginamas skausmas, kai pamatai mylimą vyrą su kita. Ar Ivona tikrai Herkų myli? Ilgėjosi jo ilgus dvejus metus. Žinoma, nesitikėjo, kad lauks jos kaip vienuolis. Kol nematė jo, buvo lengviau, tačiau Ibizoje suprato, kad palikusi jį prieš dvejus metus prarado ypatingus santykius. Juos siejo stiprūs jausmai, deja, tai reiškė, kad neapykanta bus tokia pat stipri. Herkus išdidus, neatleis to, kad Ivona laiko jį paklydusiu nusidėjėliu. Laiko jį nepakankamu. Sunku suprasti, kodėl jis laiko savo pareiga jai padėti.
Tada Ivona prisiminė, kad kai Liliana buvo papuolusi į bėdą, Herkus taip pat puolė į pagalbą. Savo seseriai Rugilei jis taip pat labai globėjiškas brolis. Toks jau jis yra, dėl savo draugų, artimųjų išsiners iš kailio. Ir dėl to tik dar sunkiau.
Jis juk atvirai papasakojo apie Aistę, tai nebuvo paslaptis. Tačiau viena yra žinoti, visai kas kita – matyti savo pačios akimis. Įsitikinti, kad su kita moterimi jį sieja stiprus ryšys. Akivaizdu, kad kartu jie jaučiasi smagiai, Aistė labai graži, linksma ir draugiška. Kad ir kaip skaudu, tenka pripažinti, kad ji tinka Herkui labiau, nei Ivona.
Ivona tramdė ašaras ir norą užversti galvą į dangų ir surikti:
– Na kodėl turime įsimylėti netinkamus sau žmones, o tiems, su kuriais turime tiek daug bendro, jaučiame tik draugiškumą?
Ištverti šią situaciją gali padėti tik vienas dalykas. Ji išsitraukė telefoną ir surinko Diletos numerį.
– Ką tik mačiau Herkų su Aiste, – po draugės pasisveikinimo ištarė Ivona. Dileta žinojo viską, per savaitgalį Palangoje Ivona buvo atvira, o dabar iš draugės balso suprato, kad Ivona jaučiasi blogai.
– O, zuiki, man labai gaila… – Diletos balsas buvo švelnus ir atjaučiantis. – Žinau, ką padarysim. Dabar atvažiuok pas mus, pirmadienis man ir Daumantui laisva diena, mes turime tau kai ką pasakyti.
Tai nuskambėjo rimtai ir Ivona nesiginčijo. Jai reikėjo draugės paramos. Pasiėmė savo dviratį ir jau netrukus stovėjo prie gražaus ir stilingo Diletos ir Daumanto namo.
Dileta atidarė duris ir apkabino draugę, iš svetainės pasitikti viešnios atėjo Daumantas. Staiga Ivona pasijuto tikra nevala. Ji nusiprausė po treniruotės sporto klubo dušinėje, tačiau dabar vilkėjo plačias juodas kelnes ir baltą oversize palaidinę. Jos veidas buvo be kosmetikos, pasišiaušę raudoni plaukai nerūpestingai suimti į arklio uodegą. Tuo tarpu namuose leisdama laisvą dieną Dileta buvo su pilnu makiažu, kvepėjo prabangiais kvepalais, jos juodi blizgantys plaukai krito tvarkingomis bangomis, vilkėjo dizainerio kurtą laisvalaikio kostiumą. Daumantas atrodė lygiai taip pat nepriekaištingai – šviesūs plaukai suformuoti plaukų želė pagalba, švariai nuskustas veidas, vilkėjo baltais plėšytais džinsais ir baltais marškinėliais. Vaikinas rankoje laikė krištolinę savo mėgstamos braškinės Margaritos taurę su tobulai druskuotu krašteliu.
– Ar pas jus vakarėlis? – Ivona nustebusi apsidairė. Juk dar tik vienuolikta ryto, pirmadienis! Ji žiūrėjo į Daumanto gėrimą ir kažkokia mintis sukosi aplinkui, tik nesisekė jos pagauti. Kažkas čia ne taip. Tačiau Daumantas su Dileta atrodė visiškai ramūs.
