Aivi. Dešimta dalis

Dešimto rudens penktadienio kokteilis – Porn Star Martini

– Sweet poison? – kilstelėjo antakius Ivona. Kaip pretenzinga. Ir įtariai pasiteiravo: – Kokia vakarėlio tema?
Mergina, laikanti padėklą su mėlynais gėrimais, nustebo ir lyg nežinojo, ką atsakyti. Ivoną nuo foje į drabužių kambarį atlydėjęs vyras įsiterpė:
– Juoda. Kartą per mėnesį pas mus vyksta juodas vakarėlis, baltas ir raudonas. Klientai juos labai mėgsta. Tik daugelis jų yra labai užsiėmę, todėl mes suteikiame galimybę įsigyti teminių drabužių tiesiog mūsų klube.
Įsigyti. Labai užsiėmę klientai, suprask, labai turtingi, svarbūs žmonės. Ivona galėjo lažintis, kad šie vakarėliai brangiai kainuoja.
– Aš tikrai būsiu supainiojusi adresą. Nesiruošiau eiti į vakarėlį. Nesu už jį sumokėjusi ir, tiesą sakant, neketinu mokėti. Atsiprašau už sutrukdymą.
– Viskas gerai, – skubiai patikino vyras. – Viskuo pasirūpinta.
– Tai tikrai klaida. Kas galėjo tuo pasirūpinti? – staiga ji įsitempė. Herkus? Jei klubas jo…
– Žmogus, su kuriuo sutarėte susitikti.
– Kodėl negalite manęs tiesiog palydėti? – ji nekantriai atsiduso. Vyras nežymiai skėstelėjo rankomis.
– Ne aš kuriu taisykles. Tačiau pasakysiu jums štai ką. Tai uždari vakarėliai, į juos ne taip paprasta patekti net jei turi pakankamai pinigų. Yra žmonių, kurie bando visokiais būdais metų metus ir jiems nepavyksta. Tačiau daugelis apie šį klubą net nenutuokia. Nejaugi jums nesmalsu?
Ivona apsidairė po erdvų prabangų kambarį, sukabintus drabužius. Dauguma jų buvo vakarinės suknelės ir kostiumai, visi juodi. Tačiau kiti – permatomi nėriniai, atviri odiniai drabužiai, rūbai iš latekso – kėlė tam tikrus spėjimus ir tie spėjimai Ivonai visai nepatiko.
– Jeigu aš įeisiu į ten, – ji mostelėjo ranka link durų, pro kurias girdėjosi muzika ir balsai. – Ar aš… – ji nutilo, galvodama, kaip suformuluoti klausimą.
Tačiau vyras iš karto suprato.
– Būsite visiškai saugi. Jei išsirinksite uždaresnę kaukę – ir neatpažįstama.
Ivona nebuvo tikra dėl saugumo. Tačiau, po galais, šis pasitempęs, žele suteptais juodais plaukais simpatiškas vyrukas teisus – jai buvo smalsu. Kas nenorėtų bent trumpam iš arti žvilgtelėti į griežtai uždaras elito pramogas? Ar būtent tuo dabar užsiima Herkus?
– Gerai, – linktelėjo. – Ką man rengtis?
– Emilija jumis pasirūpins, – Ivonai pasirodė, kad vyrui smarkiai palengvėjo, jai nutarus likti. Vargu, ar dėl Rugilės jis taip nerimauja. – Paliksiu jus pasiruošti.
Ivona atsisuko į Emiliją, kuri vis dar stovėjo su gėrimų padėklu.
– Aš nenoriu gerti, ačiū.
Ar Emilija taip pat puls įkalbinėti?
– Gal tuomet ko nors kito? Gaivinančio gėrimo – turime mėlynių skonio limonado. O gal vandens?
– Ar jis taip pat bus mėlynas? – neištvėrė Ivona.
