Penkto rudens penktadienio kokteilis – pina colada
Mes patys esame atsakingi už viską, kas vyksta mūsų gyvenime.
Per seminarus girdėta frazė sukosi Ivonos galvoje. Tuo metu, klausantis išmintį ir ramybę spinduliuojančio lektoriaus tie žodžiai atrodė visiškai aiškūs ir teisingi. Dabar jie kėlė jai susierzinimą. Ar iš tiesų ji atsakinga, kad papuolė į nusikaltėlio akiratį?
Keliaudama į darbą Ivona mynė dviratį apsilaupiusiais vyšnių spalvos dažais ryto prieblandoje žiūrėdama į drėgną asfaltą. Rugpjūčio pabaiga, saulė teka vėliau, o rasos nenudžiovina beveik iki pietų. Tačiau dar šilta. Kas bus, kai prasidės šalti ir įkyrūs rudeniniai lietūs?
Ji nuvijo mintis apie lietuvišką orą. Šiuo metu turi kur kas aštresnių rūpesčių. Vakar vakare tie banditai ją išgąsdino kaip reikiant. Nėra abejonių, kad šį vakarą jie vėl prisistatys. Ji jau išnaudojo tris skambučius policijai ir vieną draugei.
Lyg pajutęs, kad apie jį galvoja, suskambo telefonas. Lilė.
Ivona įsidėjo ausinukus į ausis ir toliau mynė pedalus. Iki sporto klubo dar pusvalandis. Ausyse nuskambėjo džiugus balsas.
– Kaip po nakties, zuiki? – Lilė pakartojo studijų laikų kreipinį. – Ar Herkus buvo geras berniukas?
– Turėjai mane įspėti, – suburbėjo Ivona ir iš karto pasijuto nedėkinga kale. Vakar jau buvo netoli vidurnakčio, kai Lilė ir Herkus puolė jai į pagalbą. – Ačiū, mažiau, išgelbėjai mano kailį vakar. Aš labai dėkinga, tikrai.
– Kaip suprantu, jis pasirodė.
– O taip, tikrų tikriausias riteris blizgančiais šarvais.
– Ivona. – Lilijanos balsas tapo griežtas ir priminė Ivonai, kad draugė yra didelio verslo vadovė ir kad vyrai tame versle jos prisibijo. Nuo Lilijanos buvo sunku ką nors nuslėpti. – Atrodo, kad kai ką nutylėjai, kai pasakojai apie Herkų ir Ibizą.
– Pričiupai. Nenorėjau apie tai kalbėti.
– Taip blogai?
Ivona tik numykė.
– Hiustonai, turim problemą, – sausai atsiliepė Lilė. – Tu viena artimiausių mano draugių, bet Herkus bendrauja su visa mūsų šeima. Juodu su Arėju futbolo ir šaudymo draugužiai. O tai rimta. Po galais, jis mūsų sūnaus krikštatėvis.
Ivona nenorėjo prarasti draugystės su Lile. Jos kartu nuo devyniolikos metų, kai pirmame kurse trys merginos buvo paskirtos į vieną bendrabučio kambarį. Ivė, Lilė ir Dilė, po kelių nesklandumų ir aštrių kampų apgludinimų, tapo neišskiriamos. Netgi per pastaruosius dvejus metus, kai Ivona keliavo po pasaulį, draugės palaikė ryšį ir dažnai plepėdavo ištisas valandas.
Niekam nebūtų smagu, jei draugų būrelį išdraskytų Ivonos ir Herkaus nesutarimai.
– Aš tau viską papasakosiu, – pažadėjo Ivona. – Gal tu galėsi patarti, kaip man elgtis. Tik norėčiau pasikalbėti apie tai, kai susitiksime.
– Tai bus jau greitai. Ar nepamiršai, kad šį savaitgalį viešbučio atidarymo šventė?
– Kaip galėčiau pamiršti! Kaip sekasi viešbučio užbaigimo darbai? Ar suspėsit iki šventės?
– Viešbutis įrengtas. Tiesa, dar liko nemažai darbų, tačiau negalim gaišti, reikia jį atidaryti. Sekančią savaitę jau pilna rezervacijų, visi gaudo paskutines saulėtas dienas prie jūros. Po visų ceremonijų viską man ir papasakosi. – Ivona išgirdo, kad kažkas pradėjo kalbinti Lilijaną. – Turiu bėgti, kaip ir sakiau, dar liko milijonas darbų. Tuoj pasimatysim, bučkis.
Po pokalbio su drauge Ivona pasijuto šiek tiek geriau. Laukė, kada galės išsikalbėti. Viešbučio atidarymo šventėje bus ir Dileta, jos galės mergaitiškai paatvirauti kaip senais laikais.
Savaitgalį ji praleis Palangoje, tačiau iki jo liko dar trys dienos. Trys naktys su vis įžūlėjančiais nusikaltėliais.
Ji didelė mergaitė, pati supranta, kad reikia kažką daryti. Ivona nepasakojo savo mamai apie šią situaciją ir nesiruošė pasakoti. Po močiutės mirties mamai ir taip sunku. Tačiau galės pasiprašyti kelias naktis pas ją pernakvoti.
Ji spustelėjo žalią ikonėlę telefone ir klausėsi kviečiančių signalų.
– Labas rytas, dukrele, – mamos balsas atrodė nudžiugęs ir žvalus. – Kaip gerai, kad paskambinai, jau pati ruošiausi.