– Mieloji, mums laisvadienis, tik šiaip čilinam, pusryčiai tęsiasi iki popietės, – nusišypsojo Daumantas. – Tuoj ir tau Margaritą suplaksiu. Niekas taip negydo sužeistos širdies, kaip naujas nuotykis ir sena gera druskuota Margaritos taurė.
– Man nereikia, juk dar vakare jogos užsiėmimą turiu pravesti.
– Tuomet šaltos braškių arbatos? – nusišypsojo Dileta. – Patikėk, kai sužinosi, ką turim tau pasakyti, nuotaika pagerės ir be Margaritos.
Ką jie gali pasakyti? Kažką apie Herkų?
Jie įsitaisė terasoje, vidiniame kieme. Sėdėdama minkštame supamajame lauko krėsle Ivona dairėsi po preciziškai sutvarkytą aplinką.
– Jūsų namas nuostabus, ar jau minėjau tai? – nuoširdžiai susižavėjusi ištarė. Žinoma, svečiuojasi čia nuo pat įkurtuvių prieš penkerius metus, tačiau dabar, galėdama palyginti su laukine savo sodybos aplinka, dar aiškiau matė, kiek darbo įdėta Diletos ir Daumanto namuose.
– Tik kokį tūkstantį kartų, bet gali dar tiek pat pakartoti, – Dileta gurkštelėjo savo braškinės Margaritos, tada nusijuokė. – Kai miegi su architektu, privalumas yra gražūs namai.
– O architektas miega su stiliste, tai irgi padeda, – išsišiepė Daumantas.
– Jūsų sąjunga palaiminta paties dangaus, – atsiduso Ivona. Ji džiaugėsi dėl draugų ir tuo pat metu negalėjo negalvoti, kaip norėtų, kad ji su Herkum turėtų bendrų pomėgių. Tačiau dabar ir tie pomėgiai nebūtų svarbu, nes jis jau juda toliau, kuria kitus santykius.
– Kaip tik apie tai ir norim su tavim pakalbėti, – pareiškė Dileta ir Ivona sutriko. Apie ką jie ten anksčiau kalbėjosi? Apie sąjungą, palaimintą dangaus?
– Jūs tuokiatės! – klyktelėjo, pašoko ir išsišiepė.
Draugų veidai įgavo sutrikusias išraiškas.
– Tuokiamės? Tikrai ne, zuiki, – prunkštelėjo Dileta. – Tam mudu per daug šiuolaikiški.
– Tai kas tada? – Ivona pasijuto šiek tiek nesmagiai. Ar ji užkabino jautrią temą? Tačiau draugai atrodė atsipalaidavę.
– Apie architektus ir namus! – triumfuodama išpyškino Dileta.
– Nesuprantu. – Dabar jau Ivona nieko nesusigaudė.
– Artėja tavo gimtadienis ir mes jau žinom, kokią dovaną tau padovanosim! – Daumanto veidas švytėjo. – Tavo jogos studijos projektą. Jeigu, žinoma, sutinki, kad tai aš tau ją suprojektuočiau. Jei nenori manęs, drąsiai sakyk.
– Daumantai! – Ivona šypsodamasi purtė galvą. – Tai kvailystė. Aš puikiai žinau ir tu žinai, kad esi man per brangus specialistas.
Daumantas, nors dar tik dvidešimt aštuonerių, jau buvo madingas ir graibstomas architektas. Žinoma, padėjo ir tai, kad jis turėjo gerų ryšių, kurie padėjo jam prasimušti, tačiau tai nepaneigė to fakto, kad jis buvo labai talentingas.
– Juk sakėm, kad tai dovana, – papriekaištavo Daumantas.
– Tokio dydžio dovanos negaliu priimti, – atkirto Ivona.
– Jei tau palengvės, tai visos mūsų šutvės idėja, – įsiterpė Dileta. – Arėjas ir Liliana taip pat prie to prisideda. Jei būsi gera, Arėjo statybų bendrovė galės ir pastatyti tą studiją, jis pasiūlys tau gerą kainą. Aš su Lile padėsime ją įrengti. Juk Lilė yra interjero įmonės CEO.
Ivona sėdėjo ašarotom akim ir purtė galvą netikėdama savo ausimis.
