Aivi. Ketvirta dalis

Ketvirto rudens penktadienio kokteilis – Manhattan

 

 

Ivona žiūrėjo į Herkų, jos ranka nejučia sugniaužė medalioną, kabantį ant kaklo.

– Ar tavo dabartinėms merginoms patinka tokios kalbos? – kilstelėjo rusvus antakius.

– Mano dabartinės merginos nėra tokios išrankios ar dvasiškai nušvitusios, kaip tu, Aivi.

Ivonai suspaudė širdį. Tai, ką jiedu turėjo anksčiau, buvo gražu ir teisinga. Šis Herkus ir tas linksmas vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo prieš dvejus metus, buvo du visiškai skirtingi žmonės. Jo ištarta pravardė buvo skausmingas tų dienų priminimas.

– Nevadink manęs ta kvaila pravarde.

Primerktomis piktomis akimis Herkus įdėmiai stebėjo merginą, žvilgsniu slydo per jos ryškius garbanotus plaukus, širdelės formos strazdanotą veidą, dideles žalias akis. Nuklydo žemyn ir degino visą figūrą. Ivona buvo kiek aukštesnio už vidutinį ūgio ir galėjo pasigirti reikiamais apvalumais visose tinkamose vietose. Nors buvo jogos instruktorė, ji nebuvo itin liekna ir raumeninga. Ivonos kūnas buvo minkštas ir lankstus.

Nelemti figūros apvalumai itin erzino Ivoną. Ji nuolatos mankštinosi, saikingai valgė, tačiau Indijos jogų liesumas jai buvo nepasiekiamas. Buvo tik blogiau, kad vyrus jos smėlio laikrodžio formos versdavo seilėtis ir eiti iš proto. Ji dirbo dideliame sporto centre ir, norėdama patekti į patalpą, kurioje vesdavo jogą, turėdavo pereiti treniruoklių sales. Toliau buvo nedidelis siauras koridoriukas ir vedant jogą garsų iš kitų patalpų nesigirdėjo. Tačiau vien ėjimas per treniruolių sales tapdavo išbandymu. Sporto centro savininkas Jonas juokdavosi, kad kasdien prieš jogos užsiėmimus vyrų, norinčių pumpuoti raumenis, prisirenka kur kas daugiau, nei moterų, ketinančių daryti asanas. Tai gerai verslui, sakydavo Jonas. Ivonai juokinga nebuvo.

Galiausiai Herkus rado jėgų pakelti akis prie merginos veido.

– Kai liausiesi tokia būti, taip nebevadinsiu, – atšovė jis.

Kažkuriuo metu prieš dvejus metus jis pasakė, jog ji lyg Poison Ivy – nuodingoji gebenė – apraizgė jį ir nepaleidžia, degindama jo širdį ir kūną. Anksčiau jis tą pravardę tardavo meiliai ir su susižavėjimu, dabar jo lūpose ji skambėjo kaip kaltinimas.

– Kodėl tu čia? – suburbėjo Ivona. Ji suprato, kad jam paskambino Lilė, tačiau nesitikėjo, kad draugė skambins Herkui, o šis, viską metęs, akimirksniu atlėks jos gelbėti.

– Man paskambino Liliana. Sakė, kad tu turi nedidelių problemų, – Herkus ir pats pagaliau prisiminė, ko čia atvažiavo ir, prisivertęs atplėšti akis nuo raudonplaukės pikčiurnos, ėmė vaikščioti po kambarius, juos apžiūrinėdamas.

Ivona pasijuto nejaukiai. Ji mylėjo šį namą, jis buvo kupinas sentimentų ir vaikystės prisiminimų magijos. Iki šiol jai atrodė, kad jis yra tobulas – nors ir kuklus, tačiau jaukus ir šiltas. Dabar, matydama čia Herkų, apsirengusį stilingais žinomų prekės ženklų rūbais ir dvelkiantį prabangiais kvepalais, ji pirmą kartą pamatė šį namą suaugusio žmogaus akimis.

Namas buvo senutėlis, kambariai nedideli, nelygiai išdažyti jos pačios nepatyrusiomis rankomis. Lengva sofa, kurią jai atidavė Lilė ir keli kelmai, atstojantys staliukus. Jai tokio minimalizmo visiškai užteko, tačiau numanė, jog Herkui gali pasirodyti kitaip.