– Iš mėlynos stiklinės, – plačiai nusišypsojo Emilija.
– Tebūnie mėlynos stiklinės, – nutarė Ivona. Linktelėjusi Emilija padėjo padėklą ant stalelio prie prabangiai atrodančios juodos sofutės. Nuo kito stalelio paėmė padėkliuką su viena mėlyna stikline ir atnešė prie Ivonos.
– Jūsų vanduo.
Kai ši paėmė stiklinę su vandeniu, Emilija padėjo padėkliuką ir dalykiškai paklausė.
– Ar norite apsidairyti, apžiūrėti drabužius? O gal jau žinote, ko norite?
– Prieš dešimt minučių nežinojau, kad einu į teminį vakarėlį, – sausai atsakė Ivona. – Todėl ne, nežinau, ko noriu. Kažko paprasto.
Emilija tiriamai nužvelgė Ivonos figūrą.
– Ar galiu kai ką pasiūlyti? – priėjusi prie pakabų, nukabino ilgą suknelę. Juoda šilkinė vakarinė suknelė atrodė tokia, su kuria gali eiti į operą ar į puotą.
– Galiu pasimatuoti?
– Žinoma, persirengimo kambarys štai ten.
Žinoma, persirengimo kambarys, o ne kabina, pagalvojo sau Ivona. Tačiau nesitikėjo pamatyti didelio kambario, kurio dvi sienos buvo veidrodinės ir dar vienas žmogaus ūgio veidrodis buvo pastatytas taip, kad galėtum save matyti iš nugaros. Grindys išklotos minkštu rusvu kilimu, vidury kambario puslankiu stovėjo sofa ir du minkšti į gultus panašūs foteliai. Emilija pakabino suknelę ant specialiai tam skirto stovo.
– Jeigu manęs prireiks, būsiu čia pat už durų, – pranešė ir išėjo, tyliai uždarydama duris.
Likusi viena Ivona ilgokai žiūrėjo į save veidrodyje. Plačiom kelnės ir apdribusiu džemperiu, oranžiniais, ant pakaušio į kuodą suimtais plaukais. Ji atrodė… Ivona prisimerkė, ieškodama tinkamo žodžio.
Pasislėpusi.
Net nepastebėjo, kad renkasi vis platesnius, beformius drabužius, lyg slėptų savo moteriškumą. Ar vis dar paauglystės kompleksai ją veikia?
Ji buvo tokia tikra, kad jau seniai juos įveikė. Juk veda jogos užsiėmimus, apsivilkusi aptemptais šviesiais drabužiais. Būdama su vyru be jokių dvejonių atsiduoda malonumui.
O gal platūs drabužiai reikalingi ne figūrai slėpti? Gal ji taip jaučiasi saugesnė nuo tada, kai jai pradėjo grasinti ir ją persekioti?
Ivona nusitraukė džemperį, kelnes. Liko su kūno spalvos praktiška liemenėle ir kelnaitėmis. Tik dabar pagalvojo, kad veidrodinė siena gali būti permatoma iš kitos pusės. Ne, Herkus su ja taip nepasielgtų. Ji nusisegė liemenėlę ir nukabino juodąją suknią. Įlindo į ją iškėlusi rankas. Suknelė buvo be petnešėlių, tiksliau, juodų nėrinių petnešėlės laisvai krito žemyn iki pat alkūnių. Ji patraukė suknelės viršų ant krūtų ir užkišusi rankas už nugaros užtraukė užtrauktuką. Suknelės nugara tai pat buvo iš retų nėrinių. Šilkinis liemuo meiliai prigludo prie odos, o sijonas sruvo iki pat žemės. Prakirptas iki pat šlaunų viršaus dviejose vietose, žengiant kiekvieną žingsnį jis apnuogindavo koją.
Ivona pažvelgė į veidrodį.
