Aivi. Devinta dalis

Devinto rudens penktadienio kokteilis – Sweet Poison

Rugilei išėjus Herkus nusisuko.
– Atleisk. Ji neturėjo taip bjauriai su tavim kalbėtis.
– Mažoji sesutė užaugo ir pasiruošusi ginti savo brolį. Man tai atrodo gražu.
Herkus pasisuko į Ivoną.
– Gražu? – vyptelėjo. – Nori kavos?
Tačiau Ivonai kava nerūpėjo. Stovėdama šalia Herkaus pasijuto trapi. Jos viršugalvis siekė jo smakrą, akys kaip tik pečių aukštyje. Plačių, vyriškų pečių. Juodi berankoviai marškinėliai pabrėžė tatuiruotų rankų raumenis. Ar jis visada atrodė toks grėsmingas, nepajudinamas lyg uola?
– Kas tau atsitiko? – kodėl jo veidas nusėtas mėlynėmis, o ant smakro žaizdelė, lyg jis būtų prakirstas?
Herkus vėl nusuko veidą.
– Nieko. Kaip dėl tos kavos? O gal arbatos?
Ivona atsargiai suėmė jo smakrą ir atsuko į save. Herkus įsitempė, pečių ir rankų raumenys susigumburiavo ir dabar vyras atrodė dar pavojingesnis.
– Vakar vakare kalbėjomės iki vidurnakčio. Tavo veide sumušimų nebuvo, – neatlyžo Ivona. – Negali tikėtis, kad apsimesiu, jog jų nepastebiu! – jos balsas pakilo.
Jis atsiduso.
– Naktį buvau nuėjęs į darbą. Kilo muštynės ir aš padėjau jas nuraminti. Nieko rimto, tokie dalykai dažnai pasitaiko naktiniuose klubuose.
– Maniau, pas tave dirba apsauga?
– Dirba. Gal vakar man pačiam norėjosi kam nors trenkti.
– Tai tu pirmas trenkei? – nustėro Ivona.
Jis išsižiojo, užsičiaupė ir susiraukė.
– Nenoriu apie tai kalbėti.
Jos ranka nuslydo jo skruostu, link pajuodusio paakio.
– Ar tu taip dėl gaisro?
Herkus sučiupo jos ranką, patraukė nuo savęs ir nusisuko.
– Gal gaisras prie to prisidėjo. Tačiau aš turiu ir kitų rūpesčių. Verslo rūpesčių.
Žinoma. Herkaus pasaulis juk nesisuka vien apie ją. Tikriausiai su savo bėdomis ji jam gerokai trukdo.
– Papasakosi?
Jis nelinksmai nusijuokė.
– Tikrai ne. Patikėk, tu nenori to žinoti.
– Vadinasi, tu į mano reikalus gali kištis, tačiau aš į tavuosius ne? – ji įdėmiai žiūrėjo, kol jis tylomis papurtė galvą. – Kaip nori. Kol kas aš tikrai nenakvosiu sodyboje, ieškosiu kito sprendimo, todėl tu gali dėl manęs nesijaudinti. Ačiū už visą pagalbą, Herkau.
– Nedėkok, – piktai atšovė jis.
Kas šis paniuręs grėsmingas vyras?
– Anksčiau tu nebuvai toks piktas, – sumurmėjo ji. Herkus staigiai į ją pasisuko.
– Anksčiau daug kas buvo kitaip, Aivi, – tyliai ištarė jis. Palinko artyn, plėšriai žiūrėdamas į jos lūpas. Ji sustingo. Nervingai apsilaižė ir jo akys, sekdamos vingraus liežuvio galiuko judesius, pajuodo nuo išsiplėtusių vyzdžių. Jis pasilenkė dar arčiau ir ji pajuto šiltą kvėptelėjimą ant savo lūpų.