– Ji neturėjo teisės to daryti! – suburbėjo Ivona.

– Kodėl ne? Juk mes draugai, Aivi, – nekaltai ištarė, lyg nebūtų buvę aistringų naktų. Lyg nebūtų ant stalelio šalia lovos numestų pinigų. – Draugai padeda vieni kitiems.

– Jau padėjai, ačiū, – iškošė mergina. Ji turės ką pasakyti draugei, kai kitą kartą su ja kalbėsis. Juk suprato, kodėl Lilė neįspėjo, jog pas ją atvažiuoja Herkus. Ivona buvo užsiminusi, kad po susitikimo Ibizoje nenori jo matyti, nors visų smulkmenų ir nepasakojo. Tik pasakė draugei, kad jie buvo atsitiktinai susidūrę ir Herkus atrodė visai ne toks, kaip anksčiau. Lilė pati matė, kad per pastaruosius dvejus metus Herkus labai pasikeitė ir tikrai ne į gerąją pusę. O Ivona dabar mieliau vienui viena stos prieš tą galvažudžių gaują, nei bus taip arti Herkaus. – Dabar gali važiuoti atgal.

Herkus neįsižeidė, nesvetingai grūdamas lauk.

– Ar tu važiuosi su manimi?

– Tu tikriausiai girtas, – atšovė Ivona. Per greitai, per karštai, išduodama neramius jausmus. Norėdama paslėpti jausmų sumaištį, įtariai nužvelgė pernelyg atsipalaidavusį Herkų. – Tu tikrai išgėręs! – apkaltino.

– Aš linksminausi, išgėriau manhateną ar du, – ištarė jis abejingai. – Ir dirbau. Vienas mano klubo darbuotojų atvežė mane ir, arba tu važiuosi su manimi, arba aš pasiliksiu.

– Aš su tavimi nesidulkinsiu! – tėškė Ivona.

Herkus suraukė tankius antakius.

– Neįžeidinėk manęs, Aivi, tau netinka.

– Tiesa, įžeidinėjimai labiau tavo sritis. – Už šiuos žodžius Ivona norėjo pati sau pliaukštelėti per veidą. Nereikėjo jų sakyti. Dabar pokalbis pamažu darėsi panašus į beprasmį įsimylėjėlių ginčą.

Jie nėra pora ir ji tikrai nenorėjo aptarinėti susitikimo Ibizoje.

Atrodė, kad Herkus taip pat nenori apie tai kalbėti.

– Ar tik taip apie mane manai – kad man rūpi vienintelis dalykas pasaulyje? Ir mano ketinimai nesiekia aukščiau diržo sagties? Nejaugi manai, kad man taip trūksta sekso, kad dėl to esu pasirengęs naktį trenktis į Dievo pamirštą užkampį ir maldauti? – kalbėdamas jis sumaigė savo telefone žinutę ir kieme pasigirdo automobilio durelių trinktelėjimas ir burzgimas. Herkaus darbuotojas išvažiavo.

Ivona paraudo. Žinoma, Herkus – patrauklus vyras. Turi sėkmingą verslą. Jaunas ir viengungis. Geriau pagalvojus, jam tikriausiai dažniau tenka bėgti nuo besisiūlančių moterų, nei sukti galvą, su kuo permiegoti, ypač turint galvoje jo verslo pobūdį.

– Šarūnas, mano klubo apsaugos darbuotojas, apžiūrėjo sodybos teritoriją ir nieko nerado. Tai gera žinia. Dėl savęs galiu tave taip pat nuraminti, esi visiškai saugi, – šaltu balsu tęsė Herkus. – Aš turiu merginą. Pas tave šįvakar atėjau kaip draugas.

Nemalonus jausmas nutvilkė krūtinę, suspaudė skrandį. Tarp Ivonos ir Herkaus viskas baigta, nes ji laikėsi taisyklės niekada neatleisti savo meilužiams pirmo įžeidimo. Labai paprasta ir veiksminga taisyklė. Ibizoje jis peržengė ribą pasielgęs su ja kaip su prostitute ir apgalvotai ją įskaudinęs. Galbūt ji suprato jo norą atkeršyti, tačiau antros progos tai padaryti nesuteiks. Vis dėlto žodžiai „aš turiu merginą“ nenudžiugino ir nenuramino.

