Aivi. Antra dalis

Antro rudens penktadienio kokteilis Espresso Martini

 

Balandžio mėnesis, Ibiza

 

Ivona žiūrėjo į numestus pinigus ilgą, laike sustingusią minutę, lėtai priimdama tai, ką jie reiškė, tada jos žalios akys sugrįžo prie vyro, stovinčio kietai suspaustomis lūpomis. Ji pakilo iš lovos ir priėjo prie Herkaus, grakšti ir nuoga, po pasimylėjimo įraudusiu kūnu, dar kvepianti aistra. Jis kietai suspaudė kumščius ir prisimerkęs laukė antausio. Tačiau ji tik švelniai priglaudė delną jam prie skruosto.

– Atleisk, – sukuždėjo Ivona, o Herkui atrodė, kad ji mato ir jaučia visą jo vidinę tuštumą ir tamsą. – Man taip gaila, Herkau.

Ji nusisuko nuo jo ieškodama savo drabužių, o Herkus, svirduliuodamas lyg girtas, išėjo iš viešbučio kambario.

Jis pasiekė, ko norėjo – Ivonos atsiprašymas dėl jo sudaužytos širdies drauge buvo atsisveikinimas. Jis gerai ją pažinojo – ji nesmerks, nepyks, neverks, nekels scenos ir nesiaiškins santykių. Tiesiog ramiai išbrauks jį iš savo gyvenimo, nurašydama kaip klaidą, iš kurios ji turėjo pasimokyti.

Herkus sugrįžo į viešbučio barą prie savo kompanijos, kuri jau ruošėsi keliauti linksmintis.

– Nebloga kekšytė, gal ji sutiktų dar kartą… – Maksas nespėjo užbaigti, Herkus įsiutęs atsigręžė ir žiebė kumščiu savo verslo partneriui į veidą taip, kad šis nulėkė ant grindų. Pašokęs ant kojų užpultasis pasiruošė pulti ir nusikeikė.

– Kas, po velnių, tau užėjo? – Tada atidžiau pažvelgė į niūrų draugo veidą ir suprato. – O, vadinasi, tokie reikalai. Atleisk, brol, nežinojau, kad ji tau svarbi.

 

Visą naktį Herkus blaškėsi po švenčiančią Ibizą lyg pasmerkta nerasti ramybės siela. Alkoholis nesvaigino, pusnuogiai kūnai netraukė, muzika neuždegė. Naktinių klubų aplinka jam buvo darbas ir tai, kad jo asmeninis gyvenimas pastaraisiais metais sukosi tik šioje aplinkoje, vertė jį jaustis tuščią. Jo poelgis su Ivona neturėjo tokio efekto, kaip jis tikėjosi – nutraukęs visus ryšius jis nepasijuto laisvas. Ji buvo jo galvoje, širdyje, po oda ir tekėjo jo kūnu lyg širdis pumpuotų tą jausmą sulig kiekvienu dūžiu.

Priešingai – dabar buvo dar blogiau. Kur kas blogiau. Jeigu anksčiau jis guodėsi, kad jo prisiminimai jį apgaudinėja ir viskas negalėjo būti taip gerai, kaip jis prisimena, tai dabar tiksliai žinojo, kad jos kvapas ir skonis yra jo narkotikas. Niekur jis nerado nieko panašaus. Nei žmogus, nei vieta jam nesukėlė bent panašių jausmų į tą, kokį jis jautė apkabinęs Aivi.

Švintant kojos pačios jį nunešė į tą mažytį paplūdimiuką, kuriame ji rytais mankštinosi. Privalėjo jos atsiprašyti. Ivona – tyra ir švari. Ji nekalta dėl to, kad jis nesusitvarko su savo jausmais. Nieko keisto, jog nenori su juo susidėti. Nepaisant juos jungiančios traukos, daugiau nieko bendro jie neturi. Naktinių šėlionių karalius ir žalingų įpročių atsisakiusi mergina. Herkus niūriai perkreipė lūpas – vakarykštė diena parodė, kad vienas žalingas įprotis jai liko – jis, Herkus. Ji taip noriai sutirpo jo rankose, atvirai, saldžiai, nuoširdžiai atsidavė aistrai. Neapsimetinėjo, kad nejaučia traukos, nesimaivė, tačiau tai, ką jiedu darė, nebuvo dulkinimasis. Jie mylėjosi. Jis mylėjosi pirmą kartą po dvejų metų.