Ji taip beprotiškai norėjo jo bučinio, kad, rodės, visas kūnas apsunko, atsipalaidavo, pasiruošė. Jo kvapas, Herkaus ir vyriško kūno prausiklio, jo gražus veidas ir prisiminimai apie daugybę karštų naktų smogė jos jutimams su pavasarinio perkūno subtilumu.
Ji griebėsi medaliono ant kaklo, lyg jis būtų gelbėjimosi ratas, kuris neleis nuskęsti aistringoje klaidoje.
Herkaus akys sustingo prie amuletą gniaužiančių rankų.
– Šitas pakabutis. Ką jis tau reiškia?
Ivona buvo dar nepasiruošusi apie tai kalbėti. Tarp jos ir Herkaus per daug paslapčių ir kliūčių. Neįveikiamų kliūčių. Ji prisivertė paleisti pakabutį.
– Kodėl klausi? – Ivona prisivertė atsakyti nerūpestingu balsu. Išgirdęs nenatūralų balsą ir raustelėjusius skruostus, jis dar labiau suraukė antakius.
– Kiekvieną kartą, kai tu pradedi į mane žiūrėti, lyg būčiau karštas obuolių pyragas su plakta grietinėle, griebi tą pakabutį. Ar tai koks nors skaistybės ženklas?
Ji vos neužspringo.
– Skaistybės? Rimtai?
– Ibizoje tu jo dar neturėjai.
– Dar neturėjau, – dabar jos balsas buvo šaltas. – Ir aš nežiūriu į tave kaip į pyragą!
– Žiūri, princese, – šyptelėjo Herkus, bet šypsena jo akių nepasiekė. – Kiek prisimenu, tu saldumynų mėgėja.
Išgirdusi tokį kreipinį Ivona neramiai pasimuistė. Vėl norėjo piktai paliepti jos taip nevadinti, juk ji ne maža mergaitė. Tačiau nepasitikėjo savo balsu. Tikriausiai, giliai jos širdyje ta maža mergaitė vis dar yra.
Ir ji tikrai saldumynų mėgėja. Tačiau dėl linkusios apvalėti figūros skanėstus leisdavo sau nedažnai. Kartais net sapnuodavo saldumynus.
Ir Herkų.
Po galais.
Jis atidžiai lyg plėšrūnas stebėjo kiekvieną jos veido virptelėjimą.
– Galėčiau nusirengti ir apsipurkšti plakta grietinėle, – pasiūlė. Ir jo pasiūlymas turėjo skambėti juokingai, kvailai ir kaip nuvalkiota klišė, bet ištarta žemu tyliu balsu skambėjo kaip didžiausia pasaulio pagunda. – Ar tikčiau tavo desertui, Aivi?
– Liaukis! – kvyktelėjo Ivona keistu balsu ir panoro užsidengti burną delnu. Jai visai nereikia galvoje vaizdinių, kaip ji nuo kietų pilvo raumenų laižo saldžią plaktą putą. – Tu nepakenčiamas.
– O gal geriau išrengčiau tave, – jis vėl palinko artyn. – Ir tu būtum mano desertas. Kada paskutinį kartą tai darei?
– Ką dariau? – koks įžūlumas to klausti!
– Valgei saldumynus? – suprantančia šypsena nusišypsojo Herkus.
– Kartais dalykai, kurie dieviškai skanūs kelias akimirkas, gali turėti bjaurių pasekmių visą likusį gyvenimą, – šaltai šypsodamasi ištarė ji. – Todėl aš tampu vis išrankesnė… saldumynams.
– Dieviškai skanūs, a? – išsišiepė jis. – Ar neliūdna gyventi be saldumynų?
– Bent jau telpu į savo drabužius ir išlaikau sveiką protą, – atkirto Ivona, nors abu suprato, kad kalbasi ne apie saldėsius.