Neaišku, ar tai tiesa. Gal jis tai išsigalvojo, kad nebūtų išspirtas lauk.

Pamatęs jos skeptišką žvilgsnį Herkus išsitraukė telefoną. Sumaigęs atidarė nuotraukų galeriją.

– Jos vardas Aistė, štai, pažiūrėk, – jis pervertė kelias asmenukes, kuriose buvo meiliai susiglaudęs galvomis su stulbinančiai gražia juodaplauke ryškiai mėlynomis akimis ir putliomis lūpomis. Tada įsmeigė rimtas tiriančias akis jai į veidą. – Leisk tau padėti. Tai, kas nutiko Ibizoje… Atsiprašau už savo elgesį. Nežinau, kas man tada užėjo. Norėčiau tikėti, kad mes galime likti draugais. Taika?

Ji ilgokai žvelgė į ištiestą ranką, tada atsiduso ir ją paspaudė.

– Paliaubos.

Suraukęs antakius dar kartą apsižvalgė aplinkui. Dėmesį patraukė vienoje vietoje įskilusi siena, senutėlis pečius ir greta jo aprūkusi siena.

– Ar tu kvietei specialistą, kad įvertintų šito namo būklę? Gal jis nesaugus, netinkamas gyventi?

Ivona atlaidžiai nusišypsojo.

– Tu tiesiog nepratęs prie tokių sąlygų ir tiek. Mano seneliai čia pragyveno visą gyvenimą. Palyginus su tais būstais, kuriuose aš gyvenau Afrikoje ir Indijoje, šis namas tiesiog prabangus.

– Aš kalbu ne apie prabangą, o apie saugumą.

Ivona atsiduso.

– Žinau, kad namą reikia remontuoti. Aš viskuo pasirūpinsiu, kai ateis tinkamas laikas. Dabar gali paskambinti tam savo kolegai, kuris tave atvežė, kad jis sugrįžtų ir parvežtų tave į miestą.

Jo akys kietai žybtelėjo.

– Aš pasiliksiu čia nakčiai.

– To visai nereikia. Išbaidei chuliganus, ačiū tau. Jie tai daro kiekvieną vakarą – pašūkauja ir dingsta, kai kas nors atvažiuoja. Dar niekada nebuvo grįžę antrą kartą. Todėl viskas gerai, gali grįžti ir daryti… – Ivona suraukė kaktą. Dabar šeštadienis, ji spėjo, kad Herkus leido naktį su ta seksualia juodaplauke. Ji stengėsi nepaisyti sunkaus jausmo krūtinėje. Argi po tiek dvasinių praktikų neturėtų būti atsikračiusi pavydo silpnybės? – Kad ir ką darei iki dabar.

– Aš lieku čia.

– Tai turėčiau nuspręsti aš.

– Turėsi jėga mane išmesti, nes aš lieku.

Plačiai pražergęs kojas Herkus atsistojo tiesiai prieš ją ir su iššūkiu paragino.

– Pirmyn, pabandyk. – Neatrodė, kad jis juokauja. Buvo kuo tikriausias vyriškos agresijos pavyzdys, įsitempęs, laukdamas atakos.

Tačiau Ivona nusigręžė. Nė nesiruošė prie jo liestis. Tai baigtųsi blogai. Jie abu tai žinojo.

– Kvailys, – sumurmėjo. – Paklosiu tau sofą.