– Wow, – atsiduso. Suknelė išryškino siaurą lankstų liemenį, kojos atrodė ilgos, o krūtinė pūpsojo verždamasi iš iškirptės. Atrodė puikiai. Ivona žengė kelis žingsnius. Tik jos dulkėti sportbačiai visai netiko. Nuėjusi prie durų, jas atidarė. Emilija, kaip ir buvo žadėjusi, laukė čia pat.
– Suknelė puiki, – ištarė Ivona. – Tačiau mano batai netinka.
– Tuoj atnešiu batelius. Ir gal norite naujų apatinių?
Ivona išpūtė akis. Sukryžiavo rankas po krūtine, taip dar labiau kilstelėdama krūtis.
– Rimtai?
– Dauguma nori, – nusišypsojo Emilija. – Juk prie naujos suknelės norisi ko nors ypatingo.
– Kas už tai sumokės?
– Klubas, – nekaltai išpūtė akis Emilija.
Klubas, my ass. Ivona ne vakar gimusi. Kas čia dedasi?
Bet jai jau nėra kelio atgal. Kažkas jai nori parodyti šį klubą. Galbūt Rugilė nori, kad Ivona pamatytų, pasipiktintų ir paliktų Herkų ramybėje.
Tačiau tai juk Herkus jos nepalieka.
Herkus, kuris nėra pora su Aiste.
Ivona delnu suspaudė medalioną ant savo kaklo.
Melagis.
Todėl Ivona užsimovė plonytes juodų nėrinių kelnaites, įsispyrė į blizgančius aukštakulnius.
– Ar norėtumėte, kad sušukuočiau? – pasiūlė Emilija.
– Tebūnie pilna programa, – susitaikiusi, kad šis vakaras bus nenuspėjamas, linktelėjo Ivona.
Emilija sutramdė oranžines garbanas ir dabar jos sruvo per nugarą iki pusės nugaros. Netgi padarė lengvą makiažą.
– O dabar paskutinis dalykas, – patenkinta savo darbu Emilija apžiūrinėjo Ivoną veidrodyje. – Kaukė.
– Aš atrodau kaip vampyrų karalienė, – nusijuokė priblokšta Ivona, užsidėjusi nėrinius primenančią juodą domino. Ji iš tiesų atrodė visiškai kitas žmogus, fatališka moteris.
– Pažiūrėkime, – švelniai ištarė Emilija. Priėjo Ivonai už nugaros, beveik prisiglausdama. Ivona juto merginos kūno šilumą. Emilijos pirštai švelniai perbraukė nuoga Ivonos ranka aukštyn, lyg pūkus atsargiai paglostė nusmukusios petnešėlės nėrinukus, tada aukštyn iki peties, kaklu ir prie lūpos. Priglaudė smiliaus galiuką šalia burnos. Emilijos nagai buvo nulakuoti tamsiai raudona spalva ir dabar atrodė lyg kraujo lašelis. – Ne, – papurtė galvą Emilija, patraukė pirštą ir atsitraukė pati. – Ne vampyrė. Jūs atrodote kaip deivė. Jūsų plaukai man primena Afroditės gimimą.
Ivona nuraudo ir nusišypsojo.
– Ačiū, Emilija. Ar žinai, kur man surasti žmogų, kuris norėjo, kad taip apsirengčiau?
– Turėsite surasti pati. Galbūt ieškodama pamatysite ką nors įdomaus.

Ivona vaikščiojo po dvi pirmo aukšto sales, dairydamasi. Tamsios salės, sumaniai apšviestos mėlynomis ir kur ne kur raudonomis šviesomis, buvo pilnos žmonių. Kartais šonuose pradėdavo raitytis dūmai, Ivona spėjo, jog tai tie, naudojami per koncertus ant scenos. Nenorėjo galvoti, kas būtų, jei į tuos dūmus būtų primaišyta kokių nors kvaišalų. Visi buvo apsirengę juodai – moterys įspūdingomis vakarinėmis suknelėmis, vyrai juodais kostiumais su juodais marškiniais. Tačiau buvo ir moteris, vilkinti prigludusį lateksinį katės kombinezoną, kita visiškai permatomų juodų nėrinių suknelę, po kuria nevilkėjo nieko. Buvo ir juodus odinius baikerio drabužius vilkintis galiūnas, o lieknas lankstus vyrukas vilkėjo juodas kostiumines kelnes ir prigludusius permatomus ilgarankovius marškinėlius.