– – –

– Kas vakar įvyko?! Kaip? – mamos akys iš siaubo išsiplėtė. – Kaip galėjo užsidegti daržinė? Ar tau nieko nenutiko? Tu sveika? Tikrai? Kodėl nepaskambinai? Kur miegojai? O dieve!
– Mama! – šūktelėjo Ivona, norėdama sustabdyti žodžių srautą. – Manoma, kad tai padegimas. Aš nebuvau namie. Gaisrą užgesino. Aš nakvojau pas draugą, kuris atvažiavo į sodybą manęs pasiimti. Buvo vėlu, nenorėjau tavęs be reikalo jaudinti.
– Padegimas?! – dabar mama jau susiėmė už krūtinės.
– Gal kokie paaugliai atbėgo slapta parūkyti, – sumurmėjo Ivona, norėdama nuraminti mamą ir kartu nekęsdama savęs už melą.
– Man tai neatrodo nerimta, – griežtai ištarė mama. – Jei pakliuvai į bėdą, noriu tai žinoti, noriu tau padėti. Kaip aš dabar miegosiu naktimis, kai žinau, kad man neskambini, kai tau blogai?
– Ramiai, mama, – Ivona apkabino mamą, prisiglaudė. Jos buvo artimos, tačiau visiško atvirumo tarp jų nebuvo. Ivona ir nenorėjo. Jai nereikia žinoti apie mamos nuotykius su vyrais, užtenka pamatyti tą vienintelį, jau užėmusį rimtą vietą mamos gyvenime, kaip Gintas, su kuriuo neseniai supažindino. O mamai nereikia jaudintis dėl Ivonos rūpesčių, kuriuos dukra gali pati išspręsti. Kai jau negalės, žinoma, paprašys mamos pagalbos. – Miegok naktimis visiškai ramiai. Aš viską kontroliuoju.
Mama purkštelėjo.
– Kontroliuotoja tu mano. – Jos atsisėdo ant sofos. Pas mamą bute buvo tik jos dvi, Gintas pasisveikino su Ivona ir išėjo tvarkyti reikalų prieš grįžimą į Norvegiją. – Aš tikėjausi, kad tu grįši gyventi į miestą bent per žiemą. Aš dar prisimenu, kaip nervindavo iš to kaimo važinėti į mokyklą. Tavo darbas prasideda anksti ir baigiasi labai vėlai. Rudenį ir žiemą tai aklina tamsa. Nejauku. O šitas butas kaip tik bus tuščias. Arba tu galėtum važiuoti su mumis į Norvegiją ir ten įsikurti. Ten taip pat reikia jogos trenerių.
Ivona nusijuokė.
– Ir sutrukdyčiau jūsų su Gintu medaus mėnesį?
Mamos skruostai iškaito.
– Liaukis! Koks dar medaus mėnuo mūsų amžiuje? Mes praktiški žmonės, kartu jau metus.
Tačiau Ivona matė medaus mėnesio ženklus – mama su naujuoju draugu vis paliesdavo vienas kitą lyg netyčia, tai brūkštelėdavo ranka per nugarą praeinant, tai prisiglausdavo kiek arčiau, nei būtina. Ir abu žiūrėjo vienas į kitą su dideliu švelnumu ir nuostaba. Lyg būtų keliavę per niūrų drėgną gyvenimo mišką kiekvienas atskirai ir visiškai netikėtai suradę saulėtą laukymę, kurioje žydi kvapnios gėlės, skraido drugeliai, čiulba paukščiai.
Ivona buvo be galo laiminga, matydama įsimylėjusią mamą. Seniai laikas.
Tačiau ne baimindamasi sukliudyti porelės idilei atsisakė keliauti su mama. Ji turi savo planų, Daumantas jau braižo studijos projektą. O Maksas galiausiai nuo jos atstos.
– Aš labai mielai atvažiuosiu pas jus į svečius, – švelniai ištarė mamai. – Galbūt per Kalėdas. Juk dar nesu mačiusi šiaurės pašvaistės.
Pyptelėjo telefonas. Mama pakilo nuo sofos.
– Tuoj atnešiu pyrago. Pagaminau su datulėmis ir kokosų aliejumi. Net Gintui patiko, nors jis labiau šokoladinį mėgsta.
Mama nuėjo į virtuvę, Ivona dirstelėjo į savo telefoną. Žinutė iš nežinomo numerio. Kas šiais laikais dar rašo sms žinutes?

“Sveika. Noriu pasikalbėti su tavimi apie Herkų”
Kas per?.. Ivona iš karto pagalvojo apie Aistę.
“Kas čia rašo?”
“Rugilė. Galvojau, kad tu turi mano numerį. Aš tavo turiu”

Ivona užvertė akis. Akivaizdu, kad Herkaus sesuo turi numerį. Tačiau ko jai reikia? Nori nubaidyti Ivoną nuo savo brolio? Be reikalo stengiasi, Ivona Herkui nekelia jokio pavojaus, jis turi Aistę, taip ir liks. Gal ir verta susitikti su Rugile ir ją nuraminti.