– Kaip laikaisi, mama?
– Gerai, gerai. Žinai, turim susitikti. – Ivona nudžiugo. Štai, mama pati kviečia, jai nereikės nieko pasakoti. – Noriu tave su kai kuo supažindinti.
Mamos balsas išdavė jaudulį. Nerimą dėl dukters reakcijos. Su kai kuo supažindinti?
– Mama?
– Aš… aš turiu draugą. Mes jau tris metus bendraujame.
– Tris metus?! Kodėl man nieko nesakei?
– Pradžioje nežinojau, ar iš to kas nors rimtesnio išeis. Po to tu keliavai.
– Kaip suprantu, tai jau kažkas rimtesnio? – su šypsena paklausė Ivona.
– Gintas gyvena Norvegijoje. Planuoju pas jį kraustytis. Dabar jis Lietuvoje, puiki proga judviem susipažinti. Ar gali šiandien ateiti pietų?
– Žinoma, mama. Kurią valandą.
– Ar antrą tinka?
– Tinka, – atsiliepė Ivona ir vyriškas balsas šalia mamos. Panašu, kad klausimas buvo užduotas iš karto dviem. – Iki, mama.
Išjungusi pokalbį Ivona vyptelėjo. Dabar pusė septynių ryto. Ji skambino mamai taip anksti, nes žinojo, jog ši taip pat keliasi į darbą. Jeigu tasai Gintas šiuo metu su mama, vadinasi, praleido ten naktį
Ivona tikėjosi, kad Gintas yra padorus vyriškis ir mama su juo laiminga. Norėjo su juo susipažinti ir įsitikinti savo akimis.
Tačiau tai reiškė, kad mamos vieno kambario bute vietos Ivonai šiuo metu nėra.
–
Vakarėjant Ivona rinko obuolius kieme. Trys senos obelys buvo aplipusios raudonais ir žaliais obuoliais. Ji neprisiminė, kaip juos vadindavo seneliai, tik žinojo, kad tie raudoniausi tinkami valgyti dabar, o dryžuotai raudoni ir žali skirti žiemai. Ir juos reikia labai atsargiai nuskinti ir sudėti į dėžes, o tas dėžes sukrauti į sodybos gale esančią žeminę.
Obuoliams skirtos dėžės buvo medinės, sukaltos dar jos senelio. Ji įpusėjo krauti ketvirtą, kai išgirdo automobilio burzgimą. Baimės šiurpas nubėgo per nugarą ir ji nekentė šito jausmo. Tačiau skubiai nuėjo į namo vidų. Kai jau buvo prie durų, automobilis pyptelėjo, parodydamas, kad ją pastebėjo.
Tamsiai žalias apdaužytas volkswagen pasatas įsuko į kiemą ramiai, lyg juo važiuotų šeimininkai. Ivona stebėjo jį pro mažą langelį netoli lauko durų. Išlipo trys vyrai. Vienas apie dvidešimt penkerių, liesas, trumpai nuskusta galva, atsikišusiomis ausimis, apsirengęs pigiais purvinais treningais. Kitas vyresnis, kokių keturiasdešimties, savaitę neskusta rusva barzda, su randu per skruostą ir cigarete dantyse. Ir trečias, šitas Ivonai pasirodė baisiausias. Apie trisdešimties, apsirengęs marškinėliais ir džinsais, tvarkingai apsikirpęs, malonaus veido ir šaltomis žudiko akimis.
Vyrai pavaikščiojo po kiemą, paklebeno durų rankeną, patikrino langus. Ivona stovėjo prisispaudusi prie sienos toje vietoje, kurios iš lauko nesimatė. Tačiau įsibrovėliai žinojo, kad ji namie.
Stipraus kumščio daužomos durys sudrebėjo.
Ei, gražuole, atidaryk, pasikalbėkim! Ar tau dar neatsibodo žaisti šituos žaidimus? Susitarkim ir mes daugiau nesirodysim. O gal laikas ateiti vidun be kvietimo?
Stiprus smūgis į duris po šių žodžių galėjo būti tik spyris koja. Ir dar vienas, senos durys gailiai sudejavo, o vyras už durų, tikriausiai, užsigavęs koją, pradėjo piktai keiktis.
Tolumoje pasigirdo variklio burzgimas, kuris artėjo ir virto motociklo riaumojimu. Ivonos širdis pradėjo dar neramiau daužytis. Nejaugi prisidės dar baikerių gauja?
Motociklas buvo vienas, įsuko į kiemą ir variklis užgeso. Ivona vėl dirstelėjo pro langelį.
Juoda odine apranga apsirengęs motociklininkas nusiėmė šalmą. Ivona aiktelėjo. Herkus.
Jis vienas lauke, o įsibrovėliai trys.
Ivona puolė atrakinti duris, iš skubos raktas užsikirto.
– Shit shit shit, – sušnypštė. Tada raktas vėl pajudėjo ir ji atlapojo duris.
Herkus stovėjo prie motociklo plačiai išskėtęs kojas. Aukštas plačiapetis vyras, apsirengęs metalo kniedėmis nusagstyta juoda odine striuke, odinėmis kelnėmis ir grubiais pusbačiais, atrodė įspūdingai, tačiau jis buvo vienas prieš tris. Atrodė, kad įsibrovėliai tik ir laukė provokacijos, kurią jiems dabar suteiks Herkus.