Herkus sėdėjo paplūdimyje, kol saulė pakilo aukštai ir ėmė įspėjančiai kaitinti pakaušį. Tapo aišku, kad šį rytą Ivona nepasirodys, jo vengia. Tačiau jai vis tiek teks išklausyti jo atsiprašymus.

Tiesiai iš paplūdimio Herkus patraukė ieškoti jogos stovyklos, kurios pavadinimas buvo užrašytas ant Ivonos kortelės, kurią jis pavogė nuo jos palaidinės. Tai buvo didelė balta vila su erdvia teritorija ant pat Viduržemio jūros kranto. Marmuriniame vestibiulyje jį pasitiko jauna, indiškų bruožų turinti mergina. Žvelgdama budriu žvilgsniu paklausė, kuo galinti padėti. Herkus puikiai suprato, kad iš tolo matosi, jog jis ne jogos čia atėjo mokytis. Išdėstęs, kad ieško merginos, vardu Ivona, sulaukė apgailestaujančio galvos purtymo.

– Deja, negaliu to pasakyti, tai konfidenciali informacija.

– Tuomet praneškite jai, kad aš jos čia lauksiu tol, kol ji pasirodys.

– Negalite to daryti. Pašaliniams būti šioje vietoje draudžiama. Vyksta uždari renginiai, mes saugome mūsų svečių ramybę.

Herkus demonstratyviai atsisėdo į netoliese esantį patogų fotelį, patogiai atsilošė ir užsikėlė blauzdą ant kelio.

Susinervinusi mergina priėjo arčiau.

– Prašau išeiti, kitaip turėsiu iškviesti apsaugą, – pusbalsiu maldavo, nenorėdama skandalo.

Iš vidinio kiemo pusės į vestibiulį įėjo vyresnė moteris – aukšta, liesa,  juodais ilgais banguojančiais plaukais, kuriuos puošė prabangios sidabrinės gijos, grakščiais lyg balerinos judesiais. Moteris dėvėjo ilgą, iki vidurio blauzdų tuniką ir jogos kelnes, todėl Herkus nusprendė, kad tai – jogos mokytoja. Pamačiusi krėsle išsidrėbusį vyrą, ji priėjo artyn. Atėjūno paakiai buvo pajuodę nuo nemiegotų naktų, žandikaulis apžėlęs dviejų dienų šeriais, o rankos išmargintos tatuiruotėmis.

– Sveiki, kuo galime jums padėti? – jos balsas buvo gilus ir ramus. Tai buvo vidury sraunios upės stūksančios uolos ramybė – joks šurmulys ir taškymasis negalėjo jos išjudinti.

– Ieškau vienos merginos, kuri čia gyvena. Nenoriu pridaryti bėdų, tiesiog noriu su ja pasikalbėti.

Moteris pajuto vyro ryžtą ir slepiamą neviltį. Išgirdusi, kad jis ieško raudonplaukės Ivonos iš Lietuvos, jogos mokytoja taip pat apgailestaudama papurtė galvą.

– Šį rytą Ivona išvyko į Los Andželą. Kiek žinau, gavo darbą ir planuoja pabūti ten gana ilgai.

Herkus nenorėjo patikėti. Jam meluoja. Juk tik vakar Ivona buvo atėjusi pas jį. Ko iš tiesų Ivona vakar norėjo? Tiesiog pasimatyti su juo lyg su senu pažįstamu? O seksas? Tačiau juk jis žinojo, kad Ivona – laisva siela. Ji nenaudojo sekso, kad pririštų vyrą prie savęs. Netaškė savęs į visas puses, tačiau buvo jausminga ir kūniška meilė jai buvo neatsiejama gyvenimo dalis.