“Kur nori susitikti”
“Herkaus klube”

Netikėta.

“Samboje?”
“Ne, kitam. Atsiųsiu adresą. Šitam turėsim daugiau privatumo”

Ivona nežinojo, kad Herkus turi dar vieną klubą. Tikriausiai, ji labai daug ko jį nežino.

“Gerai. Bet šiandien iki aštuonių dirbu. Gal rytoj?”
“Geriau šiandien. Ateik po darbo. Aš irgi iki tol turiu reikalų”

Ivona susiraukė. Reikli mažoji sesutė.

“Gerai, šiandien apie devintą”

Vietoje atsakymo Rugilė atsiuntė adresą.

Į svetainę grįžo mama su padėklu, ant kurio buvo arbatos puodeliai ir pyragas. Ivona pašoko, kad patrauktų vazelę nuo kavos staliuko ir padarytų padėklui vietos.
– Šiandien nakvosiu čia, tik grįšiu truputį vėliau. Draugė kviečia susitikti po darbo, – Ivona pradėjo pilstyti arbatą.
– Būk su drauge kiek nori, dukryte. Gali ją į namus pasikviesti. Mudu su Gintu po pietų išvažiuosim į Kauną, pas jo seserį ir tėvus. Ten liksim nakvoti. Tu raktą turi?
– Turiu.
Ivona nenorėjo kviestis Rugilės į namus. Bent jau ne šiandien. Jai buvo labai smalsu apžiūrėti Herkaus klubą, kurio dar nebuvo mačiusi.

– – –

Prieš vakarinę treniruotę eidama per treniruoklių salę į jogai skirtą patalpą Ivona neramiai dairėsi. Šiuo metu buvo daug žmonių, po penktos valandos susirinkdavo būriai norinčių padailinti savo kūno linijas. Jono sporto klubas buvo populiarus, žmones Jonas traukė kaip magnetas. Patyręs sportininkas negalėdavo patarimų, kantriai išklausydavo bėdas ir žarstydavo komplimentus. Ivona būtų galėjusi lažintis, kad bent pusė moterų ir ateina čia tik išgirsti komplimento, lyg jis būtų akių spindesį sugrąžinantis maisto papildas.
Tarp daugybės raumeningų, šnopuojančių nuo didelių fizinių pastangų vyrukų ir spalvinga madinga sportine apranga pasipuošusių merginų, Ivona nematė nei Makso, nei tų trijų banditų. Gal jų čia nėra todėl, kad jie šeimininkauja jos sodyboje? Gal kaip tik šiuo metu ten liepsnoja namas?
Ivona papurtė galvą. Ji pasistengs išvyti tokias mintis iš galvos, kitaip išeis iš proto. Metas prisiminti jogos pamokymus, kuriuos ji taip drąsiai dalina savo klientams. Reikia būti čia ir dabar, neprisigalvoti apie tai, kas buvo ar kas gali būti. Kvėpuoti, įsižemininti. Dabar ji eina vesti treniruotę ir viskas sekasi gerai. Ji nemato persekiotojų, reiškiasi, šis vakaras kol kas ramus.
Mintys vėl nubėgo į sodybą ir Ivona apgalvotai giliai įkvėpė. Net jei jie ir sudegins viską, ji jau apžiūrėjo ir palėpę. Surinko vertingesnius daiktus ir nuvežė pas mamą. Nelabai ten ir buvo tų daiktų, daugiau seni darbo įrankiai, keli indai, pintinės grybavimui ir bulviakasiui. Tokias brangenybes, kaip nuotraukų albumai, papuošalai ir brangesni indai, mama persigabeno į savo butą dar tada, kai pas ją persikėlė gyventi močiutė.
Be nuotykių pasiruošusi treniruotei Ivona maloniai sveikinosi su besirenkančiomis moterimis. Jau buvo atsipalaidavusi, todėl pamačiusi, kas įėjo, išplėtė akis.
Labas, ar galiu prisijungti prie treniruotės? – šypsodamasi paklausė Aistė. Juodus blizgančius plaukus susirišusi į uodegą, su stilingais jogos rūbais, kurie nepriekaištingai pabrėžė jos tobulą figurą, mergina buvo tikras paveikslėlis. Jeigu norėčiau pareklamuoti savo treniruotes, galėčiau paprašyti Aistės pabūti foto modeliu, nelinksmai pagalvojo Ivona. Tačiau nors Aistė plačiai draugiškai šypsojosi, jos mėlynų akių buvo nervingas ir vertinantis.
Žinoma prisijunk, – susitvardžiusi nusišypsojo ir Ivona. Ji nė už ką netikėjo, kad Aistė čia atsidūrė atsitiktinai ir kad mergina atėjo čia dėl jogos. Tik įdomu, ar ji mėgins sutrukdyti treniruotei keršydama už savo vaikiną?