– Herkau, ne!
Herkus piktai į ją dėbtelėjo.
– Užsirakink duris!
Banditai išsiviepė. Liesasis, kuris, kaip Ivona spėjo, neseniai spardė duris, žengė artyn, ketindamas stverti Ivoną.
– Tavo vietoj to nedaryčiau, – primygtinai ištarė Herkus.
– Kodėl? – nusiviepė vyras. Kitą akimirką jo šypsena dingo. Herkus stovėjo atkišęs į jį pistoletą.
Banditas lėtai iškėlė rankas.
– Nesinervuok, seniuk. Mes užeisim, susitarsim su mergina ir viskas. Juk tik apie reikalus kalbam.
– Nesupranti? Dinkit iš čia. Ir daugiau negrįžkit.
Netoli Herkaus stovintis barzdočius susiraukė, numetė cigaretę ir nusispjovė.
– Patrauk tą žaisliuką, gražuoliuk, juk vis tiek nemoki šaudyti.
Neatitraukdamas pistoleto nuo liesojo atvėpusiomis ausimis ir kreiva nosimi, kuris stovėjo prie Ivonos, Herkus išsišiepė.
– Matai ant tvoros užmautą stiklainį?
Tą pusės litro stiklainiuką Ivona naudojo palaistyti prie tvoros pasodintoms gėlėms ir baigusi darbą pakabindavo ant tvoros, kad nepasimestų.
Susidomėję banditai pasuko galvą ir tą akimirką prie pat jo pasigirdo šūvis, o stiklainiukas ištiško į šalis. Vyrai su nauja pagarba įsispoksojo į vėl atkištą ginklą.
– Man tikrai nesudrebės ranka šauti į tokius padugnes, – ramiai pasakė Herkus ir, atrodė, banditai juo patikėjo. – Gali net pasirinkti kur pirmiausia – į ranką? Koją? Gal mažiausias nuostolis bus į galvą, juk vis tiek, akivaizdu, kad smegenų neturi.
Liesasis iškėlė rankas ir, nenuleisdamas akių nuo ginklo, ėmė trauktis nuo namo.
– Ramiai, ramiai, seniuk, mes išvažiuojam, – barzdočius sėdo į vairuotojo vietą, kiti du taip pat be ginčų sulipo į automobilį. Trečiasis vyras per visą susidūrimą neištarė nė žodžio. Prieš uždarydamas vairuotojo dureles liesasis piktai išsišiepė. – Bet mes dar tikrai sugrįšim. Ir kitą kartą, radę vieną, su ta kale nesiterliosim. – Jis pažiūrėjo į Ivoną. – Žaidimų laikas baigėsi, žiurke.
Herkus su Ivona žiūrėjo, kol žaliasis pasatas dingo už miško posūkio. Tik tada Herkus įsikišo pistoletą į dėklą, o ji pratrūko.
– Ginklas, Herkau? Ginklas?! Mano namuose nebus ginklų, supranti!- O kaip tu planavai tvarkytis, kai jie išlauš duris ir ateis į vidų?
– Mesi į juos jogos kilimėlį ar pamojuosi smilkalais?
– Nesivaipyk! Žmonės, kurie turi ginklus, dažniausiai susižeidžia patys ar sužeidžia artimuosius, pats žinai. Šautuvas tikrai nėra sprendimas.
– Susižeidžia tie, kurie nemoka elgtis su ginklais. Aš moku ir tau ne mano pistoleto, o tų nusikaltėlių reikėtų bijoti.
– Nesiruošiu gyventi apsikabinusi šautuvą! Ir nepakęsiu to daikto savo namuose.
– Tai gal tau reikėtų pagalvoti ir parduoti šitą sodybą? Nesuprantu, ko tu taip į ją įsikabinusi, tai visiškai nelogiška – ji sena, apgriuvusi, reikės krūvos pinigų, kol ši vieta bus tinkama gyventi, o tu, kaip suprantu, tų pinigų neturi.
– Pats supranti, kad čia yra puiki vieta – nuošali, bet ir arti Vilniaus. Aš įkursiu čia savo jogos studiją. Čia tiek galimybių renginiams, stovykloms. Pardavusi šią vietą kitos tokios tikrai nenusipirksiu ir neišsižadėsiu savo planų vien todėl, kad kažkoks nusikaltėlis panoro išvyti mane iš mano namų!
– Jogos studija čia? – Herkus susimąstė. Jį slapta prajuokino mintis, kad Ivona ir Maksas mąsto labai panašiai ir vienodai atkakliai siekia tikslo. Tiesa, Ivona kaunasi šviesos karių armijoje, o Maksas neatpažintų šviesos, net jei pašviestum jam prožektoriumi į akis. Jis nusprendė pakeisti temą. – Klausyk, gal turi ką nors užkąsti? Buvo daug reikalų, nespėjau pavalgyti.
Ivonai dilgtelėjo širdyje. Šiltas jausmas dėl to, kad jis atlėkė pas ją nė nevalgęs. Ir kartus apgailestavimas, kad jie negali būti kartu.
– Tau nereikėjo čia važiuoti. – Herkus pavartė akimis ir Ivona tik dabar pamatė, kad ant pečių jis turi kuprinę. – Kas kuprinėje?
– Šis tas nakvynei.