Jogos mokytoja ramiai stebėjo, kaip nusivylimas, neviltis ir susitaikymas nuslenka įsibrovėlio veidu. Tada vyras susitvardė, atsiprašė už sutrukdymą ir išėjo į saulės nutviekstą gatvę.

 

 

Rugpjūčio mėnesis, Lietuva

 

Ivona paprašė bolto vairuotojo išleisti ją autobusų stotelėje prie pagrindinio kelio, kai iki sodybos dar buvo likęs geras kilometras lauko keliuku. Malonus jaunas vyras abejodamas sustojo stotelėje, nuo kurios nesimatė jokių gyvenamųjų namų. Ivona žinojo, kad kelios senos sodybos ir naujas modernus gyvenamųjų namų kvartalas yra paslėpti miško, todėl autobusų stotelė atrodė pastatyta vidury tuščio kelio.

– Ar tikrai nori išlipti čia? Aš juk galiu nuvežti tave iki pat vietos.

Ivona nusišypsojo, tačiau sprendimo nekeitė. Nesvarbu, kad teks temptis kartu ir lagaminą, ji norėjo likusį kelią nueiti pėsčiomis.

Išlipus iš kondicionuojamo automobilio į veidą tvokstelėjo kaitra, smalos kvapas nuo asfalto ir šalikelės dulkių kvapas. Tačiau vos pasukus dviračių takeliu į miškelį, kvapai ir nuotaika pasikeitė. Šviežiu asfaltu tviskantis dviračių takelis atsirado visai neseniai, naujo prabangaus kotedžų kvartalo gyventojų patogumui. Ivona neskubėdama žingsniavo, paskui save lyg drausmingą šunytį dardindama nedidelį apspurusiais kraštais ir dešimtimis lipdukų papuoštą lagaminą. Pilkas su tamsiai raudonomis juostomis lagaminas atrodė tikras veteranas, besididžiuojantis kiekvienu oro uostu, įvairiausių pavidalų taksi bagažinėmis ir nakvynės namais, kuriuose jam teko pabuvoti.

Iš pradžių Ivoną suerzino pirmą kartą matomas dviračių takelis, nutiestas per jai taip gerai pažįstamą mišką. Takelio pakraščiuose dar buvo matyti švieži kelmai, primenantys apie vardan žmogaus komforto paaukotus medžius ir Ivonos širdyje dilgtelėjo jausmas, panašus į sielvartą. Tačiau atrodė, jog takas gana intensyviai naudojamas – pro  Ivoną prašvilpė trys šūkaujantys paaugliai su dviračiais, oriai žingsniavo dvi senyvos ponios su šuneliu. Paėjus kelis šimtus metrų takelis sukosi dešinėn ir mišku nuvinguriavo dar tris kilometrus iki naujojo kvartalo, o Ivona patraukė kairiau, per numintą, pušų spygliais ir kankorėžiais apkritusį seną miško taką link sodybos.

Rugpjūčio pradžios vidurdienis kvepėjo saulėje įkaitintais gėlių žiedais ir mišku. Tarp nevaržomai sužėlusių žolynų dalykiškai dūzgė bitės ir kamanės, o įvairiarūšiai vabalai zujo žeme slėpdamiesi nuo svilinančios saulės po plačiais varnalėšų ir trauklapių lapais. Spinduliai kaitino veidą, paslėptą po kepuraitės snapeliu ir Ivona tiesiog jautė, kaip strazdanos ant jos nosies ir skruostų krykščia iš džiaugsmo sirpdamos ir atsiskleisdamos visu gražumu.

Miško laukymė ir joje esanti sena sodyba skendėjo tokioje ramybėje, lyg tai būtų ne lietuviškas vidurdienis, o ispaniška siesta. Tamsiai rudai nudažytas medinis namas atrodė mažesnis, nei ji prisiminė, daržinės stogas vienoje pusėje buvo sukritęs lyg peraugusio kazlėko kepurė. Tik medžiai ir žolės klestėjo nevaržomai ir drąsiai.