Tačiau pusantros valandos treniruotė praėjo sklandžiai. Aistė savo kilimėlį pasitiesė kukliai už nuolatinių lankytojų ir pareigingai vykdė visus Ivonos nurodymus. Ir, po galais, jai puikiai sekėsi, buvo akivaizdu, kad mergina puikios fizinės formos.

Pasibaigus užsiėmimui, atsisveikindama su nuolatos jogą praktikuojančiomis moterimis, Ivona akies krašteliu pastebėjo, kad Aistė neskuba išeiti. Lėtai susivyniojo savo atsineštą kilimėlį, pasiėmė gertuvę ir lūkuriavo, kol Ivona pasikalbės su kitomis moterimis. Ir Aistės veide jau nebuvo šypsenos, ji buvo akivaizdžiai įsitempusi. Ką gi, dabar ji pasakys, ką iš tiesų galvoja apie mano ir Herkaus santykius, suprato Ivona, jausdama pavydą ir kaltę, lyg būtų įsipareigojusio vyro meilužė. Dargi reikia būti dėkingai, kad Aistė yra tokia kultūringa ir susitvardanti, kad neiškėlė viešo skandalo prie visų sporto klubo klientų.
– Ar galime pasikalbėti?
– Žinoma, – ramiai linktelėjo Ivona. – Jei neprieštarauji, pasirūpinsiu, kad mums nesutrukdytų.
Ji užrakino salės duris iš vidaus ir paragino Aistę atsisėsti ant kilimėlio. Linktelėjusi ši grakščiai atsiklaupė ant kilimėlio, sukryžiavo kojas lotoso poza ir Ivona pasekė jos pavyzdžiu.
– Dėl šio pokalbio aš rizikuoju netekti savo darbo. O darbo man būtinai reikia, matai, aš viena auginu vaiką, – be užuolankų pradėjo Aistė.
Ivona nutirpo.
– Herkaus vaiką?
– O Dieve, ne, – papurtė galvą Aistė. – Tą ir noriu tau pasakyti – mes su Herkum ne pora. Tik draugai. Ir dar – jis mano bosas, kuris gali atleisti mane iš darbo už tai, kad tau tai pasakiau.
– Tai kodėl man tai sakai?
– Dėl jo. Herkus buvo man geras. Aš pas jį dirbu beveik metus. Mano sūnui dveji, toks amžius, kai noriu dienomis praleisti su juo kaip įmanoma daugiau laiko, todėl renkuosi dirbti naktį. Naktimis su juo būna mano mama. Tačiau naktinis darbas moteriai nėra lengvas, ypač su mano išvaizda, – Aistė ramiai pripažino savo pribloškiantį grožį kaip moteris, kuri dėl savo išvaizdos turi privalumų, tačiau taip pat didelių problemų.
– Man regis, tavo išvaizda turėtų tau viską palengvinti.
– Taip manai? – nelinksmai nusijuokė Aistė. – Kad žinotum, kaip man sunku susirasti vaikiną, kuriam rūpėtų, ką aš galvoju, kalbu, planuoju, o ne vien tik kaip pasirodyti su manimi prieš savo draugus. Juk dėl to ir sūnų auginu viena – jo tėvas buvo toks žavingas, dėmesingas ir lipšnus. Tik, kai pradėjau lauktis, paaiškėjo, kad vedęs ir visai nenorintis skirtis, nes aš buvau tik sėkmingo verslininko trofėjus, kuriuo jis pasigirdavo prieš savo draugus, – ji lėtai iškvėpė. – Didžiausia problema, kad dirbant naktimis kabinėjimųsi beveik neįmanoma