Ji atsiduso. Negalėjo leisti jam vėl vartytis ant tos kietos sofos.
– Nenakvosi čia.
– Ivona, nepradėk.
– Ir aš nenakvosiu. Ar gali nuvežti mane į miestą?
Jis su palengvėjimu linktelėjo.
– Važiuosi pas mamą?
– Ne, ji turi svečių. Žinau vieną motelį, ten galėsiu praleisti kelias naktis, vėliau kažką sugalvosiu.
Jis nesiginčijo. Palaukė, kol ji susirinko kelis daiktus į savo tvirtą aptrintą chaki spalvos kuprinę. Prieš sėsdama ant motociklo aiktelėjo.
– Obuoliai!
Ir nulėkė tekina į sodą. Herkus padėjo jai sunešti obuolių dėžes į žiemos rūsį, nors Ivona matė, kad jis nesupranta, kam reikia taip vargintis dėl kažkokių obuolių, kurių bet kada gali nusipirkti parduotuvėje.
Patikrinę, ar užrakintas rūsys, daržinė ir namas, nuėjo prie motociklo.
Herkus atidarė motociklo daiktadėžę, ištraukė iš ten antrą šalmą ir vietoje jo sukišo jųdviejų kuprines. Atsisukęs į Ivoną uždėjo jai šalmą ant galvos, neįskaitomu žvilgsniu žiūrėdamas į akis.
– Aš pati, – neryžtingai sumurmėjo Ivona, tačiau jis vis tiek užsegė šalmą ir patikrino, ar gerai laikosi. Herkus užsėdo ant motociklo, ji įsitaisė už jo. Mėgino palikti tarp jų šiokį tokį tarpelį, tačiau Herkus viena stipria ranka truktelėjo jos šlaunį artyn.
– Laikykis, – šūktelėjo. Motociklas suriaumojo ir Ivona skubiai apsivijo rankomis jo liemenį. Jiems lekiant nelygiu miško keliuku Ivona prigludo prie jo nugaros ir stipriai suspaudė šlaunimis jo šonus.
Ar būtų per daug norėti, kad kelias nesibaigtų? Kad jiems reikėtų važiuoti šimtus kilometrų, o ne vos dešimt?
🌸
– Ne.
Ivona nustebusi atsisuko į Herkų. Jis sustabdė motociklą Ivonos išsirinkto motelio kieme ir dabar jie abu stovėjo žiūrėdami į prietemoje skendintį pastatą.
– Kas ne?
– Tu čia neliksi. Čia prastas rajonas ir motelis yra kažkokia skylė.
– Ne tau spręsti, kur aš nakvosiu, – Ivona užvertė akis melsdama kantrybės. – Aš nelikau savo sodyboje. Čia yra žmonių ir tie banditai manęs nesuras.
– Čia per daug pavojinga. Ar prisimeni, kai Lilė buvo iškrėtus kažką panašaus? Prisimeni, kaip pykai, kad ji nepaprašė pagalbos?
– Mano visai kita situacija!
– Kuo, po velnių, kitokia? – Herkaus balsas pakilo. – Tu turi bėdų ir vietoje to, kad jas spręstum, bandai prisidaryti dar didesnių!
– Aš negaliu nakvoti sodyboje, – iškošė Ivona. – Ir negaliu sau leisti Kempinskio. Jau beveik naktis, nėra laiko susirasti padoresnio airbnb. Tą padarysiu rytoj. Vienai nakčiai tiks ir motelis.
– Pernakvok pas mane.
Ivona nelinksmai nusijuokė.
– Jokiu būdu.
Herkus suirzęs suleido pirštus sau į plaukus.
– Mes nesidulkinsim, šitai išsiaiškinom vakar. Pernakvok mano bute, o ryte viskas atrodys aiškiau, siūlau kaip draugas.
Ji pažvelgė jam į akis. Norėjo ištarti savo mintis garsiai, bet nesiryžo. Jeigu tarp jų tikrai viskas būtų baigta, išspręsti visi nesutarimai ir būtų nelikę jokių jausmų, jei jie tikrai būtų tik draugai, ji be abejonės pasinaudotų jo pasiūlymu. Tačiau jausmai dar kunkuliavo ir nerimo, visa puokštė spalvingiausių emocijų temdė blaivų mąstymą. Praleisti antrą naktį kartu būtų nedovanotina klaida.
Herkus atidžiai stebėjo besimainančias nuotaikas jos veide. Suprato, ką ji nutylėjo, lyg būtų garsiai ištarusi. Jis atsiduso.
– Aš vis tiek turiu važiuoti į klubą, mano bute tu būsi viena. Jokio pavojaus.
– Važiuosi į darbą? Juk ketinai nakvoti pas mane sodyboje?
– Jei nebūtų kitos išeities. Juk negalvoji, kad tiesiog paliksiu tave aiškintis vieną su nusikaltėliais? Jeigu užsispirsi ir liksi motelyje, aš paimsiu gretimą kambarį. Bet jei važiuosi pas mane, galėsiu grįžti į darbą. Paskutinės vasaros savaitės, visi skuba linksmintis, lankytojų netrūksta.
– Man nepatinka, kad turi mane gelbėti, – pasiskundė Ivona, bet jau tiesė ranką į šalmą. Pamatęs, kad ji nustojo spyriotis, Herkus nusijuokė.