– Žinoma, mes galim padovanoti tau Louis Vuitton rankinuką, didžiulį viskio butelį, kurio tu negersi ar masažo kuponą. Tačiau norim padovanoti kažką reikšmingo. Pagalvok, kiek dopamino mums prisigamins! – Dileta dramatiškai priglaudė rankas sau prie krūtinės ir Ivona šyptelėjo.
Daumantas padėjo taurę ant marmurinio lauko stalelio ir palinko į priekį, jo veidas buvo labai rimtas.
– Aš pats pasisiūliau padaryti tau studijos projektą, kai sužinojau, ką planuoji. Šiuo metu gaunu nemažai užsakymų, bet jie vis vienosi, nuobodūs, vieno stiliaus gyvenamieji namai. Svajoju padaryti kažką kitokio, gražaus, kas papuoštų mano darbų portfolio. Dar daugiau, tiesiog nekantrauju pradėti, todėl, jei tu nieko prieš, galim šiandien to imtis.
– Ar tai nėra koks nors sąmokslas nukreipti mano dėmesį nuo Herkaus? – įtariai paklausė Ivona.
– Mintis apie studijos projektą kilo dar Palangoje, tačiau kai šį rytą paskambinai, pagalvojom, kad gera proga apie tai užsiminti, – gūžtelėjo Dileta.
– Imkimės darbo! – paragino Daumantas. Pakilęs nuėjo į namo vidų ir po kelių akimirkų grįžo su piešimo blonknotu ir pieštuku. – Pasakok, kaip įsivaizduoji savo studiją.
Kai Ivona pradėjo kalbėti apie savo svajonių jogos namus, negalėjo sustoti. Ji pasakojo, o Daumantas paskubomis piešė eskizus, įterpdamas praktinius pasiūlymus. Pavakare jie jau turėjo bendrą studijos konceptą, kurį Daumantas dabar turėjo nubraižyti.
Nuo šeštos vakaro Ivona turėjo pravesti dar du jogos užsiėmimus. Atsisveikino su Daumantu ir Dileta ir iškeliavo į sporto klubą kur kas geresnės nuotaikos, nei atvažiavo pas juos ryte. Viskas bus gerai. Ji turi savo draugus. Išpildys savo svajonę dėl studijos, o meilė – kada nors vis tiek ją suras. O dabar ji elgsis su Herkum kaip su draugu.
Taip ir yra, jis jos draugas. Tokių akimirkų, kaip per audrą daugiau nebebus. Tai, kad jis taip elgiasi turėdamas tokią nuostabiai gražią merginą, tik įrodo, kad yra visiškai netinkama pora Ivonai, net jei ir nebūtų Aistės.
– Labas vakaras, Jonai, Matai, – pasisveikino Ivona su klubo savininku ir administratoriumi, kurie prie registratūros stalelio aptarinėjo reikalus.
– Sveika, mano mylimiausia jogos meistre! – nušvito Jonas, keturiasdešimtmetis raumenų kalnas. Klubo savininkas mėgo sakyti komplimentus, mokėjo bendrauti su žmonėmis, ypač liežuvį paplonindavo kalbėdamas su moterimis, nesvarbu, ar jos buvo dvidešimties, ar septyniasdešimties metų. Ivona vienintelė vedė jogos užsiėmimus klube. Žinoma, buvo ir kitokių grupinių užsiėmimų – pilates, kalanetika, aerobika, zumba, portdebras, kuriuos vedė kiti treneriai, platus pasirinkimas visiems skoniams.
Nors dirbti Jono sporto klube (kuris taip ir vadinosi – Jono sporto klubas) Ivonai patiko, jai norėjosi visiškai atskiros erdvės, kurioje viskas nuteiktų būtent jogai. Jai norėjosi vesti paskaitas ar tiesiog pasišnekučiuoti prie kavos puodelio. Norėjosi visa apgaubiančios ramybės, galimybės susikaupti, medituoti. Sporto klube viskas kalbėjo apie kūno šlovinimą, prakaitas ir gaivališka energija buvo įsigėrę į sienas, grindis ir veidrodžius.
– Jei taip myli, ateik į jogą, – paerzino Ivona, nes Jonas retkarčiais padūsaudavo, jog jam reikia išmokti giliai kvėpuoti, kad nusiramintų nuo verslo keliamų iššūkių.