Širdyje sukirbėjo nerimas, abejonės ir lūkesčiai, tačiau graži vasaros diena juos slopino ir sumažino. Eglių ir pušų spygliai, trapūs lauko gėlių žiedeliai svaigino, džiugino ir skleidė aromatus, kuriuos prabangūs SPA stengiasi atkartoti bet kokiomis priemonėmis. Tempdama paskui save kelionių užgrūdintą lagaminą Ivona lėtai žingsniavo, per aukštas žoles vos matydama takelį. Smilgos ir garstukai braukė per nuogas blauzdas, usnys nepiktai draskė odą savo mažais spygliukais. Šie pojūčiai priminė vaikystę ir mergina kovojo su noru nusispirti batus ir pasileisti basa. Tam dar bus laiko, kai nesitemps kartu per grumstus dardančio lagamino ir kelioninės kuprinės.

Priėjusi prie sodybos atkėlė nedidelius surūdijusius vartelius. Niekur nesimatė jokių gyventojų pėdsakų.

Ji ir nesitikėjo. Juk tai jos sodyba, jos namai.

Įžengusi į žolėmis apaugusį kiemą Ivona netikėtai pajuto užplūstant džiugią ramybę, visišką pasitenkinimą dabarties momentu. Pagaliau ji namie. Per visas ilgas keliones, ieškodama atsakymų į nerimstančius klausimus, niekur pasaulyje ji nesijautė tokia rami ir įsitikinusi, kad yra toje vietoje, kur ir turėtų būti. Pastaruosius dvejus metus ji lankė nuostabiausias Žemės vietas, regėjo gamtos stebuklus, klausėsi išmintingiausių žmonių. Tai buvo pamokoma ir naudinga, įdomu ir praturtino jos vidinį pasaulį, praplėtė mąstymą ir patirtį. Tačiau net ir žaviausiose ir egzotiškiausiose vietose ji nejautė, lyg norėtų ten pasilikti ilgam.

Iki dabar.

Tai nustebino, nes sužinojusi, kad jai teks pasirūpinti šia sodyba, tik susierzino dėl naštos ir pareigų, kurių nenorėjo, buvo suplanavusi visai kitaip įsikurti po savo ilgų klajonių. Tačiau kažkas nepaaiškinamo nutiko šioje kuklioje senoje sodyboje, kurią kėsinosi praryti keletą metų netramdyta pieva. Čia tvyrojo ypatinga energija. Ivona jautė raminantį savo senelių buvimą ir meilę, įsigėrusius į kiekvieną kampelį. Ryškiai prisiminė nerūpestingas savo vaikystės dienas. Jos seneliai mylėjo vienas kitą tvirta ir ištikima meile, kuri Ivonai buvo tikro jausmo tarp vyro ir moters pavyzdys. Jų meilės užteko ir dukrai, ir anūkei, savo žemei ir kiekvienam gyvam padarui joje.

Širdį skausmingai dilgtelėjo prisiminus begaliniai ilgas vaikystės vasaras, kurias čia praleisdavo. Tada viskas buvo kitaip –  kai dar buvo gyvi senelis ir močiutė, kiemas buvo gražiai ir su meile sutvarkytas, sode aplink kelis avilius kupinos reikalų zujo senelio bitės, o už tvoros, pievoje, ganėsi dvi močiutės karvutės. Ivona, vienintelė anūkė, čia buvo laukiama ir lepinama, jai buvo skirtos pirmosios braškės su pienu, močiutės keptas rabarbarų pyragas ir liepžiedžių arbata su medumi, kai po lietaus ieškodama kuo gilesnių balų ar be saiko mirkdama tvenkinyje pamėlynuodavo iš šalčio.