– Tikiu! O man visai patinka. Mano vyriškas ego išsipūtė kaip helio balionas. Mergelė bėdoje ir riteris su žėrinčiu harley-davidson.
Ivona nuleido apsauginį veido stiklą ir tik tada leido sau pavartyti akis ir nusišypsoti.
Herkus sakė tiesą. Vos įleidęs ją į savo butą, išvažiavo į klubą, o gal kokių kitų reikalų tvarkyti. Ivonai ir nereikėjo ekskursijos, Herkaus namuose prieš dvejus metus ji praleido nemažai laiko. Butas buvo apstatytas brangiais, patogiais baldais. Ant sienos vis dar kabojo didžiulis televizorius, o ant sofos numesta konsolė rodė, kad Herkus ir dabar mielai leidžia laiką su mėgstamu lenktynių video žaidimu – Forza. Ivona patraukė tiesiai į svečių kambarį. Pastaruoju metu miegodavo neramiai, pusiau klausydamasi kiekvieno krebždesio. O jų senoje sodyboje netrūko.
Neramiai miegojo ir šią naktį. Vartėsi nuo šono ant šono, klausydamasi ar neatsidarys lauko durys. Ar negrįš Herkus. Bandydama save įtikinti, kad nori, jog jis negrįžtų.
Galvodama, kaip jai išsikapstyti iš katastrofos, vardu Maksas Grigas.
Po kelių valandų, pavargusi ir pikta, svarstė, kaip reikės ištverti, kai į bendrus susibūrimus Herkus atsives savo merginą. Laikys ją apkabinęs. Šypsosis jai ir kartais pabučiuos.
Piktai suurzgusi iš nevilties Ivona įsikniaubė veidu į pagalvę. Viltis, kad pavyks užmigti, įžūliai nusikvatojo ir išskrido pro langą.
Ryte, kai Ivona kėlėsi į darbą, Herkus dar nebuvo grįžęs. Ji paliko jam padėkos raštelį ant virtuvės stalo. Likusias iki išvykos į Palangą naktis ji nakvojo pas Diletą ir jos vaikiną Daumantą ir kartu su jais važiavo į Lilijanos viešbučio atidarymo iškilmes.
🌸
Viešbutis buvo puikus. Organiškai įsiliejęs į pušyną, jūra taip arti, kad girdėjosi ošiančios bangos. Viešbutis, kruopščiai sutvarkyta aplinka, pušys, pavėsinės ir sodo dekoracijos buvo papuošti šimtais baltų lempučių. Kaip iš holivudo filmo ar madų žurnalo iškirpta superbosė su dešimties centimetrų permatomais labutinais ir prigludusia raudona kokteiline suknele, dvelkianti prabangiais kvepalais juos pasitiko Lilijana, apkabino ir nulėkė darbuotis toliau, pažadėjusi rytojaus dieną praleisti kartu su draugais ramiame ratelyje.
Ivonai sukosi mintis paklausti, kodėl nėra Herkaus, tačiau sukaupusi visas valios pastangas jo vardo neištarė.
Kviestiniams svečiams buvo rezervuoti kambariai, o trečią valandą prasidėjo oficialioji atidarymo dalis, kuri virto vaišėmis, vėliau koncertu ir šokiais.
Šventė įsisiūbavo. Du metus praleidusi jogos stovyklose, medituodama ar būdama kalnų tyloje, Ivona pajuto, kad nebegali daugiau ištverti kurtinančio triukšmo, girtėjančios minios, patalpos tvankumo. Stengdamasi neatkreipti dėmesio, pasiėmė taurę nealkoholinės pina colados (atrodo, tai buvo teminis šios šventės kokteilis), nusispyrė spaudžiančius aukštakulnius ir basa patraukė prie išėjimo į paplūdimio pusę. Naktys vis dar buvo karštos. Suprantama, dar reikėjo kirsti asfaltuotą takelį, pereiti kopas išraižiusiu mediniu takeliu. Tada pajuto nuo jūros gūsį vėsaus sūraus vėjo, juoda naktinė Baltija dūsavo ir vartėsi per miegus.
Kokia tai buvo palaima ir atgaiva po triuškinančio ritmo muzikos ir pokalbių, stengiantis ją perrėkti!
Pasiekusi jūrą, leido šaltam vandeniui pagydyti ir paguosti jos nuspaustas pavargusias pėdas ir vandens pakraščiu lėtai nužingsniavo tolimų švieselių link vis gurkšnodama saldų ananasų ir kokosų skonio gėrimą. Ten, vos matomoje tolumoje, švietė Palangos tiltas, paplūdimio barai.
Jau gana toli nuėjusi stabtelėjo, apsidairė ir išvydo už poros šimtų metrų tamsią figūrą. Tamsoje buvo sunku atpažinti, tačiau juodu kostiumu paplūdimyje vilkintis vyras greičiausiai buvo iš to paties vakarėlio, kaip ir ji. Juk čia gana nuošali vieta, viešbučių nedaug. Tai negali būti atsitiktinumas.
Atsisukusi ji laukė, kol jis lėtai prie jos priartėjo. Priėjęs susikišo rankas į kelnių kišenes ir, prasiskleidus švarkui, tamsoje subolavo balti marškiniai.
– Nemačiau tavęs šventėje. Slapsteisi? – paklausė Ivona. Tikėjosi jo įprasto pašaipaus atsakymo, tačiau Herkus tik gūžtelėjo pečiais.