🌸

 

Herkus gulėjo ant nepatogios kietos sofos Ivonos svetainėje atmerkęs akis, net nesitikėdamas, kad šiąnakt pavyks užmigti. Ivona miegojo gretimame kambaryje, jis įtarė, kad jos nekankina nemiga, nepaisant streso kupino vakaro. Juk ji moka padaryti kelis sumautus kvėpavimo pratimus ir nusiraminti nepaisant nieko. Herkų tai erzino ir tokiam jausmui jis neieškojo logikos. Jį erzino, kad ji taip paprastai gali nekreipti į jį dėmesio. Klausydamas lengvo Ivonos alsavimo, girdimo iš miegamojo, nes durys, kažkodėl, buvo išimtos, Herkus galvojo apie juodaplaukę Aistę ir raudonplaukę Ivoną. Galvojo apie savo naktinį klubą ir pramogų klubų plėtrą. Palietęs ranka šaltą pistoleto metalą, kurį pats užkišo tarp savo pagalvės ir sofos atlošo, galvojo apie Maksą ir kaip reikės įtikinti Ivoną, kad ji parduotų savo sodybą.

🌸

 

Herkų pažadino negarsus šlamesys. Pramerkęs akis jis pamatė prieškambaryje švieselę. Pakilęs nuo nelemtos sofos rado Ivoną tramdančią savo ugnines garbanas prieš nedidelį seną veidrodį ant sienos.

Sukdama neklusnius plaukus į kuodą, iš kurio prieškambario lempelės šviesoje tamsaus aukso ir vario spalvomis spindinti tai viena, tai kita sruoga vis taikėsi išsprūsti, mergina pažvelgė į Herkų ir skubiai atitraukė akis. Žinoma, buvo jį mačiusi tik su apatiniais ir anksčiau. Buvo mačiusi ir be jų. Stovėdamas čia pusnuogis tik su juodomis siaurus klubus aptempusiomis boksininko trumpikėmis jis žadino saldžius prisiminimus ir kėlė naujas, nepadorias, sveikam protui prieštaraujančias mintis. Akies krašteliu ji pastebėjo, kad dabar jis atrodo liesesnis, nei buvo prieš dvejus metus, raumenys kietesni, o veidas griežtesnis. Per naktį kampuotas žandikaulis pasidengė pilkais šeriukais, o raukšlelės tarp antakių ir aplink lūpų kampučius, jam piktai į ją dėbsant, atrodė truputį ryškesnės. Susitaršę vyro plaukai ir dar užmiegotos melsvai pilkos akys sukėlė Ivonos širdyje aštrią švelnumo bangą ir ji nusisuko, apsimesdama, kad ieško smeigtukų savo nenaudėliams plaukams. Nenorėjo, kad jis suprastų, kad ji vis dar jaučia jam stiprius jausmus. Herkus pradėjo naujus santykius, gyvena toliau ir tai jiems abiems yra geriausia išeitis.

Herkus dirstelėjo į sportinį laikrodį ant savo riešo. Penkios. Nieko keisto, kad dar tamsu.

– Ką čia darai? – suniurzgė nuo miego pakimusiu balsu.

– Ruošiuosi į darbą, – lakoniškai tarstelėjo Ivona, stengdamasi jį ignoruoti. Būtų norėjusi visiškai su juo nesikalbėti, tačiau vis dėlto jis vakar atskubėjo jai į pagalbą, todėl nusipelnė bent trumpų atsakymų. Be to, Ivona juto didžiulį palengvėjimą – šį rytą lauke nebuvo jokių kraupių radinių.

– Į darbą? Penktą ryto? Ką tu veiki, kelius valai?

– Dirbu ten pat, kur ir prieš dvejus metus. Vedu jogos treniruotes. Pirmasis užsiėmimas prasideda pusę septynių, kad suspėtų tie, kurie nori pasimankštinti prieš darbą. O aš dar noriu atlikti saulės pasveikinimą, kad apšilčiau prieš savo darbo dieną.

Ivona įsispyrė į nudėvėtus sportinius batelius.

– Kur tu tai darai? – įtariai paklausė Herkus.

– Čia, aplinkui. Dažniausiai prie tvenkinio,- atsainiai mostelėjo Ivona.

– Nori pasakyti, kad tu naktį staipaisi lauke? Pakankamai toli nuo namų? – Herkaus balsas vis piktėjo.

– Jau rytas. Ir šis laukas yra mano privati valda, – šyptelėjo Ivona su pasitenkinimu ir atidarė lauko duris. Herkus prišoko arčiau, truktelėjo Ivoną vidun ir vėl užtrenkė duris.

– Palauk, po velnių.