Šie žmonės nesibūriavo, bendraudami tik savo rateliuose. Kai kurie buvo poromis, kiti trise, tačiau dauguma vaikštinėjo po vieną, laikydami rankose savo mėlynus gėrimus, kartas nuo karto su kuo nors persimesdami keliomis frazėmis.
Prietemoje tarp kaukėtų žmonių Ivona dairėsi Rugilės arba Herkaus. Tačiau negalėjo rasti nė vieno pažįstamo. Truputį suirzo. Pasikvietė, aprengė, o dabar nesirodo? Gal reikėtų paieškoti antrame aukšte, gal ten yra savininkų kabinetai ar kas nors panašaus?
Tačiau kai ji išėjo į foje ir ketino lipti laiptais į viršų, tie patys prie durų budintys vyrai ją sustabdė.
– Į antrą aukštą dar negalima.’
Dar?
– Aš nerandu žmogaus, kuris mane čia pasikvietė, – suirzusi pasiskundė Ivona.
– Pamėginkite apačioje, laiptai yra už antrosios salės.
Ji norėjo sakyti, kad abi sales apžiūrėjo jau kelis kartus ir jokių laiptų nematė. Tačiau tik apsisuko ant dešimties centimetrų kulniuko, mėgaudamasi, kaip suknelės šilkas glosto jos nuogas kojas. Gal iš tiesų jai derėtų dažniau pasipuošti? Jautėsi moteriška, patraukli, seksuali. Norėjo padėkoti žmogui, kuris priminė jai šiuos pojūčius. Ir tuo pačiu griežtai išbarti už tai, kad verčia ją klajoti po šį neaiškų klubą.
Iš tiesų, praėjus antrosios salės barą, pasukus dešinėn matėsi kita patalpa, kur nueidavo tai vienas, tai kitas lankytojas. Anksčiau Ivona manė, kad ten yra tualetai, tačiau dabar pamatė, kad ten tikrai yra laiptai žemyn, ne tokie prašmatnūs, kaip prie įėjimo. Šie buvo siauručiai, spiraliniai, akmeniniai.
Nesimatė, kur jie veda. Ivona lipo žemyn atsargiai, prisilaikydama už turėklo. Juk nenorėtų nusiristi žemyn. Nulipusi rado tik siaurą ilgą akmeninį koridorių, kuris sukosi į kairę. Platesnis koridorius, dar vienos durys, arkinės, iš storų rudų lentų, kaustytos juodai dažyta geležimi.
Ivona atsargiai pastūmė duris. Nors atrodė gremėzdiškai, durys judėjo lengvai ir tyliai.
Ji nežinojo, ko tikėtis, tačiau tikrai ne to, ką pamatė. Tai buvo didžiuliai senoviniai rūsiai, pastatyti iš raudonų plytų. Lubos neaukštos, kaip paprastai būna tokiuose rūsiuose, skliautuotos. Kažkur toliau vaikštinėjo žmonės, girdėjosi duslūs balsai. Aimanos?
Prie sienos netoliese stovėjo didelė sena skrynia, ant jos – padėklas su gėrimais. Modernus egzotiškų vaisių kokteilis ir šampanas? Tai nederėjo su istorine aplinka. Kodėl jie nepilstė vyno, alaus ar midaus?