– Neseniai atvažiavau. Šiandien buvo ir mano tėvų vestuvių metinių šventė. Norėjau prieiti, bet pamačiau, kaip viena eini į paplūdimį. Man pasirodė, kad nori atsipūsti nuo žmonių. Bet naktimis šlaistosi visokio plauko žmogystų, jie būna girti, ieško nuotykių. Pagalvojau, kad užmesiu akį, kad viskas būtų gerai.
Ji taip norėjo priglausti delnus prie jo rimto veido, apkabinti, sugerti kūnu jo šilumą ir pasidalinti savąja.
Nuo minčių apie šilumą ji suvirpėjo ir apkabino save rankomis, laikydama pusiau nugertą taurę.
– Ką man su tavimi daryti? – atsiduso ji.
Jis nusigręžė į jūrą ir įsižiūrėjo į mėlynai juodą tolį.
– Jei negali pamiršti Ibizos ir tęsti nuo ten, kur baigėme prieš du metus, bent leisk tau padėti.
– Būtų taip juokingai lengva, būti su tavimi vėl, – tyliai ištarė Ivona. – Bet aš jau nenoriu trumpų romanų, kad ir koks geras seksas būtų. Norėčiau rimtų santykių. Bet mūsų taip tiesiog neįsivaizduoju, santykiai tarp paukščio ir žuvies neįmanomi.
Tarp jų stojusi tyla talpino savyje visus įtikinėjimus, baimes ir priekaištus. Ivonai atrodė, kad jūra, skalaujanti jos pėdas vėsiu sūriu vandeniu, pikčiau suošė. Kvailučiai, barėsi bangos, taikydamosi permerkti juodus Herkaus batus, jūs elgiatės su meile, lyg ji medaus spalvos akmenėlis, kurį apžiūrėję, nusviedžiate atgal į bangas. Ir tik paleidę iš rankų suprantate, kad tai buvo tikras gintaras. Kad jų būna ir tokių – keistesnio atspalvio, nei kiti, su įtrūkimais ir dėmėmis, tačiau tai gintaro gabalėlį padaro dar įdomesnį.
– Ar nori grįžti į viešbutį? – Herkaus balsas skambėjo ramiai.
Ji papurtė galvą.
– Tu gali grįžti, – pasiūlė ji lengvai, o kai jis piktai suurzgė, pasiūlė, – arba galime pasėdėti paplūdimyje, prie kopų, kur nepučia vėjas.
Jie įsitaisė jaukiame kampelyje, apsaugotame nuo vėsaus jūros vėjo ir pašalinių akių. Atsisėdo susiglaudę, kad būtų šilčiau.
Kurį laiką abu tylėjo, paskendę savo mintyse, įsmeigę akis į tamsoje žaidžiantį su mėnesienos atspindžiais jūros paviršių, kol Herkus staiga neištvėrė.
– Sakyk, ar ta kelionė… Ar tikrai buvo verta viską mesti? Ar suradai, ko ieškojai? Ar…
Herkus nutilo, lyg ieškodamas, kaip suformuluoti klausimą, tačiau Ivona suprato, ko jis iš tiesų klausia. „Ar tikrai ta kelionė buvo svarbesnė už jų santykius? Ar ji suteikė daugiau, nei meilė būtų galėjusi suteikti?“
Tramdydama norą padėti galvą jam ant peties Ivona švelniai atsiduso ir atrėmė smakrą ant savo kelių.
– Svajojau apie tokią kelionę nuo penkiolikos metų, kai pradėjau lankyti jogos treniruotes. Į jogą mane nutempė mama, neapsikentusi mano nuolatinių dietų. Visada buvau linkusi priaugti svorio, paauglystėje tai atrodė tikra nelaimė.
– Kvailystė, – nepritariamai šnarpštelėjo Herkus. – Tavo kūnas tobulas.
– Visai ne, – su šypsena paprieštaravo Ivona. – Tikrai turėjau antsvorio ir gana anksti subrendau. Berniukų komentarai apie mano krūtinę buvo gana grubūs, aš be galo drovėjausi ir nuolat rausdavau. O su mano šviesia oda ir oranžiniais plaukais… išraudusi užsiliepsnodavau lyg fakelas. Visiems būdavo dar daugiau juoko, niekada nepraleisdavo progos pasišaipyti.
Herkus sugniaužė kumščius nuo noro gerai paauklėti įžūlius pienburnius, nuo kurių kentėjo ši nuostabi jautri mergina, tik nebūtų galėjęs prisiekti, kad paauglystėje nebuvo lygiai toks pat šiknius. Todėl tylėjo.
Ivona suprato, kad nori paaiškinti jam, kodėl atsisakė užgimstančių gražių jausmų dėl, atrodytų, beprasmio klajojimo po pasaulį. Norėjo, kad jis suprastų.
– Dažnai žliumbdavau, grįžusi iš mokyklos, o paskui atsisakinėdavau valgyti. Mano mama tuo metu lankė jogos treniruotes ir ėmė kalbinti eiti ten kartu. Iš pradžių priešinausi, kaip galėjau – juk aš stora, nerangi karvė su nuolat susivėlusiais pasipūtusiais ryžais plaukais.