Jis nužvelgė visą jos gundančią figūrą. Balti berankoviai marškinėliai aptempė įspūdingą krūtinę, baltos  su juodais rytietiškais ornamentais jogos kelnės lyg antra oda apgulė apvalius klubus ir ilgas kojas ir švietė iš toli prieblandoje.

Prieiti taip arti buvo klaida – nosį pakuteno saldus rytietiškas gėlių kvapas, sklindantis nuo jos plaukų ir odos, akys pačios slydo prie rausvų geidulingų pravirų lūpų, aiškių spenelių kontūrų, kurių nepajėgė paslėpti plona sportinės liemenėlės ir marškinėlių medžiaga, dar žemiau, prie tobulai apvalių klubų ir šlaunų.

Kieta erekcija plėšė trumpikių siūles, tačiau Herkus nekreipė į tai dėmesio. Jis visada geidžia šios moters, o ji tai žino. Tai jokia paslaptis. O dabar buvo svarbesnių reikalų, nes jis nemanė, kad galėtų įkalbėti Ivoną iškeisti rytinę jogos praktiką į rytinį seksą. Nors, jo nuomone, antrasis variantas kur kas naudingesnis sveikatai.

– Taip ir keliausi? Ar turi ką nors apsaugai?

Ji suraukė rusvus antakius ir strazdanotą nosytę.

– Kokiai dar apsaugai? Aš juk būsiu prie namų. Savo teritorijoje.

– Nuo vilkų. Nuo maniakų. Nuo sušiktų degradų, kurie nuolat šlaistosi aplinkui po tą tavo teritoriją! – Lilė jam vakar trumpai nupasakojo visą įtemptą situaciją.

Herkus ėmė netekti kantrybės, tačiau Ivona tik nerūpestingai šyptelėjo, laikydama jo rūpestį perdėtu.

– Vilkai jau sotūs po naktinės medžioklės, o maniakai ir degradai penktą ryto miega.

– Klysti, Aivi, degradai niekada nemiega. Jiems nešvari sąžinė, o gal alkoholis ir kvaišalai neleidžia. Patikėk manimi, žinau, ką sakau. O taviškiai dar pavojingesni. Jie turi misiją ir nesustos, kol jos neįgyvendins.

Vadovaudamas naktiniam klubui Herkus prisižiūrėjo visokių žmonių ir situacijų ir į saugumą pro pirštus nežiūrėjo.

– Palauk, kol apsirengsiu. Eisiu kartu.

Ivona suirzo. Jogos praktikai reikėjo susikaupti, išvalyti nerimstantį protą nuo minčių. Kvailų, pavojingų, viliojančių minčių apie Herkų. Jai reikėjo atstumo nuo jo, kad sustiprintų savo gynybą, savo sienas. Jeigu persekiojantys niekšai turėjo misiją, tai Ivona taip pat. Nuosava jogos studija buvo svajonė, dėl kurios ji daug galėjo ištverti.

– Aš nenoriu, kad eitum su manimi. Aš jau seniai tai darau viena ir viskas būna gerai.

Herkus palinko arčiau. Suprato, kad ji nori jo atsikratyti ir jo balsas iš pykčio įgavo metalines gaideles.

– Viena niekur neisi. Arba palauksi, kol aš apsirengsiu, arba man teks tave sulaikyti. Jeigu aš prie tavęs prisiliesiu, pati žinai, kad šį rytą liksi be saulės pasveikinimo. Prasimankštinsi kitu būdu. Rinkis pati.

Ivonos skruostus nudažė raudonis iš pykčio, tačiau kūnas turėjo savo nuomonę apie tokius įžūlius grasinimus ir aiškiai tai parodė. Speneliai virto kietomis sagutėmis, sugadindami Ivonos norą išrėžti griežtą pamokslą apie pasipūtimą ir seksizmą.

– Ar ne per didelis pasitikėjimas net tau? – sausai užklausė Ivona. Anksčiau Herkus nebuvo toks erzinančiai valdingas. – O kaip tavo mergina?

– Nekišk jos į šią situaciją, – įspėjo Herkus, dar labiau surūgdamas.