– Jau greitai, Ivona, jau greitai. Šiandien neturiu laiko, – sumurmėjo Jonas, akivaizdžiai galvodamas apie kažką kitą ir Ivona atlaidžiai papurtė galvą.
Ivona ėjo į jogai skirtą salytę pro treniruoklių sales vis dar šypsodamasi. Staiga pajuto į ją įsmeigtą žvilgsnį. Tai nebūtų neįprasta, tačiau šį kartą šaltas drebuliukas nubėgo nugara. Ivona atsigręžė ir nutirpo. Ant treniruoklio sėdėjo Maksas ir žiūrėjo tiesiai į ją. Apsivilkęs juodais šortais ir marškinėliais, sportiniai batai greičiausiai kainavo tiek, kiek metinis klubo abonemmentas, tatuiruotės rangėsi kojomis, rankomis ir net kaklu. Įvertinusi trenerės žvilgsniu Ivona neabejojo, kad po marškinėliais Maksas slepia tobulą šešių kubelių pilvo presą, jo rankos ir kojos buvo tobulai raumeningos. Ir, kaip trenerė, suprato, kad tai daro jį dar pavojingesniu. Jis turi pakankamai valios ir užsispyrimo, kad pasiektų tai, ko jam norisi. Jis nemeta tikslo todėl, kad tai atrodo sunku ar nuobodu.
Kai jų akys susidūrė, niekšas jai mirktelėjo.
Ji nė akimirką nepatikėjo, kad Maksas šiame klube ir šiuo laiku atsidūrė atsitiktinai. Persekiojimas sodyboje nedavė trokštamo rezultato, todėl dabar jie pereis į kitą etapą. Ivonai pasidarė bloga, ji juto, kaip bąla jos skruostai, todėl skubiai nusisukusi nuėjo tolyn.
Maksas pasistengė, kad sodyboje taptų neįmanoma gyventi. Ar dabar jo tikslas padaryti taip, kad jai būtų neįmanoma dirbti?
Pirmas Ivonos vedamas užsiėmimas truks nuo šeštos iki pusės aštuonių, antrasis nuo aštuntos iki devynių trisdešimt. Klubas veikia iki dešimtos. Ar Maksas ateis į jogos salę su ja pasikalbėti? Trukdys jai dirbti?
Ivona pradėjo ruošti salę jogai, uždegė žvakes, įjungė meditacinę muziką, sudėliojo varinius dubenis, kad baigiantis užsiėmimui galėtų jais paskambinti.
Pradėjo rinktis moterys, nuo šeštos buvo populiaresnis laikas, susirinko apie dvidešimt pastovių Ivonos lankytojų. Jai buvo sunku susikaupti, visą laiką įsitempusi laukė pasirodant Makso.
Praėjo valanda, valanda su puse, užsiėmimas pasibaigė. Maksas nesirodė.
Tikriausiai jis tik norėjo priversti ją nerimauti. Jam pavyko. Antro užsiėmimo metu Ivona po truputį atsipalaidavo. Pranajama kvėpavimas ir varinių dubenų skambesys padėjo jai nurimti.
Dar vasara, rugpjūčio antra pusė. Šilta ir dešimtą vakaro dar šviesu, daug žmonių. Jai nėra ko jaudintis.
Po antrojo užsiėmimo ji sutvarkė salę, nusiprausė sporto klubo duše. Pirmą kartą per visą darbo laiką jai buvo nejauku bendruose dušuose, nuoga atviroje dušo kabinoje po šilto vandens srove, kai už sienos gal dar yra Maksas, jautėsi pažeidžiama. Laimei, persirengimo kambaryje dar buvo pora moterų.
Ivona pyko už sudarkytą ramybę, už sukeltą baimės, nesaugumo jausmą. Pyko ant savęs, kad pasiduoda akivaizdžioms provokacijoms, kad sporto klubo duše negali negalvoti apie siaubo filmus, ilgus kruvinus peilius ir moterų klyksmus. Juk puikiai suprato, kad kaip tik to Maksas ir siekė čia pasirodydamas.
O ji nereaguos. Elgsis kaip įprastai, parodys, kad bauginimai jos neveikia. Maksas seniai žino, kur ji dirba, gal net buvo čia atėjęs, tačiau iki šiol nesirodė ir jai nebuvo taip baisu.