– Aivi! – Herkus buvo šokiruotas. Ivona visada spinduliavo tvirtą pasitikėjimą savimi, nebūtų net įtaręs tokių kompleksų. Pirmiausia jį ir užbūrė jos vidinė laisvė, o mylintis ji visiškai nesivaržė, mėgavosi savo ir partnerio kūnais. Jo kūnu.
Ivona nusijuokė.
– Žinau, žinau. Tačiau taip aš galvojau penkiolikos, tiksliau, taip nuolat kartodavo bendraklasiai, tik apie plaukus jie sakydavo kur kas nešvankiau, – prislopęs balsas išdavė skaudžius prisiminimus. O tada vėl pažvalėjo. – Tačiau joga buvo nuostabi! Trenerė buvo apkeliavusi visą pasaulį, žinojo iš tiesų daug. Jai buvo penkiasdešimt, gili senatvė, kaip aš tuomet, būdama paauglė, maniau, tačiau atrodė nuostabiai graži, liekna, lanksti, džiaugsminga. Ji tapo mano idealu ir priglobė po savo sparneliu, nes, tiesą sakant, ėmiau sekioti ją lyg paklydęs šunytis. Numečiau kelis kilogramus, tačiau, galų gale, ne tai buvo svarbiausia. Aš įgijau pasitikėjimo savimi, radau tikslą – tapti jogos mokytoja ir keliauti po pasaulį. Daug domėjausi, dalyvavau įvairiausiuose seminaruose, klausiausi garsių jogos mokytojų. Ir svajojau nukeliauti į Indiją, Tibetą, mokytis vienuolynuose, patirti viską pati, išgyventi, ieškoti nušvitimo. Esmės. Dešimt metų kūriau maršrutus, ieškojau informacijos, taupiau kiekvieną centą. Kai mes susitikome, iki mano gyvenimo kelionės buvo likę trys mėnesiai. Užsakyti lėktuvo bilietai, rezervuotos vietos meditacijos stovyklose. – Ji kiek patylėjo, tada tęsė jau tylesniu balsu. – Tikrai buvo kilusi didelė pagunda visko atsisakyti ir likti su tavimi. Tačiau…
– Ilgainiui kartėlis dėl sužlugdytų svajonių būtų sugraužęs meilę, – ramiai užbaigė Herkus. – Galėjai man papasakoti. Paprašyti palaukti.
Ivona liūdnai papurtė galvą.
– Nemaniau, kad mūsų santykiai gali tapti rimti. Neneigiu, fizinė trauka tarp mūsų itin stipri, tačiau ji nėra geras pagrindas ilgalaikiams santykiams, pats supranti. Mudu esame per daug skirtingi, domimės skirtingais dalykais, kitaip leidžiame laisvalaikį. Dėl Dievo, juk aš keliuosi tada, kai tu įprastai eini miegoti, – Ivona nenorėjo kapstytis po praeitį. Jeigu anksčiau ji dar turėjo abejonių, ar santykiai su Herkumi galėtų pavykti, tai po Ibizos tos abejonės visiškai išsisklaidė. O dabar Herkus jau kuria naujus santykius su mergina, kuri jam, greičiausiai, tinka kur kas labiau, nei Ivona. – Papasakok man apie savo Aistę.
Herkui toks prašymas labai nepatiko.
– Nenoriu su tavimi apie ją kalbėti.
– Nagi, Herkau, mudu juk draugai, – Ivona stuktelėjo jį petimi. – Jeigu ją myli, turėtum neužsičiaupdamas apie ją kalbėti.
Ji užmetė kabliuką ir dabar, užgniaužusi kvapą, laukė, kaip jis sureaguos. Širdis, kažkodėl, skausmingai tuksėjo krūtinėje. Per daugelį dvasinių praktikų Ivona buvo įpratusi pastebėti, kas su ja vyksta – kokios jos mintys, jausmai, troškimai. Kokie yra tikrieji širdies troškimai ir kaip juos cenzūruoja protas. Negalėdama sau meluoti pripažino, jog vis dar trokšta Herkaus. Nori pulti jam į glėbį, aistringai ir beprotiškai mylėtis, nes niekas kitas jai nesuteikė tokių pojūčių. Visa širdimi ir siela ji norėjo, kad rimti santykiai tarp jos ir Herkaus būtų įmanomi. Tačiau Herkus yra Herkus, jo gyvenimas – naktiniai klubai, pusnuogės striptizo šokėjos, girtavimai, net narkotikai. Ivonos kasdienybę užpildo jogos praktikos, meditacijos, ji visiškai nevartoja alkoholio jau trejus metus, o ir anksčiau tik simboliškai pakeldavo taurę, lūpų dažniausiai ji nesuvilgydavo. Ivona – veganė, nes nenori, kad dėl jos būtų žudomi nekalti gyvūnai. O kiek ji prisiminė, mėgstamiausias Herkaus patiekalas – jautienos steikas su krauju. Taigi, visiškai aišku, kad jie – kaip vanduo ir aliejus, kaip saulė ir mėnulis, niekada nesusijungs ir netaps sielų mylimaisiais. Todėl, net jei ir buvo skaudu, ji buvo pasiruošusi kalbėtis apie Aistę.
– Aistė pradėjo dirbti Samboje, mano klube, daugiau nei prieš metus, – nenoriai pradėjo Herkus.
– Tavo Aistė – striptizo šokėja? – nustebo Ivona.
– Mano Aistė – klubo administratorė, – šiek tiek nusivaipęs paaiškino Herkus. – Bet dėl manęs galėtų būti ir šokėja, man tai nesudarytų problemų.