Ivona nurijo sunkų gumulą, užstrigusį gerklėje, ir nuvijo ašaras. Senelio jau seniai nebėra, o štai močiutė iškeliavo vos prieš tris savaites. Ivona nesuspėjo sugrįžti iš JAV ir atsisveikinti ir dėl to jos gedulą dar pasunkino kaltės jausmas. Tačiau ji buvo nutarusi atlyginti seneliams šią skriaudą prikeldama gyvenimui jų sodybą, kurią močiutė testamentu paliko savo vaikaitei. Prie jos priklausė dar septyni hektarai žemės, kuriuose gražiai derėjo pieva, miškas ir didelis, kadaise senelio iškastas tvenkinys.

Nuvijusi prisiminimus Ivona dairėsi aplinkui jau ne vaiko, o šeimininkės žvilgsniu. Močiutė jau keletą metų buvo silpnos sveikatos ir čia nebegyveno. Ji buvo apsistojusi pas savo dukrą, Ivonos mamą, Vilniuje. Ivonos mama nemėgo senosios sodybos, džiaugėsi iš jos ištrūkusi į miestą ir nejautė jokių sentimentų kaimiškai aplinkai. Ji pareiškė Ivonai atlikusi savo pareigą ir pasirūpinusi močiute, dabar esanti Ivonos eilė pasirūpinti sodyba. Mergina įtarė, jog tai mamos ir močiutės kartu suregztas sąmokslas sugrąžinti dukrą ir anūkę iš klajonių po pasaulį.

Ivona kreivai vyptelėjo. Kol kas tas planas veikė be priekaištų.

Apleistas vaizdas naujosios šeimininkės neišgąsdino, priešingai, Ivona pajuto energijos pliūpsnį. Ji viską sutvarkys. Juk myli šią sodybą ir visada svajojo gyventi gamtoje. Tiesa, po ilgų pastarųjų dvejų metų klajonių pinigų turėjo nedaug, tačiau tai tik reiškė, kad teks pačiai pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Kai sutvarkys šią vietą, čia bus puiki vieta gyventi – Vilnius vos už devynių kilometrų ir savo darbą sporto klube, kuriame ji vedė jogos treniruotes ir meditacijos seansus, galės pasiekti dviračiu. Štai ir jai pačiai pravers tas naujas dviračių takelis. Artėjant žiemai galbūt pagalvos apie automobilį. O gal, jei žiema bus tokia pat besniegė, kaip praeita, galės ir visus metus važinėti dviračiu.

Namelio durys buvo užrakintos, tačiau atsarginį raktą ji nesunkiai susirado malkinėje. Pagrabaliojusi tarp dulkių ir voratinklių ant tos pačios aukštos šerpetotos sijos, kur jis būdavo prieš dešimt metų, ji su palengvėjimu sugniaužė delne metalo gabalėlį. Susitikusios su mama po dvejų metų išsiskyrimo jos buvo tokios susijaudinusios, tiek turėjo viena kitai išpasakoti, kad apie tokias smulkmenas kaip raktas, visai užmiršo. Abi rūpinosi laidotuvėmis, gedulingais pietumis, močiutės daiktų tvarkymu. Po viso to mama atrodė labai pavargusi, jos veidas buvo pilkas ir sukritęs. Ivona bandė padėti, tvarkyti namus, gaminti valgyti, kol galiausiai suprato, kad mamai labiausiai reikia išsimiegoti, pabūti tyloje ir ramybėje. Todėl ir nusprendė apžiūrėti kaip laikosi senelių… jos sodyba.

Įėjus vidun širdį suspaudė dar didesnis ilgesys, tačiau jau po kelių sekundžių Ivona šypsojosi. Jeigu ko ir išmoko keliaudama po Tibetą, Indiją, pusę metų Boa saloje, Afriką ir Ameriką, lankydama nesuskaičiuojamas jogos ir meditacijos stovyklas ir savanoriaudama, tai buvo pamokos nelaikyti įsikibus praeities, neprisirišti ir džiaugtis dabarties momentu.