– Ketini vienas apginti mane nuo visų miško vilkų ir gaujos degradų? Plikomis rankomis? – paerzino, be galo ilgėdamasi ankstesnio Herkaus, kuris dažniausiai buvo atsipalaidavęs ir turėjo puikų humoro jausmą. Šis Herkus atrodė pamiršęs nuoširdžiai šypsotis.

– Dėl tavęs, mažyte, susikibčiau su pačiu šėtonu.

Tai turėjo būti pajuokavimas, tačiau Herkus atrodė rimtas.

Ji nusisuko.

– Palauksiu.

– Puiku, – išspjovė Herkus ir nuėjo rengtis. Jis nekovotų plikomis rankomis, tuo pasirūpino iš anksto, segdamasis šaltą ginklą į odinį dėklą ant juosmens mintijo Herkus. Apsivilko odinę striukę ir pasitikrino ar nesimato dėklo. Nenorėjo rodyti ginklo Ivonai, nenorėjo kol kas jos gąsdinti. Mergina tiki, kad savo gerumu, meditacijomis ir maldomis išgelbės pasaulį nuo blogio. Jis verčiau renkasi seną gerą pistoletą ir jam nesudrebės ranka, jei teks jį panaudoti. Buvo praleidęs ilgas valandas šaudykloje su Arėjumi, Lilianos vyru. Buvęs karys ir studijų draugas išmokė Herkų naudotis įvairiais ginklais ir dabar laisvalaikiu jie mėgo varžytis, kuris taiklesnis. Tai, kad abu buvo puikūs šauliai, tik kurstė azartą, didino varžybų malonumą ir tobulino jų sugebėjimus.

 

Išėjęs į lauką Herkus nusipurtė nuo drėgnos vėsos.

– Mano praktika užtruks apie valandą, tu sušalsi tiesiog sėdėdamas, – rūgščiai pratarė Ivona oficialiu sporto trenerės balsu.

– Nesirūpink, mama, man viskas bus gerai, – burbtelėjo Herkus. Jis tikrai nebuvo ankstyvo kėlimosi gerbėjas.

Suirzusi Ivona prikando lūpą. Tegul elgiasi, kaip nori, gal sustirs ir pats susipras palikti ją ramybėje. Tačiau suprato, kad vyriškas išdidumas greičiausiai neleis pasiduoti. Po galais tą Herkų ir jo nešamą sumaištį. Kodėl jam pavyksta ištraukti iš jos tokias bjaurias emocijas? Negelbsti nei ilgos meditacijos, nei fizinis darbas. Herkus visada tūno jos galvoje ir kelia ten chaosą. Tai dar kartą įrodo, kad ji buvo teisi ir jie negalėtų būti pora. Net jeigu jis neturėtų merginos arba ji sumanytų jam atleisti už kiaulišką poelgį Ibizoje. Jie tokie skirtingi. Jai reikėtų vaikino, besidominčio panašiais dalykais, kaip ir ji pati – joga, dvasinėmis praktikomis, kūno ir sielos švara ir harmonija. Savo kelionių metų sutiko daug patrauklių vyrų, kur kas toliau pažengusių dvasinio tobulėjimo keliu, nei ji pati. Visa bėda, kad ji negalėjo pradėti naujų santykių, kol širdyje, kaip koks tamsos riteris, viešpatavo Herkus.

 

Savo ryto praktikai ji turėjo išsirinkusi vietą pievelėje netoli tvenkinio, iš kurios matyti patys pirmieji saulėtekio potėpiai – drumzlinai juodas dangus iš lėto pavirsdavo tokiu gaiviai ir švelniai rausvu, vėliau nenusakomo tyrumo mėlynu, kad Ivona, kiekvieną kartą pakeldama, įkvėpdama ir sudėjusi delnus nuleisdama jas iki krūtinės, širdyje jausdavo vis didesnį dėkingumą, ramybę ir džiaugsmą dėl to, kad ji yra šiame pasaulyje. Po šimtas aštuonių rytinio  saulės pasveikinimo ratų jos kūnas įšildavo, protas nurimdavo, o širdis jausdavo pasitenkinimą.