– Nesudarytų problemų? O jeigu tavo sesuo, Rugilė, norėtų šokti striptizą – pritartum?
– Nepritarčiau, nes tai sunkus darbas, fiziškai ir psichologiškai. Darbas be perspektyvų, laikinas būdas užsidirbti pinigų. Be abejo, norėčiau, kad sesuo susirastų lengvesnį ir saugesnį užsiėmimą. Tačiau, jeigu ji užsispyrusi vis tiek norėtų šokti, norėčiau, kad tai darytų mano klube.
Ivoną pažadino netoliese nuaidėję žvalūs balsai. Pirmiausia ji įkvėpė Herkaus kvapo, pasimėgavo ramiu plačios krūtinės, ant kurios ji buvo įsitaisiusi lyg ant pagalvės, bangavimu. Juodu užmigo tiesiog ant smėlio, apsiviję vienas kitą, jaukiai užsikloję jo švarku. Pilkai melsvos ir žalsvos jūros bangos garsiai ošė, liūliavo ir ramino, saulė, nyranti iš už kopų, pagyvino ir nublizgino visą jūros paviršių.
Netoliese kažkas, gal net to paties viešbučio svečiai, atėjo į paplūdimį rytinio pasivaikščiojimo. Paplūdimyje nakvojusios porelės jie dar nepastebėjo, tačiau jau greitai čia prigužės daugiau žmonių.
– Reikia grįžti į viešbutį, – pajutusi, kad ir Herkus pabudo, sumurmėjo Ivona ir saldžiai pasirąžė, vis dar apsivijusi Herkų.
– Taip, – Herkus, kaip dažniausiai rytais, buvo nekalbus, kol neišgerdavo kavos. – Darysi savo saulės pasveikinimą?
– Ne šiandien.
Ivona atsisėdo ir, praradusi Herkaus šilumą, suvirpėjo. Puolė tvarkytis plaukus, drabužius, purtyti iš jų smėlį. Jautėsi keistai patenkinta, jos širdies nuomone, naktis praėjo tobulai. Protas burbėjo, kad niekas nepasikeitė, santykiai su Herkumi vis tiek neįmanomi. Mintyse vis dar skambėjo žemu balsu ištarti žodžiai: „Jei negali tęsti nuo ten, kur baigėme prieš du metus…“.
. Leave new
be priekaištų. Bet gal būtų galima padaryti išimty ir dar truputy truputy parašyti. Skaičiau valgydama blynus. Neatsimenu kada pradėjau ir kada pabaigiau
Renata, ačiū!💗 Žinoma, dar truputį parašysiu – kitą penktadienį😜 Uch, dabar užsimaniau blynų…😂
Na šita ramesnė dalis. Tik ar Herkus nežadėjo jos laukti (buvo tokia užuomina 1 ar 2 dalyje)?
Ačiū.
Kaip laukiau šio pasakojimo! Nuo pat pirmosios jo dalies… Prieš kiek? Metus ar jau du?
Rugile, kaip smagu, kad laukėt❤️❤️❤️
Labai patiko, susiskaitė akimirksniu ir taip norisi dar 🙂
O didžiausias šio skaitinio atradimas – personažų, kurie susipynė su kitos knygos “Meilėje kai kare” veikėjais. Fantastika, labai lauksiu kitos dalies ir prisipažinsiu, kad nuo šios vietos jau mielai perskaityčiau visą knygą.
Ech visgi galvojau Herkus pasirodys ir tą naktį savo bute 😅 Jūsų istorijos taip įtraukia, kad laikas tiesiog nepastebimai bėga. Norėčiau kiekvieną penktadienį ne po skyrelį, o po visą knygą perskaityti 🫣😁 labai laukiu jūsų naujų darbų! ❤️
Labai smagu sutikti senus veikėjus ir žvilgtelėti, kaip jiems sekasi. Tikiuos, kad bus daugiau nuotykių ir apie Lilę su Arėjumi 😅
O šios istorijos porelė įdomi ir intriguojanti. Laukiu nesulaukiu kitos dalies!
Su kiekviena dalimi vis sunkiau ir sunkiau apleisti veikėjus ir jų gyvenimo peripetijas ir grįžus į savo gyvenimą, sugalvoti kuo užpildyti tas dienas iki kito karto.. 🙂
Ši dalis kažkaip ypatingai palietė. Daugiau jausmo, daugiau gylio, praskleistas praeities šydas ir veikėjai, tokie pusnuogiai, basnirti palikti, kad prie kiekvieno iš jų priėjus norisi prisiglausti, paguosti ir švelniai stumtelėti arčiau vienas kito.
Ir labai gražiai parinkta gintaro ir meilės metafora. Sutirpau beskaitydama. Ačiū.
Germante, o aš kiekvieną savaitę labai laukiu tavo komentarų❤️ Vaizdingų ir išsamių, įkvepiančių ir be galo šiltų. Ačiū!!!
Ech, visgi tikėjausi, kad Herkus grįš tą naktį į savo butą 😅
Jūsų istorijos taip įtraukia, jog laikas tiesiog nepastebimai prabėga.. Kiekvieną penktadienį norėčiau skaityti ne po skyrelį, o po visą knygą 🫣😁 Ačiū, kad kuriate ir labai laukiu naujų jūsų darbų ❤️