Mintyse Ivona padėkojo seneliams už visą jų suteiktą meilę ir už šią didelę dovaną ir ėmė veikti. Atlapojo visus trobelės langus, kad išvėdintų užsistovėjusį, pelėsiu atsiduodantį orą ir įsitempė vidun savo nedidelį lagaminą ir nunešiotą kelioninę kuprinę. Jeigu ji nori jau šiandien čia nakvoti, teks daug ką nuveikti. Prisiminus kai kurias vietas, kur jai buvo tekę leisti naktis, trobelė, kurioje yra vandentiekis ir elektra atrodė tiesiog prašmatnus būstas. Tačiau prieš griebdamasi darbo dar šiek tiek pasilepins. Atlapojusi lagaminą išsitraukė maudymosi kostiumėlį ir nedidelį rankšluostį, skubiai persirengė ir basa, kaip ir svajojo, patraukė link tvenkinio. Savo tvenkinio, džiugiai pagalvojo ji. Ilgą laiką visas jos turtas tilpo į kelioninę kuprinę ir nedidelį lagaminą, todėl staiga atsiradusi tokia didelė nuosavybė buvo sunkiai suvokiama.

Meldai dar nespėjo visko užkariauti ir pakrantė, nepaisant minkšto dumblo sluoksnio, vis dar buvo patogi maudytis. Ji įsibrido vėsiu vandeniu nuplaudama miesto dulkes ir kelionės prakaitą. Išlipusi neskubėjo griebtis rankšluosčio, leido saulei ir lengvam vėjeliui nudžiovinti kiek pašiurpusią odą.

Vizija prieš akis iškilo labai natūraliai, nors, kaip ir būdinga vizijoms, netikėtai.

Ši atvira lygi pieva, tvenkinio krantas, buvo ideali vieta jos slapčiausiai svajonei – nuosavai jogos studijai. Pajutusi adrenalino ūžesį kūne Ivona lyg tikrą, su mažiausiomis detalėmis,  matė erdvų vieno aukšto pastatą baltomis tinkuotomis sienomis, didelę terasą, kurioje būtų galima mankštintis gryname ore. Nuostabi vieta meditacijai. Ją visuomet erzino miesto sporto klube girdimas gatvės triukšmas, iš gretimų patalpų sklindantis treniruoklių metalinis skambčiojimas ir dundėjimas, garsūs balsai. Čia viso to nebūtų ir dėl to žmonėms būtų verta važiuoti tuos devynis kilometrus už miesto. Ieškodami ramybės ir poilsio žmonės nuvažiuoja kur kas toliau – į kitą Lietuvos galą ar net į kitą šalį.

Mintys vijo viena kitą. Būtų galima organizuoti savaitgalio sveikos gyvensenos stovyklas, paskaitas, seminarus. Kviestis lektorius, kitus jogos mokytojus. Moterims organizuoti senovinio moteriško šokio, kurio paslapčių ji išmoko Peru, pamokas. Kiek galimybių, kokia erdvė veikti tai, apie ką visada svajojo, taip, kaip visada tai įsivaizduodavo.

Reikėjo tik įdėti daug darbo. Ir pinigų.

Dėl šių dalykų Ivona nesijaudino. Jeigu yra aiškus tikslas, atsiras ir priemonių jam įgyvendinti. Rėmėjai, investuotojai, tylieji partneriai – atėjus laikui nebus sunku juos surasti, ji turi draugų visame pasaulyje. Kai kurie jų be saiko turtingi, siekiantys įprasminti save panašiais, pasaulį geresne vieta darančiais, projektais.