išvengti. Dėl to dažnokai keičiau darbą, kol įsidarbinau Samboje vadybininke. Vieną kartą Herkus užtiko mane verkiančią, ankstesnis administratorius tiesiog neleisdavo man praeiti. Herkus atleido priekabiautoją, visiems kitiems pasakė, kad jų laukia tas pats, jei kabinėsis prie manęs ar kitų Samboje dirbančių merginų. Visi kažkodėl nutarė, kad jis mane užstoja todėl, kad mudu pora. Ir Herkus jų nepataisė. Abu buvom vieniši, aš kartais padėdavau jam, kai išgėrusios klientės prikibdavo. Ne tik moterys patiria priekabiavimus. Jis išklausydavo mano rūpesčius. Diena po dienos kažkaip savaime artimai susidraugavome. Ypač, kai iš pat pradžių išsiaiškinome, kad visiškai vienas kito netraukiame kaip vyras ir moteris. Labai gaila, – ironiškai šyptelėjo Aistė. – Mes net buvome nuėję į pasimatymą, nes būtų taip patogu mums būti pora. Per tą pasimatymą jis papasakojo man apie tave, sakė, kad vis dar tau neabejingas, todėl negali pradėti naujų santykių. Nenoriu, kad tu manytum, jog aš esu Herkaus mergina ir dėl to jį atstumtum.
– Man atrodo, kad tau nepatinku. Kodėl stengiesi mus suvesti?
– Ir nepatinki. Atrodo, jog manai, kad Herkus tau per prastas. Galvoji, kad tu su savo meditacijomis, gongais ir smilkalais – Aistė mostelėjo į studiją, – esi aukščiau mūsų, dirbančių pramogų pasaulyje.
– Aš manau, kad porą turi sieti kas nors bendro, kitaip viskas pasmerkta iš anksto.
– Ar tikrai nerastumėte kompromiso?
Ivona vėl prisiminė Ibizą ir nesąmoningai sugniaužė medalioną, kurį ten nusipirko. Ar kompromisas reiškia, kad kartas nuo karto tektų atleisti tokius įžeidimus, kaip tada? Juk tas poelgis išduoda požiūrį į moteris.
Ivona atsiduso.
– Kaip tu pati sakei – būtų patogu ir net naudinga tau ir Herkui būti pora. Tačiau negalite. Turite daug bendrų dalykų, tačiau nėra traukos. Mano atveju viskas taip pat. Taip būtų paprasta, išvengtume tiek širdagraužio. Tarp mūsų yra trauka, – šyptelėjo Ivona ir net, jos apmaudui, jos skruostai nukaito, pagalvojus, kokia stipri tarp jos ir Herkaus ta trauka. – Tačiau nėra bendrų dalykų.
– O. – Aistės tobulos lūpos išleido garsiuką, kuris savyje talpino suvokimą ir nusivylimą. – Ar galiu ir toliau lankyti tavo treniruotes?
Ivona nustebusi kilstelėjo antakius.
– Ar tikrai to nori?
– Man patiko, kaip vedei užsiėmimą. Tu labai charizmatiška, tikra. Suprantu, kodėl jis negali tavęs pamiršti.
– Ačiū, kad atėjai papasakoti apie save ir Herkų. Kiek tai priklauso nuo manęs, tavo darbas saugus, aš jam nieko nesakysiu. Ir, žinoma, ateik į treniruotes, kad tik nori.
Aistė grakščiai pakilo nuo kilimėlio.
– Tokiu atveju, einu, išsipirksiu mėnesio abonementą.