Dabar ji apsisprendė apie Maksą negalvoti.
Susitelkė į kvėpavimą. Per keturis skaičiavimus įkvėpti, per aštuonis iškvėpti. Taip skaičiuodama apsirengė, susidėjo daiktus, ant džemperio apsijuosė dviratininko liemenę su atšvaitais. Kai ėjo per treniruoklių salę, buvo likę vos keli lankytojai lankytojai, arba baigiantys savo paskutinįjį pratimą, arba jau besirenkantys savo daiktus.
Ivona ėjo stengdamasi nesidairyti, tačiau vos nešūktelėjo, kai atpažino jau einantį į vyrų persirengimo kambarį vaikiną. Tai buvo vienas iš trijų jos kieme šeimininkaujančių banditų, tvarkingasis su žudiko akimis. Karšligiškai apsidairė, lyg ieškodama pagalbos ir pamatė kitus du. Iš penkių vyrų, likusių sporto klube iki pat uždarymo, trys buvo ją persekiojantys banditai.
Ji norėjo pribėgti prie jų ir rėkti, kad paliktų ją ramybėje. Tačiau vyrai apsimetė, kad nekreipia į ją jokio dėmesio, jeigu ji prarastų savitvardą, apsaugininkai ir Jonas pagalvotų, kad ji pati pakvaišo.
Banditai ramiai nuėjo į vyrų persirengimo kambarį, tačiau Ivona žinojo, kad jis puikiai ją matė ir pasistengė, kad ir ji jį pamatytų.
Vienas… du…. trys… keturi…. Sulaikyti, iškvėpti.
Lauke virpančiomis rankomis šiaip ne taip atsirakino dviratį, užsėdo ir pradėjo važiuoti. Šiandien dar planavo pernakvoti sodyboje. Vakar vakare buvo ramu, banditai nesirodė, šiandien pas Daumantą ir Diletą planuodama jogos studiją įgavo dar daugiau noro kovoti už savo svajonę. Draugai jai padeda, tereikia atsilaikyti prieš bauginimus ir galiausiai viskas bus gerai.
Ji greitai pervažiavo dar žmonių pilnomis temstančiomis Vilniaus gatvėmis ir gatvelėmis, išvažiavo į užmiestį. Viskas ramu, platus dviračių ir pėsčiųjų takas taip pat nebuvo tuščias, žmonės mėgavosi šiltu vasaros vakaru – vaikai dar važinėjosi riedlentėmis, šeimos dviračiais ir buvo tiek daug vedžiojančių šunis, jog atrodė, kad visi be išimties turi po vieną ar net kelis lojančius augintinius.
Pasukusi per miškelį Ivona užuodė laužo kvapą. Tikriausiai kas nors dar kepa šašlykus. Reikėtų ir jai surengti draugams barbekiu vakarėlį.
Išvažiavusi iš miškelio suprato, kad kvapas sklinda ne iš kepsnių vakarėlio.
Jos sodyba liepsnojo atvira liepsna.
Lyg sapnuodama sustojo, nulipo nuo dviračio, sugraibė telefoną.
– Vienas vienas du, pagalbos tarnyba, klausau jūsų.
– Mano sodyba dega, – nutirpusiomis lūpomis ištarė Ivona.
– Koks adresas?
– Netoli Raistelio ežero, Ungurinės gatvė.
– Žinau, jau gavome pranešimą, gaisrinė jau važiuoja. Ar yra nukentėjusių?
– Nežinau. Sodyboje nieko neturėjo būti. Aš pati dar nebuvau priėjusi, pamačiau iš tolo grįždama namo.
– Neikite artyn, palaukite pagalbos.
– Taip, ačiū.
Tačiau, žinoma, ji nežiūrės iš tolo. Beprotiškai besidaužančia širdimi privažiavo prie sodybos.
Degė daržinė, namas dar stovėjo nepaliestas. Vakaras buvo visiškai ramus, be vėjo. Jei vėjas pakils į namo pusę, sena medinė trobelė užsiliepsnos akimirksniu. Jei į priešingą – suliepsnos visas eglynas.
Iš toli ji išgirdo gaisrinių sirenas.