–

Savaitė prabėgo darbuojantis nuo aušros iki sutemų. Kiekvieną dieną ryte ir vakare Ivona vedė jogos užsiėmimus sporto klube Vilniuje. Čia ji dirbo prieš savo kelionę ir puikiai sutarė su Jonu, klubo savininku, todėl jis mielai ją vėl priėmė į darbą. Visą kitą laiką ji skyrė namo tvarkymui – čiaudėdama valė dulkes ir voratinklius, vaikė nepatenkintus vorus, aiškiai galvojančius, kad tai ji – įsibrovėlė, plovė grindis, sienas, langus, šveitė ir krapštė mažiausius tarpelius grindyse, po lovomis, spintelėse ir spintose, už spintų, perplovė visus indus virtuvėje ir svetainės sekcijoje, skalbė patalynę, užuolaidas, kilimus. Vakare, kai iš nuovargio vos pastovėdavo, nueidavo prie tvenkinio, nerdavo nuoga į gaivinantį, nors ir drumzliną, vandenį, išvaikydama varles ir, vos spėjusi pasiekti lovą, kietai užmigdavo.

Po savaitės namo vidus spindėjo švara, seni baldai parduoti ar padovanoti, visas vidus išdažytas baltai. Lovų, sofos ir fotelių Ivona nedrįso pasilikti, pernelyg ryškiai įsivaizdavo milijonines gyventojų bendruomenes, įsikūrusias senuose minkštuose balduose. Pasiliko tik ąžuolinę miegamojo spintą, kuri, panašu, keliavo iš kartos į kartą ir jau turėjo antikvarinę vertę.

Suradusi malkinėje kelis užsilikusius kelmus, Ivona juos nušveitė, nudažė baltai, atsibogino į namą ir jie atstojo jai staliukus vietoje senų, klibančių, vietą užimančių stalų. Svetainę papuošė švelnių pastelinių spalvų kilimėlis, nedidukė lengva sofa, šalia kurios stovintis baltas kelmas atrodė skandinaviškai ir stilingai.  Į palėpę Ivona nutarė kol kas nelįsti, nes ten buvo per daug daiktų, per daug prisiminimų, per daug sunkių sprendimų, kuriuos reikės padaryti. Kitą savaitę ji imsis kiemo ir sodo.

–

Žolių rovimas yra gera dvasinė praktika, sugrąžinanti į čia ir dabar, padedanti įsižeminti, pagalvojo Ivona, nusibraukdama plaukų sruogą nuo prakaituotos kaktos. Jei tuo pačiu ji ir išsiterliojo odą, jai nerūpėjo. Ji klūpojo ant kelių rankomis negailestingai kovodama su įmitusiomis piktžolėmis, užkariavusiomis močiutės gėlių darželį. Žemės byrėjo nuo šaknų ant įdegusių merginos šlaunų, kaitri saulė įkaitino veidą, pečius, usnės badė odą net per darbines pirštines.

Sodyboje jai geriau sekasi galvoti apie dvasines praktikas, nei darbe. Kiekvieną kartą atėjusi į sporto klubą vesti treniruočių, ji prisimindavo Herkų. Prieš dvejus metus Herkus dažnai sportuodavo šiame klube ir dabar, nesąmoningai, Ivona kiekvieną kartą įdėmiai peržvelgdavo treniruoklių salę su raumeningais, dėl didelių fizinių pastangų dejuojančiais ir švokščiančiais vyrais, ieškodama tarp jų Herkaus. Ji jau suprato, kad jis greičiausiai susirado naują vietą sportuoti, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Kiekvieną kartą pajutusi, kad vėl jo dairosi, subardavo save, tačiau vis tiek negalėjo išmesti jo iš galvos.

Jai reikėtų pradėti vaikščioti į pasimatymus. Juk yra gavusi ne vieną pasiūlymą tame pačiame sporto klube. Iki šiol juos visus labai mandagiai atmetė. Jau vien dėl tos priežasties, kad nenorėjo asmeninio gyvenimo painioti su darbu. Jei tie štangas kilnojantys vyrai supras, kad simpatiška jogos trenerė mielai priima pasiūlymus susitikinėti, ji nebegalės ramiai dirbti.

Tačiau jai verkiant reikia pradėti su kuo nors susitikinėti vien tam, kad nustotų galvoti apie Herkų.

– Sveika, širdele, – žemas vyriškas balsas nuskambėjo virš jo galvos lyg tiesiai iš giedro dangaus, tai buvo visiškai netikėta.