Bežiūrint į gėrimus atėjo suvokimas ir Ivona panoro bėgti atgal tuo siauručiu koridoriumi ir įvijais laiptais. Porn star martini. Ar tai žinutė? Kažkas nori iškrėsti jai pokštą, tačiau Ivonos juokas neėmė.
Įsitempusi ji pradėjo eiti gilyn į rūsius. Pamatė kažką panašaus į kalėjimo celę? O gal vyno rūsius, nes patalpoje gulėjo didžiulės ąžuolo statinės, buvo švaru. Tik prie sienos sunkiomis grandinėmis buvo prirakinta mergina. Laimei, mergina vilkėjo suknele, tik jos akys buvo užrištos juodu šilkiniu raiščiu. Ji nesišaukė pagalbos, todėl Ivona nuėjo toliau. Dar kitoje celėje buvo didelis medinis stalas. Prie to stalo ant suolų sėdėjo trys vyrai su gėrimais. Šį kartą tai buvo masyvūs moliniai alaus bokalai. Ji sustingo ir vyrai atsigręžė į ją. Vienas visai kasdieniškai mostelėjo ranka į laisvą vietą prie stalo.
– Prisijungsi?
Ji greitai papurtė galvą.
– Ne.
– Gaila, – puse lūpų šyptelėjo vyras. – Atrodai labai saldžiai išsigandusi.
Ivona nusisuko ir skubiai nuėjo tolyn. Vyrai liko sėdėti prie savo stalo ir ji pajuto didelį palengvėjimą, kad jos nesiveja. Tuo pačiu virte virė pykčiu. Kad ir kas ją čia atsiviliojo, ji pasakys jai ar jam, ką apie tai galvoja. Dar viena celė buvo tuščia, tik pačiame centre buvo lova.
Šie rūsiai užėmė didžiulė plotą, šakojosi ir tęsėsi į visas puses. Kažkuriuo metu Ivona išsigando, kad nesuras kelio atgal. Tai buvo beprotybė.
Priėjusi išsišakojimą, pasirinko dar vieną, siauresnį praėjimą, nes iš platesnio sklido jau anksčiau girdėtos aimanos.

Staiga išgirdo už savęs trinktelėjimą. Durys, kurių praeidama ji nė nematė! Patalpos čia buvo dar tamsesnės, tik kur ne kur pašviestos šiurpiai raudona spalva. Sienos buvo jau ne raudonų plytų, o iš pilkų akmenų.
Išėjimas ankstesnę rūsių dalį jai buvo atkirstas. Ar durys pačios užsidarė? Ivona žengė prie durų, norėdama jas atidaryti, kai iš šešėlio prie jų išlindo vyras. Kaip ir daugelis čia, apsivilkęs juodu kostiumu, juodais marškiniais, ant veido kaukė. Tik ši kaukė buvo ne puotai skirta domino, o kaukolė, slepianti visą veidą.
– Herkau? – viltingai pašaukė Ivona. Vyras dusliai nusijuokė ir nusiėmė kaukę.
– Tai tik aš, širdele.
Maksas. Tobulas modelio veidas su juodais antakiais, ilgomis blakstienomis, lyg liniuote nubrėžtu žandikauliu. Tik dabar viena akis buvo mažesnė už kitą dėl patinusios violetinės mėlynės, o putli apatinė lūpa visai neseniai buvo prakirsta.
– Tai tu rašei tą žinutę! – suvokimas buvo lyg kumščio smūgis į pilvo rezginį. – Ko tu nori? Kodėl mane čia atsiviliojai?
Maksas nusišypsojo ir Ivonos nugara nusirito šaltas prakaito lašelis.
– Ten, – jis mostelėjo į duris. – Dar buvo kameros, o čia jau ne. Esam tik mudu, širdele.
Todėl „ten” jis buvo su kauke! Kad ir ką jis sumanė, jai gresia mirtinas pavojus.

Ivona apsisuko ir nubėgo, kiek įkabindama, tolyn rūsių labirintais.