Šį rytą susikaupti, jausti ramybę ir išvalyti mintis buvo kur kas sunkiau. Kol ji mankštinosi, Herkus įsitaisė ant storos nusvirusios gluosnio šakos prie tvenkinio, rankomis įsitvėrė gruoblėto medžio ir primerktomis akimis ją stebėjo. Laimei, šią praktiką ji atlikinėjo jau dešimt metų, praleisdama labai retai, todėl jos kūnas judėjo automatiškai, ji giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo tada, kada reikėjo visai negalvodama, nes jos mintys sukosi tikrai ne apie kylančią saulę. Herkaus žvilgsnis svilino karščiau, ji negalėjo jo ignoruoti, tokio vyriško, įsitempusio, besimuistančio ant nepatogios medžio šakos. Kita vertus, ji jautė neįprastą pilnatvę ir saugumą, žinodama, kad jis yra šalia, kad rūpinasi ir saugo ją. Tas saugumo jausmas, kurį suteikė stiprus plačiapetis vyras, labai erzino. Ji pati gali savimi pasirūpinti.

 

Artėjant prie devyniasdešimtojo pasveikinimo vietoje minčių ramybės ji įtemptai svarstė, kaip pasielgti po mankštos. Paprastai ji nusimesdavo drabužius ir pūkštelėdavo į gaivinantį tvenkinio vandenį. Tai atstodavo visus kavos puodelius, kūnas dainuote dainuodavo. Ar atsisakyti ritualo todėl, kad Herkus čia?

Ne.

Maksas su savo chuliganais neatims iš jos sodybos, o Herkus nepakeis jos įpročių.

Po šimtas aštuntojo pasveikinimo ji pastovėjo kelis ilgus kvėpavimus. Tada, nežiūrėdama į Herkų, lyg jo čia ir nebūtų, nusitraukė drabužius. Apsimetė, kad nematė, kaip vyro kūnas įsitempė ir palinko į priekį, kaip jis staigiai kvėptelėjo.

Apsimetė, kad tai eilinis rytas, nors aišku, toks nebuvo. Ji nestabtelėjo prie vandens ir nepasirąžė, mėgaudamasi nuogo kūno laisve, kaip įprastai darydavo. To jau būtų per daug. Tiesiog įbrido į ežerą ir ėmė plaukti tolyn.

 

Vandenyje pasislėpęs nuogas moters kūnas pažadino Herkų iš transo ir, skubiai nusitraukęs savo drabužius, jis taip pat pūkštelėjo į ežerą. Šaltas vanduo atėmė žadą, o jį atgavęs suriaumojo taip, kad išbaidė rytinius paukščius.

Ivona prieš savo valią sukikeno.

Kiek apsipratęs jis pasivijo Ivoną.

– Vieną akimirką jau išsigandau, kad nori mane sugundyti, – paerzino.

– Aš nežaidžiu tokių žaidimų, – ramiai atsiliepė Ivona. – Jeigu norėsiu su tavimi mylėtis, taip ir pasakysiu.

Tačiau viduje ji nesijautė tokia rami. Kūnas degte degė nuo minties, kad Herkus yra taip arti. Nuogas. Stiprus ir tvirtas. Seksas tarp jų visada buvo ypatingas. Tik Herkus mokėjo nuskraidinti ją į tokias aukštumas.

Ežero vanduo tikriausiai sušilo keliais laipsniais, vėsindamas jos aistrą

Išlipusi iš vandens Ivona susisuko į atsineštą rankšluostį.

– Nepasidalinsi? – Herkus mostelėjo į ryškų rankšluostį, nuo kurio moteris mėlynu veidu ir aštuoniomis rankomis priekaištingai dėbsojo į Herkų juodomis akimis. Ivona papurtė galvą. Leisti jam nusišluostyti reikštų pačiai stypsoti nuogai. Ant šlapio kūno sportinės liemenėlės ir jogos kelnių neužtempsi. Herkus nutaisė kankinio veidą. – Ar tau nerūpi, kad aš mirtinai sušalsiu? Tavo širdis akmeninė!