Ivona krūptelėjo. Per pusantros savaitės tai buvo pirmas žmogus, apsilankęs sodyboje. Ji buvo visiškai atsipalaidavusi, jautėsi rami ir vienut vienutėlė, todėl paskendusi savo mintyse Ivona nepastebėjo visiškai arti priėjusio vyro, kol jis neprabilo. Dabar klūpėdama pirmiausiai išvydo tvirtas raumeningas blauzdas, tatuiruotas šlaunis, panyrančias po šviesiais šortais. Žvilgsniu kylant aukštyn vaizdas tik gerėjo. Lieknas liemuo, plati krūtinė ir pečiai, raumeningos taip pat tatuiruotos rankos, o ant tų pečių tikro saldainiuko galva – juoda madinga barzda apžėlęs žandikaulis, gražios lūpos, tiesi nosis, mėlynos akys, įrėmintos kiek per ilgomis kaip vyrui blakstienomis. Juodų plaukų kupeta stilingai sutaršyta naudojantis plaukų vašku.

Seksualus sportiškas trisdešimtmetis atrodė lyg atsakas į kiekvienos merginos, svajojančios apie pasimatymą, maldas.

Tik Ivonai vyras kažkodėl priminė užsimaskavusį grobuonį – saldžiai patraukliame veide spindėjo kietas, pavojingas žvilgsnis. Ir nė viena mergina nesvajoja sutikusi patrauklų vyrą klūpėti priešais jį lyg pelenė – žemėta, susivėlusi, suprakaitavusi, apsirengusi prasčiausiais turimais drabužiais. Tai žemina, net jei ji ir neketina pradėti romantiškos pažinties.

Kai neskubantis merginos žvilgsnis galiausiai pasiekė vyro veidą, šiame šmėstelėjo keista nustebusi išraiška. Lyg būtų ją atpažinęs, kažką apie ją žinotų. Ivona dar įdėmiau jį nužiūrėjo, tačiau buvo visiškai tikra, kad mato jį pirmą kartą. Gal jis tiesiog lankosi sporto klube, kuriame Ivona dirba, juk akivaizdu, jog yra sportuojantis vyras? Atsilygindamas už vertinantį žvilgsnį, pats nesidrovėdamas godžiai nužiūrinėjo klūpinčią raudonplaukę. Jam labiau patiko rafinuotos, išsipuošusios ir kvepiančios moterys, tačiau negalėjo neįvertinti putlių lūpų ir seksualios figūros savininkės prie savo kojų. Įkaitusiais nuo saulės skruostais, susitaršiusi, buvo lengva įsivaizduoti, kad panašiai ji atrodytų gerai išdulkinta.

Vyro mintys atsispindėjo jo veide, jis nė neketino jų slėpti ir Ivona lengvai suirzo. Tas vyriškas pasipūtimas ir arogancija!

– Negirdėjau automobilio, – kaip galėdama šaltesniu ir oficialesniu tonu burbtelėjo Ivona, nepatenkinta dėl familiaraus „širdele“. – Pasiklydote? Ar galiu kuo nors padėti?

Šiaip ar taip, šis vyras, kad ir koks patrauklus, įsibrovė į jos privačias valdas, netgi įlindo į vidinį sodelį, kurio nuo kiemo vartų nesimato, ir dabar žiūri tokiomis akimis, lyg jau matytų ją nuogą ir įsivaizduotų bent kelis būdus, kuriais galėtų ją paimti.

– Tesla važiuoja tyliai, – akivaizdžiai puikuodamasis paaiškino nepažįstamasis. – Tikrai galėsi padėti, bet apie tai pasitarsim vėliau, prie taurės martinio, – jis mirktelėjo lyg sąmokslininkas, įžūliai, tarsi žinotų apie ją kažką intymaus. Toliau jo balsas rimtas. – Mano vardas Maksas. Maksas Grigas. Dabar norėčiau pasikalbėti su šios sodybos šeimininku.