Atvažiavo trys gaisrinės automobiliai, paskui juos sekė policija. Vienas po kito pradėjo rinktis smalsuolių – kaimyninių gyventojų automobiliai. Stovėdama prie policininkų Ivona dairėsi, negalėdama patikėti savo akimis.
Ši vieta – jos ramioji užuobėga, tylus rojus Žemėje.
Apklausiama policijos Ivona papasakojo apie persekiojimus, tačiau neabejojo, kad visi keturi jos matyti banditai šiuo metu mieste, kur nors matomoje vietoje.
Baigiant gesinti ir skirstantis smalsuoliams pasigirdo artėjančio motociklo garsas.
Dideliu greičiu įsukęs į kiemą Herkus nušoko nuo motociklo, numetė šalmą ir paklaikusiomis akimis apsidairė. Kai pamatė Ivoną, jo pečiai smuktelėjo žemyn ir plačiais žingsniais jis prišoko prie jos.
– Ar tau viskas gerai? Kas, po velnių, čia dedasi? – akimis bėgiojo po Ivonos kūną tikrindamas, ieškodamas sužeidimų.
– Aš sveika. Sudegė tik daržinė.
Jis sukando dantis.
– Sakei, kad čia nenakvosi. Tu prižadėjai!
Ji apkabino save rankomis.
– Čia mano namai.
– Velniai tave griebtų, Ivona! – suriaumojo jis. – Negali čia būti.
– Namas sveikas, galiu pernakvoti…
Urgzdamas jis žengė link jos ir pajuto žvilgsnius. Policininkai juos tiriamai stebėjo.
– Važiuok su manim į miestą, – jau ramiau pasiūlė.
– Mano dviratis…
– Velniop tą dviratį, – beveik švelniai ištarė Herkus. – Važiuojam dabar pat. Tau reikia pailsėti.
Jis teisus, ji nežmoniškai pavargo nuo bauginimų. Todėl tik linktelėjo galva ir Herkus lengviau atsiduso. Greitai, kol ji nespėjo apsigalvoti, paėmė antrą šalmą ir užmovė jai ant galvos.
7 komentarai. Leave new
Labas vakaras, ačiū. ❤️ esu sakiusi Jums, kad labai laukiu knygos apie Aivi. Intriga tikrai didelė ir įdomus tas penktadienių laukimas. linkiu kūrybinio džiaugsmo ir labai laukiu tęsinio. 🌷
Šio vakaro pasakojimas be komentarų. Mintys pačios kalba už save. Nepakartojama.
Ačiu
Neįtikėrtinai gardūs penktadienio kokteiliai. Taip ir laukiu savaitės galo, kada bus galima patogiai įsitaisyti ir skaityti Aivi istoriją. Įtraukė nuo pirmos pastraipos! Ačiū, Lavisa, už šiuos gyvenimo prieskonius.
Per trumpa 😁 tiesiog prarijau, Ačiū už tokius gerus penktadienio kokteilius 🥰🥰 tik Ivona kartais norisi papurtyti, kad atsimerktų😁😁🤭🤭
Och rupūs miltai, kaip dabar išgyventi iki kito penktadienio? Na bet Herkus tikrai turi žinoti, kad jo draugas čia tą siaubą organizuoja Ivonai. Kaip kažin Herkus išsisuks? Kas sieja Herkų su Aiste? Įtarimas, kad taip draugė, o ne antra pusė. Laukiu Herkaus ir Aistės dialogo su nekantrumu. 😅🫣
Įtariu Herkaus laukia Kruvinoji merė😉, kai Ivė sužinos, kad ir jis nagus prikišęs🫣
Tas kiekvieno penktadienio kokteilių meniu vis plečiasi ir plečiasi ir, jei tai įmanoma, girtėjame mes, skaitytojai, ne nuo kokteilių pavadinimų, o nuo intrigų ir netikėtų posūkių vingių. O paskui pagirias tenka kentėti kone visą savaitę. 😀
Širdies gilumoje, tikrai tikėjausi, kad velnių priėdęs Maksas, pakiš Ivonai kokią rimtesnę „kiaulę“, bet toks grėsmingas pareiškimas, kai svajonė įgauna fizinę reikšmę… Labai skaudus momentas. Sulaikiusi kvapą laukiu kito penktadienio.