Tačiau, suprantama, jis surado būdą jai atsimokėti. Sugriebė savo drabužius į glėbį ir nudrožė link namelio pirmas, palikdamas ją sekti iš paskos ir grožėtis plačiais pečiais, siaurėjančia nugara, tobulu užpakaliu ir ilgomis raumeningomis kojomis. Ivona nė nejautė, kad akys užsiliko prie vienos vietos, kol jis žaismingai nesujudino užpakalio raumenų. Ji pajuto, kaip skruostai užkaito ir skubiai patraukė akis, tačiau per vėlai. Grįžtelėjęs per petį spėjo sugauti ją nusikaltimo vietoje, mirktelėjo jai ir sukikeno.

Ivona užgniaužė gerklėje kylantį susierzinimo urgztelėjimą.

 

Svetainėje (tikriausiai taip galima pavadinti kambarį su sofa) Herkus stebėjo, kaip Ivona ruošiasi į darbą – jau persirengusi švariais drabužiais šukuoja vėl išsidraikiusius plaukus ir kraunasi kuprinę.

– Tikiuosi, paveši mane iki miesto?

– Jei tik nori, – nusišypsojo Ivona.

– O kur tavo ratai? Kieme nemačiau.

– Mano ratai daržinėje, žinoma, – Ivona išėjo iš namo, palaukė, kol Herkus išsekė paskui ją, tada užrakino duris.

– A, aišku, – numykė Herkus, kuriam žodis „daržinė“ skambėjo labai egzotiškai. Herkus buvo miesto vaikas, jo seneliai ir tėvai gyveno miestuose.

– Palauk manęs čia.

Ivona nuėjo į daržinę ir sugrįžo vedina stipriai padėvėtu moterišku dviračiu. Priėjusi prie Herkaus mostelėjo į geležinę dviračio bagažinę.

– Sėskis.

– Cha cha, – nelinksmai nusijuokė Herkus. – Kur tavo automobilis?

– Aš neturiu automobilio. Čia yra mano ratai. Tai kaip? Pavėžėti?

– Na gal tiek to, – numykė Herkus.

– Kaip nori, – apsimestinai apgailestaujančiu veidu gūžtelėjo Ivona ir prieš užsėsdama švelniai nužvelgė Herkų ilgu žvilgsniu. – Ačiū, kad atskubėjai man padėti vakar. Sudie, Herkau.

Ji atsispyrė ir nuvažiavo dviračiu takeliu link miško. Herkus žiūrėjo jai pavymui, o juokas dėl jos vaikiškos išdaigos kuteno jam gerklę. Buvo gera nors kelioms akimirkoms tai pajusti, jų santykiai anksčiau visada buvo kupini žaismingumo, jis saldavo stebėdamas, kaip jos lūpos taip lengvai nušvinta šypsena, skruostuose pasirodo jo dievinamos duobutės, o akys spindi (Herkus nesutiko kito žmogaus išskyrus Aivę, kuris visada šypsotųsi ir lūpomis, ir akimis). Žiūrėjo į nuvažiuojančią raudonplaukę ir juokas jo gerklėje užstrigo. Ivona buvo apsirengusi jogai – juodu prigludusiu sportiniu džemperiu ir tamprėmis, rausvomis su juodais ornamentais ant blauzdų. Ir dabar Herkus lyg užhipnotizuotas žiūrėjo į tą rausva blizgia medžiaga aptemptą tobulai apvalų užpakalį, ritmiškai judantį Ivonai minant dviračio pedalus. Jis jautėsi visišku iškrypėliu taip vėpsodamas, tačiau nepajėgė atitraukti akių, kol ji gerokai nenutolo.

– Iki greito pasimatymo, Aivi, – ištarė garsiai, žinodamas, kad ji jau neišgirs. Tada pasuko prie užrakinto Ivonos namo ir ėmė metodiškai tikrinti langus ir duris. Visi jie buvo tvarkingai užrakinti, nors akivaizdžiai reikėjo juos tik stipriau stumtelėti ir tiek langai, tiek durys, išgriūtų su visais rėmais.

– Bingo! – sumurmėjo Herkus po nosimi, kai verandos durų spyna trakštelėjo ir pasidavė trečiam jo išbandytam raktui. Spyna taip pat paklusniai ir užsirakino ir Herkus dar paspoksojo į savo darbo kabineto raktą ir apsilaupiusias verandos duris. – Jėzau Kristau, – iškvėpė jis.