– – –

Rugilės atsiųstas adresas nuvedė į miesto pakraštį. Dvarą primenantis baltas pastatas su gražiu nedideliu parku aplinkui nebuvo panašus į naktinį klubą ir Ivona dar kartą pasitikrino adresą.
– Ar žinote, kas yra šiame pastate? – paklausė bolto vairuotojo, kartu nelabai tikėdamasi sulaukti atsakymo iš tamsiaplaukio vairuotojo, vardu Dasan. – Do you know what this building is?
Tačiau Dasanas tik papurtė galvą.
– No.
– Thank you, – atsiduso Ivona ir išlipo iš automobilio. Prie pastato privažiavo dar vienas automobilis ir išlipo dvi moterys. Priėjusios atidarė duris ir dingo viduje.
Ivonai pasidarė drąsiau. Ji priėjo prie durų ir jas atidarė. Krūptelėjo, kai paslaugi vyriška ranka padėjo prilaikyti duris.
Du pasitempę aukšti vyrai juodais kostiumas ir baltais marškiniais stovėjo prie durų, pasitikdami lankytojus prabangiame marmuriniame vestibiulyje. Didžiuliai arkiniai langai buvo pridengti raudono vyno spalvos šilkinių užuolaidų. Platūs sraigtiniai balto marmuro laiptai vedė į antrą aukštą. Būtent tokiais laiptais nulipa damos su prabangiomis vakarinėmis sukniomis, pagalvojo Ivona. Didžiulis auksinis sietynas kabojo lyg meno kūrinys nuleistas nuo aukštų lubų. Toliau už laiptų matėsi pritemdyta salė, kurioje buvo daugybė žmonių. Jie visi buvo apsirengę juodai.
– Labas vakaras, – pagarbiai pasisveikino vienas apsaugininkų.
Ivona buvo įsitikinusi, kad suklydo. Gal Rugilė norėjo pasišaipyti ir atsiuntė ją nežinia kur?
– Labas vakaras, – nesmagiai atsakė. Juk akivaizdu, kad apsirengusi plačiomis juodomis sijonkelnėmis ir plačiu pilku džemperiu su rožinėmis blizgančiomis raidėmis – It’s time to dream big, ji netinka šioje prabangioje aplinkoje. – Aš turėjau susitikti čia su vienu žmogumi.
– Žinoma, – linktelėjo apsaugininkas. – Jūsų jau laukia.
– Ačiū, – nustebusi ir su palengvėjimu ištarė Ivona ir pasisuko eiti.
– Tačiau pas mus teminis vakarėlis. Numatytas tam tikras aprangos kodas ir taip įleisti jūsų negaliu.
Ji išpūtė akis.
– Manęs neįspėjo.
– Suprantu, – nusišypsojo vyras. – Jokių problemų. Mes galim pasiūlyti jums persirengti. Prašom paskui mane.
Jie duos jai drabužius persirengti? Kas čia vyksta?
Savisaugos instinktas liepė jai tuojau pat sprukti iš šios įtartinos vietos. Tačiau smalsumas ėmė viršų. Tikriausiai Rugilė nori jai kažką parodyti. Ir, jei šis klubas Herkaus, jai niekas negresia.
Smalsumas pražudė katę – mintyse save subarė Ivona, tačiau kojos jau nešė ją paskui aukštą juodu kostiumu vilkintį vyrą, kuris turėjo ją perrengti.

Ją atvedė į patalpą, kuri buvo panaši į dizainerio rūbų parduotuvę. Išklotos minkštu rytietišku kilimu grindys slopino batų kaukšėjimą. Prie sienų buvo daugybė drabužių pakabų, atskirtų žmogaus ūgio veidrodžiais. Prie Ivonos priėjo jauna mergina, apsivilkusi juoda prigludusia suknele, juodomis kojinėmis, aukštakulniais ir su stilinga domino kauke ant akių.
Rankoje mergina laikė padėklą.
– Sweet poison? – maloniai paklausė, rodydama į mėlyno gėrimo taures. Ivona prisiminė, kad salėje buvę žmonės laikė rankose tokius pačius mėlynus gėrimus ir tarp juodai apsirengusių žmonių ir įmantraus salės apšvietimo šie gėrimai atrodė labai paslaptingai.